POLITIKA IR MORALĖ

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytautas Dambrava, Lietuvos Respublikos ambasadorius Vennezuelai ir Pietų Amerikai, skaitęs šią paskaitą ĮLF studijų dienose Jurbarke. (Nuotr. V. Maželio)

Savo teorines ir praktines pastabas apie politiką ir moralę pradėsiu klausdamas: Ar iš viso egzistuoja politinė moralė? Ar galima griežtai kategoriškai kalbėti apie etinę dimensiją realioje politikoje?

Ar politika, kuri yra ne tik teorija, technika, praktika, bet ir viena žmogaus būsenos ir elgsenos formų, tuo pačiu metu gali tilpti į moralės rėmus?

Jei į Šiuos preliminarius klausimus atsakytume teigiamai, iškils dar pora klausimų: Kokie moralės kriterijai įvedami į politikos procesą? Ir kaip tektų nuosekliai formuluoti ir derinti politikos teoriją su moralės teorija?

Ieškodami atsakymo į klausimus, pažvelkime į šiuos du problemos polius iš teorinės ir iš istorinės perspektyvos. Moralės ir politikos ryšio klausimą tenka svarstyti iš trijų pagrindinių požiūrių.

Pirmiausia - etinė integracija, pagal kurią politika ir etika yra dvi radikaliai priešingos realybės ir, renkantis vieną iš jų, aiškus pasirinkimas yra etikos, taigi moralės pusėje. Antrasis požiūris - tai politinis realizmas. Iškilus konfliktui tarp moralės ir politikos, šios pozicijos šalininkai griežtai renkasi politiką, paaukodami moralinius principus. Trečiasis požiūris - tai sintezės kelias, kone visuomet dramatiška, dažnai tarpinė išeitis, ieškant to „aukso vidurio" tarp nurodytųjų kraštutinumų. Sintezė ieško būdų politikai sudorinti, o moralėje neišjungti politinio elemento.

Dažnai į politiką žiūrima kaip į kažką, turintį bendrą su veidmainiavimu, melu apgaule ir kitomis ydomis bei negerovėmis, priešingomis doro žmogaus elgesiui. Dar daugiau: politika daugelio jau savo esme laikoma realybe, priešinga etikai, ergo nemorali. Atrodo pats gyvenimas kartais verčia mus daryti panašias išvadas, matant kaip daugelis politikų - pragmatikų, neturėdami etinės vizijos, stumia moralę iš savo profesinės veiklos.

Istorijoje randame kelias teologinio - filosofinio pobūdžio grupes, akcentuojančias moralinės integracijos principą. Pirmiausia - vadinamoji buržuazinė pažiūra. Iš vienos pusės, jos šaknys yra fariziejiškoje mąstysenoje, fanatiškai skrupulingoje detalėse, formų išlaikyme, galbūt net veidmainingai interpretuojant turinį; iš kitos pusės - išskirtinėje buržuazinėje pažiūroje, būtent individualizme, kuris skelbia, jog visuomeninius interesus lemia atskiri asmenys. Šios pažiūros atstovai politiką laiko purvinu žaidimu; jų nuomone, politikai neišvengiamai slopina savyje moralės principus. Antroji pažiūra yra anarchizmas. Tai visiškas nepripažinimas valdžios, drausmės ir autoriteto. Anarchistai atmeta bet kokios jėgos principą: Negalima užmiršti ir ortodoksinio marksizmo, pagal kurį politinės struktūros ir superstruktūros yra laikinasis, pereinamasis žmonijos laikotarpis. Paskutiniame etape valstybė išnyks ir pasaulyje laimingai gyvens ideali, beklasė, civilinė visuomenė. Ši utopinė pažiūra mūsų akyse subyrėjo, tad papildomo komentaro nereikia.

Galima būtų suminėti dar vieną teologinę pažiūrą, paplitusią tarp moderniųjų protestantų sektų, kurios laikosi griežtos moralės principų savo struktūrose, atmeta politiką, tačiau politinio elemento nepajėgia išjungti. Turiu mintyje jų bendruomenėse paplitusius gana aistringus ir perdėm politiškus tikinčiųjų vadovybės rinkimus.

O dabar žvelkime į politinio realizmo sampratas. Politinis realizmas ir moralinė integracija sueina tik viename punkte: užsispyrusiame tvirtinime, jog politika ir moralė yra du absoliučiai nesuderinami dalykai. Tuo metu, kai moralinė integracija, jungdama visus elementus į visumą, visu griežtumu pasisako už moralę, politinis realizmas su nemažesne aistra atmeta moralę politinių interesų labui.

Galiausiai tenka kalbėti apie politikos ir moralės sintezę, kuri išreiškia atskirų dalių jungimo procesą. Istorijoje netrūko bandymų derinti moralę su politika, ar politiką su morale.

Jau viduramžių laikais buvo kalbama apie „princo", kaip nepažabojamo valdovo, sudorinimo reikalą. Buvo manoma, kad, sudori-nus pagrindinį jėgos ir galios veiksnį, būtų sudorinta ir visa politinė sistema. Yra taip pat žinomi bandymai dorinti politiką, patikint jos kontrolę religijai. Čia stipriom spalvom išsiskiria radikalus islamizmas. Jame religija turi primato teisę. Aiškiai apibrėžta religinė moralė nepalieka jokios vietos politinei autonomijai, nes paskutinis lemiamas žodis tenka religijos hierarchui.

Taip pat buvo siekiama politinių struktūrų dorinimo, panaudojant tų pačių politinių struktūrų autokontrolės sistemą. Iškilo demokratinio pobūdžio struktūros, valdžios galios kontrolė, padalinant valdymą į atskiras nepriklausomas valdymo galios šakas, leidžiant piliečiams dalyvauti valdžios procese, įvedant konstituciją ir įstatymus.

Krikščioniškoji doktrina aiškiai pasisako už politikos ir moralės sintezę, nes nei vienas, nei kitas elementas negali būti išstumti iš realaus gyvenimo. Nors moralė ir politika yra dvi autonomiškos imperijos ir vienos negalima suvesti su kita, tačiau tai nereiškia, kad negalėtų būti sudarytas naujas junginys: sumoralinta, sudorinta politika, arba supolitinta moralė.

Kreipiant dėmesį į pirmąją junginio formą (sudorinta politika), norima per moralę pasiekti ir paveikti politiką. Svarstydami šitokią prielaidą, privalome pripažinti ne vien politikos autonomiškumą, bet taip pat jos galimą integraciją į etiką ir moralę.

Jei mes politiką suprantame kaip vyksmą ar kaip mokslą, tai politika yra visiškai savarankiška; ji turi savo įstatymus ir savo taisykles; jai nėra reikalo griebtis moralės ir dar mažiau - religijos savo egzistencijai ir savarankiškumui pateisinti. Taigi, moralė pripažįsta politikos autonomiją, ir politinis pasirinkimas, kiek jis liečia grynai politiką, moralės atžvilgiu yra neutralus.

Tačiau politikos autonomijos pripažinimas visai nereiškia, kad politika neturi jokio sąlyčio etikos pasaulyje. Politikos įvedimas į žmogiškosios veiklos rėmus ir yra tasai moralinės dimensijos pagrindas politikoje. Katalikų autoriai, kurie laikė politiką „atsakinga" žmogiškos veiklos sritimi, dažnai akcentavo būtinybę pareikšti etinės politikos dimensiją per žmogiškąją veiklą. Torres del Moral sako: „Jeigu žmoniška yra moralu, struktūriškai moralu, tai politika, kiek ji liečia visa, kas yra žmoniška, taip pat yra morali".

Tačiau reikia atsiminti, kad valstybė nesudaro žmogiškosios egzistencijos visumos. Žmogus ir jo viltys yra už valstybės ir už politinės veiklos sferų. Valstybė nėra visuma. Romos imperija buvo apgaulinga ir antikrikščioniška, nes ji tarėsi įkūnyjanti visas žmogiškųjų lūkesčių galimybes. Roma, apgaudinėdama ir alindama žmones, skelbė tai, ko negalėjo įvykdyti. Sovietinė imperija taip pat tapo šėtoniška ir tironiška. Totalitarizmo atoslūgis, jei ne žlugimas, pašalino klaidingus mitus apie valstybę, išlaisvindamas žmogų ir pačią politiką nuo neracionalumo.

Ši problema buvo ir yra visuomet sunkiai išsprendžiama. Proto bal-10 sas neskamba taip garsiai, kaip neracionalus šauksmas. Šauksmas, reikalaujantis didžių darbų, turi stiprias moralizmo vibracijas, o apsiribojimas tuo, ką reikia ir kas yra įmanoma atlikti, visuomet turi pragmatiškus tariamo silpnumo požymius. Tad moralinė politika stengiasi atsispirti pavojams, kuriuos dažnai kelia tuščias šūkavimas, ypač, kai reikalas liečia tautos ir žmonijos gerovę ar net jos likimą. Avantiūros moralizmas nėra moralus, nes jis pasišauna atlikti tai, ką gali tiktai Dievas. Moralus yra lojalumas, kuriuo vykdomi žmogaus darbai, turint dėmesyje žmogiškąsias dimensijas, galimybių ribas ir darbų vykdymą jų apimtyje.

Demokratijos klaida yra tai, kad ji dažnai nesugeba priimti žmogiško netobulumo. Valstybė niekados nėra tobula, nėra visiškai teisinga, nei pilnai užtikrinta. Ji yra netobula, kaip ir patsai žmogus. Taigi, moderni valstybė yra „societas imperfecta", ir ne vien dėl to, kad jos institucijos nėra tobulos (lygiai kaip ir piliečiai), bet ir ta prasme, kad žmogui yra reikalinga išorinė, sakyčiau, antgamtinė jėga išlaikyti savo humaniškąjį identitetą.

Negali būti objektyvaus konflikto tarp etinių vertybių ir teigiamo politinio gyvenimo. Jeigu politikos tikslas yra gėrio (bendrojo gėrio) siekimas, šio tikslo vykdymas privalomai jungia politiką ir moralę. Politiniam autoritetui pripažinti ir jam įteisinti popiežius Jonas XXIII enciklikoje „Pacem in terris" nurodė dvi privalomas sąlygas: 1) politinis autoritetas turi paklusti moralinei tvarkai; 2) politinė galia ir valia turi būti pajungta moralinei tvarkai, siekiant įgyvendinti bendrąjį gėrį.

Nesigilinant į praeitį, mes patys buvome ir tebesame politinių sistemų ir ideologijų nemoralumo liudininkai. Įvairios diktatūrų ir anarchijų formos dažnai leido asmeniui, grupei ar klasei elgtis savanaudiškai, nesiskaitant su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis ar tautos valia. Žinome ne vieną politinę ideologiją, klaidingai skelbusią, jog tikslas pateisina priemones. Žmonių teisės buvo trypiamos nesuskaičiuojamais atvejais, daugelis smerkiami ir teisiami tik už tai, kad jie elgėsi moraliai, pagal savo krikščioniškąją sąžinę, nepažeisdami kitų.

Tačiau laikai keičiasi. Keičiasi politinės struktūros, ne viena valstybė stengiasi gerinti socialinį teisingumą, ne viena jų siekia bendros naudos ir bendro gėrio, ir ne viena valstybė stengiasi sudaryti sąlygas išugdyti sveiką ir moraliai atsparią visuomenę. Į valstybės valdymo aparatą kaskart įsijungia vis didesnis moralės principus išpažįstančiųjų ir praktikuojančiųjų skaičius. Deja, negalime paneigti fakto, kad gyvenimo praktikoje ir geriausios valdymo sistemos gali tapti tautai ir valstybei žalingomis, kai jose atsiranda pikto raugas, savo naudos ir galios siekiančios partijos, vyriausybės ar pavieniai asmenys, paliekantys kitiems, daugiausia nieko negalintiems, gyvybinius tautos interesus. Napoleonas sakė, jog demokratija yra geriausia iš visų blogų valstybės valdymo formų. Bet ir ji nėra gera, jei gali gimdyti nusikaltėlius, melagius ir savanaudžius, kuriuos teršia korupcijos purvas.

Neigiami reiškiniai neaplenkia nei mūsų tautos. Gal dėl to šiandien ir kyla stipresnė ir aštresnė reakcija prieš šūkį: „politika - politikai". Ieškoma doros, kurią diktuotų jautri sąžinė, šiandien pilietis, siekiantis veiklos valstybinėje tarnyboje, ar jis atstovautų tautai, ar ideologinei grupei, ar politinei sistemai, ar pramonės ir prekybos srityje, turėtų būti „atsijojamas" ir per moralės sietą. Turėtų būti svarbu žinoti, kas jam rūpi: jo paties ar bendras visuomenės ir tautos interesas? Kokios jo elementarios etikos normos, kurias jis pirmiausia įsipareigoja taikyti sau?

Nuleiskime inkarą į savo šalies uostą. Mūsų krikščioniškoji pasaulėžiūra reikalauja iš kiekvieno doro ir sąžiningo elgesio. Krikščioniškoji pilietinė pareiga ragina aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Siekiame tokios valstybės, kurioje atsispindėtų mūsų krikščioniškieji principai.

Prelatas Mykolas Krupavičius sakė: „Katalikui eiti į politinį gyvenimą be savo katalikiškos programos, arba eiti be katalikiškojo veido ir katalikiškų principų, be ideologijos - yra ne visa, bet galbūt tik kai ką atnaujinti Kristuje". Jo žodžiai mus įpareigoja. Popiežius Paulius VI yra pasakęs, kad „politika po religijos yra pati kilniausia forma artimo meilei išreikšti.", šis krikščioniškas politikos aptarimas kaip tik ir verčia kiek susimąstyti. Kokiu keliu eina Lietuvos politikai ir kaip mumyse vystosi tasai artimo meilės išraiškos procesas?

Artėjant prezidento rinkimams, prasideda politinės lenktynės. Formuojasi pritarimas vieniems, kritika kitiems, neapykanta tretiems. Kaip elgiasi mūsų krikščioniškoji visuomenė tiek tėvynėje, tiek išeivijoje? Koks yra mūsų kandidatų atrankos metodas? Pabandykime tai paanalizuoti atvirkštinio teigimo metodu. Galbūt renkantis kandidatą, vienas ar kitas iš artimo meilės ryžtasi pasirinkti priešą - pagal principą: reikia mylėti savo priešus, ar bent stengtis juos perauklėti? O gal net reikia pamiršti potencialaus kandidato praeities nuodėmes, padarytus nusikaltimus ir atleisti. Senajame Testamente buvo reikalaujama žmogui atleisti keturis kartus. Šv. Petras Kristaus irgi klausė, kiek kartų reikia atleisti, gal daugiau kartų, gal septynis? Kodėl gi nepasirodyti „superkrikščioniu" ir neatiduoti balso idėjos priešui, o ne draugui - artimo meilės vardan, ypač, jeigu tasai priešas laiko save „paklydusia avele", yra įtakingas ir galėtų būti tau naudingas.

Gerai žinome, kad moralė politikoje taip toli nesiekia, ir šiandien nei politika, nei moralė to iš mūsų nereikalauja. Mylėdami artimą ir jam atleisdami kiek tik norime kartų, mes nenusiimame atsakomybės nei prieš Dievą, nei prieš artimą rinkti į tautos vadus žmones, kurie formuotų sveiką bei tvirtą valstybę ir negadintų jos įvaizdžio pasaulyje. Juk kokie  mes esame, kokia tauta, - tokius išsirenkame vadus, o kokie vadai - tokia ir valstybė. Aktyviai įsijungdami į politinį gyvenimą, mes turime rinktis ne didžiausios, o mažiausios rizikos kelią. O mūsų pasirenkama rizika kartais tiesiog pritrenkia. Kalbėkime atvirai.

Argi mūsų, kaip krikščionių ir Lietuvos piliečių, artimo meilės jausmas turi eiti taip toli, kad atiduotumėm savo rinkiminį balsą už tą asmenį, kuris dirbo ar bendradarbiavo su KGB? Tekalba mūsų sąžinė. Ar tokį savo žingsnį moraliai pateisintume ir kokiu gėdos šydu savo sprendimą pridengtume? Amerikiečiai turi šmaikštų posakį: „When in doubt -cut it out". Kai abejoji - brauki lauk!

Verta paminėti vieną pavyzdį. Šių metų birželio mėnesį Lenkijos prezidentas pasirašė įstatymą, pagal kurį krašto politikai ir vyriausybės pareigūnai turi nurodyti, ar komunistų valdymo laikais dirbo slaptaisiais agentais. Pagal naująjį įstatymą valdžioje esantys žmonės, taip pat norintys pradėti darbą valdžios struktūrose, privalo nurodyti, ar 1944-90 metais bendradarbiavo su vadinamąja politine policija.

Taigi, Lenkija jau padarė būtiną žingsnį. O mes?

Ar rizikuotume balsuoti, paremdami korupcijos vergą ir asmenį, kuris dengė korupciją? Ar balsuotume už kandidatą, kuris, skelbdamas save krikščionimi (skaitome, girdime ir patys žinome), moka geriau meluoti už čigoną ir, siekdamas savo tikslų, šmeižia artimą. Ar mums tinkamas kandidatas, kuris, neparodys jokios veiklos, tiktai nori būti prezidentu pagal principą: aš noriu, ergo aš galiu? Atrodytų, kad kai kuriems iš mūsų kuklumo savybė visai nesvarbi, ar net iš viso neegzistuoja - ko gero, gal laikoma silpnumo požymiu? Ne be reikalo sakoma, kad išdidumas yra nedorybių motina.

Ar mums šiandien atrodo tinkama balsuoti už kandidatą, kuriam pritaria, o gal ir remia, slaptos tarptautinės organizacijos, nebūtinai komunistinės? Nejaugi mums trūksta grynos sąžinės ir atviro veido kandidatų? Nejaugi mes jau taip pasikeitėme?

Jeigu patirtis mus ko nors iš viso moko, tai to, kad demokratijoje geras politikas yra toks retas, kaip ir padorus vagis. Albert Camus sakė, kad „politikoje žmonijos likimą formuoja žmonės be idealų ir be didingumo". George Bernard Shaw kreivai šyptelėjo, sakydamas: „Jis nieko nežino, o dedasi viską žinančiu. Visa tai aiškiai rodo, kad jis yra karjeros politikas". Neskubėkime tikėti ar žavėtis politikais - moralės skelbėjais, kurie kalba kaip angelai, bet gyvena ir nusideda kaip žmonės. Be pilietinės moralės visuomenė žūsta, be asmeninės moralės visuomenės išlikimas yra bevertis.

Mūsų krašto problema yra ta, kad jame yra dar per daug „politikierių", kurie iš patirties įsitikinę, kad politikas nėra patikimas, bet gali visada bei visus apgauti. Gal ne visada ir gal ne visus. Politinių svertų naudojimas, trukdant priimti teisingus arba apeinant jau esamus įstatymus bei ribojant pilietinę veiklą ir taip pažeidžiant žmogaus teises, rodo, kad kai kurie mūsų dienų politikai, gal ir didelė dalis, neturi jokių moralinių skrupulų.

Tad kur mes einame ir ko esame verti kaip lietuviai ir kaip krikščionys? Popiežius Paulius VI apaštališkame rašte „Octogesima adveniens" nurodo: „Krikščionis turi pripažinti daugumos laikinų ir skirtingų nuomonių teisėtumą ir turi gerbti piliečius, kurie net organizuotai ištikimai gina savo įsitikinimus. Politinės partijos turi daryti viską siekiant bendro gėrio. Negalima iškelti savų interesų virš bendrų". (...)

„Nėra kalbos apie sveiką politiką, jei nesirūpinama bendra gerove, jei nėra gerbiamas žmonių kilnumas. Savaime aišku, jog, norint atstatyti žmogaus tikrąją vertę ir bendros gerovės siekį visuomenėje, politika pasaulyje turi remtis žmonėmis, kurie turi ne tik stiprius politinius įsitikinimus, bet ir gilius moralinius principus. Mes, krikščionys, privalome teikti pasauliui šviesą, kuri išryškintų mūsų teises ir pareigas, ir kuri apšviestų mūsų pastangas, ugdant solidarumo ir pagarbos pasaulį."

ĮLF Lietuvos filialo valdybos ir tarybos pasėdžio dalyviai. Iš kairės—J. Kairevičius, J. Baužys, A. Raulinaitis, A. Tumelis, V. Vitkauskas, A. Žemaitytė, l Misiūnas, V. Valiušaitis, Z. Brinkis, A. Dragūnevičius.