KLAUSIAME SAVĘS
VEDAMIEJI
Nepriklausomo Lietuvos gyvenimo penkmečio pabaigoje lauktume išsamios suvestinės: kas buvo pasiekta švietimo, ekonomijos, kultūros, savisaugos ir klastojamos istorijos ištaisymo srityse. Stebėtinai mažai tokios medžiagos pasirodė iš mokslininkų ir publicistų tarpo. Be neigiamybių, gal nebuvo kuo pasigirti. Tik valdžios žmonės mėgino pasigirti pažanga.
Totalitarinis valdymas ir 50-ties metų okupacija turėjo palikti sėklą ne tik inteligentijos, bet ir juodo darbininko galvosenoje. Atstatant nepriklausomybę buvo daug gerų norų, bet dažnai jie nebuvo pagrįsti politine išmintimi ir vakarietišku demokratijos supratimu bei patyrimu. Tas patyrimas dabar įgyjamas skaudžiomis klaidomis, už kurias turės mokėti ateinančioji karta. Dabartinę padėtį charakteringai susumuoja Liudas Dambrauskas: „Mūsų jaunieji politikai ir Nepriklausomybės akto signatarai buvo ne specialūs Dievo pasiuntiniai, o paprasti žmonės, gimę ir užaugę sovietmečiu, dargi neturintys tikro būsimos valstybės įvaizdžio... Stebuklų nebūna: kokia visuomenė, tokia ir valdžia". (Spingsulė tamsaus turtelio gale. 1995.)
Išeivijos atmintyje tebėra išlikusi panaši situacija, kai maždaug 1952-3 m. buvo organizuojamas Kultūros fondas ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Jau pačio gemalo metu išeivijos politinės grupės kaip vabalai užpuolė skverbtis į tas naujas organizacijas. Kultūros fondas neatsilaikė ir neišsivystė. Gerai tik, kad po dešimtmečio tą tuštumą kultūrinei sričiai remti užpildė Lietuvių fondas, atsilaikęs prieš politinių grupių vėjus ir užėmęs plačią solidarumo bazę. To rezultate jau turime arti 10 mil. dolerių, kurie nuolat maitina kultūrinius išeivijos ir Lietuvos pasireiškimus. Partijos ir grupės bandė reikalauti atstovavimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje, tačiau buvo apsispręsta išvengti partinės priklausomybės ir visą energiją skirti tautinio išlikimo ir ugdymo uždaviniams.
Dar vis dažnai iškyla klausimas: kodėl po penkerių metų užsienio paukščiai masiškai neskrenda atgalios į tėvynę? Atsakymo tebeieškome su nerimu. Išeivijoje turėjome aiškius uždavinius: išlaikyti tautinę gyvybę iki to laiko, kol galėsime grįžti prie tautos kamieno ir lengvinti mūsų tautos kelią į laisvę. Apie 622-rus metus prieš Kristų Babilono karalius užkariavo Judo valstybę, daugelį žydų ištrėmė į Babiloną. Po 50-70 metų apie 40 tūkstančių žydų grįžo į Palestiną, nes jie liko ištikimi savo žemei. Likti ištikimiems juos skatino Jeremijas ir kiti pranašai. Mes išeivijoje taip pat turėjome puikių pranašų. Džiugu, kad ir naujoj nepriklausomoj Lietuvoje jau irgi atsiranda pranašų, kurie pradeda rodyti kelią į laimingą, krikščioniškais pagrindais tvarkomą pilietinę valstybę ir ruošiasi lemtingiems rinkimams.
Kalėdinė nuotaika suteikia pastovių namų jausmą ir ramybę. Tačiau su nerimu žvelgiame į šiuo metu Rytų Europoje besiplečiantį moralinį chaosą, grasinantį ir Lietuvai. Todėl ir klausiame savęs:
Ar kaltinti mafiją, trukdančią ir kenkiančią darniam valstybiniam gyvenimui, ar kaltinti vyriausybę, kuri mafijos nesutramdo? Ar lietuvis savame krašte artimoje ateityje numes pabėgėlio ar tremtinio vardą ir pasijus esąs namuose? Ar mūsų tautos pranašų išmintingi žodžiai bei jų patriotizmas parvilios išsklidusius paukščius namo? O gal netikrieji pranašai, kurie vietoj lietuviško tautiškumo skelbia kosmopolitizmą, vėl išbaidys tuos paukščius iš naujai atstatomo lizdo? Ar ir toliau lietuvis liks tuo biblijos keleiviu— homo viator?
K. A.
