Partizanai: Istorija ir dabartis

Vilija Aleknaitė kalba

Šios vasaros Lietuviškų studijų savaitėje, specialiai LFB tarybos pakviesta, dalyvavo Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Lietuvos Respublikos Seimo narė, Tėvynės sąjungos atstovė, Lietuvos žurnalistų draugijos, o taip pat ir Į Laisvę fondo Lietuvos filialo narė, iš profesijos — muzikė, Lietuvos konservatorijos dėstytoja. Kalbėjo ji net trijuose studijų savaitės simpoziumuose ir dalyviams paliko geriausią įspūdį. Darbininko savaitraščio korespondentas V., aprašydamas šią studijų savaitę, apie Viliją Aleknaitę taip rašė: „...Tai nuostabi moteris! Visais klausimais gerai informuota, kiekvienoje srityje turi savo nuomonę, moka argumentuotai kalbėti ir rimtai mąstyti. Jei K. Prunskienė buvo gudri politikierė, tai V. Aleknaitė yra protinga politikė". Studijų savaitei pasibaigus, viešnia dar trumpai viešėjo Čikagoje, savo gyvu žodžiu dalyvaudama LFB susirinkime ir Ateitininkų namų gegužinėje. Prieš jai išvykstant atgal į Lietuvą, redaktorius pateikė keletą klausimų. Ir štai — Vilijos Aleknaitės atsakymai:

Nuotr. V. Maželio

VILIJA ALEKNAITĖ

Kalba apie politiką, kultūrą, moralę ir principus

Ponia Vilija, papasakokit pirmiausia apie save: kodėl ir kaip Jūs, iš profesijos menininkė-muzikologė, patekote į politiką, kurioje aukštesnės dvasinės vertybės neretai skandinamos šaltame praktiškojo gyvenimo pragmatizme?

Leiskite pastebėti, jog politinio gyvenimo pradžia Lietuvoje nebuvo nei labai šalta, nei pragmatiška. Pirmuosius Sąjūdžio mitingus viename savo straipsnyje esu pavadinusi „pavasarinėmis meilės ir brolybės orgijomis", kurias pergyvenome tarsi TAUTOS ATBUDIMO dionisijas. Nepaslaptis, jog nemaža žmonių dalis (ir Lietuvoje, ir išeivijoje) vis dar ilgisi dionisijų svaigulio, negalėdama priimti ir nešti neretai iš tiesų šaltos ir aukštesnių dvasinių kelrodžių stokojančios politinės kasdienybės kryžiaus.

Sąjūdžio dalyvė esu nuo 1988. VI.3 — t.y. nuo jo gimimo dienos. Galbūt ir anksčiau. Jūs paminėjote, jog esu iš profesijos menininkė, muzikė. Bet viena ryškesniųjų Sąjūdžio bei tautos atgimimo ištakų buvo būtent jaunųjų muzikų festivaliai, kuriuos su bendraminčiais rengėme Druskininkuose. Ten mažu tiražu pasirodė pirmieji neoficialūs mūsų leidiniai „Jauna muzika", ten 1988-tųjų gegužį busimieji Sąjūdžio lyderiai perskaitė revoliucingus pranešimus, pralauždami pirmuosius totalitarizmo TABU ledus, o po mėnesio pasaulis išgirdo apie politinius pokyčius Lietuvoje. Tai buvo mano jaunystė su nepamirštama niekad nepatirtos LAISVĖS nuojauta. Dalyvavau tame sujudime, ir man jo būtų užtekę. Būtų... Jeigu ne tikrovės grimasos, kurios blaškė svaigulius. Ne visi vienodai supratome ATBUDIMĄ. Kai kurie iškart pasiryžo TIKRAI LAISVEI, o kai kuriems Sąjūdis tebuvo vien gorbačiovinės perestroikos prijaukinimas Lietuvoje. Niekuomet nebūčiau išdrįsusi žengti nė žingsnio politinio Olimpo (taip man tada atrodė!) linkui, jei ne atgimimo dvasios erozija- bei aiškiai juntamas išdavystės kvapas, kurį taip aiškiai atskleidė Sąjūdžio II-sis suvažiavimas, paskelbęs Sąjūdį „amžinąja opozicija bet kuriai valdžiai", taigi, net savo remtiems ir išrinktiems parlamentarams... Mane tai pritrenkė... Pamenu, mano vyras suirzęs paliko suvažiavimo salę ir nebegrįžo. Aš likau. Esu iš tų žmonių, kurie negali nieko doro nuveikti džiaugsme ir šventėje, bet atgyja gresiant pavojui. Gal tai būdinga visoms moterims? Tame pačiame suvažiavime susidraugavome su rašytoju, AT deputatu, Nepriklausomybės akto signataru Sauliumi Šalteniu. įsijungiau į Šiaurės Atėnus, rašiau. Susipažinau su kitais jo kolegomis, pažinau jų rūpesčius, tiesiog fiziškai jutau tą beprotišką politinio lūžio įtampą, kurią jiems teko pakelti. Vis daugiau laiko praleisdavau Parlamente, vis mažiau — savo tikrojoje darbovietėje, konservatorijoje. Politika žmogų įsiurbia nejučiomis.

Po Sausio įvykių pasirašėme Lietuvos Respublikos piliečių chartiją. Tai buvo Lietuvos inteligentų atsakas Gorbačiovui ir gausiems jo garbintojams pasaulyje. Nemanėme, jog tapsime organizacija. Tapome. Sėdėjome susirinkimuose, diskutavome, kūrėme dokumentus. Piliečių chartija ir išstūmė mane į rinkiminę kovą. (Priminsiu, jog Piliečių chartija buvo viena iš Sąjūdžio sąrašo narių).

O dabar reikėtų pridurti tai, kas bene svarbiausia: mano buvusio profesoriaus Vytauto Landsbergio pavyzdys. Jį sekiau ir juo žavėjausi dar nuo studijų laikų, tai argi keista, kad nusekiau paskui vėliavą, kurią jis nešė? Žiūrinčiam iš šalies gal sunku suprasti, su kokia įtampa žmonės, laikę save profesoriaus mokiniais, sekė jo kovą, kaip didžiavosi pergalėmis, kaip kentė nesėkmes, o ypač — tariamų bendražygių išdavystes. Dažnai pajuokauja: tai buvo Šekspyro Kordelijos kančios, bet juokavimuose visuomet esti tiesos.

Tiesa, spaudoje dažnai pasitaiko perdėjimų. Kai Draugo dienraštyje perskaičiau man skirtus superlatyvus ir tai, jog ,,Vilija į Seimą ėjo... dėl tiesos ir teisingumo įgyvendinimo Lietuvoje", nustebau. Tikrai per dideli ir ne apie mane tie žodžiai. Mane ten vedė jausmas. Ir kelias, kuriuo einu, yra visų pirma mano pačios išsilaisvinimas. Jeigu jis erškėčiuotas, tai pirmiausia todėl, kad nelaisvė buvo gili.

Koks yra konkretus Jūsų darbas bei veikla Seime arba jo komisijose?

Atsakysiu trumpai: tikrai ne toks, koks turėtų būti pagal Europos parlamentinio darbo standartus. Esu žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto (komitetai dabar įvesti vietoj komisijų) narė. Dalyvauju jo darbe, įstatymų svarstyme. Deja, paties svarbiausiojo klausimo — dėl pilietybės įstatymo pataisų — visai neteko komitete diskutuoti. Jis patikėtas specialios, prie prezidento sudarytos komisijos kompetencijai, deleguojant į ją vieną komiteto narį iš LDDP. Tai vienas iš pavyzdžių, kurie įrodo, jog Seimo komitetai toli gražu nėra įstatymų gimimo lopšys ir todėl pilnai neatlieka savo vaidmens.

Seime ar kitose valdžios institucijose, o taip ir Lietuvos visuomenėje, jaučiama gana aštri ir ryški konfrontacija tarp valdžioje esančių LDDP žmonių ir opozicinių dešiniųjų grupių. Ar ta konfrontacija kyla vien tik dėl ideologinių skirtumų, ar gal jos pagrinde yra kažkas grėsmingesnio, kas gali pakenkti Lietuvos valstybės ateičiai?

Ji kyla pirmiausia iš nepasitikėjimo, o nepasitikėjimo šaknys glūdi okupacijos dešimtmečių patyrime. Būdama Dainavoje, ne kartą pabrėžiau, jog nepasitikėjimu ir įtarimu buvo grindžiama visa sovietinės diktatūros sistema. Nepasitikėjimu, įtarimu ir baime. Tikiu, jog laisvėje išugdytam Vakarų žmogui ne tik Lietuva, bet ir visa Rytų Europa gali atrodyti lyg koks paranojikų žemynas. Tačiau mūsų politinėje tikrovėje, deja, nepakanka konstatuoti vien tik paveldėtą ligą. Nepasitikėjimo LDDP politika pagrindas visai realus. Užtenka priminti keistus ir nelogiškus manevrus dėl taip vadinamos politinės sutarties su Rusija. Ūkinėje veikloje — reformų stabdymas, nepasiūlant jokios alternatyvos, kolchozų gaivinimas iždo dotacijomis, absoliutus bejėgiškumas ir socializmo inercija pramonėje, apie kurios pertvarkymą tiek daug ir gražiai kalbėjo mūsų oponentai prieš rinkimus, monopolistų rėmimas, konkurencijos varžymas.

Eiliniai žmonės kenčia dėl finansų krizės. Pasitvirtino G. Vagnoriaus teiginiai, išsakyti jo vyriausybei kovojant su Valstybės banko bei Energetikos ministerijos vadovais. LDDP po rinkimų atsikratė šiais asmenimis, kuriuos dėl nesuprantamų priežasčių taip karštai rėmė AT laikais. Beje, vienas LDDP narys TV laidoje nuoširdžiai prisipažino, esą „Baldišiaus vykdyta banko politika labai padėjo nuversti G. Vagnoriaus vyriausybe..." Ar bereikia dar komentarų? Atrodo, ekskomunistai savo partiniams tikslams lengvai paaukoja visos valstybės gerovę. O jeigu ir laisvę — kas tada?

Dalyvaujant politiniame gyvenime, turbūt ir savo kolegų tarpe sutinkate tokių, kurie gabiai panaudoja savo pozicijas ne valstybės, ne visuomenės, o savo asmeniškai naudai, nepaisydami moralės ir teisingumo principų. Kaip į visa tai žiūrite, ar nepasijuntate patekusi į kažkokį svetimų pasaulį?

Joks svetimas pasaulis negali manęs prijaukinti. Visuomet ieškojau ir atrasdavau žmonių, kurie iš tikrųjų man artimi, kurie imponavo savo dvasios apimtimi. Tokių esama ir tarp Lietuvos politikų. Jų visur ir visuomet mažuma, bet jie yra mano sielos broliai ir seserys, mano stiprybė ir atrama. Iš tiesų, man sunku suprasti ir pateisinti pragmatiškų polinkių aktyvistus. Džiaugiuosi, kad besikuriančioje Tėvynės sąjungoje moralės kriterijai užima tikrai ne paskutinę vietą. Vadinasi, yra vilties, jog ir šios sąjungos-partijos daugumą sudarys dorieji. Man svetima dezertyro psichologija: vos pamačius, pajutus vieną kitą sau nepriimtiną tendenciją, tuojau bėgti „pas kryžiuočius" ir skambinti pasmerkimo varpais, kaip tai darė kai kurie spindžiaakiai Sąjūdžio jumorai bei senjorai. Ne bėgti, o būti, ne kitus niekinti, bet pačiam kovoti, įtvirtinant savo principus!

50-ties metų sovietinio režimo įspaustos žymės lietuvių tautos gyvenimo būde ir mąstysenoje yra giliai jaučiamos. Ar dabartinė valdžia, mokyklinio švietimo bei auklėjimo institucijos, o taip pat Bažnyčia ir visuomeninės organizacijos daro ką nors Lietuvos dvasinio ir demokratinio auklėjimo srityje?

Sunkiausiai ir lėčiausiai gyja dvasia. Sėkmingam pagijimui būtinas paties asmens pasiryžimas kitaip gyventi. Deja, tokio pasiryžimo Lietuvos žmonėse nėra perdaug. Per Sausio įvykius ant Lietuvos buvo nusileidęs Dangus ir gailestingumu pridengęs prieš tankus dainuojančią tautą. Bet ar jau visi išsižadėjo savo stribiškų įpročių? Ar daug kas metė girtuokliauti, vogti, rusiškai keiktis, ar visi tapo gailestingesni savo artimui? Gaila, bet ne. Juk ir prieš tankus stovėjo tiktai patys geriausieji. Tai, ką Gintė Damušytė Dainavos stovykloje pavadino posovietinės Lietuvos „širdies įpročiais", tikrai nekelia pasigėrėjimo. Kaip rodo žmonijos patirtis, „širdies įpročius" jau susiformavusiame žmoguje išties nelengva, o gal ir nebeįmanoma pakeisti.

Vargu bepasikeis ir mūsų „prarastoji" karta.

Bet tuo didesnė mūsų atsakomybė prieš augančią kartą. Jai būtina sudaryti visai kitoniškus „širdies įpročius". Jie turi tapti žmonėmis laisvei ir demokratijai. Mokytojų lūpomis turi byloti pilna Lietuvos istorija bei autentiškoji mūsų kultūra, iš kurios buvome dvasiškai ištremti, iškilieji prieškario bei egzodo rašytojai, poetai, o ypač mąstytojai, filosofai. Šalkauskio, Maceinos, Girniaus mintimis išugdyti jaunuoliai bus jau visai kitokie. Deja, nemanau, jog dabartinei Lietuvos valdžiai ši idealistinė laikysena būtų priimtina. Tikėtis greitų ir lemtingų permainų Lietuvos švietimo sistemoje nėra pagrindo, bet jų būtina atkakliai siekti.

Klausiate, ar daro ką mūsų Bažnyčia. Aišku, taip. Bet nepamirškime, jog sovietinės okupacijos laikotarpiu pati Bažnyčia patyrė priespaudą, stagnaciją, o kartais — ir moralini atskirų kunigų nuopuolį. Bažnyčia buvo nuolat akylai sekama ir geležine uždanga atskirta nuo visuomenės, todėl ir dabar stokoja įgūdžių su tąja visuomene bendrauti. Tačiau šiandienos Lietuvoje Bažnyčia tebėra bene vienintelis moralinis autoritetas.

Visuomeninių bei politinių organizacijų Lietuvoje gana gausu. Ar visos jos turi ateitį, pamatytsime. Tačiau bet kokį, kad ir nedidelį žmogaus žingsnį visuomenės reikalų bendro sprendimo linkme reikia vertinti teigiamai. Čia vėl remiu G. Damušytę, kuri teigia, jog geriausias vaistas nuo vergystės — tai įsijungimas į visuomenės gyvenimą.

Išeivija, ar bent jos dauguma, jaučiasi ir nori būti neatskiriama ir pilnateisė lietuvių tautos dalis. Kokiu būdu ji galėtų veiksmingiau ir pozityviau įsijungti į demokratinės Lietuvos atstatymą — tiek politiniame ar ekonominiame gyvenime, tiek ir kultūros bei švietimo srityse?

Visur ir visada — pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu. Serganti Lietuva labiau už viską stokoja tvirtų moralinių nuorodų, nuoseklios krikščioniškų vertybių sistemos. O vertybės, kaip, beje, rašė J. Girnius, gali būti perimtos tiktai jausmais bei asmeniniu patyrimu. Kiekvienas doras Lietuvos išeivis, net ir nebūdamas iškilia kūrybine asmenybe, turi pamokyti savo prasigėrusį brolį Lietuvoje ar nesidrovėdamas sugėdinti jo jauną atžalą, kuri dažnai nedirba jokio naudingo darbo ir negali išvardinti nė trijų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. Tegu papasakoja mūsų išeiviai apie „lengvą" pabėgėlio duoną Amerikoje, apie tai, kaip mokslų daktarai nedejuodami dirbo juodus darbus, kaip savo dora ir sąžiningumu pelnė pagarbą ir kilo tarnyboje, išmokslino vaikus. Juk dažnas mūsų geltonsnapis įsivaizduoja, kad doleriai jo dėdei arba tetai atplaukia upėmis. Tepapasakoja apie išeivių motinas, kurios, augindamos ne vieną — du, bet ir septynis vaikus, nepavargo, vežiodamos juos į šeštadienines mokyklas, juostų audimo ar tautinių šokių būrelius, sodindamos už stalo rašyti lietuvių kalbos diktantų. Jeigu lietuvių išeivija yra gilios tautinės kultūros bendruomenė, tai pasiekta per pasiryžimą bei aukas.

Vakarų tremtiniai, nepaisant sunkumų, kurius teko svetur pakelti, visuomet išliko laisvais žmonėmis. Tai, kas įūsų padaryta, padaryta LAISVO ŽMOGAUS veikimu. Tokio veikimo laisvėje ir laisvei principus ir reikia įdiegti mūsų Tėvynėje: jos ekonomikoje, politikoje, kultūroje. Kad demokratijos misijonierinis kelias čia nebus rožėmis klotas, rodo daktaro L. Sidrio bei bankininko V. Dudėno pavyzdžiai. Mūsų biurokratija — tai gelžbetoninė užtvara laisvės upei, ir tą užtvarą reikia ardyti. Ir čia sunku būtų atrasti teigiamesnį pavyzdį, kaip US-BF Baltijos valstybėse vykdoma programa. Jau prieš pusantrų metų, bendraudama su estų politikais, patyriau, kokį didelį autoritetą šis fondas bei Linas Kojelis pelnė Estijoje ir Latvijoje. Rodos, fondo veikla ima jaustis ir Lietuvoje. Linkiu Linui Kojeliui ir jo bendražygiams kuo negailestingiau, anot jo paties, „valyti sovietinius nuodus iš lietuviško kraujo".

Turiu tokią svajone: matyti kuo daugiau išeivijos pedagogų įvairaus lygio mūsų švietimo įstaigose — visur, kur tik esama jaunimo. Manau, jog tie patys metodai, kuriais vadovaujatės dirbdami su vaikais jūsų Dainavos stovykloje, tinka ir Lietuvos vaikams. Atėjo laikas ir juos mokyti tautinės ištikimybės, Dievo meilės, doros. Jie buvo taip-pat ištremti iš savo dvasinės Tėvynės. Tad pageidautinas ir išeivijos jaunuolių dalyvavimas mūsų jaunimo renginiuose. Jų gyvas pavyzdys būtų paveikesnis už vyresniųjų pamokymus.

Šiandien Lietuvoje susiduriame su aštria problema: pakėlus geležine uždangą, mūsų jaunuomenė iš Vakarų dažniausiai perima ne gėrį, bet civilizacijos šiukšles, kurios pačiose Vakarų šalyse vaidina daugiau marginalinį vaidmenį. Deja, visuomet ir viską renkamės pagal savo pačių išsivystymo laipsnį. Manau, kad esama ir „nematomos rankos" veikimo ir pastangų, jog kuo daugiau šlykščios pornografijos ir kitokios bjaurasties atsirastų Lietuvoje. Taip griaunami moralės likučiai, taip auginamas nusivylimas Vakarais, esą, ten nieko gero nėra... Išeivija galėtų daug prisidėti, padėdama paprastiems mūsų žmonėms susigaudyti. Žmonės turi pajusti, jog yra ne vien Vakarų civilizacija, bet ir Vakarų kultūra; jog tai visuomenė, visų pirma grindžiama žmonių morale ir valia, jų laisve ir atsakomybe, gilia politine kultūra, gerai veikiančia demokratijos mašina. Mūsų liberalai atkakliai diegia mintį, jog kapitalizmas — tai agresyvus savanaudiškumas. O reikia žmonėms atskleisti, jog svarbiausia laisvėje — moralė, pasitikėjimas bei auka.

Neseniai įsijungėte į Į laisvę fondo Lietuvos filialo veikla. Kaip su Į laisvę fondu ir jo skelbiamomis pilnutinės demokratijos idėjomis susipažinote?

Knygelę „Į pilnutinę demokratiją" maždaug prieš porą metų padovanojo Vidmantas Valiušaitis, ir už tai esu jam dėkinga. Knygelė man padarė didžiulį įspūdį: iki tol nebuvau skaičiusi lietuvių kalba kito tokio kondensuoto veikalo, kuris nuosekliai remdamasis krikščioniškosios moralės principais taip iš esmės ir modemiškai dėstytų apie tautinę valstybę bei demokratiją, tuos du dalyku rūpestingai logiškai susiejant. Anksčiau jau tekdavo tai šen, tai ten pasiskaityti išeivijos atstovų straipsnių, minčių, vertingų pasisakymų įvairiais valstybės atstatymo klausimais, bet toli gražu ne visi pasisakymai liudijo bekompromisišką moralinės bei tautinės ištikimybės nuostatą. Ypač, pamenu, mane sukrėtė viename žurnale skaitytas palyginimas A. Sniečkaus su Vytautu Didžiuoju... Dabar visai suprantama, kam buvo reikalinga toji „literatūrinė" paralelė, ieškant bent blusos dydžio tariamų panašumų ir be skrupulų nubraukiant tikrai dramblio dydžio skirtumus.

Viena reikšmingiausių idėjų susiskaldžiusios lietuvių visuomenės aplinkoje man atrodė nepasaulėžiūrinės politikos idėja. Nustoję rietis, pasak prof. Pakšto, „dėl rožančiaus", išties rimčiau galėtume atsidėti politikai kaip žemiškųjų reikalų tvarkymo menui. Palengvėtų ir diskusijos, kadangi jose liktų mažiau vietos spekuliacijoms. Tačiau kiekvienam pokalbiui būtinas tarpusavio pasitikėjimas. O kad jausčiau pasitikėjimą savo oponentu (nepaisant jo vietos politinių spalvų spektre), man būtina susitarti dėl vienintelio, bet esminio dalyko: t.y. įsitikinti, jog ir mano oponentas arba partneris pripažįsta tautinę demokratinę valstybę esant esmine pilnutinės tautos egzistencijos sąlyga. Sutariant dėl šios išeities pozicijos, kiekviena kompromiso paieška bus vienas malonumas. Deja, ir pas mus, ir pas jus atsirasdavo gudragalvių, teigiančių, jos valstybingumas — neesminė lietuvių tautos problema. Vienas buvęs Sąjūdžio bendražygis be jokio drovėjimosi žodį nepriklausomybė rašydavo su kabutėmis, tuo išreikšdamas savo gilią intelektualinę panieką. Kaip tik šie žmonės siejo pažangos Lietuvoje viltis su tada demokratėjančia SSRS, tuo pritardami organizuoto imperializmo teoretikams.

Dalyvavote Dainavoje įvykusioje 37-tojoje Lietuviškų studijų savaitėje. Kokius įspūdžius iš jos parsivešite į Lietuvą? Ką galėtumėte patarti ir palinkėti tolimesnei Lietuvių fronto bičiulių veiklai išeivijoje?

Daug buvau girdėjusi ir skaičiusi apie jūsų Dainavą ir apskritai apie JAV lietuviškas bendruomenes. Bet tik dabar, kai Dainava tapo mano patyrimo dalimi, galiu jaustis šį tą patyrusi. Jūs siunčiate į Lietuvą savo Amerikoje augusius vaikus, kaip mitinės Eglės sūnus, kad pajustų po kojomis motinos žemę, o aš pajutau savosiomis — jūsų Lietuvą, pačių svetur sukurtą, išlaikytą, dešimtmečiais puoselėtą. Savo įspūdžius pilniau tikiuosi aprašyti Šiaurės Atėnuose, sugrįžusi į namus. Šį kartą bandysiu lakoniškiau.

Dainavoje sutikau didelį ir gražų būrį jūsų bičiulių, kurie mane žavėjo savo nedavatkišku ir nedeklaratyviu idealizmu. Parsivešiu brangų dvasinės brolystės patyrimą, laikymosi už rankų jausmą. Ypač džiaugiuosi, kad taip lengvai radome bendrą kalbą su mano bendraamžiais, Ginte Damušyte bei Linu Kojelių, gimusiais ir augusiais visai kitokioje, negu aš, aplinkoje. Maniau sau: jeigu jau galime taip greitai susikalbėti, tai galėsime ir veikti drauge Lietuvos naudai.

Tolimesnė LFB veikla man rodosi sunkiai atsiejama nuo kultūrinės bei politinės beatsikuriančios Lietuvos valstybės tikrovės. Norėčiau, kad Į laisvę fondas aktyviau Lietuvoje propaguotų J. Brazaitį, J. Girnių ir kitus iškiliuosius frontininkus, jų veikalus bei darbus. Pas mus esama daug žmonių, kurie tiesiog išsiilgę tvirto, doro ir išmintingo žodžio. Sutinku su J. Kojelių, jog, atsikuriant valstybei ir vykstant joje politinių jėgų fermentacijai, išeivija taip pat žvalgysis į sau idėjiškai artimesnes Lietuvos visuomenės grupes. Šiuo atžvilgiu išmintinga ir pozityvi yra Į laisvę fondo laikysena, tiesmukai nesiangažuojanti politinėms partijoms, tačiau palaikanti ir skatinanti demokratinių jėgų brandinimą bei suartėjimą.

Viena pagrindinių sričių, kurioje Amerikos lietuviai jau dabar gražiai pasireiškia, yra Lietuvos valstybės kūryba. Tai nesibaigiantis veikimas, reikalaujantis vis naujo dvasinių ir fizinių jėgų prieaugio. Norėdami, kad išeivija vaisingai pasireikštų šiame kūrybos darbe, turime suprasti tris dalykus.

Pirma, kad gyvybiškai būtina suteikti išeiviams panašias, kaip ir Lietuvos lietuviams, pilietines teises. (Tikiu, jog artimiausioje ateityje ši problema palankiai išsispręs. Bent jau Tėvynės Sąjunga busimojoje Seimo sesijoje pateiks savąjį Pilietybės įstatymo variantą.)

Antra, kad nemažiau svarbus yra lietuvių buvimas pilnateisiais JAV, Kanados ir kitų įtakingų valstybių piliečiais. Turėdami kiekvieno jūsų asmenyje savo Tėvynės ir tautos ambasadorių, mes turėsime tvirtus apsaugos bastionus tarptautinės politikos mūšiuose. Augančiam jaunimui vertėtų išaiškinti strateginę jų, kaipo lietuvių, politinio veikimo JAV piliečiu vardu reikšmę. Esu įsitikinusi, ne vienas jų atras čia savo pašaukimą bei veiklos sritį. Prisibuvome politiniais instravertais — laikas plačiau užsimoti pasaulyje.

Trečia, ir galbūt svarbiausia. LFB visuomet pasižymėjo ištikimybe moralės principams. Frontininkai atlaikė išbandymus. Pogrindyje, nacių kalėjimuose, DP stovyklose, tremtyje. Šį moralinės aukštumos jausmą reikia palaikyti išeivijoje ir sugrąžinti jį į Lietuvą. Jūs tai galite padaryti. Jumis patikės.