JULIJONAS BUTĖNAS ŽUVO NUO BENDRAŽYGIO KULKOS

JUOZAS VITĖNAS

Amerikos valdžia 1950-51 metais dviem lėktuvais į Lietuvą nuskraidino penkis lietuvius pagelbėti partizanams: Juozą Lukšą (Daumantą), Julijoną Būtėną (Stevę), Benediktą Trumpį (Raitą, Rytį), Klemensą Širvį (Frenką, Sakalą) ir Joną Kukauską (Dzikį, Gardenį). Pirmieji trys žuvo, Širvys buvo sužeistas ir suimtas, o Kukauskas pasidavė gyvas.

Julijonas Būtėnas

Pastaruoju metu Lietuvoje pagerbiant partizanus, nepamirštami ir tie iš Vakarų atskridę vyrai. Kaip žinoma, Lukšai pagerbti Garliavoj jo vardu pavadinta mokykla, pastatytas kryžius prie mokyklos ir jo žuvimo vietoje, susuktas apie jį filmas, įsteigtas jo vardu fondas. Tai gražūs sumanymai atžymėti žymų partizaną, kuris iš Lietuvos prasimušė į Vakarus, parašė ten knygą apie partizanų kovas, talkininkavo Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui ir 1950 m. sugrįžo į Lietuvą.

Kartu su Lukša, nors ne tuo pačiu lėktuvu ir kiek skirtingu laiku, į Lietuvą buvo atskraidintas ir Julijonas Būtėnas, susidraugavęs su Lukša, jam esant Vokietijoje. Lukša su radijistais Trumpiu bei Širviu 1950 m. spalio 3 d. buvo nuleisti Tauragės rajone, Žygaičių miške, o Būtėnas su Kukaus-ku 1951 m. balandžio 19 d. Kazlų Rūdos miškuose.

Sovietų saugumas žinojo, kad Lukša buvo sugrįžęs į Lietuvą, bet negalėjo jo surasti. Tačiau patyrę apie parašiutininkų nusileidimą Kazlų Rūdos miškuose, jie sutelkė dideles jėgas juos surasti. Taip 1951 m. gegužės 21 d. buvo užblokuotas bunkeris, kuriame slėpėsi Būtėnas, Kukauskas ir partizanų būrio vadas Petras Jurkša (Beržas), kuris pirmas, iššokęs iš bunkerio, buvo nukautas. Kukauskas išėjo iš bunkerio sveikas bei gyvas, ir vėliau pasitarnavo sovietų saugumui kovojant su partizanais. Kaip žuvo Būtėnas — neaišku, nes nėra objektyvių akivaizdžių liudininkų, išskyrus čekistus ir Kukauską, kuris savo atsiminimuose rašo, kad jis sužeistą Būtėną nušovė („Suvariau visą apkabą į savo bendražygį”. Tiesa, Nr. 123, 1992 m.). Taigi Kukauskas prisipažįsta, kad jis nušovė Būtėną, bet neaišku, sužeistą ar ne, nes Kukausku patikėti negalima.

 Tokių abejonių kelia klausimas, kodėl jis tai padarė. Kad Būtėnas gyvas nepatektų į sovietų rankas? Bet juk Būtėnas, kaip ir Kukauskas, turėjo nuodų ir todėl, nors ir sužeistas, galėjo jais pasinaudoti, kaip ir Kukauskas tariamai padarė. Bet, anot jo, nuodai Kukausko neveikė, todėl jis gyvas ir sveikas pasidavė. Vadinas, Kukauskas norėjo Būtėnui „patarnauti”. Bet kodėl pats Kukauskas, jei nuodai jo neveikė, pasidavė gyvas? Juk jis galėjo susisprogdinti, kad nepatektų į sovietų rankas, kaip Lietuvoje partizanai darydavo.

Toks Kukausko elgesys kelia abejonę, ar jis nušovė Būtėną sužeistą, šią abejonę patvirtina sovietų versija, kuri buvo paskelbta knygelėje „Vanagai iš anapus”. Ten rašoma, kad, Kukauskui rengiantis išeiti iš apsupto bunkerio, Būtėnas norėjęs jį nušauti, bet susilaikęs ir perkandęs kapsulę pats nusinuodijo. Tai rodytų, kad Būtėnas ir Kukauskas nesutarė dėl pasidavimo sovietams, ir todėl yra galima, kad Kukauskas nušovė Būtėną, saugodamas savo gyvybę ir norėdamas įsiteikti sovietams. Tokiam spėjimui duoda pagrindo tai, kad Kukauskas nebuvo net teistas ir laisvai gyveno Vilniuje iki pat savo mirties 1994 m. Tokių privilegijų sovietai neteikia veltui.

Taigi galima daryti išvadą, kad Būtėnas, sužeistas ar nesužeistas, žuvo nuo savo niekšo bendražygio rankos. Sovietų versija, jog apsuptas bunkery Būtėnas nusinuodijo, nepatikima, nes yra žinoma, kad sovietai visada siekė savo priešus sunaikinti. Be abejo, jie norėjo pavaizduoti ir Būtėną kaip bailį, kuris nedrįso kovoti ir niekingai nusinuodijo.

Julijonas Būtėnas baigė Linkuvos gimnaziją 1933 metais ir įstojo į Vytauto D. universiteto teisių fakultetą. Studijuodamas pradėjo dirbti „Ryto" ir vėliau „XX Amžiaus" redakcijose. Studijas pertraukęs, įstojo į Karo mokyklą aspirantu ir ją baigęs jaunesnio leitenanto laipsniu vėl grįžo į „XX Amžiaus" redakciją. Kaip gabus žurnalistas 1939 m. buvo pasiųstas į Paryžių studijuoti žurnalistiką, bet karo grėsmei artėjant, grįžo į savo darbą Kaune.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Būtėnas pajuto, kad sovietų saugumas jo ieško ir pabėgo į Vokietiją, kur Berlyne įsijungė į lietuvių pabėgėlių veiklą. Kartu su kitais lietuviais buvo paruoštas, vos tik karui prasidėjus, vykti į Lietuvą ir padėti sukilėliams. Tačiau vokiečiai savo pažado neišlaikė, ir vietoj to jis buvo paskirtas vertėju pirmiesiems vokiečių daliniams. Išsivadavęs jis grįžo į Kauną ir įsijungė į Lietuvių Aktyvistų štabą, prisidėjo prie „Į laisvę" redagavimo ir kurį laiką dėstė žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete.

Gen. Plechavičiui pradėjus organizuoti Lietuvių rinktinę, Būtėnas įstojo į ją ir buvo paskirtas į jos štabą. Vokiečiams likviduojant šią rinktinę, Būtėnas buvo 1943 kovo 16 d. suimtas ir išvežtas į Salaspilio lagerį prie Rygos, o vokiečiams traukiantis jam pavyko išsivaduoti ir pasiekti pabėgėlių stovyklą Hanau, Vokietijoje. Vėliau jis persikėlė į Pfullingeną ir ten įsijungė į Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto veiklą informacijos srity. Lukšai 1948 m. atvykus į Vakarus, Būtėnas su juo susidraugavo ir pasiryžo kartu su juo vykti į Lietuvą padėti partizanams.

Būtėnas priklausė Lietuvių Frontui, reiškėsi jo veikloje ir ryžosi vykti į šį lemtingą žygį. Dabar LF bičiuliai turėtų jį tinkamai įvertinti bei atžymėti. Gal reikėtų sukurti filmą apie Būtėno veiklą, o taip pat pagaminti memorialinę lentą prie Linku-vos gimnazijos namų, kur jis mokėsi?