ORGANIŠKOS VALSTYBĖS KONCEPCIJA LIETUVOJE: KŪRĖJAI, RAIDA, VERTINIMAI
ALGIMANTAS JANKAUSKAS
Dr. Algimantas Jankauskas, šios paskaitos autorius, yra Vilniaus universiteto Tarptautininių santykių ir politinių mokslų instituto tyrimų direktorius.
Pranešimas 42-joje Lietuviškųjų studijų savaitėje Huettenfelde 1995 m. rugpjūčio 4 d.
Kalbėti organiškos valstybės tema sudėtinga, mažiausia dėl dviejų priežasčių. Pirma, daugelis yra gerai susipažinę ir turi savo nuomonę apie organiškos valstybės svarstymus. Antra, tarpukario Lietuvos ir išeivijos organiškos valstybės svarstymai šiandien Lietuvoje susilaukia nevienareikšmių vertinimu — nuo moderuoto fašizmo varianto iki socialdemokratams artimo modelio. Šis pasisakymas parengtas disertacinio darbo Organiškos valstybės koncepcija Lietuvoje (tarpukario ir pokario laikotarpis) medžiagos pagrindu. Organiškos valstybės koncepcija apibūdinama, kaip valstybės pagrindų svarstymai tarpukario Lietuvoje ir išeivijoje, kuriems būdinga profesinio visuomenės susiorganizavimo ir funkcinio atstovavimo linkmė. Kitaip tariant, organiškos valstybės svarstymais teigiamas korporatyvinės valstybės modelis. Tarpukario Lietuvos ir išeivijos organiškos valstybės svarstymuose reikėtų išskirti du modelius: bendruomeninį ir etatistinį. Esminis šių modelių skirtumas — nevienodas korporacijų santykis su valdžios institucijomis. Bendruomeniniame modelyje korporacijos yra autonomiškos vyriausybės atžvilgiu ir aktyviai dalyvauja visuomeniniam politiniame procese. Tuo tarpu etatistiniame modelyje korporacijos yra pavaldžios vyriausybei ir dažniausiai atlieka vyriausybės politikos įgyvendinimo įrankio vaidmenį. Bendruomeninį organiškos valstybės modelį tarpukario Lietuvoje siejame su P. Bučio, K. Pakšto, S. Šalkauskio bei 1936 m. generacijos valstybės santvarkos pagrindų svarstymais. Etatistinė valstybės organiškumo samprata būdinga tautininkų ideologinėms ir politinėms nuostatoms.
Šiame pasisakyme užsibrėžiame du siekius. Pirma, mesti istorinį žvilgsnį į organiškos valstybės pagrindų svarstymus tarpukario Lietuvoje ir pokario išeivijoje; antra, apžvelgti organiškos valstybės svarstymų vertinimus ir kai kuriuos praktinius poreiškius šiandieninėje Lietuvoje.
ORGANIŠKOS VALSTYBĖS KONCEPCIJOS PIRMTAKAI:
BUČIO-PAKŠTO-ŠALKAUSKIO KULTŪRINĖ AUTONOMIJA
Bendruomeninio organiškos valstybės modelio pagrindų kūrėjai buvo pirmosios ir antrosios Lietuvos krikščioniškos kultūros generacijos žmonės — P. Būčys, K. Pakštas, S. Šalkauskis. Šias prigimtimi skirtingas asmenybes suvienijo dvi pamatinės idėjos: asmens nelygstamos vertės bei kultūrinės autonomijos idėja. Kultūrinė autonomija autorių buvo suprantama kaip asmens pasaulėžiūrinės laisvės pripažinimas ir jos įgyvendinimas. Asmens pasaulėžiūrinė laisvė įmanoma tik tuo atveju, jeigu valstybė atsisako tiesiogiai ir pozityviai tvarkyti pasaulėžiūrinius reikalus. „Viešpatija (valstybė -A.J.) neturi kištis į idėjų, įsitikinimų, pažiūrų sritį, nes toje srityje viešpatija neturi kompetencijos. Pripažinti jai kompetenciją toje srityje yra vis vien, ką sugriauti dabartinių laisvių pamatą", — rašė vyskupas Pranciškus Petras Būčys (1872-1951) 1917 m. knygelėje Apie apšvietą. Būčys kultūrinės autonomijos principu pirmiausiai grindė mokyklų organizavimo sistemą, tardamas, jog privatinių mokyklų sistema Lietuvai būsianti tinkamiausia. Jos svarbą aktualizuojanti Lietuvos tautinė ir konfesinė įvairovė. Valstybės uždaviniai švietimo srityje, pasak P. Bučio, turėtų apsiriboti visuotinio pradinio mokymo organizavimu, palaikant privatinę iniciatyvą, teikiant finansinę paramą.
Kazio Pakšto(1893-1960), bene kontraversiškiausios antrosios generacijos asmenybės, apmąstymų išeities taškas ir didžiausias rūpestis buvo trapi Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos likimas. Jau 1922 m., S. Šalkauskio sumanytoje Romuvoje, K. Pakštas straipsnyje „Baltijos pajūris — būsimasis civilizacijos centras" suformuluoja pagrindinę šio rūpesčio sprendimo nuostatą: „Negalėdami kiekybe susilyginti su savo gausingais kaimynais, mes privalome labai ilgu, nuolatiniu, nenuilstamu, protingu darbu ir kūryba aukščiausiai iškelti kiekvieno lietuvio teigiamąją kokybę". Iš šios nuostatos išsirutuliojo visos paskesnės K. Pakšto visuomeninės idėjos ir praktinės sugestijos, tapę jo mokslinės ir aktyvios visuomeninės veiklos pagrindu, jo kultūrinio dinamizmo programa (Veidu į jūrą, Pasukime Lietuvos kultūrinio gyvenimo laikrodį šimtą metų pirmyn, Kultūrinė ir politinė orientacija prancūzų-anglų link, Baltoskandijos konfederacijos idėja, Planingos emigracijos idėja).
Vienas iš K. Pakšto kultūrinio dinamizmo programos pradų buvo kultūrinės autonomijos idėja.K. Pakšto kultūrinės autonomijos samprata platesnė nei P. Bučio. Jis neapriboja kultūrinės autonomijos principo veikimo erdvės vien tik švietimo sistema, jį taiko ir politinių partijų santykiams bei visuomeniniam gyvenimui: „Kultūrinė autonomija būtų ne tik laisvės ir iniciatyvos ugdytoja, bet, kas dar svarbiau, ji būtų visų respublikos piliečių taikintoja, tolerancijos nešėja, vienybės ugdytoja".
1925 m. po studijų sugrįžęs į Lietuvą, K. Pakštas netruko pajusti didžiausią politinio gyvenimo bėdą — partijų pasaulėžiūrinius nesutarimus, jų grėsmę demokratijai ir Lietuvos likimui. Išeitį iš šios situacijos K. Pakštas matė kultūrinės autonomijos principo taikyme politinių partijų santykiuose: „Plati visų grupių kultūrinė autonomija duotų galimybes įrodyti kiekvienos pasaulėžiūros auklėjamąją ir dorovinę vertę, ir sykiu iš politinio gyvenimo išimtų begalinių nesusipratimų objektą" (Židinys, 1926, nr. 6-7). K. Pakšto kultūrinės autonomijos idėją parėmė ir išplėtojo S. Šalkauskis.
Tik atgimimo metais Lietuvoje iš užmaršties sugrįžęs Stasys Šalkauskis (1896-1941) yra viena iškiliausių antrosios lietuvių krikščioniškos kultūros kartos, sykiu ir visos Lietuvos kultūros asmenybių.
Antanas Maceina mini du būdingiausius S. Šalkauskio gyvenimo dalykus: 1) akademinį pasiruošimą, turėjusį lemiamos reikšmės jo nusistatymui „kultūrinės sintezės", „pilnutinio gyvenimo" linkme; 2) jo idealizmą. Prie šių dviejų galėtume pridėti ir trečiąjį S. Šalkauskio gyvenimo bruožą — gilią trapios Lietuvos geopolitinės padėties pajautą ir iš jos kilusį rūpestį ir užsiangažavimą praktinės filosofijos klausimams. Pasak A. Sverdiolo, kuriam priklauso didžiausi nuopelnai tyrinėjant ir sugrąžinant S. Šalkauskio filosofinį palikimą Lietuvoje, „gyvenimas kaip plačiausiai suprastas praktinės filosofijos objektas yra tikrasis Šalkauskio filosofijos akiratis".
Tad būdamas gyvenimo, sokratiškojo tipo filosofas, S. Šalkauskis negalėjo likti abejingas tuometinės Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo problemoms. Sintetizmo ir holizmo polinkiai visuomeninio politinio gyvenimo klausimų svarstymuose įgijo „visuomeninės pusiausvyros", „organinės demokratijos", „vienybės įvairovėje" idėjų pavidalus. S. Šalkauskis buvo suplanavęs veikalą Pilnutinė demokratija (Naujosios santvarkos metmens). Apie šį sumanymą jis kalbėjo: „Jeigu žmonės laiko kai kuo vertus tuos mano raštus, kuriuos lig šiol esu parašęs, tai palyginus su šiuo, kurį dabar nusiteikęs parašyti, jie visai mažai reikšmingi". Deja, šio veikalo parašyti nespėjo. Rankraštyje liko tik detalus planas ir naujosios konstitucijos projekto apmatai. Rankraštyje S. Šalkauskis pateikė trisritės — politinės, socialinės ir kultūrinės — demokratijos sampratą, kurių vieningumas ir reiškė pilnutinę demokratiją. Politinė demokratija, kaip politinių teisių ir laisvių užtikrinimas, numatoma vykdyti per parlamentarizmą. Korporatyvinė santvarka, pagal išlikusius metmenis, būtų socialinių ekonominių teisių ir laisvių laidavimo būdas. O kultūrinė autonomija taptų kultūrinės demokratijos forma.
Kaip būtina pilnutinės demokratijos sąlyga, numatytas „valdžios veikmenų ir valdymo sričių pasiskirstymas”. Naujosios konstitucijos projekte skiriamos keturios valstybinės valdžios grandys:
1) vyriausias valstybinės valdžios reiškėjas (Prezidentas);
2) teisiamoji valdžia (Valstybės kontrolė ir Teismas);
3) vykdomoji valdžia (Ministrų kabinetas ir ministerijos);
4) nustatomoji valdžia (Didysis Seimas, Politiniai rūmai arba Mažasis Seimas, Korporacijų rūmai, Ideologinių bendruomenių rūmai).
Ši valstybinės valdžios sąranga, kartu su savivaldybėmis, politinėmis partijomis, profesinėmis korporacijomis ir ideologinėmis bendruomenėmis kaip piliečių dalyvavimo politiniame procese būdais, pasak S. Šalkauskio, ir sudarytų prielaidas pilnutinei demokratijai.
Šis rankraštis yra labai svarbus dokumentas S. Šalkauskio visuomeninių politinių pažiūrų, jų raidos ir įtakos tyrimui. Jame pateiktą pilnutinės demokratijos sampratą vertintume kaip S. Šalkauskio gyvenimo filosofijos dalį, jos polinkio į sintetizmą išraišką visuomeninio politinio gyvenimo srityje. Tačiau pirmas S. Šalkauskio žingsnis į pilnutinės demokratijos sampratą buvo kultūrinės autonomijos idėja. Manytume, jog jos aktualumą ir pirmumą lėmė: 1) S. Šalkauskio suvokimas, kad kultūrinė autonomija yra tinkamiausias asmens laisvo ir lygaus pasireiškimo būdas; 2) tuometinio Lietuvos politinio gyvenimo aktualijos būtent politinių partijų pasaulėžiūrinės kovos.
S. Šalkauskis taria, jog realiam demokratijos principų, sykiu „asmens individualybės” raiškos užtikrinimui centrinės valstybinės valdžios institucijos nėra pajėgios ir kompetentingos. Tam reikalingi „visuomeniniai atskirų žmonių susibūrimai”, kurie užimtų tarpinę vietą tarp valstybinės valdžios institucijų ir individų bei turėtų pirmosioms legalią, institucionalizuotą įtaką. Šių tarpinių organizacijų svarba didėjanti proporcingai „asmens individualybės” didėjimui.
Politinėje srityje demokratija reiškia „vis intensyvėjantį piliečių dalyvavimą valstybės organizavime”. Tipiškiausia ir nuosekliausia demokratinė valstybės santvarkos forma S. Šalkauskiui esti respublika. Respublikoje piliečių suvereni valia geriausiai pasireiškia per politines partijas. Politinė partija S. Šalkauskiui yra tas tarpinis vienetas, kuris įgalina piliečių ir valstybės sąveiką.
Socialinėje ekonominėje srityje tokiomis tarpinėmis organizacijomis būtų profesinės darbininkų ir darbdavių sąjungos, kooperatyvai, savitarpio pagalbos draugijos, kurios organizuotos federaciniu principu būtų at-60 stovaujamos Ūkio taryboje arba rūmuose. Ūkio taryba arba rūmai taptų centrine korporacine institucija, funkcionuojančia kaip patariamasis, įstatymų iniciatyvos organas, o gal net kaip antrieji parlamento rūmai.
Kultūrinio bei dvasinio gyvenimo srityje „asmens individualumo" daugiausia. Užtat valstybės tiesioginis kišimasis į šią sritį reikštų „asmens individualumo" sunaikinimą. „Valstybė, kaip neideologinė organizacija, negali pagal savo nuožiūrą turėti tiesioginės įtakos ideologiniam arba net tautiniam savo piliečių apsisprendimui" (Židinys, 1926, nr. 10). Tad korporatyvinė visuomenės santvarka šioje srityje turi giliausią prasmę. Korporatyviniais, tarpiniais vienetais kultūrinėje dvasinėje srityje būtų „legalizuoti ideologiniai bei tautiniai sambūriai, laiduoją individams laisvai apsispręsti ir lygiai pasireikšti" (t.p.). Kultūrinės tautinių mažumų, ideologinės, švietimo, religinės bendruomenės, organizuotos federaciniu principu ir atstovaujamos Vyriausioje kultūros taryboje ir būtų kultūrinis federalizmas kaip sistema, laiduojanti laisvo apsisprendimo ir lygaus pasireiškimo teises kultūrinėje bei dvasinėje srityje.
S. Šalkauskio manymu, toks parlamentinės demokratijos papildymas korporatyvinių federalizmu laiduotų: 1) platesnį, intensyvesnį ir kompetentingesnį atstovavimą; 2) žmonės, per korporatyvinius vienetus betarpiškai ir aktyviai dalyvaudami, tvarkant socialinius, ekonominius, kultūrinius reikalus, įgytų daugiau iniciatyvos ir savarankiškumo, būtų išspręsta kompetentingų valstybės valdymo aparato darbuotojų problema; 3) kiltų demokratinės politinės kultūros lygis, sykiu didėtų piliečių solidarumas ir politinis stabilumas. Korporatyviniu federalizmu grįstas demokratijos supratimas, vėliau buvo įvardijamas organinės demokratijos ir pilnutinės demokratijos sąvokomis. Kultūrinės autonomijos idėja, žyminti žmogaus asmens, pirmiausia jo pasaulėžiūros laisvės pripažinimą, tapo tarpukario Lietuvos valstybės demokratinio tarpsnio apmąstymo ir naujų valstybės pagrindų paieškos išeities tašku, ši idėja patraukliausia buvo į Vakarų kultūrą orientuotiems žmonėms. Kultūrinės autonomijos idėją aktualizavo visuomenės politinio susigrupavimo pasaulėžiūriškumas.
1936 M. GENERACIJA ORGANIŠKOS VALSTYBĖS KONCEPCIJOS KŪRĖJA
1936 m. generacijos vardu (Juozo Ereto terminas) vadinama trečioji lietuviškos krikščioniškos kultūros karta, nepriklausomoje Lietuvoje subrendusi ir į Vakarų kultūrą orientuota. Žymiausi jos atstovai: Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Stasys Yla, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Ignas Malinauskas, Pranas Mantvydas, Ignas Skrupskelis, Antanas Vaičiulaitis ir kt. Tarpukario Lietuvoje dėl politinio gyvenimo suvaržymų susitelkę apie mėnesinį Židinį, savaitinę Naująją Romuvą ir dienraštį XX Amžius reiškėsi daugiausia kaip kultūrinis sąjūdis. Nepriklausomybės netekus, šie žmonės sudarė pasipriešinimo sovietų ir nacių okupantams branduolį, buvo Laikinosios vyriausybės nariai, Lietuvių Fronto organizatoriai bei dalyviai. 1936 m. generacijos vardu ji vadinama dėl to, jog būtent 1936 m. ši karta apie save pareiškė dviem reikšmingais įvykiais: 1936 m. vasario 23 d. Naujojoje Romuvoje paskelbdama „bombos įspūdį" padariusią deklaraciją Į organiškos valstybės kūrybą ir tų pačių metų birželį išleisdama naują modemų dienraštį XX Amžius. Daugelis antrosios ir trečiosios lietuviškosios krikščioniškos kultūros kartos žmonių kritiškai vertino 1920-1926 m. demokratijos tarpsnį Lietuvoje. Tačiau jie buvo įsitikinę, jog demokratinė valstybės sąranga ir aktyvus piliečių dalyvavimas valstybės ir visuomenės reikalų tvarkyme yra vienintelis kelias į platų bendradarbiavimą bei pilietinę vienybę, taip reikalingą negausiai ir ypatingoje geopolitinėje padėtyje esančiai tautai ir valstybei. Todėl 1926.12.17 įvykusį karinį perversmą ir A. Smetonos atėjimą į valdžią jie vertino neigiamai arba pateisino tik kaip pereinamąjį tarpsnį.
Galutinai jų opozicinį nusistatymą tautinininkų režimo atžvilgiu suformavo vėlesni visuomeninio ir politinio gyvenimo suvaržymai:
1) 1927.04.12 — nepaskelbiant naujų rinkimų, buvo paleistas paskutinis demokratiškai išrinktas Seimas;
2) 1931.12.11 — 118 Ypatingų tautos atstovų, „nužiūrėtų" apskričių bei miesto pareigūnų, išrinko A. Smetoną Respublikos prezidentu;
3) 1932.08.05 — Respublikos prezidentas paskelbė Susirinkimų ir pramogų įstatymą, griežtai reglamentuojantį susirinkimų ir kitų viešų renginių organizavimo ir vedimo tvarką;
4) 1935.11.16 — paskelbtas naujas Spaudos įstatymas, įteisinęs ypatingas Vidaus reikalų ministro galias spaudos atžvilgiu;
5) 1936.02.01 — Respublikos prezidentas paskelbė naują Draugijų įstatymą, kuriuo buvo reikalaujama pertvarkyti politinių organizacijų įstatus ir gauti Vidaus reikalų ministro leidimą veikti, šiuo įstatymu faktiškai buvo sustabdytas opozicinių organizacijų veikimas;
6) Apsidraudę nuo opozicijos veikimo, tautininkai 1936.05.09 paskelbė Seimo rinkimų įstatymą ir rinkimų datą. Kandidatus į tautos atstovus galėjo siūlyti tik apskričių ir miestų tarybų nariai ir tik tiek, kiek apygardoje buvo renkama tautos atstovų. Tam buvo šaukiamas apskrities (miesto) tarybos posėdis, kuriame slaptu balsavimu renkami kandidatai į tautos atstovus.
Turbūt mažiau žinomas faktas, kad pirmesnis bandymas, nei 1936 m. deklaracija, atsakyti į demokratijos suvaržymus Lietuvoje buvo 1935 m. birželio 28 d. Ryte išspausdintas Darbo ir bendradarbiavimo programos projektas, kuris turėjo tapti naujos Krikščionių demokratų partijos programos pagrindu. Šioje programoje daug naujovių siūloma valstybės konstitucinėje ir politinėje sąrangoje. Seimas turėtų priimti naują konstituciją, pagal kurią:
a) sudaromas ne daugiau kaip 50 atstovų, penkeriems metams renkamas Seimas;
b) sudaromas ne daugiau kaip 25 senatorių Senatas, renkamas septyneriems metams. Senatoriais tegali būti pasižymėję, plačios erudicijos, gero vardo asmenys, parinkti iš Vytauto Didžiojo universiteto, Žemės ūkio akademijos profesūros, Vyriausiojo Tribunolo, Administracinio teismo, Bažnyčios, Seimo, Profesinių rūmų atstovų;
c) steigiami Profesinio atstovavimo rūmai, kuriuos sudaro Žemės ūkio, Prekybos, Pramonės, Darbo, Amatų rūmai. Profesinio atstovavimo rūmai turi įstatymų iniciatyvos, atsiliepimų dėl kiekvienos ūkio srities įstatymų teisę;
d) Respublikos prezidentui rinkti, Konstitucijai keisti, vidaus ir užsienio paskolai imti, valstybės sienoms ir teritoriniams klausimams spręsti Seimas ir Senatas renkasi į bendrus posėdžius;
e) Respublikos prezidentas renkamas septyneriems metams. Jis gali paleisti Seimą Senatui pritarus. Jis gali paleisti Ministrų kabinetą be kontrasignacijos;
f) Ministrų kabinetas turi turėti Seimo ir Senato pasitikėjimą. Jo kompetencija nustatoma įstatymu;
g) steigiamas Konstitucinis teismas įstatymų konstitucingumui spręsti; Administracinis teismas vykdomosios valdžios aktų teisėtumui spręsti ir Rinkimų teismas rinkimų teisėtumui ir mandatų ginčams spręsti;
h) Valstybės pajamoms ir išlaidoms prižiūrėti steigiami Atskaitomybės rūmai, kurių apyskaitos ir sprendimai atskaitomybės bylose yra vieši ir neskundžiami bei visiems valstybės institutams privalomi;
j) Politiniai ir kultūriniai reikalai tvarkomi federalizmo ir autonomijos dėsniais.
Programos projekte, užsienio srityje numatoma: „Su artimiausiais Pabaltijo kaimynais susijungiama regionalinių sutarčių sistema ir stengiamasi sudaryti kolektyvines sutartis apsiginti nuo didžiųjų kaimynų kišimosi į mūsų valstybės politiką ir vidaus reikalus. Pabaltijo valstybių sąjunga plečiama ir stiprinama taikai Rytų Europoje palaikyti".
S. Šalkauskis, pastebėjęs šios programos projekto ir jo idėjų giminingumą, sveikino „gyvą iniciatyvą", drąsino jos autorius, kartu pateikdamas pastabų projekto tobulinimui. Pateiktąjį dokumentą S. Šalkauskis vertino kaip platų visuomenės rekonstrukcijos projektą. Kaip didelę pro-63 vertino kaip platų visuomenės rekonstrukcijos projektą. Kaip didelę projekto teigiamybę ir pozytivią linkmę, jis įvertino autorių siekį valstybės ir visuomenės krizinius reiškinius „gydyti organinės demokratijos, korpo-ratyvizmo ir kultūrinės autonomijos priemonėmis". S. Šalkauskis ragino atsisakyti „pusiškumo linkmėje į organinę demokratiją", ryžtingiau siekti „integralinio korporatyvizmo ir integralinės kultūrinės autonomijos" (Rytas, 1935.07.8-9).
Jis siūlė išplėsti: 1) Profesinio atstovavimo rūmų kompetenciją, suteikiant jiems sprendžiamosios galios tvarkant ekonominius, socialinius reikalus; 2) nesitenkinti kultūrinės autonomijos principo iškėlimu, bet numatyti kultūrinės autonomijos organizaciją, apimant visas ideologines gyventojų grupes; 3) atskirų ir nepriklausomų valdžios grandžių sklandžiam funkcionavimui užtikrinti siūlė įsteigti visos tautos renkamą, autoritetu ir plačiais įgaliojimais grindžiamą Respublikos prezidento instituciją.
Politinei situacijai nesikeičiant, S. Šalkauskis 1935 m. lapkričio mėn. rašo A. Smetonai laišką — memorandumą. Šis dokumentas reikšmingas ir autentiškas tuometinės Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo liudijimas, dar kartą patvirtinantis S. Šalkauskio tvirtą demokratinį nusistatymą. Apmąstydamas tautininkų valdymo metus, S. Šalkauskis taria, „kad šis režimas yra politinė sistema, kurioje ne vyriausybės interesai subordinuojami visuomenės interesams, bet atvirkščiai, visuomenės interesai subordinuojami vyriausybės interesams". Pragaištingiausi tokios nuostatos rezultatai, pasak S. Šalkauskio, yra visuomenės slinkimas į beprincipiškumą ir servilizmą, kuris anksčiau ar vėliau fataliai atsiliepsiantis tautos ir valstybės likimui. Konstatavęs, jog susidariusi padėtis tragiška, S. Šalkauskis ragino imtis neatidėliotinų reformų: 1) pakeisti dabartinį režimą; 2) sudaryti naują, turintį visuomenės pasitikėjimą autoritetingų asmenų kabinetą; 3) sušaukti tautos atstovybę, kuri būtų tikra tautos interesų reiškėją.
Beje tai antras S. Šalkauskio laiškas A. Smetonai. Pirmąjį, datuotą 1927.11.25, pasirašė kartu su kitais katalikiškųjų kultūrinių bei ekonominių organizacijų atstovais — dr. Urmanu, dr. Valatka, M. Galdikiene, kan. Dogeliu, dr. Gyliu, S. Lūšiu. Jame raginama: 1) sudaryti naują koalicinį kabinetą; 2) priimti konstitucijos pataisas ir sudaryti laikiną koalicinių partijų tarybą; 3) paskelbti amnestiją politiniams kaliniams; 4) pradėti plačią akciją užsienio politikos srityje, siekiant išeiti iš izoliuotos šalies padėties (50, F140-228).
A. Smetona į šį laišką — momorandumą reagavo tik džentelmenišku gestu, atsiųsdamas savo raštų tomelį. Užtat S. Šalkauskis nuoširdžiai sveikino ir džiaugėsi, kai 1936 m. pirmoje pusėje, artėjant rinkimams į Seimą, prabilo nauja, profesoriaus auklėtinių karta —1936 m. generacija.
Tad esant tokioms visuomeninėms ir politinėms aplinkybėms, pasirodė deklaracija Į organiškosios valstybės kūrybą — vienas didžiausių tarpkarinės Lietuvos politinės minties dokumentų.
Autorių pavardės, kad nebūtų atkreiptas cenzūros dėmesys, paskelbtos tik 1936 m. devintajam Naujosios Romuvos numeryje: J. Ambrazevičius, dr. P. Dielininkaits, dr. J. Grinius, J. Grušas, dr. Z. Ivinskis, J. Keliuotis, dr. A. Maceina, I. Malinauskas, P. Mantvydas, prof. K. Pakštas, dr. J. Pankauskas, dr. A. Salys, dr. I. Skrupskelis, A. Vaičiulaitis, doc. B. Vitkus. Atsiminimai liudija, kad tai buvo ne vienos dienos, bet sąmoningai ir nuosekliai rengtas kolektyvinis dokumentas.
A. Maceina prisimena: „Dar 1935 m. uždarame ratelyje prasidėjo deklaracijos Į organiškos valstybės kūrybą svarstymas... Kol jai buvo suteikta galutinė forma, ji praėjo tris redakcijas. Joms tekstą rašėme dr. I. Skrupskelis, J. Keliuotis ir aš". .
K. Pakštas apie deklaracijos rengimą liudija: „Krikščioniškame sparne pradėjo reikštis kultūrininkų būrelis... Kaune vadintas net trimis vardais — kultūrininkais, jaunaisiais krikščionimis demokratais, 16-kos daktarų klubu. Seniūnas buvo Skrupskelis. Susitikimai vykdavo 10 vai. sekmadienio rytais, po pamaldų Įgulos bažnyčioje: dažniausiai pas mane, kai kada pas Skrupskelį. Šie susirinkimai svarstydavo kartais ir likiminius tautos klausimus: organinės valstybės problemą, korporacijų, kultūrinės autonomijos, karo ir tarptautinius klausimus".
Z. Ivinskis, žinomas 1936 m. generacijos istorikas, prisimena: „Pasitarimai vyko visą žiemą — iš 1935 į 1936 metus. Maceinos bute, priimant galutinį deklaracijos tekstą, ėjo ilgos diskusijos, koks yra skirtumas tarp asmens ir individo. Susipainiojome. Maceina, kuris buvo vienas iš teksto redaktorių, pateikė aiškias aptartis. Savo rankas stipriai buvo pridėjęs ir Skrupskelis, Brazaitis, Dielininkaitis, Keliuotis".
Savo tikslais deklaracija buvo naujos valstybinės santvarkos ir visuomeninio gyvenimo reformavimo metmenys. Tiesa, dėl cenzūros sąlygų ir dėl rūpesčio bendradarbiamui sutelkti visas pozityvias tautos jėgas, deklaracijai būdingas nuosaikus stilius, daugiau teoriniai nei griežti politiniai formulavimai.
Kokios svarbiausios šios deklaracijos idėjos?
Pirmiausia pastebėkime, jog deklaracijos autoriai nuosekliai tęsė ir plėtojo savo pirmtakų — P. Bučio, K. Pakšto, S. Šalkauskio — idėjas. Deklaracijoje organiškos valstybės pagrindai grindžiami personalizmo ir korporatyvizmo idėjomis.
Personalizmas.Jau deklaracijos pradžioje autoriai teigia tautą kaip „organišką bendruomenę", valstybę kaip „išviršinę draugijinio gyvenimo lytį". Dar labiau valstybės pobūdis išryškėja žmogaus kaip individo ir žmogaus kaip asmens skyrime. Individo sąvoka žymima žmogaus gamtinė ir prigimtinė pusė. Ja žmogus palenktas visuomeniniam gyvenimui, sykiu ir valstybei. Tuo tarpu žmogaus „asmuo priklauso dvasios sričiai" ir yra „aukštesnis už kiekvieną gamtinį dalyką, sykiu ir valstybę... Asmuo yra ne tik vertybių kūrėjas, ne tik jų turėtojas, bet ir pats neprilygstama vertybė". Todėl „organiškoje valstybėje pilietis nėra aukojamas valstybei, nei valstybė nėra aukojama piliečiui. Ir valstybė, ir pilietis kaip individas čia dirba žmogaus asmenybei".
Plačiau personalistinę nuostatą paaiškino A. Maceina deklaracijos komentaruose, išspausdintuose vėlesniuose Naujosios Romuvos numeriuose. Pasak A. Maceinos, nei individualizmas, nei kolektyvizmas neįvertina žmogaus dualizmo ir todėl neišvengia vienašališkumo: „Liberalizmas nemato žmoguje velnio, o autoritarizmas — gerojo prado". Psichoanalizės atskleistą ir išryškintą žmogaus prigimties dualizmą atliepianti personalistinė nuostata. Ji realiai vertinanti žmogaus gamtinį ir dvasinį pradus, kurie įvardijami individo ir asmens sąvokomis. Skirtingas individo santykis su valstybe iš vienos pusės ir asmens iš kitos, asmens pirmumo prieš valstybę pripažinimas ir yra personalistinės nuostatos esmė. Tariama, jog personalistinė nuostata išsprendžianti atskiro žmogaus ir visuomenės ryšių santykį ir yra organiškos sąveikos pradas.
Korporatyvizmas.Socialinėje ekonominėje srityje deklaracijoje siūloma korporatyvinė santvarka. Korporacijas sudarytų laisvos, federaciniu principu organizuotos, darbininkų ir darbdavių profesinės sąjungos. Kildama iš apačios į viršų, korporatyvinė sistema baigtųsi atskirų profesijų Korporacijų rūmais ir jų sudaryta Vyriausiąja korporacijų taryba. „Korporacijos būtų viešosios teisės institucijos, tarpininkaujančios tarp atskirų individų, atskirų profesijų ir valstybės", kurios laipsniškai iš valstybės perimtų dalį funkcijų. Tuo būdu korporacijos padidintų socialinių ekonominių klausimų sprendimo kompetentingumą, sumažėtų biurokratijos ir centralizmo apraiškos, didėtų atskirų asmenų iniciatyva ir atsakomybė.
Deklaracijos autoriai pabrėžia, kad jų deklaruojamas korporatyvizmas neturi nieko bendra su etatistiniu korporatyvizmu, „kurs esti įrankis vie-nai/grupei viešpatauti arba priedanga pilietinėms bei visuomeninėms laisvėms panaikinti. Jų siūloma korporatyvinė sistema vertintina kaip bendruomeninis korporatyvizmas, kuris pripažįsta autonomišką teisę tvarkyti socialinius ekonominius reikalus ir juos spręsti įstatymų leidžiamoje institucijoje.
Ideologinėje kultūrinėje srityje valstybės organiškumą įkūnytų kultūrinės autonomijos sistema. „Organiškoji valstybė, nebūdama atskiros pasaulėžiūros reiškėją ir būdama palenkta žmogaus asmeniui, tuo pačiu yra verčiama pačios savo prigimties visiems ideologiniams ir pasaulėžiūriniams reikalams, kurie kyla iš pačių žmogiškos asmenybės gelmių, pripažinti savarankiškumą ir autonomiškumą jų srityje", — tariama deklaracijoje. Iš šios nuostatos kylantis religinių konfesijų, kultūrinių grupių ir tautinių mažumų autonomiškumas, kaip ir korporatyvinės sistemos atveju, įgautų viešas organizacines formas, o kultūrinės autonomijos sistema vainikuotųsi Vyriausiąja kultūros taryba.
Teisinėje politinėje srityje deklaracijoje siūloma vadovautis teisinės valstybės principais. Teisinė valstybė deklaracijos autorių teigimu pirmiausia „pasireiškia teisiniu viešojo gyvenimo suorganizavimu ir savo veiksmų teisiniu pagrindimu". Dėl geopolitinių aplinkybių ir tautos negausingumo, teisinės valstybės institucijų ir jų veikimo reikšmė Lietuvai tampa dar svarbesnė. Todėl tuometinei politinei santvarkai reformuoti siūloma „organizuoti institucijas ir esamas pertvarkyti taip, kad per jas būtų realizuojama teisinė valstybė".
Atsižvelgę į 1920-26 m. demokratijos tarpsnio Lietuvoje trūkumus, deklaracijos autoriai pasisako už Seimo kompetencijos sumažinimą socialinėje ir ekonominėje srityje korporatyvinės sistemos naudai, o kultūrinėje dvasinėje srityje dalį funkcijų perduodant kultūrinės autonomijos sistemos kompetencijai.
Administracinio valstybės aparato reformoje numatytas Administracinio Teismo įsteigimas, „kuris spręstų valdžios veiksmų teisėtumą ir įstatymų sutarimą su Konstitucija".
Deklaracijos autorių įsitikinimu, korporatyvinė ir kultūrinės autonomijos sistema bei teisinė valstybė ir laiduotų organiškos demokratijos santvarką. „Per Seimo rinkimus į valstybės valdžią turėtų reikiamą dalį įtakos visi piliečiai, per korporatyvinę santvarką įvairūs profesiniai, socialiniai ir ekonominiai vienetai, per kultūrinę autonomiją — organiškai tautoje egzistuoją ideologiniai kultūriniai susigrupavimai". Taip organiškos valstybės sampratą reziumuoja deklaracijos autoriai.
Ar galėtume teigti deklaracijos Į organiškosios valstybės kūrybą giminingumą su Ryte 1935.06.28 išspausdintu Darbo ir bendradarbiavimo programos projektu? Manytume, jog deklaracija yra ne kas kita, kaip Darbo ir bendradarbiavimo programos patobulintas variantas. Didžiausias skirtumas — tai deklaracijos teorinis pagrįstumas. Tuo tarpu valstybės santvarkos sąrangoje skirtumas tik tas, kad atsižvelgus į S. Šalkauskio pastabas, išsakytas Ryte 1935 m. liepos 8 ir 9 d. numeriuose, einama iki išbaigtos korporatyvinės sistemos, korporatyvinėms institucijoms suteikiant sprendžiamąją galią tvarkyti ekonominius, socialinius reikalus.
Kultūrinės autonomijos organizacijoje irgi siekiama S. Šalkauskio siūlytos „integralinės kultūrinės autonomijos sistemos". Pagaliau, turint galvoje valstybės pagrindų svartymų linkmę į organinę demokratiją, deklaracija įgijo apibrėžtesnį pavadinimą — Į organiškos valstybės kūrybą.
Šia prasme tampa suprantama S. Šalkauskio reakcija į deklaracijos pasirodymą ir jo žodžiai, ginant deklaracijos autorius ir jos idėjas. „Brangieji draugai romuviečiai, vadindamas Jus šitaip, noriu pabrėžti, kad mūsų takai yra suėję į vieną platų kelią... Iki šiolei mano kelias buvo beveik vienišo kelias. Dabar man pasidarė drąsiau ir džiaugsmingiau, matant, kad aplink tai, kas man rūpėjo, yra susibūręs gražus ratelis daugiausia jaunų pajėgų, daug žadančių mūsų tautai ir valstybei", — rašė S. Šalkauskis Naujojoje Romuvoje, 1936, nr. 11. Jis teisingai įžvelgė, kad tai pradžia idėjinio sąjūdžio, kuris „ilgainiui gali turėti labai realias galias, sprendžiant pagrindinius mūsų visuomenės ir valstybės klausimus". Jis taip pat nesuklydo manydamas, jog deklaracijos idėjos tuo tarpu sulauks daugiau kritikų nei šalininkų.
Straipsnio tęsinys—kitame numeryje: Etatistinės organiškos valstybės modelis; Lietuvių Fronto nepasaulėžiūrinės politikos ir į pilnutinę demokratiją idėjos; šių idėjų vertinimas Lietuvoje.
PRADĖTAS Į LAISVĘ FONDO VAJUS
Į laisvę fondas 1995 gruodžio mėn. pradėjo aukų vajų įvairiems fondo planuojamiems darbams paremti. Nuoširdi padėka patiems pirmiesiems aukotojams, kurie jau spėjo atsiliepti iki 1996 sausio 10 d.
Po $100 atsiuntė K. Ambrozaitis, V. Bieliauskas, N. Bražėnaitė, V. Majauskas, V. Maželis, A. Sutkuvienė. Po $75 - A. čepulis,V. Naudžius. Po $50 - R. Alinskienė, V. Grybauskas. $40 - R. Sidrys. $35 - V. Urba. Po $25 - J. Am-brizas, A. Bagdonas, S. Džiugas, R. Gineitis, J. Kučėnas, J. Pabedinskas.
Sąrašas bus tęsiamas kitame numeryje. čekius rašyti Į Laisvę fondas arba Center for Lithuanian Studies, Ine. (at-leižiama nuo fed. mokesčių) vardu ir siųsti adresu: Į laisvę fondas, c/o A. Pargauskas, 8908 Butterfield Ln., Or-land Park, IL 60462.
SOLIDARUMO IR VEIKLOS VAJUS —1995
LFB tarybos prezidiumas praneša, kad papildomai iki 1995 pabaigos LFB solidarumo ir veiklos vajui aukų atsiuntė dar šie asmenys:
$200 — K. Ambrozaitis, J. Mikonis;
$100 — N. Bražėnaitė;
$50 — F. Ignaitienė, O. šilėnienė;
Mažiau $50 — Z. Dičpinigaitis, B. Krokys, N. Palubinskienė, J. Pažemė-nas, S. Rudys, J. Rygelis, A. Velavičius, V. Žadeikienė.
Visiems aukojusiems nuoširdžiai dėkojame. Prezidiumas netrukus ruošiasi skelbti 1996 metų vajų. Aukų čekiai išrašomi „Center for Lithuanian Studies, Inc." vardu ir siunčiami šiuo adresu: Juozas Ardys — LFB, 855 Greener PL, Fairview, PA 16415. Tuo pačiu adresu pranešami pasikeitę adresai.
LFB tarybos prezidiumas
