LIETUVOS POLITINĖ KULTŪRA IR LAIKO REIKALAVIMAI

VYTAUTAS VARDYS

DR. VYTAUTAS VARDYS, Oklaho-mos universiteto politinių mokslų profesorius, palyginamosios valstybinės santvarkos specialistas, sovietologas, 1983-88 vadovavęs ir administravęs to universiteto politinių mokslų departamentą. Vardys yra penkių knygų autorius ar redaktorius. Jo šeštąją knygą, pavadintą „Lithuania: The Rebel Nation” leidžia Westview leidykla. Yra išspausdinęs daugiau kaip 60 mokslinių studijų Vakarų Europos ir Amerikos žurnaluose ar knygose. Lietuviškoje veikloje: buvo JAV LB Tarybos nariu, redagavo Ateitį ir Į laisvę,šiuo metu yra Į laisvę fondo tarybos pirmininku.

Nuotr. Vytauto Maželio.

Paskaita, skaityta 1993.VI.20 LB politi-nėje-visuomeninėje konferencijoje, Southfield, Michigan.

Moderniojoje pokomunistinėje epochoje ekonominis tautinės bendruomenės ar valstybės progresas, kultūrinė pažanga bei tautos saugumas neįmanomas be demokratiškai organizuotos ir disciplinuotos politinės santvarkos. Toji tačiau negalima be ją išlaikančios ir ją maitinančios atitinkamos politinės kultūros. O kultūra surišta su politiniu žmogumi, jo vertybėmis ir jo politinio proceso dinamika. Čia keliame klausimą: ar naujoji Lietuva turi tokią ateitį žadančią ir dabartį palaikančią kultūrą? — kokia jinai? — kokios galimybės progresyvaus demokratinio proceso?

Mokslinėje politinės sistemos analizėje politinės kultūros sąvoka nėra sena, tačiau jos esmė ir svarba buvo suprasta jau seniausiais laikais. Toji esmė ir svarba glūdi socialinėje tiesoje, patyrime, — kad valstybinė santvarka ir politinė sistema glaudžiai rišasi su piliečių ir visuomenės charakteriu. Platonas, pirmasis žymus Vakarų mintytojas valstybės ir visuomenės santykių temomis, o po jo Aristotelis ir kiti valstybės idėjos filosofai, ypač pabrėžė politinės sistemos priklausomumą nuo žmonių elgesio ir įsitikinimų, nuo jų charakterio ir vertybių sistemos. Politinė kultūra — tiek seniau, tiek dabar — iš tikrųjų nurodo priežastinį ryšį tarp pilietinės visuomenės kokybės ir politinio elgesio bei valstybinės santvarkos pobūdžio. Ji tiek pat svarbi politinei veiklai suprasti, kiek „tautinio charakterio" sąvoka būtina tarptautinės politikos elgesiui iššifruoti.

Politinės kultūros sąvoka nėra preciziška, bet pakankamai veiksminga, — kaip ir kitos socialinių-politinių mokslų sąvokos, — pagelbėti politinio proceso ir elgesio analizei. Reikia pažymėti, kad skirtingai nuo kasdieninio vartojimo, politinės kultūros sąvoka neapsiriboja moralinėmis normomis ar elgesiu, kuris kasdieniškoje kalboje vadinamas moraliu, bet apima visą elgesio skalę. Dėl to kai kurie politinių mokslų analistai sako, kad politinė kultūra — tai veiklos ir elgesio pobūdis. Ją galima nusakyti kaip būdą, kuriuo politikuojama, kaip valstybinių reikalų tvarkymo pobūdį. Šios analitinės sampratos pagalba stengiamės suprasti ir pačių politikų elgesį, skverbiamės sužinoti, kodėl jie elgiasi taip, o ne kitaip, ir kodėl rezultatai yra vienoki, o ne kitoki. Analizuodami politinę kultūrą, taigi, pripažįstame, kad politiniam procesui suprasti atsakymo reikia ieškoti giliau nei institucijų, įstatymų ar teisinių normų bei taisyklių sistemoje.

Klasikinėje politinių mokslų literatūroje politinė kultūra nusakoma kaip dėsningas individualių pažiūrų ir orientacijų sukaupimas politinės sistemos narių tarpe. Pažiūros ir orientacijos susidaro iš politinių veiksmų pažinimo, emocijų ir vertinimų. Kaip politinė visuomenė nėra homogeniška, t.y. vienarūšiška, vienoda, taip ir įvairių jos sluoksnių politinė kultūra irgi skiriasi. Tačiau vargas tai politinei sistemai, kurios nejungia pakankamai vieninga politinė kultūra. Tokia sistema tampa nepajėgia pilnai tarnauti žmogui ekonominiu ar kultūriniu progresu bei gerove.

Politinė kultūra nesusikuria deklaracijos būdu, bet yra ilgo, per kartų kartas užsitęsiančio, augimo ir brendimo rezultatas. Politinės kultūros susidarymui ir jos kaitai įtakos turi įvairūs veiksniai. Dabartinė Lietuvos politinė kultūra didele dalimi yra sovietų civilizacijos paveldas. Vakarų sovietologai, nors ir neblogai pažinę sovietų politinę sistemą, niekad pakankamai neįvertino sovietinės socializacijos įtakos sovietiniam žmogui ir visuomenei. Mes dažnai galvojome, kad lietuviai, kaip ir kiti baltiečiai, sovietinės sistemos yra paveikti tik panašiai kaip ridikai: žievelė pasidariusi raudona, o vidus išlikęs grynas, baltas, nesovietinis. Žinome tačiau, kad taip nėra. Ir ridiko vidus — arba paraudęs, arba bent pasikeitęs, o jo skonis sovietinės sistemos perdirbtas. Tačiau vienur mažiau, kitur daugiau yra išlikusio ir to baltumo — nesovietiškumo.

Politinės kultūros veiksniai

Sovietinio režimo pobūdis ir socializacija neišaiškina visos politinės kultūros augimo. Lietuvos politinė kultūra pradėjo vystytis dar nepriklausomybės metais. Tad naudinga palyginti, ar bent paminėti tuos veiksnius, kurie įtaigavo Lietuvos politinę kultūrą priešsovietiniais metais ir tuos, kurie ją apibrėžė sovietiniais. Išskirti verta bent septynis tokius veiksnius, formavusius nepriklausomos Lietuvos politinę kultūrą:

1.    1920-taisiais metais išaugęs agresyvus istorinis tautiškumas.

2.    Katalikų Bažnyčios įtaka visuomenės sąrangos susidarymui, politinio autoriteto sampratai, visuomeninės kultūros pobūdžiui bei krypčiai, individualiems įsitikinimams bei grupinei socializacijai.

3.    Rusiškosios mokyklos socialistinės ir revoliucinės pažiūros, brandinusios iš vienos pusės antikatalikiškus nusistatymus, iš kitos — revoliucinį fanatizmą, kuriuo buvo užkrėsta dalis inteligentijos.

4.    Pasaulėžiūra paremta politinė diferenciacija, trukdžiusi kompromisinį politinį procesą dėl labai griežto priešinimosi religijos ir valstybės-Bažnyčios santykių klausimais.

5.    Egalitarinė demokratijos samprata, išmokta iš Vakarų, bet praktikuota Rusijos pavyzdžiu — be kompromiso ir pakantumo tradicijos.

6.    Dominuojantis kaimiškas krašto charakteris su paternalistine šeimos santvarka, pagarbinio autoriteto pripažinimu, aversija miestui, pramonei, komercijai ir organizuotam konkurencinio gyvenimo stiliui.

7.    Stipraus valdžios autoriteto tradicija, tapatinanti laisvę ir anarchiją, teisinį autoritetą su silpnumu ir neefektyvumu, net kenkiančiu nepriklausomybei.

Sovietinis režimas arba sunaikino, arba stipriai pažeidė šiuos veiksnius ir jų įtaką. Tokios radikalios žmogaus ir visuomenės transformacijos per palyginti trumpą laiką istorijoje nėra buvę. Ką ypač svarbu suprasti Vakaruose (to kartais kai kur ir Lietuvoje pilnai nesuprantama), — kad Lietuva yra radikaliai pasikeitusi, ir kad grįžimas į senąją Lietuvą yra neįmanomas.

Jau vien dėl to jis yra ir nesiektinas. Lieka tačiau sovietinis paveldas kaip dominuojanti šiolaikės kultūros ir sistemos charakteristika, persunkusi nepriklausomybės laikų visuomeninės sąmonės brendimą ir nuostatas.

Kokie sovietinės okupacijos veiksniai labiausiai paveikė politinę Lietuvos kultūrą ir sąmonę?

1.    Pirmiausia tai teroro ir prievartos būdu įvestas naujas tautos socialinis persluoksniavimas. Jo tikslas buvo sukurti naują socialinę sistemą, tinkamą vienpartiniam ideologinės iliuzijos valdymui ir įgyjančią režimui naujųjų socialinių sluoksnių lojalumą.

2.    Praktiškai totalus pilietinės visuomenės sunaikinimas.

3.    Komunistų partijos vienvaldystės su savo normomis įvedimas, reikalaujantis schizofreniško gyvenimo būdo ir valdančiųjų privilegijos pripažinimo.

4.    Schizofreniško gyvenimo būdo ir psichologinės korupcijos palaikymas KGB institucijos pagalba.

5.    Kolektyvistinė, Maskvos militariniams tikslams pajungta ir jos administruojama ekonominė centralistinė sistema, paremta vartotojams reikalingų naudmenų nepritekliumi, ugdanti privilegijas, korupciją, o taip pat lygiavą, socialinį pavydą, ir žlugdanti lietuvišką darbštumą.

6.    Katalikų Bažnyčios ir apskritai religijos įtakos visuomenėje sunaikinimas, jos vieton nesugebant iškišti etinio, tačiau tik nihilistinio, ateizmo sekuliarizaciją.

7. Autoritetinės tradicijos suintensyvinimas ir lietuviškojo nacionalizmo transformacija, net ir korupcija, — iš idealizmo-moralės orientuojantis į ekonomiškai asmeninės naudos ieškojimą, ir todėl tos naudos sąlygojamą. Ekonominio elemento ryškumas duoda Lietuvos nacionalizmui tikrai reikalingo pragmatiškumo, bet pavojingai grasina tautinės idėjos ir savistovumo pirmumui.

Pusė šimto metų radikalioje bolševikinėje sistemoje pasirodė esąs pakankamai ilgas laikas pakeisti poros generacijų politinę kultūrą ir nusistatymus valdžios, pasaulėžiūros, ekonomijos, kultūros klausimais, bet nepakankamai ilgas eliminuoti tradiciją, totaliai užgožti religiją, ištrinti istoriją. Todėl Lietuvos politinė kultūra yra prieštaringa, komplikuota ir ,,sluoksniuota". Ją reikia gerai suprasti, norint jos atžvilgiu nusiteikti ne tik kritiškai, bet ir pozityviai kūrybiškai.

Politinė kultūra posovietiniais metais

Kokie susidarė Lietuvos politinės kultūros bruožai šiais posovietiniais metais? Sovietinė patirtis paveikė pažiūras ir į institucinę organizaciją, ir į politinį elgesį. Pirmiausia Lietuva nusikopijavo sovietų institucijas. Taip, pavyzdžiui, skubomis parašyta ir porą valandų po nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais priimta laikinoji konstitucija pasekė sovietinės' konstitucijos struktūrą, kurioje sujungtos įstatymdavystės ir vykdomoji valdžios.

Kolektyvinės Aukščiausiosios Tarybos — parlamento vadovybės vadas buvo jos pirmininkas, Vakaruose vadinamas prezidentu. Jo pozicija buvo aukštesnė negu premjero. AT pirmininko Vytauto Landsbergio ir premjerės Kazimieros Prunskienės pažiūros greit išsiskyrė santykių su Gorbačiovu ir su Vakarais klausimais; jų konfliktą gilino konstitucijoje neaiškiai apibrėžta parlamento ir vyriausybės jurisdikcija. Aiškesnėje santvarkoje, aiškiai išskiriančioje šias dvi valdžios galias, tas konfliktas būtų buvęs dalykiškesnis ir mažesnis. Augantis tarpusavio priešiškumas buvo nenaudingas Lietuvai. Toje sistemoje nebuvo aišku, kas vyresnis, kas valdo ir tvarko kasdienius reikalus — Aukščiausios Tarybos komisijos, ar vyriausybės ministeriai. Buvo kalbama, kad parlamento nariai turėjo ,,savus" ministerius ir direktorius. Seniau sovietinėje sistemoje susidarę ar galį susidaryti tokie konfliktai buvo apvaldomi Komunistų partijos, kuri valdė abi institucijas. Demokratinės sistemos rėmuose to nebuvo galima padaryti iš partijų centrinių komitetų, nes parlamente partinio monopolio jau nebebuvo.

Institucinių sovietų tradicijų randama ir 1992 metų konstitucijoje, pakeitusioje laikinąją. Tai smulkus teisinių ir ekonominių pažadų išminėjimas, nors tų konstitucinių pažadų greičiausiai negalima bus išpildyti, kaip to negalėjo nei sovietinis režimas. Konstituciškai suformuluojama tam tikra utopija, susismulkinant net iki to, kad 39-tame straipsnyje numatomos apmokamos atostogos motinoms iki gimdymo ir po jo, o paskui palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos. Tuo norima išlaikyti iš sovietinės sistemos paveldėtą valstybinį gyventojų aprūpinimą nemokamu gydymu, pensijomis. Žinoma, tai buvo būtina ir socialiniu, ir ekonominiu, ir svarbiausia politiniu požvilgiu, nes socialinio apsaugos tinklo įvedimas, buvo turbūt pats pozityviausias sovietinės sistemos pasiekimas, kurio joks gyventojas nenorėtų atsisakyti.

Galima sakyti, kad sovietinės konstitucijos pėdsakų randame ir šiandieninės konstitucijos neaiškiame formulavime, koks yra priežastinis asmens ir valstybės teisių santykis.

Kita paveldėta sovietinio elgesio tradicija — tai kavalieriškas konstitucijos traktavimas. Sovietams konstitucija buvo ne teisinės valstybės pagrindas, bet grynai politinis instrumentas. Konstituciją todėl buvo galima lankstyti politiniams tikslams, jos nekeičiant, kad nebūtų sunaikintas simbolių ir pažadų formulavimas. Konstituciją ėmėsi lankstyti ir Sąjūdžio politikai, bet vėliau jiems nepasidavė Brazausko darbiečiai. Sąjūdžio koalicija dar 1990 metais norėjo nusikratyti Prunskiene kaip premjere. Proga atėjo 1991 m. sausio krizės metu, kai pasimetusi premjerė bėgiojo tarp Maskvos ir Vilniaus. Remiantis konstitucija, ją galima buvo atleisti 2/3-daliais Aukščiausios Tarybos balsų. Tos daugumos negalėdama surinkti, Sąjūdžio koalicija sausio 8 pakeitė konstituciją ir tuo palengvino nepasitikėjimo pareiškimą. Už valandos Prunskienė įteikė atsistatydinimo raštą. Jos atstatymas, aišku, buvo legalus, bet iš tiesų pažeidžiantis konstitucijos dvasią.

Aukščiausias Teismas nepasidavė Aukščiausiajai Tarybai 1992 m. rudenį, svarstant dr. Kazio Bobelio kvalifikacijas kandidatuoti į Seimą. Pagal laikinąją konstituciją, kandidatuoti galėjo tik Lietuvos pilietis (66 str.), bet Lietuvos pilietis, pagal 13 str., „paprastai” negali būti ir kitos valstybės piliečiu. Bobelis nepateikė dokumentų, kad jis nėra JAV pilietis, tik raštą, tvirtinantį, jog jis nėra atsisakęs Lietuvos pilietybės ir Amerikai priesaikos nepadaręs. Tai buvo melagystė, kaip tai visiems natūralizuotiems Amerikos piliečiams žinoma. Aukščiausias Teismas šio liudijimo pagalba sulaužė konstitucijos 13 ir 66 straipsnius ir kvalifikavo Bobelį kandidatu.

Lietuvos demokratinės darbo partijos vadai taip pat geriau nesielgia. Partijos dauguma Seime išrinko du pavaduotojus, nors konstitucija to nėra pramačiusi. Galima gal ginčytis, ką ji pramatė, bet pagal konstitucijos 66 straipsnį, Seimo pirmininką pavaduoja „pavaduotojas”, o ne „pavaduotojai", kaip tai buvo aišku laikinosios konstitucijos apibrėžime. Aišku, dviejų pirmininko pavaduotojų daugumos partijai reikėjo dėl politinių tikslų, tad juos ir paskyrė, pažeidžiant rašytinės konstitucijos dvasią ir, mažų mažiausia, be legalinės interpretacijos.

Jei tokiu keliu LDDP ir toliau eis, jos valdžia labai greitai pralenks bet kokius anksčiau Sąjūdžio koalicijos padarytus tikrus ar netikrus prasilenkimus su konstitucija ar teise, kuriuos dabar Socialdemokratų partija surašė ir bandys kraštą įtikinti, kad jie tikrai buvę.

Panašiai Seimo dauguma šį pavasarį nusprendė įvesti Vilniuje tiesioginį valdymą. Seimas negalėjo nurodyti, kaip toji rinkta Vilniaus savivaldybė yra pažeidusi konstituciją. Seimo daugumai nepatiko Vilniaus politika. Tik protingas Brazausko įsikišimas sustabdė tokį nelemtą gorbačiovišką kišimąsi į vietinės demokratijos žlugdymą.

Tačiau, kiek tai liečia konstituciją, Brazauskas, pagal Lietuvos spaudą, pasirodė vis dėlto neišsivadavęs iš senų visagalio Centro komiteto sekretoriaus papročių. Dar prezidentiniuose rinkimuose jis pasirodė ne-skiriąs privačios nuo valstybinės nuosavybės, tiesa, produktyvumo sferoje. Naujas bręstantis skandalas, nekalbant apie Bobelio gynybą, rodo Brazausko majopinę pažiūrą į konstituciją. Pagal Lietums ryto informaciją, Brazauskas įpareigojo finansų ministrą Vilkelį pasirašyti ketinimų protokolą, „neatšaukiamai" įpareigojantį Lietuvos vyriausybę paimti iš UFINCO, neaiškios New Jersey firmos, dviejų milijardų dolerių paskolą, sumokant 4% už tarpininkavimą šiai paskolai gauti. Paskola, žinoma, būtų valstybinė, vienu ar kitu būdu būtų įvesta į biudžetą, iš kurio būtų mokami ir procentai, ir tas komisas už paskolos gavimą. Tačiau pagal konstituciją, tarpvalstybines sutartis ir biudžetą kontroliuoja Seimas, kuris formaliai, atrodo, nebuvo net painformuotas. Viskas vyko prezidentūroje ir Vilkelio raštinėje, apie tai nežinant net premjerui Šleževičiui. Šis į politinį skandalą vedąs nuotykis prasidėjo iš kavalieriško žvilgsnio į konstituciją: — su Seimu vėliau pakalbėsime, — nors jis yra pagrindinis konstitucinis aktorius tokiuose dalykuose.

Galima būtų paminėti ir kitus pavyzdžius, kaip atskiros rinkimų komisijos sukūrimą prezidento rinkimams, nors konstitucija pramato tik vieną komisiją visiems centrinės valdžios rinkimams. Arba tos komisijos pirmininko potvarkį, pagal Laisvosios Europos radiją, kad penkias dienas prieš rinkimus spauda ir kita media neturi teisės skelbti jokios informacijos apie prezidentinius kandidatus, kuri gali būti laikoma kompromituojančia. Tokiu būdu jis vienu plunksnos brūkšniu užgožė laikinosios konstitucijos spaudos ir žodžio laisvės garantijas. Tikriausiai tos komisijos pirmininkas nė nepagalvojo, kad jo potvarkis buvo nelegalus ir nedemokratiškas.

Tai seno galvojimo pasekmė. Valdantys ar valdžios siekiantys žmonės turi būti apsaugoti nuo tiesos. Valdžios reikia atsiklausti, ar galima ją kritikuoti. Todėl, nors naujoji konstitucija ir suteikia darbininkų organizacijoms teisę streikuoti, ginant savo ekonominius ir socialinius interesus (51 str.), tačiau, kai šių metų gegužės mėnesį sustreikavo mokytojai, Seimo narys prof. Genzelis, savo laiku reikalavęs Songailos atsistatydinimo, dabar reikalavo, kad mokytojai prieš streikuodami pasitartų su valdžia, ką iš jos gali gauti, ar ne per daug prašo, iš tiesų, kad gautų valdžios leidimą streikuoti. Tad kam tada konstitucijos garantija? Jis taip pat pakaltino mokytojus, kad tai esąs politinis streikas, inspiruotas dar Sąjūdžio vyriausybės paskirtų kai kurių mokyklų direktorių. Bet ar kitokių politinių pažiūrų žmonės negu Genzelis neturi teisės ginti savo ekoniminių ir socialinių interesų, t.y., reikalauti vos pragyventi užtenkančių algų pakėlimo.

Politinio elgesio charakteristika

Čia prieiname prie politinio elgesio charakteristikos. Politinė diferenciacija Lietuvoje nebėra tikra prasme pasaulėžiūrinė, paremta religiniais ar mesianiškos ideologijos principais, kaip tai buvo nepriklausomybės laikotarpiu. Ji yra paremta sovietinio galvojimo tradicijos, iš vienos pusės, ir posovietinio jos atsisakymo bei revanšizmo, iš kitos. Tai veda į grupinį konfliktą dėl valdžios vietų ir ekonominių privilegijų, tai surišta su tokiais svarbiais klausimais kaip ryšiai su Rusija, nepriklausomybės pobūdis, ištikimybė Lietuvai, apsprendžiama faktu, jog praeity neturėta jokių ryšių su KGB, privatizacija ir ekonominė reforma. Yra ,,mūsų" ir „jūsų" žmonės, bet ne tradicine pasaulėžiūrine prasme. „Mūsų" žmonės yra demokratai, ,,jų” žmonės parsidavėliai ir diktatūros šalininkai. Tai ypač išryškėjo debatuose dėl desovietizacijos įstatymo.

Taip Sąjūdžio vadovai daugelį mėnesių charakterizavo buvusius komunistus kolegas, sykį net pavartojant, tegu ir netiesiogiai, žodį ,,šunauja” ir įkuriant pulk. Skučo vadovaujamą ir daug, nors be reikalo, įtarinėjamą prezidento apsaugos būrį. Brazausko partija atsilygino kaltinimais, kad Landsbergis siekiąs įvesti diktatūrą. Buvo įtariama, kad įsteigus Lietuvos aidą, Landsbergio valdžia norinti monopolizuoti spaudos laisvę. Taip pat Brazauskas savo partijos suvažiavime 1992 sausio 29 d. pastebėjo, kad ,,visur vienijasi tautinės idėjos šaukliai su brutalios jėgos šalininkais. Nestabilumas dirgina ir vargina žmones. Tai gali sukelti neramumus, streikus dėl ekonominių reikalavimų arba iliuzinį tikėjimą tvirta ranka... Nesant demokratinių tradicijų, yra didelė tikimybė sulaukti autoritarinio režimo, o kraštutiniu atveju — netgi lietuviško tautinio socializmo įsitvirtinimo. Gruzijos pavyzdys — perspėjimas mums visiems” (Tiesa, 1992 sausio 30).

Tačiau rinkimus laimėjusi LDDP atrado, kad Skučo ,,armija” buvo labai profesinė, reikalinga ir jokiu būdu ne diktatūros ramstis, kad Landsbergis bei jo noras referendumu įvesti prezidentinę sistemą nebuvo diktatūros siekis, kad, nežiūrint jo autoritarinio pobūdžio asmenybės, jis buvo tikras demokratas.

Šalia tokios pažiūros į konstituciją ir į politinį elgesį Lietuvos politinę kultūrą charakterizuoja nepakantumas ir kompromiso nenoras. Kritika yra demokratijos šerdis, bet taip pat demokratija neįmanoma be daugumos valios sprendimo ar respekto mažumai ir jos dalyvavimui įstatymų leidimo ir apskritai politiniame procese. Lietuvoje politinio pakantumo trūksta. Vos Landsbergis buvo išrinktas Aukščiausios Tarybos pirmininku istoriniame 1990 kovo mėn. posėdyje, jo sąjūdinis konkurentas ir Brazausko šalininkas Arvydas Juozaitis apšaukė Landsbergio išrinkimą ,,istorine klaida”, tuo tuojau pat kirsdamas pasitikėjimą nauja vyriausybe ir nauju politiniu procesu. Nepraėjo nei trys mėnesiai, kai grupė kairiųjų deputatų, pasitelkę kelis intelektualus, paskelbė viešą laišką, kuriame, įjungdami ir pozityvios kritikos, betgi pasiūlė paleisti Aukščiausiąją Tarybą kaip blogų kvalifikacijų grupę, nors joje ir jie patys dirbo. Šio kreipinio nebuvo galima niekaip kitaip interpretuoti, kaip pralaimėjusio valdančiojo elito viešą ir netgi kenksmingą nusivylimo demonstraciją. Kur matyta, kad legaliai išrinkti atstovai reikalautų savo institucijos sunaikinimo?

Šis politinis susipriešinimas nepozityviai išsiliejo legislatūros ir vyriausybės elgesyje. Aukščiausioje Taryboje po kiek laiko tai pasireiškė kairiųjų deputatų boikotais, vedamais subtiliai, bet esmėje neleidžiančiais Aukščiausioje Taryboje daryti reikalingus sprendimus, o vėliau, Sąjūdžio koalicijai prarandant daugumą, jos reakcija net pradedant rinktis atskirai posėdžiauti. Laimėjusi LDDP iki šiol nesuprato daugumos vaidmens, arba suprato jį tradiciškai, sovietiškai, būtent, kad daugumos turėjimas leidžia jai dirbti kaip buldozeriui, visai nekreipiant dėmesio į mažumos norus, pozityvius pasiūlymus ar skundus, kurie charakteringi kiekvienai mažumai, panašiai kaip jie buvo ir brazauskiškai 1991 metais ir iki 1992 metų vidurio.

Panašiai ir vyriausybėje. Sąjūdžio vyriausybės nusikreipė nuo tradicinės nomenklatūros, bet, neužtekus naujų kadrų, daugelyje administracinių vietų išlaikė senus. Naujoji dauguma vyriausybėje ir prezidentūroje susikvietė senąją nomenklatūrą iš buvusios Komunistų partijos, ekonominio valdymo sferos ir valdžios sluoksnių. Vilniuje kalbama, kad net Antano Sniečkaus sekretorė, dabar jau pensijos amžiaus, buvusi kviesta dirbti prezidentūroje, bet dėl amžiaus ir laikų atsisakiusi.

Toks kadrų parinkimas, Vakaruose vadinamas patronažu, yra labai politinis, atsilikęs, kvepiąs sovietine dvasia ir yra nenaudingas, nes užkerta kelią naujoviškai galvojantiems žmonėms, kurie gal daugiau rizikuos, bet daugiau ir padarys. Parenkant ir skiriant valdžios žmones, politinio patronažo principo turi būti atsisakyta, jei norima efektyvaus administravimo, laisvo nuo korupcijos ir inkompetencijos. Lietuvai būtų reikalinga nepriklausoma administracinė grupė, kurią Vakaruose vadiname ,,civil Service", — ir dėl valdymo efektyvumo, ir dėl politinio proceso patobulinimo, teisingiau, normalizavimo.

Santykiuose su mažuma aiškiai matoma bekompromisinė laikysena: mažumos nenorima įjungti į tikrą įstatymdavystės procesą. Taip dabartinėse Seimo komisijose mažumos nariai ar vadai neturi pripažinimo ir savo dalies legislatyvinio darbo vadovavimui. Labai savotiškais procesais svarstomos ir pačių Seimo narių kvalifikacijos. Ar iš nežinojimo, nepatirties, ar politinio piktumo ir netolerancijos, buvo padaryti sprendimai išmesti iš Seimo tris narius, kurių išrinkime buvo manoma esant nenormalumų. Bet tai padaryta po to, kai jie jau buvo prisaikdinti nariais ir juos bausti buvo galima tik už jų nusikaltimus. Kodėl to nebuvo galima išspręsti prieš prisaikdinant tuos naujus narius? Kažin ar yra pasaulyje kitas demokratinis parlamentas, taip negerbiąs savo nario statuso ir komplikuojąs politinę padėtį?

Stagnacija ir konkurencijos baimė

Politinės kultūros normaliam išsivystymui kenkia ir iš praeities paveldėta tradicija virtusi inercija, kad centrinė valdžia viską turi tvarkyti ir kad privatus interesas neturi jokio pirmumo prieš valdiškąjį. Tai ypač skaudžiai kraštui atsiliepia ekonominės transformacijos laikais. Vietinės valdžios žmonės, kaip ir anksčiau įpratę nieko nedaryti be centrinių KP nurodymų per rajonus, bijo atsakomybės, iniciatyvos, sprendimų, jei jie nepatvirtinti iš aukščiau. Tie žmonės nedrąsūs elgtis be pritarimo tų, kurie patvirtinimo taip pat laukia iš aukščiau. Ir taip tęsiasi stagnacija, taip nenorima prisiimti atsakomybės, ypač jei reikia atlikti ką nors naujo, ar pajudinti senas struktūras. Be abejo, tai pagelbsti jau įsitvirtinusiems lyderiams, bet blogai patarnauja kraštui, kuriam reikėtų naujų iniciatyvų ir tuo pačiu naujų žmonių, kurie nebijo rizikos. Tačiau tokie žmonės darosi valdantiesiems konkurentais ir dėl to yra pavojingi. Prie viso to galime priskirti ir jau įsibanguojančią kovą tarp centrinių įstaigų ir privačių medios-TV firmų dėl pasidalinimo televizijos kanalais ir programomis. Ta konkurencija nėra būdinga vien Lietuvai. Panašiai kovojama ir Vengrijoje, Čekijoje, net Lenkijoje. Bet tai to paties sindromo dalis. Vyriausybė neseniai sunaikino TV-26, nors jos steigėjai buvo pasirašę legalų kontraktą su buvusia vyriausybe.

Mūšiai eina ir tarp valstybinės TV ir Tele-3, dr. Liucijos Baškauskaitės firmos. Šios visos kovos pasekmės gilesnės: jos tiesiogiai liečia politinius aspektus. Valdančioji grupė, nieko neužmiršdama, „mandagiai" kontroliuoja TV bangas, kad opozicijai nebūtų duodama per daug laiko.

Užvis labiausiai politiniam procesui kenkia buvusių komunistų ir antikomunistų kovos sindromas. To konflikto esmė yra nenoras bei sunkumai tiesiai ir atvirai pažvelgti į praeitį ir ją įvertinti. Lietuvoje sakoma, kad tai supriešina žmones. Iš tikrųjų tai, kaip ponacinės Vokietijos metais, reikia pasverti istoriją, kad iš jos šiandien būtų galima pasimokyti. Aušra kadaise rašė, kad žmonės, nežiną istorijos, visada lieka vaikais. Ar taip neatsitiks su Lietuvos masėmis, nors tai ir skamba neįtikinamai? Lietuvos problema čia taipgi skirtinga nuo keletos kitų buvusių komunistinių kraštų. Lietuvoje tik dalis istorinės kovos buvo tarp komunistų ir antikomunistų; kita dalis tos kovos vyko jau komunistų dominuojamoje visuomenėje, bandant išlaikyti lietuvišką identitetą ar kurti lietuvišką kultūrą.

Neteisingos valstybės pavojus

Pagaliau reikia iškelti Lietuvos visuomenės susvetimėjimą politikai, valdžios autoritetui, apatiją, atsisakymą dalyvauti procese (tai atšūkis į paskutiniųjų poros metų labai intensyvią, emociškai varginančią ir ekonomiškai bei politiškai nepatenkinamą veiklą), ir šalia to, ekonomijos persipynimą su politinės kultūros nuostatomis. Politinis elgesys yra sąlygotas asmeninio pasipelnymo. Iš tiesų nėra nieko blogo ekonomijos ir politikos ryšyje, tačiau Lietuvos sąlygomis ekonominės privilegijos perkamos politiniais sprendimais. Pagal Lietuvos spaudą, Lietuvą politiškai dabar valdo senieji vadovai, atėję iš nomenklatūrinės sistemos, kurioje dominavo ne laisvas politinis apsisprendimas ar rinka, bet privilegija — tiesiog mafijiškai intensyvus lojalumas asmeninės gerovės ir statuso patenkinimui.

Toji ekonominė įtaka, persipynusi su tikra mafija ir neatsakomybe (vengimas mokėti mokesčius valstybei), ir su KGB finansinių išteklių indėliais bei indėlininkais, sudaro sąlygas susisluoksniuoti elitinei, nuo tautos atitrūkusiai, ekonominių išnaudotojų klasei. Dėl šito gali būti ginčijamasi, bet galutinis sovietinio režimo rezultatas — režimo, kuris siekė neklasinės visuomenės — gali tapti aštrios klasinės ir supriešintos visuomenės sukūrimas, kurioje vidurinioji, konstitucine tvarka gyvenanti, klasė bus, jei ne pilnai, tai labai sunaikinta. Ar seks Lietuva Lotynų Amerikos bei Afrikos modelį? Ar taps ji nauja Panama, Nikaragua, Perų, ar besivystančia Afrikos šalimi? Manchester Guardian korespondentas, rašydamas apie Lietuvą Baltic Observer, padarė tokias sugestijas. Gal jos perdėtos, bet žinokime, kad ekonominis nusikaltimas, sujungtas su politine jėga valstybės rėme, veda į neteisingos valstybės kūrimą. Valstybė be teisingumo, kaip šv. Augustinas yra sakęs, yra tik plėšikų gauja.

Konfrontacijos ir sutarimas.

Ar tad yra vilties Lietuvoje, kad jos politinė kultūra, dabar besivystanti, yra pakankama kaip idėjinis-vertybinis formatas moderniai demokratijos sistemai sukurti? Ar gali toji politinė kultūra sukurti ir pakankamo politinio sutarimo — konsenso kūrybiniam valstybiniam darbui?

Nežiūrint viso šio mano kritiško požiūrio, galime matyti prošvaistes ir viltį optimizmui. Kokiais daviniais tas tikėjimas, teisingiau, laukimas remiasi? Pirma, tauta dabar yra labiau sąmoningai susiklausiusi negu ji atrodo. Tai parodė jos atsakymas į išorinį pavojų, ypač Sausio 13 įvykių metu. Kartais sakoma, — dabar taip nebebūtų, bet dėl to reikia abejoti, nes dabar esama jau ne tik masių, bet ir struktūros, kuri valstybinį integralumą imtų ginti. Antra, nors kartais atrodo, kad Lietuvos politiniai aktoriai tarp savęs kandžiojasi, iš tikrųjų juos jungia tam tikro susiklausymo ir elgesio normos. Kovojančios grupės aiškiai pajuto gyvybinį interesą sudaryti demokratinį valstybinį rėmą politiniam procesui vykdyti. Taip greitomis gimė naujoji konstitucija: iš baimės, kad jei greitomis ji nebus sutarta, gali sugriūti valstybinės politinės dinamikos rėmas. Tai reikalavo kompromiso. Tiesa, konstitucija netobula, bet ji yra, ir toks darbinis dokumentas išsilaiko dažnai ilgiau negu stilingi, iškilmingi raštai.

Lietuvos politinės grupės sutaria dviem labai svarbiais valstybinės filosofijos klausimais: dėl valdžios vaidmens ekonomikoje ir dėl Bažnyčios-valstybės, ar pasaulėžiūros ir valstybės santykių. Pirmuoju atveju, jos priklauso daugmaž socialistinei tradicijai. Tikrai kapitalistinei konservatorių partijai Lietuvoje ateitis dar tolima, o grynai socialdemokratinei partijai taip pat neprasimato ilgo gyvenimo. Antruoju atveju, sutariama, koks yra visuomenėje religijos vaidmuo, koks jis mokykloje ir t.t. Atminkime, kad priešingumai ir konfrontacijos šiais klausimais trukdė ir stabdė Lietuvos vystymąsi tarpkariniu laikotarpiu. Tie skirtumai buvo panaudoti ir okupantų, ir jų kolaborantų. Dabar to jau nėra, sutarimas pasiektas. Ko dar reikia ateities politiniam procesui — tai nuostatų, kuriomis greičiau ir tikslingiau būtų galima išvystyti produktyvumą ir asmenines ekonomines iniciatyvas, kartu garantuojant darbininkui ir kaimui socialini pagalbos ir paramos tinklą. Čia bus politinės kovos laukas, kaip jis ir turi būti.

Neatrodo, kad pasaulėžiūrinės problemos sudarytų sunkumų, bet toje srityje kova taip pat vyks: visada kils klausimai, kaip ugdomas žmogus ir kaip jis rehabilituojamas normaliai laisvai visuomenei. Ar valstybė čia gali kištis ir kontroliuoti, bent tiek, kiek ekonomikoje, ar yra koks valstybinis pasaulėžiūrinis interesas, ar valdžia tik turi tenkintis pagalbiniu vaidmeniu, palikdama kūrybinį elementą laisvai visuomenei ir jos privačioms organizacijoms?

Jau 1991 metais buvau priėjęs prie išvados, kad Lietuva bręsta ir artėja prie stabilios politinės sistemos, kurioje dominuos ne tuzinas, bet gal dvi su puse partijos. Tai reikštų ir demokratiją, ir stabilumą. Šiam procesui yra kliūčių. Viena didžiųjų gali būti nenoras tvarkytis su anksčiau minėta supriešinta visuomene, teisingiau, nenoras konfrontuoti savo tautos paskutiniųjų 50-ties metų istoriją ir tai daryti tokiu pat tiesumu, kaip daroma su žydų tragedija ir genocidu Lietuvoje. Lietuvai reikia katarsio. Politinis katarsis neįmanomas, nes katarsis visada, galų gale, — asmeninis. Tačiau politikoje jis vis dėlto palaipsniui pasiekiamas institucijų ir procesų pagalba. Jis gal nebus tyras, bet gali būti pakankamai aiškus pagelbėti normalaus politinio proceso vyksmui.

Tokiam vyksmui ugdyti, reikia tikėtis, išaugs ir išsivystys tam tikri kryptingi nusistatymai. Visų pirma, daugumos partija, jusdama savo pajėgą, turės imtis iniciatyvos įrėminti save į grynai teisinės struktūros procesą, kuriame, nors ir galėtum padaryti viską, nedarai to vienas. Ir darai ne koalicijomis, bet integruodamas kitus ir sudarydamas sąlygas bendram sutarimui politiniame procese. Antra, Lietuvos demokratiniam procesui normaliai vykti ir tą procesą valdančios daugumos valia sąlygoti, yra būtina centrinių ir dešiniųjų politinių jėgų konsolidacija, kad tuo būdu galėtų išsivystyti tikri daugumos ir mažumos santykiai, kontroliuojami ne raštais, bet elgesio normomis, išmoktomis santykiavimo procese.