LEONARDAS VALIUKAS

Paskutinis žuvęs karys prieš karo veiksmų nutraukimą

JUOZAS KOJELIS

Leonardas Valiukas 1986 metų Los Angeles politinių studijų dienose.

Kalbu apie lietuvį, kuris išeivijoje lyg jau ir pamirštas, o Lietuvoje, kuriai paaukojo visus savo dvasinius ir medžiaginius išteklius, iki šiol dar neatrastas.

Leonardas Valiukas mirė 1988 rupgjūčio 15, o okupacijos užtvanka prie Mickevičiaus paminklo Vilniuje skilo už savaitės, rugpjūčio 23, Molotovo - Ribbentropo pakto pasirašymo metinėse. Nuo tos dienos sovietams okupacijos užtvankos užtaisyti brutalumo plytomis ir melo cementu nebepasisekė. Laisvės upė ir laisvės daina užtvindė visą kraštą. Valiukas, kuris Lietuvai aukojosi totališkai, žmogiškaisiais pojūčiais jau tada nieko nebejautė ir nieko nebegirdėjo.

Valiukas, joniškietis (Šiaulių apskr.), aukščiausiais pažymiais baigė Joniškio gimnaziją, gerai išmokęs vokiečių ir anglų kalbas. Karo sąlygose aukštųjų studijų Lietuvoje pradėti negalėjo. Manau, kad vokiečių okupacijos metais kažkokiose įstaigose dirbo vokiečių kalbos vertėju. Pasitraukęs iš Lietuvos į Vokietiją, pasibaigus karui, mokytojavo lietuvių gimnazijoje Kemptene. Studijuoti pradėjo dar Vokietijoje, o politinių mokslų magistro laipsniu studijas užbaigė 1960 m. Amerikoje, Pietinės Kalifornijos u-te. Amerikoje Valiukas tęsė mokytojo karjerą amerikiečių gimnazijose.

Lietuvių ir amerikiečių žurnalistikoje

Savo vietą Leonardas turi ir lietuviškoje žurnalistikoje. Vokietijoje, Augsburge, kurį laiką dirbo „Žiburių" redakcijoje, Amerikoje kelerius metus redagavo „Į laisvę" žurnalą ir turbūt keliolika metų „Lietuvių dienų" redakcijoje buvo pagrindinis talkininkas pradžioje vyr. red. Juozui Vitėnui, o paskui poetui Bernardui Brazdžioniui.

Savo žurnalistine išmone ir patirtimi Valiukas neužsisklendė lietuviškoje erdvėje, bet Lietuvos labui siekė ir amerikiečių žiniasklaidą. Sakysime, vien 1972 metais, tuo metu vadovaudamas JAV LB informacijos centrui (LB Krašto valdybos pirm. V. Volertas) tik per birželio ir liepos mėnesius Valiukas išgavo Baltijos valstybių klausimu vedamuosius tokiuose laikraščiuose kaip „New York Times", „Los Angeles Times", „The Christian Science Monitor", „New York Daily News". Jo pastangų dėka straipsnius paskelbė anų dienų Amerikos spaudos garsenybės kaip dr. Russell Kirk, Paul Whole, Paul Scott, Thomas Lane. Tokių sindikatinių kolumnistų straipsnius perka ir skelbia dešimtys, o kartais ir šimtai kitų laikraščių. Tuo būdu žinios apie tebesitęsiantį Baltijos valstybių pavergimą pasiekė visus Amerikos kampus, ko labiausiai nenorėjo okupantas.

Anksčiau Valiukas buvo Lietuvos vyčių informacijos centro pirmininku ir su savo talkininkais, kun. J. C. Jutkevičiumi (Jutt), kun. Kazimieru Pūgevičiumi ir kitais pasiekė nemažesnių laimėjimų. Daugelis paties Leonardo parašytų laiškų pasirodė amerikiečių laikraščiuose.

Čia pateikta tik mažytė iškarpa iš jo žurnalistinės veiklos, ir jei jis nieko daugiau nebūtų padaręs, vien žurnalistika jam užtikrintų ženklią vietą išeivijos rezistencijoje. Bet jo rezistenciniai - politiniai darbai toli pralenkia jo žurnalistinės srities laimėjimus.

Organizacijų vadovybėse

Leonardas, atsiradęs kokios nors organizacijos vadovybėje, nesitenkino rutininiu darbu, bet plėtėsi į kraštutinių galimybių ribas savo turiniu ir forma. Pavyzdžiui, gan anksti, dar šeštosios dekados pradžioje įstojęs į amerikiečių Respublikonų partiją, čia buvo greit pastebėtas kaip 44

LFB studijų savaitėje Dainavoje: iš kairės - Leonardas Valiukas, Marytė Brazaitytė, prof. Juozas Brazaitis, Vacys Rociūnas

geras organizatorius ir įvertintas. Per trumpą laiką jis pasiekė Los Angeles apskrities (6 mil. gyventojų) Respublikonų partijos vicepirmininko postą. Plėtė pažintis su įtakingais politikais ir jų pagalba Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių reikalu susilaukė talkos iš respublikonų, demokratų bei bažnytinių hierarchijų viršūnių. 1957 Valiukas, išrinktas Lietuvos vyčių Los Angeles kuopos pirmininku, įtikino vyčių centrą tame mieste suruošti metinį vyčių suvažiavimą. Posėdžiai vyko gražiame viešbutyje, pamaldas katedroje laikė Los Angeles arkivyskupas, dalyvavo ir kalbas pasakė JAV senato respublikonų vadas senatorius William Knowland, Kalifornijos vicegubematorius, Los Angeles meras, kiti aukšti Respublikonų partijos atstovai. Gi pagrindiniai šio suvažiavimo akcentai buvo skiriami Lietuvos okupacijos, komunizmo grėsmės ir Amerikos pasipriešinimo tai grėsmei temoms. Apie suvažiavimą rašė visa Los Angeles spauda, ypač katalikų savaitraštis „The Tidings".

Respublikonų partijai Kalifornijoje jis pasiūlė organizuoti tautinius partijos vienetus. Siūlė partijai stiprintis etninėse bendruomenėse, galvodamas tuo sudaryti sąlygas sujungti iš komunistų okupuotų kraštų kilusį aktyvą bendrai kovai prieš komunizmą. Ir tai jam sekėsi. Ilgainiui jis pats buvo išrinktas tokio jungtinio etninių respublikonų komiteto pirmininku, išugdė tautinių grupių solidarumą ir darė stiprią įtaką į JAV respublikonų partiją.

Šeštame - septintame dešimtmetyje Los Angeles ALT'os sudėtis buvo marga ir veikla dinamiška. Vasario 16-sios ir vadinamų „baisiųjų birželio įvykių" minėjimai vykdavo iškilmingose salėse, dalyvaujant aukštiems Amerikos valdžios pareigūnams, amerikiečiams žurnalistams, dvasiškiams. Prisimenu, tai turėjo būti 1968 metai, kai Valiukas per savo pažintis „išvežimų minėjimui" vyriausiu kalbėtoju gavo mums dar mažai pažįstamą Kalifornijos gubernatorių Ronald Reagan. Tuo metu vyko respublikonų pirminiai rinkimai partijos į JAV prezidentus kandidatui atrinkti. Reagan pasakė puikią, bet partiškai propagandinę kalbą. Baltijos valstybių problemą vos paminėjo. Antirespublikonų klausytojų tarpe kilo net pasipiktinimas. Viena pora triukšmaudama iš salės išėjo. Politikoje nepatyrę žmonės nesuprato, kad vis dėlto ir tada buvo daug laimėta: gubernatorius į salę sutraukė daug žurnalistų, kurie kitą dieną rašė, kad Amerikos baltai minėjo 1941-jų metų deportacijas, kad kalbėjo Kalifornijos gubernatorius, buvo priimtos atitinkamos rezoliucijos.    j-

Bet kas įvyko vėliau? Tas pats Ronald Reagan ilgainiui tapo JAV prezidentu, nuoširdžiu Baltijos valstybių išlaisvinimo rėmėju, pasaulio antikomunistinių jėgų v.adu, kuris 1983 į Baltuosius rūmus Vašingtone pakvietė 200 Amerikos baltų ir pasirašė garsiąją „Baltijos valstybių laisvės dienos" („Baltic Freedom Day") proklamaciją. O nuvykęs pasitarimams su Gorbačiovu į Maskvą, pareiškė norą pasimatyti su disidentais, tarp jų su sesele Nijolė Sadūnaite. Ir istorija taip susidėstė, kad atėjo laikas, kada Nijolė eksprezidentui Reaganui galėjo asmeniškai padėkoti Kalifornijoje.

Politinių mokslų teorija ir veiklos praktika

Valiukas universitete įgytas politinių mokslų žinias perkėlė į veiklos praktiką. Jis suprato, kad negausios, neturtingos etninės bendruomenės Amerikoje įtakos krašto politikoje gali pasiekti tik protingais krašto politinei vadovybei pasiūlymais, kuriuos stipriai paremia platesni visuomenės sluoksniai. Todėl jis dėjo visas pastangas, kad kovą dėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių laisvės masiškai paremtų ne tik savi tautiečiai, bet ir gausūs įtakingesni amerikiečiai. Buvo, pvz., įsigyvenusi tradicija, kad gausiau baltais apgyventose JAV valstijose gubernatoriai, miestų merai ir apskričių tarybos išleisdavo specialias tai dienai paminėti proklamacijas. Bet daugeliu atveju tos proklamacijos pradžiugindavo tik mus pačius. Valiukas tą tradiciją gan sėkmingai reformavo. Gubernatoriai, merai ir kiti buvo spaudžiami tas proklamacijas ne tik mums įteikti, bet nuorašus siųsti Amerikos prezidentui, valstybės sekretoriui, spaudai su lydimaisiais raštais, prašant paremti Lietuvos laisvės bylą.

Dar nuo Leonardo Šimučio laikų Vasario 16-ji buvo minima JAV Kongrese su Amerikos lietuvių kunigo invokacija. Kongreso ir senato atstovai pasakydavo kalbas. Bet ilgainiui tie minėjimai virto rutina. Valiukas jiems įkvėpė naujos gyvybės. Jis kasmet prieš Vasario 16-ją paruošdavo medžiagos Kongreso nariams, o jie savo kalbose pradėjo minėti senąją Lietuvos praeitį, Mindaugo karūnaciją, krikščionybės vedimą, nepriklausomybės kovas, nepriklausomybės laikotarpio pažangą, 1941 birželio sukilimą, partizanų kovas, Kalantos susideginimą, Kudirkos šuolį, LKB Kroniką, kunigų teismus ir t.t. Visa ta medžiaga telpa Amerikos Kongreso dienoraščiuose („Congressional Records"), ir rašantieji išeivijos istoriją turės su ta medžiaga susipažinti.

Kai Valiukas buvo išrinktas Los Angeles LF bičiulių sambūrio pirmininku, tuoj pat į veiklą įnešė naujo vėjo. Tai buvo daugiau negu prieš 30 metų. Iki to laiko mes turėdavome politines diskusijas, kuriose dalyvaudavo žymios lietuvių asmenybės, kaip tai prof. Mykolas Biržiška, prof. Stasys Žymantas, dr. Pranas Raulinaitis, poetas Bernardas Brazdžionis, dr. Peras Pamataitis, dr. Juozas Jurkūnas, dr. Grigas Valančius ir kiti. Bet tie pokalbiai būdavo nereguliarūs, be išvadų ir be įsipareigojimų. Leonardo siūlymu, jie tapo periodiški, kviečiant ne tik vietinius kalbėtojus, bet ir svečius - kultūros žmones ir politikos specialistus - iš kitur. Buvo pradėtos formuluoti studijų išvados, ir iš to susidarė svarbi medžiaga to meto išeivijos istorijai pažinti.

Išrinktas į LF bičiulių sąjūdžio vadovybę, L. Valiukas sustiprino LFB organizacinę struktūrą, atgaivino Tarybos instituciją, ant tvirtų pamatų pastatė „Į laisvę" žurnalo leidimą, Dainavos studijų ir poilsio stovyklose įvedė jaunimo sesijas, plėtė politinių studijų ir siaurino poilsio dalį.

Laimėjimų viršūnė

Iš visų Leonardo Valiuko darbų savo monumentalumu išsiskiria JAV Kongrese, Atstovų rūmuose ir Senate, vienbalsiai priimtos rezoliucijos, siūlančios vyriausybei Baltijos okupacijos klausimą kelti Jungtinėse Tautose ir kituose tarptautiniuose forumuose. Intensyvus darbas tęsėsi virš penkerių metų, nes reikėjo įveikti JAV administracijos nepalankumą, Sovietų sąjungos priešinimąsi ir dalies mūsų pačių visuomenės priešiškumą.

1961 sausio 14 susirinkęs Lietuvių Fronto bičiulių būrelis svarstė Amerikos lietuviuose nueitą laisvės kovos kelią ir ateities perspektyvas ir priėjo prie išvados, kad oficialioji „laisvės kovai" vadovaujanti organizacija, Amerikos lietuvių taryba (ALT) išsigimė į oligarchinę, nebepakeičiamą valdymo formą ir kad nėra vilčių žodinę retoriką pakeisti į realią akciją dėl Lietuvos laisvės. Rutina naujai idėjai yra be galo negailestinga ir jokių kompromisų su naujų kelių ieškotojais nepripažįsta. Būreliui teko atsakyti į klausimą: - Ką toliau daryti sudėjus rankas laukti stebuklo - ar daryti tai, ką lietuviškoji sąžinė diktuoja.

Buvo pasirinkta antroji alternatyva, ir taip gimė Rezoliucijoms remti komitetas (oficialus vardas angliškai - „Americans for Congressional Action to Free the Balde States"). Tuo būdu 1961.II.6 JAV Senate atsirado senatoriaus Thomas Kuchel rezoliucija ir II.9 kongresmano Glenard Lipscomb rezoliucija Atstovų rūmuose. Abu rezoliucijos autoriai buvo asmeniški Leonardo Valiuko pažįstami. Iš to istorinio posėdžio dalyvių į Anapus yra jau iškeliavę Juozas Ąžuolaitis, Balys Čiurlionis, Jurgis Gliaudą, Balys Graužinis. Šioje pusėje tebėra Algis Raulinaitis ir Juozas Kojelis, o taip pat pirmasis oficialus šios idėjos vėliavnešys į lietuvių visuomenę, tuometinis Altos Los Angeles sk. pirmininkas Julius Jodelė.

Pagrindinę Rezoliucijoms remti komiteto struktūrą suplanavo, energingomis pastangomis sukūrė ir sunkiuosius oponentų smūgius atlaikė Leonardas Valiukas. Buvo sukurtos komiteto celės kai kuriose Amerikos lietuvių, o vėliau latvių ir estų, bendruomenėse ir suorganizuotas žymių asmenų garbės komitetas iš iškilių patriotų lietuvių, o taip pat amerikiečių senatorių, kongresmenų, gubernatorių, vyskupų, darbo unijų lyderių, intelektualų, žurnalistų. Jų tarpe buvo ir viceprezidentas Richard Nixon.

Daug kartų lietuvių, latvių ir estų delegacijos atskirai ir kartu vyko į Vašingtoną rezoliucijų reikalu paveikti Kongreso narius, o dar dažniau pavieniai Kongreso nariai buvo lankomi juos išrinkusiose valstijose ir kongresiniuose distriktuose. Baltiškoji Amerikos visuomenė ir aukojo, ir dirbo. Visuomenė tą darbą aukomis pakankamai finansavo ir dar didesnę talką tūkstančiai teikė laiškais, telegramomis ir skambinimais kongresmenams ir senatoriams. Reikia įsivaizduoti visuomenės entuziazmą, kad senatorių Kuchel ir kongresmaną Lipscomb per akcijos laiką pasiekė maždaug po 3,000 laiškų ir telegramų. Tūkstančiai laiškų pasiekė ir kitus Kongreso narius, Amerikos prezidentus, valstybės sekretorius ir kitus žymiuosius pareigūnus. Visai neperdedant galima teigti, kad į Vašingtoną suplaukė per milijoną laiškų.

Rezoliucija Atstovų rūmuose buvo priimta 1965 birželio 21, o Senate -1966 rugsėjo 15.

Vieni statė, kiti griovė

Iš bendrinių lietuvių organizacijų didelę paramą davė JAV Lietuvių Bendruomenė. Daugelis apylinkių buvo pagrindinės tų pastangų talkininkės. Rezoliucijų priėmimas buvo kartu ir Lietuvių Bendruomenės laimėjimas. Vilkas iš pradžių rėmė, vėliau atvėso. Nagais ir ragais prieš Rezoliucijoms remti komitetą kovojo Amerikos Lietuvių Taryba. Iš 48

Leonardas Valiukas Los Angeles bičiulių tarpe 1967 m.

Iš kairės - dr. Juozas ir Regina Jurkūnai, L. Valiukas, dr. Pranas Raulinaitis, dr. Jonas Jusionis, komp. Bronius Budriūnas su žmona. (Nuotr. L Kančiausko)

spaudos leidinių nuo pradžios iki laimėjimo besąlygiškai talkino katalikų laikraščiai „Draugas" ir „Darbininkas"; aršiausiai prieš kovojo socialistų „Naujienos", liberalų „Akiračiai", voldemarininkų „Laisvoji Lietuva" ir antibendruomenininkų organas „Lietuvių balsas". Tautininkų „Dirva" kartais rėmė, dažniau priešinosi. Kai rezoliucija buvo priimta, daugelis griovėjų laimėjimo nuopelnus ėmė skirti sau.

Sovietų Sąjunga darė viską, kad tik rezoliucija nebūtų priimta. Dramatiškame finale, jau prieš pat priėmimą Senate, sovietų užs. reik. ministrui Gromyko buvo pasisekę per valstybės sekretorių Rusk rezoliuciją iš darbotvarkės išimti. Bet L. Valiukas per vieną naktį užsuko savo mašineriją, ir per kelias dienas atsiliepė tūkstančiai rezoliucijos rėmėjų. Daugumos vadas Senate senatorius Mansfield buvo priverstas rezoliuciją vėl grąžinti svarstymui, ir taip ji vėl, kaip ir Atstovų rūmuose, buvo vienbalsiai priimta.

Leonardo Valiuko iniciatyva, paremta kitų idealistų, įrodė, kad galima laimėti ir prieš nepalankią Vašingtono administraciją, ir prieš ardomąją savųjų veiklą.

Tautininkų veikėjo Eugenijaus Bartkaus žodžiais, „Valiukas išmokė Amerikos lietuvius komunikuoti su Vašingtonu," o Rezoliucijoms remti komiteto akcija iš esmės pakeitė išeivijos Amerikoje kovos dėl Lietuvos laisvės strategiją. Anksčiau visuomenės vadovai solistiniais ėjimais stengėsi Lietuvai padėti per krašto administraciją, gi komitetas įrodė, kad patriotiška, šviesi, solidari bendruomenė, kad ir negausi, su geromis idėjomis gali geriau laimėti Amerikos Kongreso palankumą ir per jį paveikti administraciją.

Trys siūlymai

Savo žodžius noriu užbaigti trim siūlymais:

1.    Los Angeles buvo Leonardo Valiuko veiklos bazė, tad losangeliečiai turėtų pasirūpinti, kad būtų parašyta jo monografija ir Rezoliucijoms remti komiteto istorija.

2.    To komiteto veiklą finansais ir darbu rėmė įvairių srovių lietuviai, tačiau lemtingu įnašu prisidėjo krikščioniškos ir demokratiškos dvasios žmonės. Gi krikščioniškos orientacijos „Draugas" ir „Darbininkas" be mažiausių svyravimų nuo pradžios iki pabaigos savo puslapius skyrė RRK darbams skelbti. Be jų talkos tas žygis vargu būtų pasisekąs.

Šiandien Lietuvos politinių partijų džiunglėse be dvejojimo galima pasitikėti    Lietuvos krikščionių demokratų partija. Krikščionys demokratai po I Pasaulinio karo Lietuvą atkūrė dvasiškai ir ūkiškai. Ir šiandien reikia krikščionių demokratų valdžios, kad Lietuva pagreitintu tempu pajudėtų į normalią, pilnutinės demokratijos ir krikščionybės principais pagrįstą valstybinę santvarką. Amerikos lietuviams katalikams ir kitiems krikščionims reikia tik susitelkti, suglaudinti savo jėgas, susiderinti su idėjiniais vienminčiais Lietuvoje, ir savo tikslą jau kituose Seimo rinkimuose galėsime pasiekti.

3.    Los Angeles LF bičiuliai per pusę šimtmečio išryškino kiek skirtingą profilį visame LFB sąjūdyje. Surengtos trisdešimt dvejos politinės studijos su svarstybų išvadomis, didžiulis įnašas į RRK ir Baltų Laisvės lygos susiorganizavimą bei darbus, literatūros vakarų tradicijos išlaikymas - visa tai yra tapę integralia kovos dėl Lietuvos laisvės dalimi. Būtų nusikaltimas tuos darbus palikti laiko kandims sunaikinti. Savigarba reikalauja sutelkti lėšų ir parašyti Los Angeles frontininkų istoriją. Ji galėtų turėti poveikį į naują Lietuvos politinio žemėlapio sudarymą, o kartu tai būtų užtarnautas Leonardui Valiukui paminklas.