KULTŪRA DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE

VYTAUTAS KUBILIUS, literatūros istorikas ir kritikas, daugelio monografijų autorius, parengęs Baltrušaičio, Kiršos, Mačernio ir kitų poetų knygas. Dalyvaudamas 1993 m. Į laisvę fondo studijų savaitėje, Birštone skaitė šia paskaitą.

VYTAUTAS KUBILIUS

1.

,,Aš drąsiai teigiu, kad kapitalizmas Lietuvoje įsitvirtino negrįžtamai ir pusiaukelėje — nesustosime", — pareiškė neseniai „CransMontana" forume Šveicarijoje Lietuvos prezidentas A. Brazauskas.

Ar lietuvių kultūra, dar neseniai dresiruota kompartijos pareigūnų tarnauti tik socializmo įtvirtinimui Lietuvoje, dabar bus iškilmingai pašaukta į kapitalizmo statybą? Koks kultūros vaidmuo persilaužiant Lietuvai iš valstybinių monopolijų į privatų ūkį, iš totalitarizmo į demokratiją? O gal lietuvių kultūra, pakankamai nualinta utilitarinės tarnybos istorijos pervartoms, nebeprisiims jokių įpareigojimų ir galų gale pasiskelbs autonomine teritorija?

Nusipelnę meno veikėjai, patyliukais išvaromi iš valdžios namų, kur jie buvo pakenčiamai maitinami ir stropiai prižiūrimi, jaučiasi nuskriausti, pažeminti, nelaimingi. Trumpam buvo atgijusi viltis, kad jie vėl bus pašaukti į dvarą ir pamaloninti, kai Prezidentūros, Seimo, Ministrų Tarybos kabinetai pasipuošė buvusių LKP CK sekretorių, skyrių vedėjų, instruktorių pavardėmis. Šita paskutinė viltis neišsipildė: dvare įsitvirtino ne kultūros, o stambaus kapitalo balsas. Likęs be dangiškos manos „kultūros frontas” skardi šauksmais: gyvename kultūros griuvėsiuose, trejų metų nepriklausomos Lietuvos politika buvo kultūros žlugdymo politika...

Argi laisvė, kurią išbadėję rijome pastaraisiais metais, galėjo tapti mirtinu nuodu kultūrai? Ji iš tiesų užmušė fasadinę kultūrą, kuri buvo suręsta kaip dekoracija pridengti sovietinio režimo represinei prigimčiai. Kartu subliūško tokios kultūros valstybinės institucijos — sovietinės ideologijos ruporai, išdėstyti visoje Lietuvos teritorijoje kas dešimtas kilometras.

Užsidarė politinio švietimo namai, propagandistų kabinetai, raudonieji kampeliai su „vadų ir mokytojų” portretais. Nutraukė veiklą dešimtys kultūros namų, netapę natūralaus žmonių susibūrimo židiniais. Puikūs statiniai (erdvios salės koncertams ir banketams, krištoliniai šviestuvai, ąžuolinės kėdės prezidiumui) stūkso nekūrenami, išvogti, trupančiomis sienomis, kaip sovietinės melagingos prabangos ir neūkiškumo paminklai, laukdami, kol miklus komersantas čia įruoš gamybos cechą ar restoraną pravažiuojantiems užsieniečiams (110 kaimo kutūros namų jau parduota).

Vis labiau liesėjant savivaldybių biudžetams, nebėra kam išlaikyti ir masinių bibliotekų, papildyti jų fondų naujomis knygomis (1992 m. uždaryta 71 biblioteka). Kai iškyla dilema — ar apšildyti biblioteką, ar sutrumpinti valdininkų sąrašą, buvusi partinė nomenklatūra, šauniai išsilaikiusi rajonų savivaldybėse, šią dilemą sprendžia savo kėdžių naudai. Bibliotekos jau nebegali svariau paremti savo propagandine veikla kolūkinės santvarkos statytojų ir gynėjų, todėl jos nebereikalingos. Bibliotekų pastatai privatizuojami, o knygos neretai suverčiamos į makulatūrą, kaip ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. Privačios nuosavybės teisė, o ypač lietuvio noras ūmai praturtėti taipogi nepaiso gentainių kultūrinių poreikių. Kai nebeišgali užsisakyti laikraščio (tokių dabar dauguma Lietuvos gyventojų), eitum jų skaityti į biblioteką, bet durys užkaltos...

Vos tik valstybė atitraukia savo šelpiančią ranką nuo kultūros tinklo žibančios akelės, ji tuoj pat užsiraukia ir gęsta. Beveik nėra kultūros įstaigų, kurios priklausytų atskiroms bendruomenėms, konfesijoms, politinėms organizacijoms, meninėms bendrovėms. Pagrindinis kultūros masyvas vis dar tebėra valstybės rankose, iš viršaus valdomas ir organizuojamas, kai prieškario laikais (taip pat ir išeivijoje) jis rėmėsi atskirų asmenybių ir grupių iniciatyva. Sovietinėje sistemoje žmonės įprato, kad visas jų reikmes — ekonomines, socialines ir kultūrines — spręstų valstybė, be kurios valios ir plaukas nuo galvos nenukrenta. Dėl žmonių pasyvumo, nuovargio ir skurdo (iš spaudos kioskų kas mėnesį išvežama 70-100 tonų neparduotų laikraščių ir žurnalų) stambių kultūros židinių negali išgelbėti privati inciatyva. Jų negelbsti ir valstybė, kuri nemaža lėšų iššvaisto masiniams renginiams, reprezentaciniams suvažiavimams (pvz., pasaulio lietuvių teisininkų). Valdantis personalas, kaip buvo įpratęs sovietiniais laikais laisvai žarstyti valstybės pinigus, taip tebežarsto ir dabar, pilnas grandiozinių užmojų ir bajoriškos ambicijos. Nėra dar nei pareigos, nei psichologinės nuostatos — taupyti.

Grįžimas į kapitalizmą — jau vienintelį Lietuvos kelią, pasak A. Brazausko, — reikalauja aukų. Atsidūrusi laisvoje rinkoje, sovietmečio kultūrinių įstaigų sistema braška, skeldėja ir virsta ant šono, kaip kortų namelis. įprasta kultūrinės veiklos tėkmė staiga atsimuša į akliną sieną — deficitinį biudžetą. Nebėra ideologinių prievaizdų leidžiant klasikų raštus (V. Mykolaičio-Putino, J. Savickio, I. Simonaitytės), bet atsirado kita galinga stabdanti jėga — koks bus pelnas. Sovietinės priespaudos metais kultūros sferoje jautėsi tylus suokalbis apeiti draudimus, buvo gerbiama drąsa, pasiaukojimas, idealizmas; dabar ir čia atsirado gobšuolių, kombinatorių, kalančių kapitalą iš pornografijos, besiveržiančių į kultūros bosus.

Anuo metu kultūra buvo šventa tautos teigimo ir tautos apraudojimo teritorija. Pavojaus valandą tautos dvasinio pasipriešinimo jėgos buvo mestos į kultūrą; čia instinktyviai telkėsi pagrindinis kūrybinis potencialas, kuriam, beje, kiti saviraiškos kanalai, ypač ekonomikoje ar politikoje, buvo uždaryti. Dabar jaunam vyrukui padėvėtas „Fondas", atsivarytas iš Vokietijos ar Olandijos, yra kur kas reikšmingesnis jo gyvenimo komponentas negu A. Nykos-Niliūno eilėraščių tomelis. Miklūs „Gariūnų berniukai", išnaršę Varšuvos ir Stambulo turgavietes, uniformuoti muitininkai, apiplėšiantys keleivius (duok šen 50 dolerių, arba išmesiu iš traukinio su visu džinsų maišu), svaigsta nuo galimybių per vienerius metus sukalti pinigą dviaukščio namo statybai. Jie nesiklausys graudaus mūsų kultūros rypavimo apie tautos likimą. Prasidėjo nauja era, kur, anot jų, reikia ne dūsauti eilėraščiais, o rizikingai veikti, kol šalies teisėtvarka kaip kiauras maišas...

Kultūra stovi sutrikusi kaip ta iš namų išvaryta karalaitė J. Aisčio eilėraštyje. Dar prieš dvejus metus Kultūros kongrese buvo suverstas ištisas kalnas gražiausių projektų — kaip vesti tautą dvasingumo keliu, kaip kultūros saitais sujungti besiskaldančią visuomenę, kaip garbingai įžengti į Europą. Jie nerealizuoti, kaip ir socialdemokratų pažadai išvesti šalį į švediško socializmo lygį. Kultūra nebegali sutaikyti brazauskinės Lietuvos ir landsberginės Lietuvos. Politinių debatų triukšme nesigirdi raminančio kultūros balso.

Kovoje dėl valdžios kultūros žmonių vardai mėtomi kaip auksinės monetos, kurios, aišku, greitai devalvuojasi ir iš esmės nekeičia įvykių sekos. Davusi žodį ir mostą dainuojančiai revoliucijai, kultūra jau nebeturi įtakingesnio vaidmens dabartiniuose politikos ir ekonomikos kūliavirsčiuose. Naujieji kapitalistai parlamente stengiasi nustumti ją į nuošalę kaip ,,Maurą, atlikusį savo darbą", paskirdami jai patį menkiausią iš visų Baltijos šalių biudžetinių subsidijų žiupsnį. Vis labiau plinta ir įsigali požiūris, kad šalies padėtį ir likimą lemia ekonomika, bankai, komercija, o ne kultūra, ne jos išugdytas tautos intelektualinis potencialas.

Negaliu sutikti su realiai nuskurdusių menininkų tvirtinimu, kad per trejus Nepriklausomybės metus nebūta pozityvios kultūrinės politikos, o siautėjo ta pati griovimo anarchija, kaip ir kolūkiuse. D. Kuolys, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Švietimo ir kultūros ministras, labai aiškiai pasirinko skandinaviškąjį kultūrinės politikos modelį: atsisakyti kultūros sferose administravimo metodų; sujungti viena kitą dubliuojančias kultūros įstaigas (kultūros skyriai, švietimo skyriai), pritraukti kultūros, žmones į kultūros politikos formavimą ir vykdymą. Valstybinių premijų komitetui suteiktos suverenumo teisės: jo sprendimų jau niekas nebetvirtina. Stipendijas menininkams (neįprasta naujovė Lietuvoje) ėmė skirstyti neutrali Kultūros taryba, o ne ministerijos valdininkai ar partiniai funkcionieriai. Biudžetines subsidijas spaudai ir itin svarbiems leidiniams nustatinėja tos pačios Kultūros tarybos ekspertų komisija, garantuodama kultūrinės spaudos egzistavimą ir literatūrinio palikimo leidybą. Be tokių subsidijų nebūtų pasirodę nei žurnalas ,,Metai", nei laikraštis „Literatūra ir menas", nei eilinis V. Mykolaičio -Putino „Raštų" tomas, nei R. Šilbajorio kritikos knyga. Deja, po prezidento rinkimų, nušalinus iš ministro pareigų D. Kuolį, pasisakiusį už S. Lozoraitį, nutrūko Kultūros tarybos veikla.

Negalima nematyti teigiamų šitos kultūrinės politikos rezultatų. Pirmiausia švietimo ir mokslo srityse. Pagal naują švietimo koncepciją esmingai peržiūrėtas mokymo turinys, parengta dešimtys naujų vadovėlių ir chrestomatijų mokykloms. Mokslo Taryba, išrinkta pačių mokslininkų, įvedė europietišką mokslinių laipsnių sistemą, suformavo pagal amerikietišką tipą aukštųjų studijų — doktorantūros nuostatus, suteikė teisę teikti mokslinius vardus ir laipsnius Lietuvos mokslo įstaigoms (ligi 1990 m. tai buvo Maskvos jurisdikcija).

Kultūros proceso demokratizacija palengva ėmė budinti individualią iniciatyvą, kurią buvo numarinusi partinio vadovavimo letena. Po truputėlį dyla iš totalitaristinės santvarkos paveldėta bejėgiškumo psichologija: nieko čia neįmanoma padaryti, visur geležinės sienos ir beviltiškas netvarkos liūnas. Štai atvažiuoja iš Kalifornijos prof. A. Avižienis ir padeda įkurti VDU, drąsiai užgrobdamas politinio švietimo namus. Štai jauna teatrologė R. Vanagaitė be valstybės paramos suorganizuoja „LIFE" festivalį, net per-nelyg prašmatnų mūsų skurdo fone. Pradėjo steigtis privačios televizijos stotys, privačių laikraščių redakcijos (1992 m. birželio 1 d. Lietuvoje užregistruota 610 leidyklų, 66 televizijos stotys, 427 laikraščių redakcijos).

Individuali iniciatyva daro neįmanomus valstybinėse monopolijose dalykus: sakykim, per 6 mėnesius spėta išversti iš prancūzų kalbos ir puikiai išleisti knygą apie popiežių Joną Paulių II (leidykla „Baltos lankos"); Radijo centras (čia dirba apie 20 žmonių) savo muzikinėmis laidomis vienvaldiškai užkariavo jaunimo auditoriją (Valstybinio Lietuvos radijo ir televizijos laidas ruošia 1600 žmonių personalas). Vis daugiau Lietuvos menininkų prasimuša į Vakarų koncertų ir parodų sales, atgaudami pasitikėjimą lietuvių meno galia. Jauni mokslininkai, išvykę į tarptautines konferencijas Soroso fondo lėšomis, įsitikina, kad jų darbų lygis atitinka tarptautinius standartus. Šito padrąsinti ir bėgdami nuo skurdo, nemažas skaičius gabių mokslininkų įsidarbina užsienio laboratorijose, kur modernūs įrengimai padeda jiems siekti žymiai aukštesnių rezultatų. Prasidėjo intelektualų migracija ir, žinoma, jų nutekėjimas.

Svarbiausias dalykas — žmogaus mąstysena laisvės kaina ėmė apsivalyti nuo privalomos ideologijos klišių, apriorinių tezių, konformistinio prisitaikymo. Tirpsta paraližuojantis mintį baikštumas (ką pasakys aukščiau stovintys), užguitos asmenybės vidinis susikaustymas, viešumai skirto žodžio suledėjęs oficialumas. Laisvo mąstymo energija, sprogdindama susivaržymo kiautus, ekspresyviai liejasi kaip didysis šio laiko išgyvenimas, nesilaikydama jokių žanrinių kanonų, teigdama pati save (S. Gedos, S. Šaltenio, M. Martinaičio, B. Jonuškaitės rašiniai). Vis garsiau prabyla karta, tiesiai įšokusi į laisvės metą, nepabuvojusi ideologinės prievartos malūne ir nebesiginčijanti su praeitimi (A. Marčėnas, S. Parulskis).

Jau ryškėja kūlgrinda į kitą krantą. Bet dar negreit organiška pažiūrų plėtotė nuo vaikystės iki brandos metų taps kuriančios asmenybės pagrindu, išgryninta sielos gelmė, atvira ne tik istorijai, bet ir metafizikai, pasidarys kūrybos versmėmis, o žmogaus švarumas įsitvirtins kaip vienintelė kultūrinio gyvenimo norma. Turime pereiti per buvusios epochos ideologines nuolaužas ir oportunistinės psichologijos dumblą (jei viešai pasisakysiu už S. Lozoraitį, nauja vyriausybė gali nubraukti subsidijas mano darbams), per savo paties smegenų dogmatinį sukalkėjimą, ambicingą suirzimą dėl blunkančios „klasiko" šlovės ir sielvartingą savigraužą dėl socializmo įtvirtinimui atiduotų kūrybos metų. Turime įveikti savyje konservatyvų pasipriešinimą euro-pietiškoms kultūrinio gyvenimo taisyklėms (stambūs meniniai kolektyvai vis dar nenori priimti individualių darbo sutarčių sistemos), oblomovišką abejingumą viskam ir asmeninės atsakomybės stoką (tegul valdžia viskuo rūpinasi). Dėl to sužlugo ne viena įdomi kultūrinio gyvenimo reforma, visų pirma teatro reforma. Gavę teisę formuoti aktorių trupes pagal savo kūrybinių sumanymų programas, Vilniaus ir Kauno teatrų režisieriai nušlavė kone pusę aktorių sudėties, išardė esamą repertuarą, bet nesukūrė naujų, itin reikšmingų spektaklių, netgi išmovė uždarbiauti į užsienį (J. Vaitkus), palikdami teatrą merdėti. Pagaliau turime išmokti intensyviai dirbti: kodėl tas pats režisierius Suomijoje pastato spektaklį per mėnesį (tokia sutartis), o Lietuvoje jis gali statyti vieną spektaklį dvejus metus, duodamas kas pusmetį reikšmingus interviu apie artėjantį stebuklą.

Įpykusiems „klasikams" nereikėtų daiginti vilčių, kad, grįžus į valdžią buvusiai nomenklatūrai, bus atstatyta ankstyvesnė vertybių hierarchija. Nemanau, kad pavyktų grąžinti į kultūros sferą senuosius administracinio valdymo metodus ir nukalti vieną mastelį bei vieną nuomonę.

Dabartinė vyriausybė, tiesa, žūtbūtinai siekia įtvirtinti vienpartiškumo monopolį televizijos ir radijo informacijos sferose. Reikia, atseit, ištiesinti televizijos stuburą — jokių parlamento debatų, jokių opozicijos spaudos konferencijų. Uždaroma T-26, baudžiamasi likviduoti vos prabilusią TELE-3, kad nebūtu jokios alternatyvios informacijos, galinčios „klaidingai" nuteikti žiūrovus. Nestabilioje ekonominėje ir politinėje situacijoje vyriausybės likimas gana žymia dalimi priklauso nuo radijo ir televizijos, kuri formuoja visuomenės opiniją, lemiančią rinkimu rezultatus. Tad dabartinė vyriausybė (tikriau sakant, LDDP) stengiasi griežtai kontroliuoti šitos opinijos formavimą: televizijos direktoriaus S. Sondeckio 1993 m. gegužės 18 d. įsakymas liudija, kad televizijos laidoms įvesta politinė cenzūra. Nepaprastos padėties įsakymo projekte numatyta: „Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių preventyvinis arba jų veiklos laikinas nutraukimas arba uždraudimas".

Subrendusi totalitarizmo sistemoje, LDDP bando primesti totalitaristinį galvojimą bei vieno lyderio diktatą ir kitoms kultūros sritims. Mokslo pasaulyje jau išstumiamas naujasis Juozapas Žiugžda, pasišovęs vienas pats lemti visą mokslo plėtotės poltiką (svarbiausia — finansavimą). Literatūros, dailės, muzikos šakose dar nematyti komanduojančių generolų (a la A. Fadejev). Manau, kad čia jų ir nepasirodys.

Meno pasaulyje LDDP sumaniai skelbia depolitizacijos šūkius: padėkim šalin ideologijos ginklus, nelįskim į politiką, kuri visados yra purvina, rūpinkimės tik žmogaus dorovingumu ir amžinuoju grožiu. Po Seimo rinkimų iškelta televizijos laidų depolitizacijos programa, visiškai panaši į garsiąją Kravčenkos programą Gorbačiovo eros pabaigoje. Panašios nuorodos įpirštos ir Rašytojų sąjungos laikraščiui „Literatūra ir menas”. Depolitizacijos programa atitinka kūrybinės inteligentijos iliuzinius siekius atsistoti viršum partijų, būti neutraliems, kurti ne vienai valandai, o amžinybei. Depolitizacijos šūkiais, atliepiančiais natūralų mūsų meno bėgimą nuo agitacinės tarnybos, LDDP pavyko neutralizuoti didelę kūrybinės inteligentijos dalį lemtingame kovos dėl valdžios etape ai net susilaukti jos paramos (spėju, kad 3/5 Rašytojų sąjungos narių balsavo už LDDP). Nei dabartiniam menui, nei dabartinei visuomenei nebereikalingi eiliuoti politiniai šūkiai. Bet pačiam menininkui vis dėlto reikalingas tvirtas apsisprendimas, kad Lietuvos nepriklausomybė yra galutinis istorijos posūkis. Reikalingas jutimas, kad Kremlius vis dar grėsmingai alsuoja į pakaušį (autonomijos kūrimas Estijoje, karinis perversmas Azerbaidžane), reikalinga aiški vidinė nuostata, kad socializmo restauracijai Lietuvoje privaloma priešintis iš paskutiniųjų.

Kartu su kultūros depolitizacijos šūkiais peršama kultūros žmonėms paklusnumo esamai valdžiai nuostata. Pasipriešinimo, protesto, opozicijos tradicija, gyvybiškai būtina kultūrai, vis labiau užtušuojama, o iškeliami susitaikymo su valdžia, konformistinės laikysenos pavyzdžiai kaip idealūs lietuvių kultūros modeliai (tai ypač tendencingai buvo akcentuojama švenčiant V. Mykolaičio-Putino šimtmetį). Inteligentija turinti ne reikalauti, o prašyti, ir tada bus išklausyta. Kai po prezidento rinkimų spaudoje ir Seimo LDDP frakcijoje prasidėjo ataka prieš švietimo reformą, įžymių kultūrininkų delegacija turėjo eiti pas A. Brazauską ir nuolankiai prašyti — nestabdyti šios reformos. Toks leidimas buvo maloningai duotas, ir LDDP aktyvistų įniršis atlėgo. Taigi, inteligentija vėl pastatyta į žeminančią padėtį, kurioje ji egzistavo 50 metų, — ji nuolankumu ir moraliniais kompromisais privalo gelbėti tai, kas, regis, dar galima išgelbėti...

Demokratinės valstybės pagrindas — pliuralistinė visuomenė. Tokioje valstybėje kultūra — tai skirtingų mąstymo klodų, visuomeninių situacijų, individualių požiūrių dialogas. Demokratinėje valstybėje neįmanoma nuslopinti šito daugiabalsio dialogo.