Partizanai: Istorija ir dabartis

IMPERIALIZMO TENDENCIJOS DABARTINĖJE RUSIJOJE

ZENONAS PRŪSAS

Paprastai, kai imperijos sugriūva, jas sukūrusios tautos dažniausiai nebenori būti imperialistinėmis. Pavyzdžiui, vargu ar būtų galima surasti daug anglų, kurie norėtų atstatyti Britų imperiją. Ir vokiečiai, atrodo, gerokai pasikeitė, pralaimėję Antrąjį pasaulinį karą. įdomus yra ir rusų tautos nuotaikų keitimasis. Kai prieš trejetą metų buvo iškelta mintis, kad gal ir pati Rusija turėtų pasitraukti iš Sovietų Sąjungos, tada tokia mintis daugumai rusų atrodė absurdiška. Bet tai įvyko net dvejiems metams nepraėjus. Gal tokia yra natūrali imperijų žlugimo eiga? Pradžioje, kai kuriasi imperija, didžioji tautos dalis pritaria, bet kai pamato, kiek daug pastangų ir pasiaukojimo reikia tokiai imperijai išlaikyti, daugelis atvėsta. Grįžtama į natūralias savo tautos ribas. Taip buvo su romėnais, anglais, vokiečiais. Juk prisimename vokiečius 1935-45 metų laikotarpyje. Jei jie ir nenorėjo užvaldyti viso pasaulio kaip rusai komunistai, vis dėlto bandė pasiglemžti didelę Europos dalį ir išplėsti vokiečių tautos ribas. O šiandien vokiečiai ne tik pasitenkina natūraliomis savo tautos ribomis, bet dar net leidžia lenkams pasilaikyti Sileziją ir dalį Rytprūsių — anksčiau daugiausia vokiečiais apgyventas sritis.

Atrodo, kad panašus procesas vyksta ir su rusais. Bet tik dalinai. Lyg ir leidžiama nerusams atsiskirti nuo Rusijos, bet jokiu būdu nenorima atsisakyti žemių, dalinai apgyventų rusais. Rusai ir dabar yra pasidalinę į dvi grupes: vieni ir toliau norėtų išlaikyti imperiją, kiti pasitenkintų natūraliomis rusais apgyventomis sritimis. Daug rusų, ypač inteligentija, pradėjo suprasti, kad pasaulio užkariavimas gal nėra taip jau labai geras, siektinas ir realus tikslas, jei tai nualina, nuskurdina pačią Rusiją. Gera pamoka buvo ir Afganistano karas. Paaiškėjo, kad reikia milžiniškų pastangų ne tik pačiam užkariavimui, bet ir užimtų teritorijų valdymui. Todėl gal geriau yra grįžti į savo gamtos turtais turtingus namus ir kurti grynai rusišką kultūrą bei civilizaciją.

Rusai demokratai

Tarp tų, kurie nenori imperijos atstatymo, yra vadinamieji rusai demokratai. Prie jų priklauso jau miręs Sacharovas, Solženitsinas ir, atrodo, Jelcinas. Pagal sovietologą Dimitri Simes, nesą davinių, kad Jelcinas kada nors būtų bandęs destabilizuoti savo naujuosius kaimynus, kai Sovietų Sąjunga iširo. Jis nebandė sukiršinti tose valstybėse gyvenančias gana gausias rusų mažumas (žiūrėk Simes studiją, 1992 m. Foreign Affairs žurnalo vasaros numeryje). Priešingai, Jelcinas nemažai parėmęs baltus, kai šie bandę atgauti savo nepriklausomybes. Kada 1991 metais Gorbačiovas dar bandęs išlaikyti Pabaltijį Rusijos globoje ir kontrolėje, Jelcinas, pagal Simes, atėjęs baltams į pagalbą. Kaip Rusijos Aukščiausios Tarybos pirmininkas, jis pareiškęs solidarumą baltams ir viešai prašęs rusų karių ir karininkų, kad jie nedalyvautų eventualiuose kariniuose veiksmuose prieš Baltijos valstybes.

Apskritai politiniame Rusijos gyvenime imperijos panaikinimo šalininkai yra daugiausia susispietę vadinamųjų liberalų grupėje, o imperijos išlaikymo šalininkai pas konservatorius, atseit pas Jelcino politinius priešus. Jelcinui daugiau pritaria jauni rusai. Pavyzdžiui, pagal 1991 metų pradžioje pravestus apklausinėjimus, tarp 18 ir 25 metų amžiaus rusų net 70% sutiko su Jelcino galvojimu, jog Sovietų respublikoms turėtų būt leista atsiskirti, jeigu jos to nori. Tik 19% galvojo, kad nereikėtų leisti. Atseit tik mažuma pritarė imperializmui. Nėra tikslių davinių, rodančių kaip šiuo klausimu galvoja vyresnio amžiaus rusai. Atrodo, kad pas juos imperializmo šalininkų yra daug didesnis procentas, negu jaunimo tarpe.

Kariuomenė

Visuomenės grupė, turinti gal didžiausią procentą imperijos šalininkų, yra rusų armija. Gal dalinai dėl to, kad Sovietų Sąjungai sugriuvus, ji labai prarado savo statusą. Krito karininkijos prestižas ir labai pablogėjo jų ekonominės sąlygos. Armijos gretos labai sumažėjo. Ir dar mažėja. Jei 1989 metais S. S-gos teritorijoje buvo 5.1 milijonai karinio personalo, tai 1990 metais nukrito iki 4 milijonų, 1991 metais iki 3.4 milijonų, o 1992 m. beliko tik 2.3 milijonų. Ateityje Jelcinas planuoja kariuomenę dar sumažinti iki 1.5 milijono, o karininkų skaičių sumažinti net dviem trečdaliais. Ką tada jiems reikės daryti? Nenuostabu, kad jie yra už imperiją su didele armija. Kariuomenės moralė yra labai žema. Ypač tarp karininkų, kurie grįžo iš Vengrijos, Čekoslovakijos ir kitų satelitų. Ten jie turėjo patogius butus, geras gyvenimo sąlygas, o dabar turi gyventi barakuose, kartais net palapinėse. Tarp kareivių drausmė labai pašlijusi, ypač tarp nerusų musulmonų iš Centrinės Azijos. Įsakymų jie neklauso, ir dažnai karininkams reikia juos beveik maldauti, prašyti, norint, kad jie ką nors atliktų. Nepadeda ir tai, nes neaišku, kokia yra kariuomenės paskirtis, kas dabar yra Rusijos priešas. Kariniuose pratimuose „tebekariaujama" prieš NATO. Netgi nėra aišku, kas yra vyriausias vadas. Karinė priesaika duodama naujajai dvylikos valstybių Sandraugai. Atseit vyriausias vadas turėtų būti maršalas Šapošnikovas, Sandraugos valstybių vyriausias karo vadas. Bet algas išmoka Jelcino vadovaujama Rusija. Todėl reikia klausyti Rusijos valstybės krašto apsaugos ministerio generolo Pavelo Gračevo. Tikrumoje vyriausiu šios kariuomenės vadu turėtų būti pats Jelcinas. Bet pagal anglų žurnalą Economist nėra aišku, iki kokio laipsnio ši armija yra Jelcino kontrolėje. Pagal Economist (1992 m. rugpjūčio 22 d.) Jelcinas ir jo demokratai norėję krašto apsaugos ministeriu paskirti nekariškį. tik aukštojo rango karininkijos spaudžiamas, Jelcinas turėjo paskirti generolą Gračevą. Tiesa, Grače-vas, atrodo, yra dalinai „Jelcino žmogus", bet už tai savo pavaduotojais jis turėjo pasirinkti „kietosios linijos" atstovus. Generalinio štabo viršininku yra pulkininkas generolas Viktoras Dubyninas, o pulkininkas generolas Borisas Gromovas yra vienu iš šešių ministerio pavaduotojų. Gromovas yra buvęs vyriausiu kariuomenės vadu Afganistano kare ir vėliau buvo vidaus reikalų ministerio latvio Pugo pavaduotoju. Tai tas pats Pugo, kuris nusižudė, nepavykus pučui prieš Gorbačiovą.

Pagal US News & World Report (1992 liepos 20, psl. 41) Gromovą labai mėgsta dauguma Afganistano karo veteranų, dar tebesančių kariuomenėje. Daugelis galvoja, kad tame kare jie išlikę gyvi tik Gromovo dėka, nes jis sugebėjęs išvengti didesnių nuostolių žmonėmis. Tuo metu jo vadovybėje tarnavę tokie žymesnieji karininkai, kaip dabartinis Rusijos viceprezidentas Rutskoi, na, ir pats dabartinis krašto apsaugos ministeris Gračevas. Tai daro Gromovą labai įtakingu. Gromovą reikėtų priskirti prie imperializmo šalininkų.

Ne tik Jelcino, bet ir paties Gračevo rankos nėra visai laisvos. Kaip greitai bus galima Rusijos armiją sumažinti nuo 2.3 iki 1.5 milijonų? Gračevas yra pasakęs, kad tai būtų galima padaryti dar prieš 1995 metų pabaigą. Bet kiti generolai su tuo nesutinka. Sako — o ką darysime su 800,000 atleistų karininkų ir kareivių? Kur jiems gausime patalpų ir darbų? Todėl šis sumažinimas negalėsiąs įvykti anksčiau negu prieš 2000 metus. Yra svarstomas ir savanoriškos karo tarnybos klausimas. Bet pagal generolą Gračevą, panaikinimas privalomos karo tarnybos ir perėjimas į savanorių armiją kasmet kainuotų apie 375 milijonų dolerių, arba virš 160 bilijonų rublių 1992 metų kursu. Bet tai išspręstų naujokų problemą: 1992 metais tik apie ketvirtadalis kariuomenės amžiaus vyrų buvo paimti į kariuomenę. Kitus atleido nuo prievolės dėl studijų ar sveikatos, arba kai kurie ir nelegaliai išvengė karo tarnybos. Tokių procentas didėja. Todėl kai kurie generolai reikalauja, kad būtų išleisti griežtesni įstatymai dėl privalomo tarnavimo kariuomenėje.

Dabartinis krašto apsaugos ministeris Gračevas yra laikomas reformatoriumi ir Jelcino šalininku. Jis yra viešai pareiškęs, kad perversmo atveju jis remtų Jelciną: net ir su kariuomene, jeigu to reikėtų. Ar jis gali kontroliuoti armiją? Atrodo, kad jis turi bent dalinę kontrolę. Pavyzdžiui, jis įtikino savo generolus, kad nesipriešintų atominių ginklų sumažinimo sutarčiai tarp Jelcino ir Bush. Jis yra pareiškęs, kad yra galimi dar didesni atominių ginklų sumažinimai, jei tą patį padarytų anglai ir prancūzai. Savo pirmuoju pavaduotoju jis paskyrė civilį, o ne kariškį. Jis yra pažadėjęs padaryti krašto apsaugos ministeriją pusiau kariška, pusiau civiline organizacija. Tarp kitko, jis taip pat išdrįso pasirašyti sutartį dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Apskritai Gračevas turi nemažai galių, bet jos vis dėlto yra ribotos.

Mažiau imperialistiškai nusiteikę ir nuosaikesni yra jaunesnieji ir žemesnio rango karininkai. Jie buvo susispietę į organizaciją, vadinamą „Skydu". Jos nariai simpatizavo Jelcinui ir dalinai rėmė pabaltiečių pastangas išsilaisvinti. Bet paskutiniu laiku jų nuotaikos gerokai pasikeitė: ir jie pradėjo kritikuoti Jelcino politiką, pradėjo pritarti tiems, kurie norėtų sulėtinti demokratizaciją ir ekonomines reformas. Žymiai radikalesnė yra nauja 1991 metais įsisteigusi organizacija, pasivadinusi „Karininkų sąjunga". Ji yra labiau imperialistiškai nusiteikusi. Pavyzdžiui, ji yra prieš steigimą atskirų tautinių karinių dalinių Sandraugos valstybėse ir ypač yra susirūpinusi, kad nesusikurtų tautiniai savisaugos daliniai Rusijos autonominėse srityse: Tatarstane, Baškirijoje ir kitur. Norėtų, kad būtų viena visų buvusių S. S-gos respublikų armija su generaliniu štabu Maskvoje.

Nomenklatūra

Kita visuomenės dalis, turinti daug imperializmą remiančių šalininkų, yra vadinama nomenklatūra. Jie ir dabar tebėra įsitvirtinę svarbiuose postuose, ypač provincijoje. Tai kolektyvinių ūkių pirmininkai, didelių fabrikų direktoriai, savivaldybių viršininkai. Kaip ir karininkams, — ir jiems gyvybinis interesas yra išlaikyti imperiją, tuo neprarandant valdžios ir pelningų tarnybų. Todėl jie visomis keturiomis spiriasi Jelcino reformoms, kurios veda prie galutinio imperijos subyrėjimo. Nomenklatūrininkų tvirtovė yra Rusijos parlamentas, kuriame jie labai gausiai atstovaujami. Jų pusėje yra ir parlamento pirmininkas Ruslanas Kasbulatovas, vienu laiku buvęs labai artimu Jelcino bendradarbiu. Deja, keliai išsiskyrė. Ypač suinteresuoti kaip nors išgelbėti imperiją yra ginklavimo fabrikų direktoriai. Sunkiosios pramonės šulai yra susiorganizavę į „Piliečių uniją", kurios vadu yra Arkadijus Volskis. Jis yra labai įtakingas Rusijos parlamente. Tai daugiau centrą atstovaujanti grupė. Ji pasisako už reformas, bet vykdomas daug lėtesniu tempu. Norėtų laikino reformų pristabdymo. Ši grupė dalinai kooperuoja su Jelcinu. Kai kurie jos nariai net palaikė Jelciną per 1992 metų visuotinio parlamento posėdžius, įvykusius gruodžio mėnesio pradžioje. Keli grupės nariai yra Jelcino kabinete. Tai daugiau ekonominė, o ne politinė organizacija. Jos imperializmas nėra jau toks ryškus.

Ekstremistai

Kraštutiniai imperialistai yra susiorganizavę į „Tautinio išgelbėjimo frontą". Tai daugumoje „kietieji" seno raugo komunistai ir kraštutiniai nacionalistai. Daug antisemitizmo. Jų tikslas: panaikinti demokratiją ir grįžti į autoritarinį valdymą. Laimė tik, kad ši grupė nėra gausi, nors ir labai triukšminga. Jelcinas savo dekretu yra šią organizaciją uždraudęs, nes ji norinti paimti valdžią nedemokratinėmis priemonėmis. Deja, šis dekretas yra ignoruojamas.

Labai imperialistiškai nusiteikusių kraštutinių rusų nacionalistų tarpe kai kurie Rusijos politikos žinovai išskiria dvi kiek skirtingas grupes: „raudonuosius" ir „ruduosius". Pirmajai grupei priklauso daugumoje anksčiau buvę aršiais komunistais ir tokiais pasilikę ir po Komunistų partijos panaikinimo. Daugelis iš jų yra neo-stalinistai, norį grįžti į Stalino laikus su kiek sumažintu teroru. Jie reikalauja Sovietų Sąjungos atkūrimo buvusiose ribose ir ne tik sustabdymo, bet ir panaikinimo jau įvykdytų reformų. Jie yra susispietę sekančiose partijose: Darbo žmonių socialistų, Komunistų bolševikų (Ninos Andrejevos grupė) ir Komunistų darbininkų, kuri turėjusi ryšių su kai kiniais nepavykusio perversmo nariais, dabar esančiais kalėjime. Nemaža šiai grupei prijaučiančių ar ir priklausančių narių yra rusai, pasilikę už Rusijos ribų, nerusų respublikoms paskelbus nepriklausomybes. Yra suprantama, kodėl jie norėtų atkurti Sovietų Sąjungą.

„Rudieji" imperialistai šį vardą gavo nuo „rudojo maro", kuriuo buvo vadinami pogromai prieš žydus dar caro laikais. Ir jie, kaip ir „raudonieji", nekenčia demokratijos, bet nėra prieš privačią nuosavybę. Svarbiausia jų grupė yra „Naši" (Mūsiškiai), susikūrusi St. Petersburge. Jos vadais yra latvis pulkininkas Viktoras Alksnis ir Nikolai Petrušenko, kurie anksčiau vadovavo Sojuz (Unijos) frakcijai buvusiame ir dabar nebeveikiančiame S. S-gos parlamente. Šiai grupei priklauso ir generolas Makašovas, kandidatavęs Rusijos prezidento rinkimuose. Juos remia ir žurnalas Naš Sovremenik (Mūsų dabartis). Pačiame šios grupės sparne ir beveik už jos ribų yra ir Vladimiras Žirinovskis, Rusijos prezidento rinkimuose surinkęs beveik 7% balsų. Tai kraštutinis imperialistas, kalbąs apie įjungimą į Rusijos ribas ne tik Pabaltijo valstybes, bet ir Suomiją, Lenkiją ir net Alaską. Tai tas pats Žirinovskis, kuris žadėjo susitvarkyti su Lietuva, ten išmesdamas atomines atliekas, kai pasidarysiąs Rusijos diktatoriumi.

Nei Raudonieji, nei Rudieji neturi programų, ką ir kaip jie darytų, atėję į valdžią. Pasitenkina tik skambiais šūkiais ir demagogija. Neturi nei patrauklių asmenybių, nei vadų, kurie galėtų sužavėti ne tik minias, bet ir tautos elitą. Abi šios grupės yra suskilusios į mažesnes grupeles, nors ir susiorganizavusias bent formaliai į Tautinio išgelbėjimo frontą. Jiems būtų labai sunku susitarti, siekiant bendro tikslo. Atrodo, kad vis dėlto didesnioji Rusijos visuomenės dalis yra ,,atsikandusi" imperijos. Pagal paskutinius nuomonių apklausinėjimus, rusų tautos dauguma, nors ir būdama nepatenkinta dėl ekonominių reformų atneštų sunkumų, vis dėlto nemato kitos alternatyvos šioms Jelcino pradėtoms politinėms ir ekonominėms reformoms. Nei Raudonųjų, nei Rudųjų organizacijos nėra gausios savo narių skaičiumi. Neatrodo, kad bent šiuo metu šios grupės pajėgtų įvykdyti perversmą Rusijoje. Bet jos galėtų padaryti daug žalos, jei tą perversmą vykdytų Rusijos armija. Iš kitos pusės, niekas negalėtų kategoriškai tvirtinti, kad jos visai neturėtų galimybių paimti valdžią Rusijoje. Ekonomijai smunkant, žmonių nepasitenkinimas demokratija gali pasiekti ribą, kada ir diktatorius imperialistas daugeliui gali pasirodyti geresne išeitimi, negu į anarchiją atvedusi demokratija.

Ateities prognozė

Kokia gi yra Rusijos imperializmo ateitis? Atrodo, kad laikas dirbs demokratijos naudai. Imperializmo šalininkai yra daugumoje vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimo pas juos beveik nesimato. Vyresniesiems išmirštant ar pasitraukiant į pensiją, jų vietas palengva užims jaunesnieji žmonės, kuriems demokratija yra priimtinesnė valdymo forma, negu imperialistinė diktatūra. Jei demokratija Rusijoje išsilaikys dar 10 metų, mes, lietuviai, galėsime atsidusti: rusiškojo imperalizmo pavojus mums bus praėjęs.

M&F SPAUSTUVĖ JAU KAUNE

„Morkūno ir Fondo" (M&F) spaustuvės mašinos jau Kaune. Jos buvo pakrautos Čikagoje 1992.XH.16, o Kauną pasiekė 1993.1.25. Tikimasi, kad kovo pradžioje spaustuvė pradės darbą. M&F spaustuvės projektas, paruoštas Viktoro Naudžiaus, yra jungtinė korporacija. Jos pagrindą sudaro: M. Morkūno spaustuvė Čikagoje su reikalingomis mašinomis, Į laisvę fondo Lietuvos filialas su kompiuteriais ir spaustuvės personalu, Kauno Technologijos Universitetas su spaustuvės patalpomis, įrengimu, remontu, ir ribotas skaičius akcininkų su pradiniu finansavimu. Į šią korporaciją įsijungė ir Baltoskandijos draugija Lietuvoje. Dar lapkričio mėn. pradžioje iš Kauno buvo atkviestas į Čikagą inž. Vidmantas Zavadskis, kuris gerai susipažino su spaustuvės darbu, padėjo mašinas pakrauti išvežimui ir vadovaus spaustuvei Kaune.