SULAIKYKIME ATSIRANDANTĮ TAUTOS PLYŠĮ
Šiuo metu kas ketvirtas lietuvis gyvena už Lietuvos valstybės ribų. Žinome, kad tautos įvairiai vertina savo emigrantus. Didesnės tautos dėl savo išeivių nesijaudina. Net ir tokia maža tauta, kaip Airija nerodo susirūpinimo dėl gausios emigracijos. Priešingai, jų vadovai yra pareiškę, kad pasiliekantiems liks daugiau duonos, o išeiviai paremsiu pasilikusius moraliai. Tačiau Lietuvos padėtis yra kitokia. Lietuvos valstybė atsikūrė tarp didelių ir agresyvių kaimynų, kurie laikas nuo laiko trypė Lietuvos žemę savo batais. Lietuvos gyventojų nėra per daug, kad neužtektų jiems vietos ir duonos. Karas ir okupacijos sunaikino apie 27% etninės Lietuvos gyventojų, daugiausia inteligentijos. Per paskutinę okupacijų buvo mėginta pagaminti naujos inteligentijos pagal sovietinį kurpalį. Tik maža jų dalis paveldėjo tautinį idealizmą iš savo tėvų. Geležinė uždanga neleido jiems susipažinti su Vakarų pasaulio laisvės samprata, laisvosios rinkos ekonomika ir krikščioniškos moralės principais.
Labai gaila, kad tiek mažai beliko gyvų partizanų — mūsų tautos gražiausio žiedo. Jie ir šiuo metu liudytų lietuvių tautos idealizmą ir besąlyginį pasiaukojimą.
Daugiausia nusivylimo patyrė Sibiro tremtiniai, kurių dar priskaitoma apie 70 tūkstančių. Per jėgų išplėšti iš savo tėvynės, išlikę gyvi nežmoniškose sąlygose, nesulaukė nei kvietimo, nei palengvinimų iš valdančiųjų sugrįžimui į laisvų tėvynę. Lietuvoje prasidėjusi kova tarp savų interesų grupių ir pirmojo valdžios suolo tremtinius dar labiau sulaikė nuo grįžimo. Išlikę gyvi politiniai kaliniai daugumoje nebeatgavo entuziazmo ir yra gana pasyvūs su mažomis išimtimis. Jaučiamas atsirandąs plyšys tarp tremtinių ir tų, kurie gyveno Lietuvoje.
Daugeli metų didelė išeivijos dalis budėjo ir dirbo dėl Lietuvos laisvės atgavimo, teikė įvairią pagalbų rezistentams kovoje prieš okupantą. Tiek išeivija, tiek Lietuvos gyventojai vienodai pergyveno Lietuvos atsikūrimo euforijų. Šis svarbus momentas buvo įrodymas, kad ne tik skausmo, bet ir džiaugsmo momentu tauta gali susicementuoti. Tik po metų laiko paaiškėjo, kad nebuvo pasiruošta nepriklausomos valstybės tvarkymui, nepajėgta pakeisti ,nomenklatūros'. Daugumas tų, kurie aktyviai talkininkavo okupantui engti ir skriausti lietuvius, vėl pasiliko šiltose valdiškose kėdėse. Jie buvo išauklėti žiūrėti į išeivius neigiamai, tremtinius traktuoti su panieka. Išeivija pasiuntė keletą savanorių padėti persitvarkyti vakarietišku būdu, tačiau šie buvo nesuprasti ir daugumoje atmesti. Buvo įtarti, kad atvyko išstumti iš šiltų kėdžių ir pareikšti pretenzijas į tėvų turėtą nuosavybę. O buvo proga, kad pasaulyje įgytais patyrimais sugrįžtantieji prisidėtų prie valstybės atkūrimo. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje šiame šimtmetyje atsirado ne tik jaučiamas, bet ir pastebimas plyšys tarp tautos kamieno iš vienos pusės ir tremtinių bei lietuviškosios išeivijos iš kitos. Paskutinieji Seimo rinkimai šį plyšį dar labiau praplatino. Vienos motinos vaikai, augę skirtingose aplinkose, pradėjo nebesusikalbėti.
Lietuvių tauta, su savo 1000 metų karinga ir kūrybinga istorija, turi galimybių išlikti ir įsijungti į Europos tautų bendriją. Negalime leisti išeivijai atsiplėšti nuo tautos kamieno. Tada išeivija prarastų interesą ir patraukimą išlaikyti tautines tradicijas bei kultūrą ir greitai ištirptų esamo krašto katile. Būtų pavojus ir Lietuvai užsidaryti savyje, prarasti platesnį akiratį, kokį turi išeivija, ir pasiduoti vienos agresyvesnės grupės vedamai krypčiai. Visais laikais Lietuva patyrė visokeriopos paramos iš išeivijos. Gilinant tą plyšį, ir vieni, ir kiti prarastume pilnos demokratijos viltį.
Mūsų dabartinė misija yra sumažinti tą tautos plyšį. Turime labiau vieni kitus pažinti. Turime kalbėtis, diskutuoti, informuotis, ne vengti tėvų žemės, bet dažniau joje lankytis. Tie, kurie tenai išgyveno 1-4 metus, jau pradeda suprasti Lietuvos gyventojus ir kitaip aiškina šių dienų lietuvio charakterį. Ilgamečiui kaliniui, išėjusiam į laisvę, irgi trunka laiko išsiaiškinti gyvenimo eigą už kalėjimo sienų. Inteligentijai reikia bendrų diskusijų, o darbininkams gerų pavyzdžių. Svarbiausia, reikia abipusiai kelti entuziazmą darbui ir kūrybai. Išeivijoje sukurtas kultūrines vertybes reikia pamažu perkelti į Lietuvą. Išeiviams turėtų būti sudarytos patogesnės sąlygos nuvykti į Lietuvą, kur galėtų pajusti ir studijuoti jos gyvenimą. Lietuvos pilietybės įsigijimas tremtiniams neturėtų būti trukdomas. Kiekvienas buvusio piliečio sugrįžimas turėtų būti laikomas laimėjimu valstybei ir tautai. Į Laisvę Fondo paskelbtas bendras rezistencinio romano konkursas yra puikus sėkmingo bendravimo pavyzdys.
Išeiviams reikėtų rodyti daugiau atlaidumo buvusiems komunistų aktyvistams, kurie persiorientuoja ir nuoširdžiai imasi Lietuvos laisvės ir kultūros ugdymo darbo. Lietuva turėtų išskirti pirmuosius išeivijos vertelgas, kurie pirmieji nuskubėjo tikslu pasipelnyti, bet ne Lietuvai padėti. Jeigu to dabar nepadarysime, greitai pasijusime bestovį ant pavasarėjančio Nemuno lyties gabalo, kuris nesulaikomai nuneš į nežinios jūrą.
K. A.
