JULIJONAI, KURGI TU BUVAI DINGĘS?

Žurnalistą Julijoną Būtėną prisimenant

PAULIUS JURKUS

Julijonas Būtėnas, 1933 m. baigęs Linkuvos gimnaziją ir būdamas 18 metų, atvyko į Kauną, į dinamišką, kūrybingą miestą. Atvyko iš gražaus Joniškėlio apylinkės peisažo, iš Linkuvos lygumų, kur laukų laukai, kelių keleliai ir kelužėliai kaip stalas, kur vakare matai tolimų miestų pašvaistes. Lygumos vilioja keliauti į nežinomus kraštus, kažko siekti ir nerimti.

Julijonas Būtėnas su dr. Antanu Maceina Vokietijoje.    Nuotr. V. Maželio

Ir tą troškimą keliauti Julijonas atsivežė į Kauną. Atėjo iš kuklios sodybos ir su savimi nešėsi neeilinius gabumus, kurie Julijoną turėjo išvesti į retas aukštumas. Iš savo Joniškėlio, Linkuvos giraičių ir gojų jis turėjo išaugti į aukščiausią pušį, kurią paskui matytų visa Lietuva.

Julijonas buvo gabus kalboms: jas lengvai pasisavindavo, sugebėjo raštu ir žodžiu jomis naudotis. Jis mokėjo šešias kalbas: lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ir švedų. Rusiškai išmoko jis laisvalaikiu iš vyresnių žmonių, krautuvėse, turgaus aikštėse. Vokiečių, anglų, prancūzų kalbas sutiko gimnazijoje ir jas griebė jaunatvišku entuziazmu. Bet kur išmoko švediškai, — to neteko patirti. Anais laikais prieš II-ąjį pasaulinį karą švedų žurnalistai buvo žinomi kaip šiaurės kraštų specialistai. Julijoną gal tai ir paskatino pačiam išmokti šią kalbą.

Politika visą laiką traukė Julijoną. Visuomenininkai dažnai nemėgsta politikos, tik priversti gyvenimo aplinkybių ja domisi, seka, analizuoja. Tokie žmonės negali apvaldyti didesnių, svarbesnių uždavinių. Tačiau Julijonas politikos srityje gana anksti pasireiškė kaip neeilinis talentas. Atvykęs į Kauną studijuoti jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, nes politikams juk reikia pažinti teisę. Taip pat baigė ir karo mokyklą artilerijos atsargos karininko laipsniu. Karinę prievolę atliko dabar, kad vėliau nebūtų pertrauktas jo mokslas ir darbas.

1934 m., būdamas 19 metų, Julijonas Būtėnas pradėjo dirbti krikščionių demokratų leidžiamame dienraštyje „Rytas". Buvo užsienio politikos apžvalgininkas. Dienraštis buvo gana konservatyvus, bet vis dėl to užkliuvo cenzūrai, kuri jį ir sustabdė. Tada vietoje „Ryto" jaunųjų katalikų kultūrininkų grupė 1936 m. išleido naują dienraštį — „XX amžių". Šis dienraštis siekė plataus visuomeninio bendradarbiavimo ir gyvo kultūrinių bei socialinių problemų puoselėjimo. Jį rėmė žymūs katalikų profesoriai. Buvo telkiami bendradarbiai ir iš kitų srovių, turėjo specialius darbininkų, moterų, vaikų, sporto, knygų ir teatro apžvalgų, kritikos ir humoro skyrius. Turėjo savo korespondentus Rygoje, Berlyne, Romoje, Stockholme, Londone, Varšuvoje ir Taline.

Nuo pat šio dienraščio įkūrimo į jo redakciją pateko ir Julijonas Būtėnas kaip užsienio politikos analizuotojas. Kurį laiką buvo „XX amžiaus" korespondentu-atstovu Berlyne. Kasdien žinias perduodavo telefonu.

Pirmosios bolševikų okupacijos metu, 1940 rugpjūčio mėn. jis perėjo per sieną į Vokietiją. Susikūrus Lietuvių Aktyvistų Frontui Berlyne, buvo jo narys ir nuo to laiko nepersiskyrė su rezistencija, pasiėmė jos pačias didžiausias pareigas.

Į Lietuvą grįžo 1941, kai vokiečiai okupavo kraštą. Buvo dienraščių „Į laisvę", o vėliau, kai šį uždarė, „Ateities" redakcijos narys. Sykiu buvo ir pogrindinės Lietuvių Fronto leidžiamos literatūros bendradarbis. Tuo pačiu metu buvo VD universiteto Filosofijos fakulteto žurnalistikos katedros jaunesnis narys — asistentas. Šių eilučių autoriui teko klausytis jo

paskaitų. Kalbėjo dalykiškai, drauge ieškodamas kontaktų su auditorija. Po paskaitos įsileisdavo į pokalbius su studentais. Anoje Kauno panoramoje jis išliko kaip draugiškas, mielas, plačių horizontų žmogus.

Pokalbis Kalėdų naktį

Pokario metais su Julijonu Būtėnu vėl susitikome Vokietijoje Tautinės popiežiaus misijos delegatūroje, kuri veikė Kircheim-Teck mieste ir kurios delegatu buvo kan. Feliksas Kapočius. Julijonas tada dirbo Vlike, kurio įstaiga buvo Pfullingene. Į delegatūrą jis dažnai atvykdavo versti visokiausių raštų į anglų kalbą. Jo kambarys buvo antrame aukšte į kiemo pusę, šalia kun. Stasio Ylos kambario. Čia jis rašydavo ir savo straipsnius — politikos apžvalgą Augsburge leidžiamam laikraščiui — „Žiburiams".

Man pačiam teko dirbti šios delegatūros raštinėje. Perkėlus mūsų DP stovyklą į Schwaebisch Gmuende, rečiau besilankydavome delegatūroje. 1947 m. delegatas kan. F. Kapočius pakvietė pas jį praleisti Kalėdas. Ten buvo ir Julijonas ir daugiau svečių. Po tradicinių Kūčių delegatūros koplyčioje buvo nuotaikingos Bernelių mišios, o po jų vėl susirinkome į valgomąjį kavai ir pokalbiams. Julijonas buvo ypatingai linksmas, padainavo išdaigių dainų ir net pašoko indėnų šokį.

Visiems buvo jauku ir malonu, kad esame drauge, kad galime čia praleisti tą didelę šventę. Mudu su Julijonu miegojome viename kambaryje, antrame aukšte, į gatvės pusę. Pro langus plūdo minkšta gatvės lempų šviesa, atrodė, kad mėnesiena vaikšto po kambario sienas. Lovelės kariškos, susėdom ant jų ir pradėjom kalbėti. Jis pasakojo savo nuotykius, kaip dirbo Vietinės Rinktinės štabe. Rinktinės vadu buvo gen. Povilas Plechavičius. Julijonas štabe buvo karininkas informacijos reikalams ir spaudai. Jis jau buvo tuo metu pasitraukęs iš dienraščio redakcijos, kur buvo labai reikalingas.

Gen. P. Plechavičius Julijonui paliko gerą įspūdį: atrodė sumanus, greit darė sprendimus, kurie buvo tikslūs, mokėjo laikytis prieš vokiečius. Išorėje jis buvo griežtas, bet artimiesiems buvo švelnus, linkęs į humorą.

Tai buvo 1944 m. pradžia, sausio mėn. Generolas vėlų vakarą paskambino Būtėnui ir kvietė tuoj užeiti. Julijonas, nuėjęs į generolo kabinetą, prisistatė: „Tamsta generole, jūsų įsakymu atėjau". Generolas liepęs jam atsisėsti, pasakojo, kad turįs per radiją į tautą pasakyti kalbą apie organizuojamą Vietinę Rinktinę. Vyrai savanoriais bus kviečiami į ją stoti. Kalba bus pasakyta Vasario 16-tos proga, turės sujaudinti žmones, sukelti jų entuziazmą.

Generolas suminėjo punktus, kurie turėtų būti paliesti kalboje, o spaudos referentas, leitenantas Julijonas Būtėnas turėjo parašyti šią

40 uždegančią ugningą kalbą. Baigęs savo informaciją, generolas pasakė: „Leitenante, galite eiti". Kai Julijonas jau buvo ties durimis, generolas jį sustabdė ir dar sodriai papildė savo informaciją: „Parašyk taip, kad kalba būtų...", čia jis pridėjo svaresnį žodį ir pats juokėsi. Situacija pasidarė komiška ir juokinga, bet „karininkas spaudos reikalams" negalėjo juoktis prieš generolą. Tik išėjęs į koridorių, jis pradėjo juoktis.

Julijonas kalbą parašė, generolas, šį tą pataisęs, vasario 16 paskaitė ją per radiją. Vietinė Rinktinė organizavosi su entuziazmu. 1994 m. pavasarį, kai pajudėjo rytų frontas, vokiečiai visą Rinktinės štabą suėmė, išvežė į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje. Išvežė ten ir Julijoną.

Internuotas generolas Plechavičius buvo išdidus, reiklus, rūpinosi savo štabo žmonėmis. Vokiečiai atsižvelgė į generolo reikalavimus. Stovykla buvo laiku evakuota. Julijonui pasisekė pasitraukti į Vokietiją. Ten ieškojo savo pažįstamų ir įsikūrusių veiksnių, kad galėtų jiems padėti. Tuoj po karo jis vėl buvo Vokietijoje įsikūrusiame Vlike. Nuo 1945 m. buvo Vliko Eltos biuletenio redaktorius, rašė įvairius laiškus užsienio žurnalistams ir valstybininkams, vertė Vliko memorandumus ir atliko daug svarbių Lietuvos propagandos bei informacijos darbų iki 1949 metų.

Tuo pačiu laiku jis rašė įdomias politines apžvalgas „Žiburiams", Augsburge ėjusiam savaitraščiui, garsėjo kaip vienas geriausių politinių žurnalistų, panaudodamas plačią tarptautinę spaudą.

Ryšininkai iš Lietuvos

Prasiveržę pro visas kliūtis, 1948 metais į Vokietiją atvyko Lietuvos pogrindžio ryšininkai. Julijono gyvenime prasidėjo naujas laikotarpis — susiformavo ryžtas pačiam vykti į Lietuvą ir su ginklu įsijungti į rezistenciją. Partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas pasidarė jo artimas bičiulis, jiedu kurį laiką gyveno net viename kambaryje.

Julijonas buvo idealistas, jautrus žmogus, visada pasirengęs Lietuvos labui atlikti pačius sunkiausius uždavinius. Žmonės traukėsi nuo karo, žiaurumo ir žudynių, o Julijonui stiprėjo aukos ilgesys. Jis vėl norėjo keliauti ir šį kartą į pačią pavojingiausią misiją — įsijungti į Lietuvos partizanų eiles. Ramus gyvenimas tuo metu, kai tauta kovoja dėl savo likimo, jam atrodė be prasmės. Jis ryžosi savo noru grįžti iš tremties, grįžti į Lietuvą ir ten kovoti kartu su tauta, dalintis jos tragišku likimu. Taip 1949 m. jis dingo iš mūsų akių. Praėjo du, trys, o gal ir daugiau mėnesių, kai jis vėl mūsų tarpe pasirodė. Ir mes klausėme: „Julijonai, kurgi tu buvai dingęs?" Ir jis atsakė.

Antra pokalbių naktis

Nieko nežinojau, ką jis tuos kelis mėnesius darė, kur buvo išvykęs. Susitikau vėl jį Hanau pabėgėlių stovykloje vykusiame kažkokiame svarbiame suvažiavime. Vėl miegojome viename kambaryje ir naktį pavertėme įdomiu pokalbiu.

Kai Julijonas apsisprendė vykti į Lietuvą, jį tam specialiai ruošė specialistai: prancūzai, britai ir amerikiečiai. Buvo apmokomas prie Paryžiaus ir įvairiose Vokietijos vietose. Atliko įvairius šaudymo pratimus, susipažino su būtiniausia aparatūra — radijo priimtuvais ir siųstuvais, išmoko iš lėktuvo nusileisti parašiutu. Kai buvo apmokytas, jį paskyrė palydėti vieną lėktuvą, kuris į Lietuvą gabeno kelis kovotojus ir įvairius reikmenis. Julijoną nuvežė į aerodromą. Jis mano, kad tai buvo Frankfurtas. Buvo jau vakaras. Lėktuvas neturėjo jokių ženklų. Lakūnas buvo čekas. Julijonas man neminėjo, ką jis tame skrydyje turėjo palydėti. Neminėjo sąmoningai, nes nenorėjo niekam pasakyti, kas ten buvo nuvežta.

Kaip lėktuvo palydovas Julijonas atliko pirmąją kelionę į Lietuvą. Lėktuvas pakilo ir nuskrido į naktį Danijos kryptimi. Nuo Kopenhagos pasuko į Baltijos jūrą ir pradėjo pamažu leistis. Lakūnas paaiškino, kad Lietuvą pasiekę, jie skris žemu skridimu Nemuno vaga. Žemo skridimo nepagauna radarai. Taip skrido lėktuvas, vis leidosi žemyn ir žemyn. Perskridęs Neringos kopas, jau skrido kiek galima žemiau Nemuno vaga. Jautėsi didelė įtampa.

Priskrido Kauną. Matėsi apšviestos vakarinės gatvės. Žmonės turbūt ten vaikščiojo tokie nerūpestingi. Rodos, šoktum iš lėktuvo, įsimaišytum jų tarpe ir dingtum. Tai buvęs labiausiai jaudinantis momentas: Kaunas, kuriame praleisti gražiausi metai, štai po kojom. Lietuva, brangioji Lietuva! Visa tai Julijoną labai jaudino.

Lėktuvas pasuko į pietus, lakūnas pranešė, kad greitai pasieks Kazlų Rūdos miškų baseiną. Liepė pasirengti. Tai vėl baisus momentas — turi skubiai veikti, padėti šokti iš lėktuvo, išmesti tiekimo maišus.

Atėjo momentas, kada reikia šokti su parašiutais. Atidarė duris. Jo palydimi žmonės ėjo iki angos, įsitverdami į virvę ir šoko į tamsią naktį. Tada Julijonas išmetė jiems skirtus maišus ir uždarė duris. Lėktuvas apsisuko ir grįžo tuo pačiu keliu.

Julijonas net kelis kartus man pakartojo, kad tai buvo įspūdinga. O man buvo šiurpu ir nejauku. Tuo keliu vėliau skris ir iššoks ir pats Julijonas...

Julijonas Būtėnas su Jonu Kukausku į Kazlų Rūdos miškus parašiutu buvo nuleisti 1951 balandžio 19 d. Jau gegužės 21 jų bunkerį apsupo enkavedistai. Ten ir žuvo Julijonas Būtėnas. Anksčiau buvo rašyta, kad jis pats perkandęs kapsulę, kurioje buvo stiprūs nuodai. Dabar aiškėja, kad jį nušovė Jonas Kukauskas, norėdamas, kad save išteisintų. Kukauskas net nebuvo suimtas, laisvas gyveno Vilniuje ir ten mirė 1994 m. Tai ir paliudija jo kruviną sprendimą, nes sovietai tik už tokias paslaugas moka gerai atsilyginti.

Sovietinis režimas ir jo patikimieji stengėsi ir stengiasi prieš juos kovojusių herojų vaidmenį sumažinti, suniekinti, ištrinti iš istorijos. Todėl paskalos lengvai sklinda, kad tik būtų sumažintas ir Julijono Būtėno vaidmuo ir sumenkinta jo auka. Reikėtų būtinai imtis iniciatyvos išleisti kokį nors leidinį apie šį žymų laisvės kovotoją. Reikėtų surinkti visą medžiagą, prisiminimus, nes toks leidinys Julijoną Būtėną išsaugos ateičiai. Būtėnas buvo vienas iš iškiliausių žurnalistų, tad gal įmanoma jo vardu suorganizuoti kokią premiją, kurios paskyrimas jį išlaikytų gyvą tautoje, stiprintų tautos patriotizmą ir ryžtą bet kokiu būdu ginti nepriklausomybę.

NAUJA LFB VADOVYBĖ

Lietuvių Fronto bičiuliai š.m. kovo mėn. korespondenciniu būdu rinko naujai kadencijai asmenis į LFB tarybą ir kontrolės komisiją. LFB rinkimų komisija (Jonas Vasaris, Ona Šilėnienė, Vladas Čyvas) 1996 balandžio 18 d. posėdyje paskelbė Šių rinkimų rezultatus.

Į naują LFB tarybą balsų dauguma išrinkti šie bičiuliai: Juozas Ardys, Vytautas Petrulis, Kazys Ambrozaitis, Vytautas Volertas, Algis Raulinaitis, Petras Kisielius, Zigmas Brinkis, Česlovas Kuras, Jonas Urbonas. Be šių rinktų asmenų į tarybą automatiškai dar įeina Adolfas Damušis ir „Į laisvę" žurnalo redaktorius (šiuo metu Juozas Baužys).

Į LFB kontrolės komisiją išrinkti: Vaclovas Šaulys, Jonas Kavaliūnas, Kazys Kriaučiūnas.


Mieli skaitytojai, skaitytojos, ar pratęsėte savo prenumeratą 1996 metams?