KULTŪROS SKRAISTE PRIDENGIAMA TIKROVĖ
Kas Lietuvai svarbiau - išeiti į pasaulio sceną ir pasirodyti ten su didžiausia pompa, nors ir nebūtinai su lietuviška kultūra, ar atkreipti didesnį dėmesį į savo namuose dar vis neišspręstas socialines, švietimo bei jaunimo auklėjimo problemas? Tokia dažnai perdėta kultūrinė konkurencija su kitomis valstybėmis iš valstybės iždo pareikalauja nemaža lėšų, išleidžiamų grandioziškiems muzikos ir teatro festivaliams, koncertams, kuriuose dalyvauja pasaulinės įžymybės ir atliekami nelietuviški kūriniai. Kultūros ministerija, atrodo, yra užsibrėžusi pasauliui parodyti Lietuvą, apsidengusią tarptautinės kultūros skraiste.
Tuo tarpu po šia reprezentacinės kultūros žibančia skraiste galima pastebėti vis dar po daugelio okupacijos metų pilnai neatsigavusios tautos rūpesčius bei vargus. Gal didžiausią susirūpinimą kelia jaunosios kartos auklėjimo bei švietimo programų problemos. Informaciniais spaudos duomenimis, virš 4 procentų Lietuvos vaikų, t.y. apie 37 tūkstančiai, nelanko mokyklų. Nemaža jų dalis yra benamiai vaikai ir jaunuoliai, daugiausia iš asocialių, alkoholikų ar nusikaltėlių tėvų šeimų. Gyvendami gatvėse jie neturi jokios ateities. Gal dėl to ir savižudybių skaičius, ypač jaunimo tarpe, pastebimai didėja. Tokių benamių jaunuolių globos ar apskritai panašių kitų socialinių problemų sprendimui iš valstybės iždo negaunama pakankamai lėšų. Todėl sunku suprasti, kad dažnai milijonai litų išleidžiami kitų kraštų šalpai, lyg ir užmirštant vargą savo pačių namuose.
Gerai, kad kartais atsiranda privati iniciatyva, kuri pradeda rūpintis tokiais benamiais jaunuoliais. Kaip tokį vieną puikų pavyzdį, reikia paminėti prel. Kazlausko neseniai įsteigtus Vaiko globos namus netoli Marijampolės, kuriuose gražiai auklėjami gyvena ir mokosi apie 90 vaikų. Panašių vaikams namų jau atsiranda ir daugiau. Visi jie yra priversti lėšų ieškoti Vakaruose iš įvairių organizacijų bei iš užsienio lietuvių.
Mokyklinis švietimas Lietuvoje taip pat vis dar neišsprendžia savo paties svarbiausio uždavinio: tinkamai išmokslinti ir patriotiškai išauklėti jaunąją Lietuvos kartą. Ji nebus paruošta valstybės vadovavimo darbui, jei ji nežinos tikros ir teisingos lietuvių tautos ir valstybės istorijos. O to kaip tik šiuo metu Lietuvos mokyklų programose dar trūksta. Lietuvos istorijai dėstyti dar vis neretai naudo-3
jami sovietiniai šaltiniai, o naujoji tautos istorija-jos kovos už laisvę, rezistencinis laikotarpis, partizanai, trėmimai ir genocidas - visiškai mokyklose neminima.
Atsiranda tačiau ir čia gražių pavyzdžių. Štai Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje toks lietuvių tautos pasipriešinimo istorijos dėstymas jau greit bus pradėtas. Gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas paruošė išsamų tokio kurso programos projektą ir pateikė jį peržiūrėti bei patvirtinti atitinkamoms švietimo institucijoms. Tai kilni privati iniciatyva! Reikia laukti, kad Švietimo ministerija teigiamai atkreips į tai savo dėmesį, paskirdama tam projektui finansinės ir moralinės paramos. Reikia tikėtis, kad tokia nesenų laikų didvyriško tautos pasipriešinimo prieš okupantus istorija netrukus bus dėstoma visose Lietuvos mokyklose.
Juozas Baužys
