LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ

Dangaus keršto besišaukiantis kraujas

...Labai džiaugiuosi jūsų žurnalo 119-tuoju numeriu ir jo viršeliu. Kaip reikia, kad kuo daugiau šitokių nuotraukų puoštų jūsų ir mūsų spaudą! Tai gyva, nors ir skaudi, mūsų istorija. Kaip reikia, kad ji nenueitų į pražūtį, kad iš jos kuo daugiau semtųsi tvirtybės ateinančios kartos! Bet, kai tik imi galvoti apie tas ateinančias kartas, taip ir sudiegia širdį, nes matai, kad pagrindai joms dedami labai ir labai abejotini. Vienas mano pažįstamas 3-čio kurso istorijos studentas kartą prasitarė, kad iš viso jo kurso vargu ar esą daugiau negu du ar trys kolegos, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie dabartinės Lietuvos reikalus. Svarbiausia jiems — kavinės, restoranai ir šiaip įvairiausios pramogos. Jis net galvojąs, kad, ko gero, pasikartosią tai, kas buvo po 1940-tųjų. Tik tada į miškus vėliau išėjo šimtai tūkstančių jaunimo, o dabar teišeisiąs gal tik vienas kitas Krašto apsaugos kareivis.

Gaurės partizanų būrys. Trečias iš k.— vadas Gavėnia — ,,Drąsutis‘

Puikus sumanymas perspausdinti Lietuvoje jūsų žurnalą. Tik nežinau, kiek jūs, vakariečiai, galėsit lenktyniauti su mūsų partijos išmuštrintais atstovais. Apskritai, matant, kaip Vakarai yra atsukę nugarą panorusiai išsikovoti laisvę čečėnų tautai, lyg ir norėtųsi, nors ir verkiant, kad tas ,,vyresnysis mūsų brolis" imtųsi žygiuoti ir į Europą, ar net Ameriką. Sakoma, kad neplaktas griekas nepaleidžia. Čečėnų kraujas šaukiasi dangaus keršto ir, reikia manyti, prisišauks. Ne ne, nė kiek negailėsim nei Europos, nei Amerikos, kai ją mindys ubagų gaujos. Dar ir patys su gerais maišais keliautume pasiduoneliauti...

J. — Vilnius
1995, vasaris

Be doros nebus Lietuvos

...Aną vakarą klausau radijo laidos apie AIDS ir venerines ligas. Kalba medikai. Apskritai jų balsų, galima sakyti, mažai tegirdime, — turbūt dėl to, kad nelabai yra kam klausyti. Juk pagal senas tradicijas

— viskas pas mus gerai, viskas gražu. Juk mes kaskart vis labiau turtėjame, tik neaišku, kur tuos turtus dėsime artimiausioje ateityje. O tuo tarpu ši profesorė venerologe štai ką pasako: „Tokio dorinio palaidumo kaip dabar Lietuva niekada nežinojo. Įsidėmėkite, — kreipiasi ji į klausytojus, — su visa atsakomybe pareiškiu, kad be doros nebus ir Lietuvos!"

Per kūną eina šiurpas, kai minėta gydytoja skelbia statistikos duomenis apie mūsų venerines ligas ir apie AIDS. Pasirodo, mes tokie nykštukai, o lenkiame bent kelias išsivysčiusias šalis kartu paėmus! Ir Bažnyčia, ir valstybės vyrai, regis, turėtų skambinti visais varpais, jeigu jiems rūpi tautos ateitis. Tuo tarpu tylu, ramu. Jeigu kas ir prasižioja, tai jis tuoj apšaukiamas priešu, tikrovės juodintoju. Seksas, agresija, lėbavimas, papirkinėjimai, apgaulė ir apdujimas, anot A. Žemaitytės (Dienovidyje), paleisti nuo grandinių. Ji rašo, kad auksu apipiltas vergas yra niekingiausia, ką gali sugalvoti civilizacija ir intelektas.

Trumpai drūtai pasakius, iškyla dilema — būti ar nebūti Lietuvai? Aišku, mes turime patys nuspręsti, bet mūsų taip maža — vos 30% (pagal praėjusio referendumo rezultatus). Taigi mūsų ateitis miglota. Ne paslaptis, kad dažnas, paklaustas ar jam rūpi Lietuva, atsako: „Nežinau". Taip, ko gero, mums „nežinant" Lietuva ir išnyks. Gal tiktai ten, Amžinosiose Dausose, ji išliks kartu su visų laikų mūsų kankiniais ir šviesiosiomis asmenybėmis...

J. S. — Vilnius
1994, gruodis

Yra ir gėrio Lietuvoje!

...Dabar dar kelios mane jaudinančios mintys apie Lietuvą. Joje ūkanotas dangus. Klesti netiesa, visiškas nesirūpinimas žmonėmis, jų gerove. Šalies vadovai rūpinasi tik savo šeimų, giminių ir draugų ateitim. Tėvynės ateitis jiems nerūpi. Pataikauja, nuolaidžiauja kaip įmanydami Maskvai. Klesti blogis. Plinta sparčiai įvairiausių sektų veikla. Žmonės ieško atramos gyvenime. Daugelis, negavę tvirto tikėjimo pagrindo šeimose, ieško jo sektose. Į jų pinkles pakliūva vis daugiau jaunimo... Kelia nerimo neaiškios sutartys su Maskva, ypač tranzitas su Karaliaučiumi. Dažnai norisi savęs paklausti: ar mes dar laisvi?.. O norime būti laisvi! Nenorime tapti antrąja Čečėnija, kur net vaikai kovoja už laisvę, traiškomi tų pačių tankų, kur liejasi Rusijos ir Čečėnijos motinų laisvei pagimdytų vaikų nekaltas kraujas. Tik pa-saulio galingųjų vadovų akmeninės širdys nejaučia mažųjų skausmo, negirdi jų šauksmo. Jie nejaučia atsakomybės...

Bet užteks apie blogį šį kartą. Gėrio yra visur. Yra jo ir Lietuvėlėje. Yra daug gerų pasiaukojusių žmonių, dirbančių garbingus darbus, tvirtų nepalūžusių ąžuolų ir liepų. Tik kartais tas melo ir apgaulės šydas toks storas, kad tikras žmogiškumo ir kilnumo spindulėlis vos begali prasiveržti. Tačiau tai kas dar mumyse yra gero, yra ir labai tvirta. Tai pats tvirtybės gemalėlis, kuris vistiek sulauks savo suklestėjimo pavasario. O pavasario kvapus juk jau jaučiame...

O. B. — Garliava
1995, vasaris

Tikrovė ir viltys

...Vilnius. Spalis. Sekmadienio popietė. Apšiuręs prospektas. Ištaigingos mašinos. Jaunos dažytos „palydovės". Bananų žievės. Ir... šaligatviu eina dvi besidairančios artistės iš provincijos — Dalia ir aš —, ieškodamos, kur pigiau pavalgyti. Sultininė uždaryta. Kitur piniginė per plona. Staiga Dalia išsitraukia gražiai supakuotus šaltus bulvinius blynus, atsivežtus iš Panevėžio, ir ištaria su tokia graudžia intonacija: „Valgyk, tegu galvoja, kad čia pica".

Vakare suvaidinome spektaklį ir grįžome namo... Ne tik su mumis, bet ir su kitais taip atsitinka. Mat vyksta sutarčių sistemos pritaikymas „naujoviškai ir demokratiškai". Tačiau nepergyvenkit — nei mes, nei mano prieteliai, su kuriais bendrauju, nepasiduodame. Tiesa, tapome ramesni, tylesni, bet atsitiesime. Ypač gražus katalikiškasis jaunimas. Visos viltys į jį. Laikysimės!..

G. A. — Panevėžys
1995, sausis