Jonas Kairevičius apie LAISVĘ, TEISĘ IR DOROVĘ
Adv. Jonas Kairevičius kalbėjo Lietuvos teisininkų draugijos konferencijoje, įvykusioje 1996 sausio 27 d. Kaune. Konferencijos pagrindinė tema buvo „Teisė ir moralė". Jono Kairevičiaus skaitytas pranešimas lietė teisininkų profesinės etikos klausimus. Čia pateikiame kelias įvadines mintis iš jo pranešimo.
Teisininko profesinė veikla siejasi su visuomenės ir valstybės gyvavimu. Romėnai sakė: „Jus est ars boni et aequi" („Teisė yra gėrio ir teisingumo menas"). „Justicia est fundamentum regnorum" („Teisingumas yra valstybių pagrindas"). Teisininkui visada iškyla klausimas, kokiai visuomenei ir kokiai valstybei jis tarnauja? Dažnas atsakys, pavartodamas sąvoką „demokratija". „Į laisvę" fondo Lietuvos filialo išleistame leidinyje „Į pilnutinę demokratiją" parašyta, kad „demokratija reikalauja kilnių pažiūrų į žmogaus būtybę, gilios jai pagarbos, nuoširdaus jos vertinimo. Demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros. Nei barbariškas žmogus, nei barbariška tauta nėra demokratai. Demokratija nėra prigimties dovana. Ji yra kovos laimėjimas. Ilgos kovos su barbariškais atskiro asmens ir visuomenės instinktais. Todėl auklėjimas demokratijai yra vienas iš pagrindinių visuomeninių uždavinų..." šios ir kitos mintys buvo suformuluotos vadinamoje „Šešiolikos deklaracijoje: į organiškos valstybės kūrybą". Ji buvo paskelbta 1936 m. vasario 23 d. „Naujojoje Romuvoje".
Skirsnyje „Teisingumas" rašoma: „Laisvė iš esmės yra susijusi su teisingumu. Teisingumas remiasi laisvės principu ir iš asmens laisvės kyla. Jei vienas asmuo turi teisę būti laisvas, tai kitas turi pareigą atiduoti jam visa, kas yra reikalinga šitai laisvei laiduoti. Reikalavimas pagerbti teises pačiam sau tuo pačiu yra reikalavimas jas pagerbti ir kitam. Neigdami pagrindines kitų žmonių teises, mes neigiame idealinį žmogaus vertingumą ir tuo pačiu neigiame patys save..."
Šios Deklaracijos baigiamajame žodyje sakoma, kas mums aktualu ir šiandien: „Gerai suprantame, kad laimingesnei Lietuvos ateičiai sukurti neužtenka reformuoti vien valstybės santvarką ir suorganizuoti naujų institucijų, bet turi reformuotis ir patys žmonės! Turėtų būti reformuoti ne visai laimingi ligšioliniai mūsų papročiai, aukštai iškelta politinė dorovė, pareigos bei atsakomybės jausmas, asmeniškas ir profesinis sąžiningumas, supratimas ir vertinimas bendrų pastoviųjų valstybės reikalų ir bendros viešosios gerovės.
Gyvenamasis momentas nepaprastai rimtas. Mūsų valstybės vidaus ir užsienio sunkenybės ir tarptautinės būklės netikrumas yra pasiekę tokį laipsnį, kad ramintis kuriomis nors funkcijomis yra per daug rizikinga. Valstybės gyvenimas reikalauja gilių, realių reformų, stiprinančių, o ne silpninančių gyvąsias tautos jėgas, skatinančių, o ne alsinančių visuomenės veiklumą".
Vytauto Didžiojo universiteto ordinarinis profesorius Petras Leonas rašė: „Ir dorovė, ir teisė siekia vieno, to paties tikslo: laiduoti visuomenės buvimą ir padėti visuomenei augti, einant teisingumo dėsniais. Todėl ir jų turinys bendras: asmens neliečiamumas, sąjungiškas šeimos gyvenimas, turto padalinimas ir naudojimas, valdžios uždaviniai ir jos santykiai su piliečiais..."
Taigi dorovė ir teisė — dvi viena su kita susijusios ir nuolat lyginamos sąvokos. Per intelektualios minties istoriją daug diskutavo įvairių sričių mokslininkai ir praktikai. Tačiau problema ir šiandien tebėra tokia pat aktuali, kaip ir, pavyzdžiui, antikos laikais. O gal net aktualesnė.
Sovietmečiu pirmenybė buvo teikiama teisės normai. Dažnai net ne teisės normai, o pareigūno ar partinio funkcionieriaus valiai, pareikštai žodžiu. Tokios valios dorovingumu nebuvo leista abejoti. Dabar susirūpinome dora, nes aiškiai pamatėme, kad be jos neišgyvensime.
