MOKYKLA ATSINAUJINANČIOJE VISUOMENĖJE: tarp praeities ir dabarties

VIDMANTAS VITKAUSKAS

Vidmantas Vitkauskas, kurio paskaitą, skaitytą VI.29 ĮLF studijų savaitėje Jurbarke, čia spausdiname, yra Garliavos Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos direktorius. (Nuotr. J. Baužio).

Šiemet Lietuvos mokykla pažymėjo iškilią savo istorijos datą - 600 metų jubiliejų. Lietuvos mokykla pirmą kartą paminėta 1397 m. gegužės 9 d. Vilniaus katedros inventorizacijos knygose. Ši data laikoma ne tik oficialiąja mokyklos įkūrimo Lietuvoje data, bet ir institucinės, formalaus europinio tipo švietimo sistemos kūrimosi Lietuvoje pradžia. Ši mokykla, įkurta praėjus vos 10 m. nuo oficialaus krikščionybės įvedimo Lietuvoje, visų pirma buvo skirta dvasininkams rengti, kurių Lietuvoje labai trūko. Todėl, tuoj po Vilniaus katedrinės mokyklos atsiradimo tokio pačio tipo mokykla įsikūrė Varniuose, o po jos ir kitose parapijose prie esamų bažnyčių.

Lietuvos didikų ir šviesesnių bajorų vaikai buvo ugdomi pačiuose dvaruose, kur gaudavo įprastų gyvenimiškų žinių, įgūdžių, gebėjimų, elgesio normų suvokimo ir kt. Yra žinoma, kad jau XV a. nemažai jaunuolių iš Lietuvos studijavo užsienio universitetuose (Prahoje, Krokuvoje ir kt.).

Sparčiau mokyklos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėtos steigti XVI a., plintant reformacijos idėjoms. 1539 m. buvo įsteigta ir pirmoji žinoma Lietuvoje aukštesniojo tipo mokykla - Abraomo Kulviečio humanistinė kolegija Vilniuje (veikusi trejus metus). 1570 m. Vilniuje buvo įsteigta katalikiška Jėzuitų ordino kolegija. Ši kolegija netrukus peraugo į akademiją (1579 m.), davusią pradžią dabartiniam Vilniaus universitetui. Vientisą valstybinę švietimo sistemą Lietuvoje pradėjo kurti Edukacinė komisija (1773-1795) - pirmoji švietimo ministerija Europoje. Visoje Lietuvoje buvo plečiamas mokyklų tinklas, Vilniaus universitetas pertvarkytas į pasaulietinę aukštąją mokyklą.

Tačiau įvykdytas Lietuvos - Lenkijos padalinimas ir Rusijos okupacija, nutraukė visas vykdytas reformas ir iš pagrindų pakeitė visą Lietuvos švietimą. Ypač reikalai pablogėjo po 1831,1863 m. sukilimų prieš Rusijos priespaudą. Caro valdžia, nuslopinusi sukilimus, uždarė universitetą, uždraudė lietuvišką rastą, vykdė kryptingą krašto rusifikavimo, pravoslavinimo ir kolonizavimo politiką. Kaip reakcija į visus draudimus, kalinimus ir trėmimus Lietuvoje plito knygnešių veikla ir daraktorinės mokyklos. Po truputį ėmė formuotis pasaulietinė lietuvių inteligencija, savo etninį tapatumą siejanti su lietuvių kalba.

XX a. pradžia tapo reikšmingu Lietuvos švietimo raidos posūkiu. Ilgą laiko tarpsnį - nuo spaudos draudimo, per 1905 metus ir prieškarį - galima vadinti ėjimo ir brendimo metais, kurio kulminacija - Vasario 16 diena. XX a. pradžioje jau tenka kalbėti ne apie tautinės lietuvių mokyklos užuomazgas, o apie tų užuomazgų plėtojimą. Daug nuveikė 1907 m. įsikūrusi Lietuvos mokslo draugija, įvairios kitos kultūrinės organizacijos, netgi besikuriančios politinės partijos. Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais (1915-1918) okupuotoje Lietuvoje pačių gyventojų iniciatyva buvo kuriamos lietuviškos mokyklos, švietimo reikalais rūpinosi nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetas ir kt.

Konstruktyvi, organizuota valstybinio masto švietimo pertvarka prasidėjo nuo 1918 m., kada Lietuvos vyriausybė, nors ir nepaprastai sunkiomis sąlygomis, ėmėsi tvarkyti ir švietimo reikalus. Tų pačių metų lapkričio 11 d. buvo sudarytas pirmas ministrų kabinetas, įsteigta pirmoji Lietuvos Respublikos švietimo ministerija. Sparčiai steigėsi lietuvių ir tautinių mažumų mokyklos, atidarytas Kauno universitetas, kitos aukštosios mokyklos. 1918-1940 m. buvo sukurta pilna Lietuvos valstybės švietimo sistema, kuriai buvo būdinga demokratiškumas, novatoriškumas ir tautiškumas.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, švietimas pajungiamas Lietuvai priešiškai ideologijai. Mokyklos suvalstybintos ir supasaulietintos, nudvasintos ir nutautintos. Aktyviausi mokytojai išvaryti iš mokyklų, ištremti iš Lietuvos. Per 50 sovietinės okupacijos metų mokykla buvo paversta komunistinės ideologijos tarnaite, mokytojai, norint jiems to, ar nenorint, - egzistuojančio režimo kolaborantais. Nežiūrint to, išliko jėgų, kurios tam priešinosi. Vieni jungėsi į ginkluotą pasipriešinimą, kiti į pasyvią, dvasinę rezistenciją.

1990 m. Lietuvos valstybingumo atkūrimas padarė galą sovietinei mokyklai, tautos dvasios nuodijimui. Visi vėl atsistojome prieš didelį, esminį tautos ir žmogaus savimonės bei jos formavimosi posūkį.

Labai fragmentiškai apžvelgę Lietuvos mokyklos nueitą kelią matome, kad Lietuvos mokykla išgyveno ir išgyvena tuos pačius istorijos išbandymus, panašiai kaip ir visa lietuvių tauta, Lietuvos valstybė, visuomenė.

Mokykla buvo, yra ir bus neatskiriama tautos kultūros dalis, kantriai nešusi ir tebenešanti istorijos jai užkrautą naštą bei patikėtą misiją. Ji liudijo ir rėmė Lietuvos iškilimą tarp žymiausių Europos valstybių, carizmo sunkmečiais gaivino blėstančią krašto žmonių tautinę dvasią, stiprino šalies ryžtą žengti pažangos keliu atkūrus Nepriklausomybę, puoselėjo vidinės rezistencijos daigus sovietinės okupacijos metais. Šie daigai suvešėjo, išaugo į mūsų laisvės gėlę, išsiskleidusią prieš septynerius metus nuostabiu Lietuvos nepriklausomybės atstatymo žiedu.

Šiandien Lietuvos mokyklai vėl reikia imtis sudėtingų naujojo mūsų krašto raidos tarpsnio keliamų uždavinių. Reikia padėti atsitiesti okupacinio režimo nualintai, demoralizuotai mūsų asmens ir visuomenės dvasiai, atkurti įvairiose socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse suniokotas krikščioniškosios Europos vertybes ir tradicijas, puoselėti demokratinę, pilietinę visuomenę, ugdyti dorą, tautiškai susipratusią asmenybę.

Visa tai įgyvendinti įmanoma tik iš esmės reformuojant Lietuvos švietimą, pertvarkant mokyklas ir kitas ugdymo institucijas.

Lietuvos švietimo reformos pradžia siejama su „Tautinės mokyklos koncepcija", kuri buvo parengta dar Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje (1988). Atkūrus nepriklausomybę buvo pradėta esminė švietimo pertvarka, kurios pagrindinis tikslas - savarankiškos, kūrybiškos ir jau mokykloje savo gebėjimus išskleidžiančios asmenybės ugdymas. Todėl Lietuvos švietimas buvo pagrįstas glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu.

Jeigu šiandien teorinis Lietuvos švietimo pertvarkymas iš totalitarinio į demokratinį yra laikomas sėkmingu, tai to negalima pasakyti apie praktiškąjį šios reformos įgyvendinimą.

Niekas neginčija, kad reformos keliu jau žengti tvirti žingsniai: parengta švietimo koncepcija, aptarta mokyklos struktūra, mokymo turinys, paruoštos programos, kuriose pirmąsyk pabrėžtas integruoto mokymo principas, išleista nemažai vadovėlių ir kt. mokymo priemonių. Tai rimta teorinė reformos bazė; tai didelis nuopelnas žmonių, dalyvavusių tame darbe. Bet visa tai - tik reformos dalis. Labai gerai, kad ji parengta, 24 tačiau reforma yra procesas. Ji nesibaigia tuo, kas užfiksuota norminiuose dokumentuose, o reikalauja tolesnio vyksmo realiame gyvenime. O gyvenime dažnai yra ne taip, kaip to norėta ar norima. Ne visi mokytojai ir mokyklų vadovai sugeba dirbti naujomis sąlygomis, jie nerodo pastangų dvasiniam ir intelektualiniam atsinaujinimui. Kita vertus, neišspręstas mokytojų apmokėjimo, skatinimo klausimas, trūksta kvalifikuotų specialistų, mokyklose dirba daug pensijinio amžiaus žmonių, beveik neliko vyrų... Galiausiai ir vyriausybė turėtų pagaliau apsispręsti, ar iš tikrųjų švietimas yra prioritetinė valstybės sritis, nes kiekgi gali tęstis mokyklų skurdas? Mokyklos neremontuojamos, santechniniai mazgai, vamzdynai ir stogai prakiurę, baldai nusidėvėję, bibliotekose nėra naujų knygų, trūksta techninių priemonių, sportinio ir kt. inventoriaus.

Šeima, mokykla ir visuomenė - tai trys viena kitą papildančios institucijos, kurių glaudus bendradarbiavimas yra būtinas, jeigu norime išugdyti ir išlavinti dorą šių dienų jaunuolį ir ateities pilietį. Nei viena iš šių institucijų nepajėgi vykdyti šiandieninės Lietuvos švietimo principus: humaniškumą, demokratiškumą, tautiškumą ir atsinaujinimą. Tam trukdo Lietuvos posovietinė realybė: amoralumas, girtuokliavimas, skurdas, korupcija, nusikalstamumas ir t.t. Kol tos blogybės klestės, tol Lietuva merdės. Tai įmanoma pašalinti tik sutelkus valstybės ir visuomenės pastangas ir per visais lygmenimis remiamą vykstančią švietimo reformą.

Norint įveikti šiuos sopulius, atsinaujinimo ir keitimosi dvasia turi gyventi visa visuomenė. Deja, visuomenė tokio pojūčio ( o gal ir poreikio?) neturi. Visuomenėje labai dažnai nesuvokiama, kad tai, kas dabar daroma mokykloje, pirmiausiai yra daroma jos ateičiai, šiandien jau taip yra, kad mokykla ugdo vienokią kultūrą, o televizija, spauda - išviečių kultūrą. Visuomenė dar menkai suvokia, kad švietimas yra svarbus kultūros ir visos valstybės raidos veiksnys ir kad vaikas turi būti ugdomas visapusiškai bei kryptingai. Ar daug šiame darbe mokyklai padeda visuomenės informavimo priemonės? Greičiau atvirkščiai.

Švietimas daugelio žmonių telaikomas „vaikų pamokymu". Ką jis reiškia visuomenei ir valstybei - greičiau deklaruojama nei iš tikrųjų apie tai galvojama. Todėl ir į pačią švietimo reformą dažniausiai žiūrima tik fragmentiškai vertinant ar kritikuojant atskiras jos dalis. Mokyklų darbą neretai ima vertinti ir visiškai atsitiktiniai, nekompetentingi asmenys. Paradoksas, bet šiandien tokie žmonės save laiko labai susirūpinusiais Lietuvos švietimo reikalais, užmiršdami, kad prieš gerą dešimtmetį jie buvo aktyvūs „švietimiečiai" sovietinėje mokykloje ir dideli aktyvistai to meto visuomenėje.

Būtų gerai (o tai labai svarbu), kad švietimo kryptis ir darbus mažiau keistų kiekvienas naujas politinių jėgų pasikeitimas Seime ar savivaldybėse. Visi žinome, kaip keleriems metams buvo pristabdytas švietimo reformos vyksmas valdant LDDP. Buvo netgi mėgintos revizuoti kai kurios švietimo reformos nuostatos. Prisiminkime pasisakymus prieš tikybos pamokas, partinių diplomų pripažinimą, mokyklos depolitizacijos šūkį, leidusį bujoti apolitiškumui, dorovinių ir tautinių vertybių nepaisymui.

Negalima nutylėti ir to fakto, jog toli gražu ne visose savivaldybėse švietimui vadovauja kompetentingi asmenys, gerai suvokiantys švietimo politikos tikslus. Ir savivaldybių švietimo padaliniuose ir ugdymo įstaigose daug prisitaikėlių, persidažiusių „tautinių bolševikų".

Skirtingos mūsų krašto politinės jėgos, valstybės institucijos, skirtingos mokyklų bendruomenės ne visada vienodai suvokia aktualius Lietuvos mokyklos raidos uždavinius, skirtingai brėžia prioritetines jos plėtros linkmes. Dėl to ir „buksuoja" reforma, stringa jos įgyvendinimas. Mokyklų vadovai bei kolektyvai neretai susiduria su trumparegišku administravimu, komandavimu. Neskatina reformos vyksmo, švietimo ir mokyklos kaitos nesibaigiančios diskusijos tarp dabartinių Švietimo ministerijos vadovų ir buvusių reformos autorių. Jaučiamos tendencijos supriešinti švietimo darbuotojus ir reformos vykdytojus. Dažnai stengiamasi sukelti ginčus dėl antraeilių dalykų.

Šiandieninės ministerijos nuostata labai aiški: reikia tęsti švietimo reformą, švietimą reikia tvarkyti taip, kad mūsų mokyklos augintų Lietuvos patriotus, piliečius, ugdytų atvirą demokratišką visuomenę.

Atėjo laikas ne žodžiais, o darbais išplėsti dorinį ir patriotinį moksleivių ugdymą, tautinių tradicijų puoselėjimą. Tam neturi būti gailimą nei lėšų, nei žmonių. Būtina rūpintis tinkančiais mokytojų kadrais. Neužtenka tik dėstyti tikybą ar etiką, būtina šį darbą dirbti patraukliai, profesionaliai. Todėl šiandien jau neužtenka tik katechetinius kursus baigusių žmonių paramos. Be papildomos paramos ir globos mokytojai nepajėgs vieni kovoti prieš pornografiją ir tvirkinamąsias, nudvasintas televizijos laidas, amoralumą gyvenime. Šiame darbo bare būtina esminė reforma, visuotinė mokinių tėvų bei visos visuomenės parama ir aiški pozicija.

Kitas nemažiau svarbus ir sunkus darbo baras, kur reikalinga visos valstybės ir jos institucijų kryptinga veikla - tai pilietinis, patriotinis jaunimo ugdymas. Pilietiškumas ir patriotizmas pasaulyje suvokiamas dvejopai. Viena kryptis mano, jog užtenka žmogui suteikti teisinių žinių, supažindinti su tautos praeitimi ir tradicijomis. Antroji kryptis pilietiškumą ir patriotizmą sieja su psichologinėmis žmogaus nuostatomis, doroviniais principais, vertybinėmis orientacijomis. Ši linkmė mums, pokomunistinės visuomenės nariams, priimtinesnė. Todėl neužteks čia tik vienos mokyklos pastangų, ir nereikėtų tik jai vienai „numesti” šią misiją, paliekant nuošalyje šeimą, komunikacines priemones, valstybines ir visuomenines institucijas.

Yra sakoma, kad „žmonės turi tokią valdžią, kokia yra visuomenė. Mes turime tokią mokyklą, kokią turime visuomenę" (A. Raškinis). Liūdna konstatuoti, kad tik dalis nūdienos politikų pilnai suvokia, kad švietimas yra tautos kultūros proceso dalis, kuri turi ir gali išvesti tautą iš merdėjančio užburto rato. Dauguma tik šneka, kad jiems rūpi mokykla ir jos ateitis, tačiau ir toliau švietimiečius tebemaitina pažadais, kurių nevykdo.

Daugelyje šalių į švietimą žiūrima kaip į svarbią valstybės ir visuomenės sritį, pagrindinį tautos prioritetą. Ir mūsų visų pastangos turi būti sutelktos tam, kad ši mūsų valstybės ateičiai itin svarbi sritis taptų nepamirštamu mūsų valstybės institucijų veiklos prioritetu. Bendrų tikslų įgyvendinimui turi būti sutelkta šeima, mokykla ir visuomenė. Galbūt tada nereikės kalbėti apie įstrigusią švietimo reformą, sustabarėjusią mokyklą, abejingą savo darbui mokytoją ir niekuo nesidomintį, indiferentišką bei apolitišką mokinį. Šiam šventam darbui visus dar kartą turi pakviesti mokytojai! Mokytojai jus kviečia. Junkimės prie jų. Ne dėl savęs. Dėl savo vaikų. Dėl Lietuvos ateities!

Literatūra:

1. Zinkevičius Z. Kelyje - Dienovidis, 1997 05 16, Nr. 20

2. Lukšienė M. Mokykla kultūros raidoje - Dialogas, 1997 05 09, Nr. 19

3. Jackūnas Ž. Rytdienos mokyklą kuriame šiandien - Švietimo naujovės, 1997, Nr. 2

4. Karvelis K. švietimas atkurtoje Lietuvoje - Varpas (JAV), 1994, Nr. 29