VARDŽIO PALIKIMAS — ŠIŲ DIENŲ VISUOMENININKAI
Pokarinėje Vokietijoje lietuvių pabėgėlių dalis buvo susispietusi mažo Bavarijos miestelio Eichstaetto apylinkėse. Čia juos traukė 1944 m. vasarą iš Lietuvos persikėlusi visa Kauno kunigų seminarija su rektoriumi L. Tulaba. Klierikų giminės, draugai ir pažįstami norėjo būti arčiau vieni kitų ir čia sulaukti karo pabaigos. Karui pasibaigus ir amerikiečių kariuomenei užėmus Bavariją, visi užsieniečiai buvo patalpinti gretimame Rebdorfo lageryje. Ten susidarė ir gerokas būrys lietuvių.
Vienas iš seminarijos klierikų buvo Vytautas Vardys (Žvirzdys), kartu su seminarija pasitraukęs iš Lietuvos. Rebdorfo lageryje tuo metu atsirado ir Vytauto motina su antruoju sūnumi Broniu. 1945 m. vasarą nemaža grupė klierikų iš seminarijos išstojo ir persikėlė į šį lietuvių lagerį. Tą pačią vasarą, rektoriui Tulabai pradėjus, susiorganizavo ir pati pirmoji lietuvių gimnazija šiapus geležinės uždangos. Vytautas Vardys taip pat išstojo iš seminarijos ir įsiregistravo Rebdorfo stovykloje, tačiau čia nuolatos negyveno: studijavo filosofiją Tuebingeno universitete, o stovykloje pasirodydavo tik atostogų metu. Jo brolis Bromus lankė gimnaziją. Jis buvo visiškai kitoks negu Vytautas: Vytautas buvo intelektualinis-pedagoginis žmogus, o Bronius buvo grynas sportininkas ir pasaulėžiūriniais klausimais sau galvos nekvaršino.
Pradėjus veikti gimnazijai, organizavosi ir moksleiviai ateitininkai. Visa tai negalėjo atsitikti be Vytauto Vardžio žinios, nes pirmoji MAS centro valdyba jau buvo sudaryta Tuebingene. Vardys buvo tos valdybos narys. Pirmininku buvo V. Natkevičius. Kadangi Eichstaetto gimnazija buvo pirmoji ir tuo metu didžiausia, ir be to buvo Vardžio „namai", tai ir pirmieji MAS žingsniai buvo čia pradėti. Pirmieji susirinkimai buvo net slapti. į juos mane pakvietė 8-tos klasės mokinys Antanas Bunga. Viename tokiame susirinkime kalbėjo ir iš Tuebingeno atvykęs studentas Vytautas Vardys. Tai buvo pirmasis mūsų susitikimas. Kalbėjo jis labai įdomiai; mes, ano meto gimnazistai nebuvome iki tol nieko panašaus girdėję. Nebuvo tai nei pamokslas, nei paskaita. Tai buvo labai logiška, rami, bet kartu ir entuziastinga kalba. Viso to jo pranešimo tema, kiek atsimenu, buvo tokia: „Jaunimui reikia idealų. Pasaulį valdo idėjos; jos galingesnės už viską. Tauta be idealizmo negali išlikti". Kalbėjo jis tada ilgokai, bet mes žavėjomės jo minčių dėstymu ir net nusiminėm, kai užbaigė. Nenorėjom skirstytis.
Vėliau Vytautas Vardys organizavo visą seriją kursų, vasaros ir žiemos stovyklų ir suvažiavimų. 1947 m. tapęs MAS centro valdybos pirmininku, rengė susitikimus, posėdžius ir suorganizavo tokį moksleivių branduolį, kurio nariai dar ir šiandien išeivijoje reiškiasi. Pagrindinė šio branduolio sudarymo vieta buvo mažai kam žinoma „Obere Kalle" stovykla Alpių kalnuose, įvykusi 1947 m. vasarą. Šios stovyklos dalyviai dar ir šiandien jaučiasi priklausą specialiam ateitininkų būriui, kuris judino ir palaikė katalikų pozicijas visuomeninėje veikloje, šios grupės sudarymas yra turbūt didžiausias Vardžio palikimas. Tokį branduolį suburti, užangažuoti ir palaikyti Vardys negailėjo nei energijos, nei laiko. Jau tada jo pažįstami sakydavo, kad „Vytautas gyvena traukiniuose", lankydamas ir vizituodamas savo idėjos draugus po visą Vakarų Vokietiją.
Todėl nereikia stebėtis, kaip greitai ateitininkai susiorganizavo ir persikėlę per Atlantą. Čia Amerikoje Vardžio suorganizuoti moksleiviai tapo studentais ir išsirinko jį Studentų ateitininkų sąjungos pirmininku.
Ši jo sutelktoji grupė turbūt labiausiai ir liūdi, netekusi savo vadovo.
Antanas Sabalis
