ŠVIETIMAS - MUSŲ ATEITIES LAIDAS

ALMANTAS JURKUS

Almantas Jurkus, gimęs 1979 m. Garliavoje, mokėsi Batniavos miestelio (tarp Kauno ir Jurbarko) vid. mokykloje, vėliau Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Išmokęs anglų kalbą, gavo keturių metų stipendiją atvykti į JAV ir studijuoti Washington'o Georgetown universitete.

Almantas Jurkus, šio straipsnio autorius.

Paskutinę 1997 m. lapkričio mėnesio dieną teko dalyvauti Lietuvos katalikiškų mokyklų pristatyme Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, ir šiek tiek pasidalinti savo mintimis apie tai, kuo katalikiškos mokyklos Lietuvoje yra ypatingos ir kodėl jos reikalingos. Ta pačia tema norėčiau pasidalinti savo mintimis ir šiame rašinyje. Nesu mokęsis įvairiose katalikiškose mokyklose, todėl negaliu teigti kad visos jos vienodos, bet manau, kad ugdymo dvasia yra visose panaši. Aš mokiausi 3 paskutinius metus (1994 - 1997) Kauno Jėzuitų gimnazijoje, o prieš tai teko pabaigti Batniavos devynmetę mokyklą, kuri buvo reguliari provincijos mokyklėlė. Jėzuitų gimnazijoje pirmiausia pajutau didžiulį skirtumą bendravime. Mane nustebino tai, kad mano nuomonė kažkam rūpėjo, kad į ją buvo atsižvelgiama ką nors keičiant mokymo programoje, mokyklos bendruomenės kūrime ir palaikyme, papildomų dalykų pasirinkime. Tie žodžiai iš senos sovietinės dainos - „Mažas esi ir suprasti nieko negali, mažas esi ir pakeisti nieko negali" - neatitiko tikrovės šioje mokykloje. Tai buvo pirmoji demokratijos pamoka, kurios nemažam skaičiui Lietuvos jaunuolių vis dar trūksta. Nors vienas iš pirmųjų švietimo sistemos pakeitimų buvo raginimas turėti mokyklose mokinių tarybas, kurios išsakytų mokinių nuomonę apie mokykloje esančią padėtį, dauguma mokyklų tokių tarybų ne tik kad neturėjo, bet ir nesvajojo turėti bent patariamojo organo statuso. Tuo tarpu tokios tarybos buvo skirtos mokiniams suprasti, kad jų nuomonė tikrai svarbi, kad jie nuo mažens turi įsijungti į savo bendruomenės valdymą ir tvarkymą, jos gerinimą, patiems tampant geresniais. Mokyklų, kuriose šis pasikeitimas davė trokštamus vaisius dar nėra daug. Viena iš tokių yra kaip tik Kauno Jėzuitų gimnazija.

Kitas labai naudingas patyrimas buvo įvairios pagalbos žmonėms programos. Viena įsimintiniausių buvo programa „Žmogus - žmogui", kai reikėjo eiti ar į ligoninę, ar į senelių namus, ar pas našlaičius, pasikalbėti su jais, kad jiems nebūtų nuobodu, padėti apsitvarkyti. Prisimenu vieną moterį, kurios dukrelė buvo beveik visiškai paralyžiuota ir, nors ji buvo 2-jų metukų amžiaus, labai prastai kalbėjo, 36 nevaikščiojo ir rankučių judesiai buvo nekoordinuoti. Mus stebino tos moters begalinė viltis, kai ateidavome padėti atlikti pratimus, ir yra tikrai nuostabu, kad mūsų pagalba nebuvo beprasmė - tas vaikelis labai lėtai vystėsi, bet teikė daug vilties. Mergaitės kalba palaipsniui darėsi aiškesnė, rankučių judesiai tapo tikslesni.

Aš nežinau dabartinės tos mergaitės būklės, bet tikiu, kad ji yra stipresnė, nei tada, kai paskutinį kartą ją mačiau, nors pačią pirmą savaitę, kai tik pradėjome programą, mes bijojom, kad mergaitė nenumirtų ant mūsų rankų. Tokios skaudžios pamokos, padeda žmogui suprasti kai ką labai svarbaus - koks jis yra laimingas, kad yra sveikas, taip pat ir dėl to, kad turi su kuo pasikalbėti. Taip pat supranti, kiek daug gali kitam padėti, ir kaip reikalingas esi šiame pasaulyje, kad nesi mažas ir menkas, kad nuo tavęs priklauso, ar tavo bendruomenė, tauta ir net visa žmonija bus geresnė, ar ne.

Taip pat Jėzuitų mokykla bendrauja su kitų šalių (Vokietijoje, Eichstaet'e, Prancūzijoje, Bordeaux) mokyklomis ir to dėka geriausi mokiniai gali išvykti pažintinėms kelionėms į kitus kraštus. Man teko būti Bordeaux ir Prahoje. Manau, kad tokios kelionės yra labai naudingos. Nemažai gabių mokinių Kauno Jėzuitų gimnazijoje yra neturtingi ir tokių kelionių neįgalėtų patys apmokėti, tad draugiškų užsienio mokyklų pagalba išpildo jų slaptas svajones pakeliauti ir pasaulio pamatyti. Kelionės praplečia mokinių akiratį, susipažįstama su kitokiais žmonėmis, skirtinga kultūra. Neretai pastebi tai, ką norėtum palyginti su tuo kas vyksta Tėvynėje, tai, ką norėtum matyti savo šalyje, taip pat ir tai, ko nenorėtum.

Akademinis šios mokyklos paruošimas yra vienas iš geriausių Lietuvos valstybėje, o tam nemaža įtakos turi stojamieji egzaminai ir atranka, tad susirenka tie mokiniai, kurie nori mokytis. Žinoma yra labai svarbu ir tai, kad turime tikrai gerus mokytojus. Už mane tekalba skaičiai - iš 19 mano klasės mokinių (klasės Lietuvoje yra sudaromos nuo pačių pirmų metų ir išlieka pastovios, nes mokymo programą praktiškai nustato Mokslo ir Švietimo ministerija, o pasirinkimo joje yra labai mažai) 18 įstojo į universitetus (2 iš jų Jungtinėse Valstijose - aš ir dar viena mergina) ir vienas vaikinas išėjo į kariuomenę. Tai vienas geriausių, jei ne pats geriausias rodiklis Lietuvoje.

Katalikiškos mokyklos atstato ugdymo trikampį - šeima - mokykla - Bažnyčia. Tuo stengiamasi parodyti, kad mokykla ir Bažnyčia nėra pirminis auklėjimo šaltinis, ir kad šios dvi institucijos neužglaistys šeimos auklėjimo spragų, kad be šeimos pagalbos nei mokykla nei Bažnyčia vaikų neišauklės ir nepadarys jų dorais žmonėmis, neišugdys pilietiškumo. Kita vertus, šios dvi institucijos daug nulems pažinime, švietime, nes abi iš jų teikia pažinimą: viena ugdo protą, kita - dvasią. Abi, tiek mokykla, tiek Bažnyčia yra labai reikšmingos šiuo metu Lietuvoje. Bažnytinis ugdymas nėra tik religinis ugdymas, kuris šiuo metu yra ypatingai reikalingas, nes tėvai dažnai, privedę vaikus prie Pirmosios Komunijos, jaučia atlikę savo katalikiškas pareigas - toliau jau tu, vaikeli, pats kapstykis ir atsirink, kaip tau patinka tai, ką mes tau davėme. Bažnytinis ugdymas teikia ne tik religijos supratimą, bet tai kartu yra ir filosofinis - moralinis ugdymas, tai yra pastangos ugdyti asmenybę, turinčią ne tik smegenis, bet ir širdį. Ar nereikia žmogui ne tik smegenų, bet ir širdies?

Pamenu vieną atsitikimą iš praūžusios rinkimų kampanijos, kuris mane labai įpykdė. Po abiejų kandidatų diskusijos televizijoje, prie televizijos būriavosi žmonės. Keletas jų rankose laikė plakatą, kuris sakė: „Yankee, go home!", skirtą Valdui Adamkui. Piketuotojų tarpe vienas iš A. Paulausko rinkiminio štabo darbuotojų kaip tik ir laikė minėtąjį plakatą. Šitoks širdies neturėjimas yra nepateisinamas.

Įdomiausia yra tai, kad, nors Lietuvos Seime vyrauja dešinieji, bet gana dažnai ir aktyviai yra kenkiama katalikiškoms mokykloms. Panevėžyje esančiai Vysk. K. Paltaroko katalikiškai mokyklai liepiama iš pavadinimo išbraukti žodį „katalikiška", Utenos katalikišką „Saulės" gimnaziją siekiama sujungti su šalia esančia vidurine mokykla, kad toji taptų gimnazija, o tuo pačiu išnyktų katalikiška mokykla. Vilniuje esančiai Jėzuitų gimnazijai savivaldybė neduoda lėšų mokėti mokytojams atlyginimus ir už šildymą, nors tie pinigai buvo pažadėti, ir visos kitos mokyklos visoje Lietuvoje juos gauna. Yra sunku patikėti, kad tiek daug vilčių teikęs naujasis Lietuvos Seimas visiškai nesirūpina Lietuvos švietimu, o tuo pačiu ir ateitimi. Švietimo reforma tarsi išmeta iš konteksto gimnazijas, kurios surenka geresnius mokinius ir stengiasi juos išugdyti dorais valstybės piliečiais ir būsimais jos tarnautojais. Ko šituo siekiama? Negi tuo siekiama oligarchijos, negi nenorima, kad būtų ugdomi protingiausi valstybės jaunuoliai, neatsižvelgiant į pažintis ar turtą, negi siekiama nubukinti tautą? Aš tikiu kad taip nėra, bet to link einama.

* * *

Galų gale turime suvokti, kad esame viena tauta, nors ir išbarstyti po visą pasaulį. Nesame lituanicus sovieticus, lituanicus americanus, ar australo-lituanicus. Visi esame lietuviai, ir tam, kad galėtume būti kaip viena tauta, turime dėti didžiules pastangas, kad suprastume vieni kitų problemas ir padėtis. Mūsų tauta turėjo daug praradimų, bet pagaliau atkūrė savo valstybę tam, kad gyvuotų, kad visi dėl jos dirbtume ir turėtume valstybę, kurioje norėtų gyventi visi lietuviai. Mes jau iškovojom kraujo pergalę, bet yra dar svarbesnė proto ir širdies kova. Negi mes norim pralaimėti šią kovą, kovą, nulemiančią mūsų ateitį, negi mes norime dar grįžti į ten, iš kur pradėjome išeiti. Valstybės sienų saugumas yra nesvarbus, jei nebus kam tos valstybės ginti. Mes turime matyti savo tikslą ne kaip trumpalaikę žvaigždutę, nes jos link eidami padarysim daug klaidų. Buvo laikas, kai mes norėjom laisvos Lietuvos. Dabar ją turim, bet dabar jau norim turtingos Lietuvos. O visų svarbiausia yra turėti protingą ir apsišvietusią Lietuvą, tvirtą ir pastovų pilietį, pilietišką sąmonę ir savimonę - turėti potencialą, su kuriuo mes galėsime eiti bet kur ir bet kada. Bet to mes kažkodėl vis nenorime, nesuvokiame ar nenorime suvokt. Lietuva, kur tu eini? Quo vadis, Domine?

Švietimas yra, buvo ir bus visų valstybių ateities stiprybės laidas. Yra nuostabu, kad nemažai žmonių tą supranta, ir dirba tam, kad Lietuvos švietimas būtų efektyvus ir naudingas valstybei. Ačiū Jums, tikrieji Lietuvos stiprybės statytojai - mokytojai, geradariai, Bažnyčia. „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!"

1998 m. LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖS

JAV Dainavoje 42-roji lietuviškų studijų ir poilsio savaitė, kaip paprastai rengiama LF bičiulių,šią vasarą įvyks rugpjūčio 16-23 dienomis. Registruotis iš anksto ir kambarius užsakyti galima pas Joną Vasarį adresu: 979 Proehl Dr., Barberton, Ohio 44203 (Tel. 330 644-7411)

Lietuvoje Į laisvę fondo Lietuvos filialo rengiamos septintosios studijų dienos šiemet bus tuoj po Dainų šventės, liepos 8-12 dienomis Druskininkuose ir Varėnoje.

Vokietijos Europos lietuvių studijų savaitė bus ir vėl Vasario 16-tosios gimnazijoje liepos 19-25 dienomis.

Platesnės informacijos bus suteiktos periodinėje spaudoje.