ŽVILGSNIS Į POLITINĘ IR EKONOMINĘ LIETUVOS TRANSFORMACIJA

1992 m. LFB studijų savaitėje, Dainavoje,
skaitytos paskaitos mintys.

JONAS PABEDINSKAS

Kalbant apie dabar Lietuvoje vykstančią politine transformaciją reikia pastebėti, kad ji kažkaip nesisuka į kultūringos politikos puse, o ideologiškai darosi vis miglotesnė. Pripažįstant, kad nemažas skaičius Lietuvos politinių veikėjų, ypač dešiniojo sparno, parodė didelį pasiaukojimą ir užsiangažavimą ginti tautinius interesus, vis dėlto iškyla gilus rūpestis, kad tuo kartais perdėtu užsiangažavimu buvo prieita iki tokio taško, jog nebeliko užtektinai energijos, iniciatyvos ar dėmesio kitiems, labai svarbiems krašto reikalams. Ir tai sulėtino reikiamą transformaciją tiek politiniame, tiek kultūriniame ir ekonominiame gyvenime. Demokratėjimas, tiesa, vyko ir vyksta nuo pat išsilaisvinimo. Tačiau dažnai dar neišnaudojami pagrindiniai demokratijos aspektai. Pvz., neseniai kai kurie parlamentarai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų buvo gerokai apstumdyti, bet specialiai sargybai, kurios uždavinys yra ginti rūmus, atrodo, tas pastato saugojimas ir terūpėjo. Simboliškai galėtume pasakyti: tautiškai nusiteikus, buvo ginamas parlamento pastatas, bet nebuvo užtektinai kreipta dėmesio, kad tame pastate vyktų demokratiškas procesas, kuriam galutinai tas pastatas juk ir turėjo tarnauti, kad jame netrukdomai galėtų vystytis tautos demokratiška veikla.

Praeitų metų rudenį, tuoj po nepasisekusio Kremliaus pučo, kažkaip buvo prarasta puiki proga tautai susikonsoliduoti ir, prof. V. Landsbergiui vadovaujant, suglausti gretas. Tuo metu, kai buvę komunistai viešai gėdinosi savo praeities, buvo galimybė pozityvioms frakcijoms ir dešiniesiems tarp savęs susikalbėti. Deja, taip neįvyko. Prof. Landsbergis, gerai vadovavęs užsienio politikai, gal neturėjo laiko rūpintis ir vidaus politikos reikalais.

Kai kurie triukšmingesni dešiniosios pusės veikėjai vidaus politikoje pasišovė akcentuoti „patriotinių" sluoksnių toną, kuris išaukė nesutarimus ir net suskilimus Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės institucijose.

Daugelis išeivijoje simpatizuoja Lietuvos dešiniųjų sparno žmonėms, kurių veikla, pastangos ir konfrontacija prieš sovietus buvo heroiška. Būtų norima matyti jų pasisekimą ir politikoje. Tačiau dabar kažkodėl jiems nesiseka pasireikšti valstybės politiniame gyvenime. Kokios priežastys? Gal dėlto, kad dešiniojo sparno žmonės dažnai neranda reikalo kartu dirbti ir tartis su kitokių pažiūrų žmonėmis, gal jie per daug koncentruojasi į galimus pavojus krašto nepriklausomybei, nepašvęsdami pastangų vidinėms problemoms spręsti, o gal, atrodo, net nenori klausyti pastabų bei patarimų, nors ir ateinančių iš jiems pritariančių žmonių.

Artėjantys šio rudens rinkimai reikalautų geros priešrinkiminės kampanijos, geros programos pateikimo ir geros taktikos. Padarytos klaidos, ar jos būtų dešiniųjų, ar kairiųjų, ar centristų aiškiai atsilieps Lietuvos ateičiai.

* * *

Pažvelkime dabar į ekonominę Lietuvos transformaciją. Teko pastebėti, kad daugelis įvairių pasaulėžiūrų Lietuvos intelektualų ieško būdų buvusią sovietinę sistemą pakeisti į vakarietišką ir paveikti vyriausybę, kad tos reformos galimai greičiau būtų įgyvendintos. Turbūt ir tautos dauguma norėtų matyti Lietuvą, bent ekonomiškai, kaip vakarietiško stiliaus kraštą. Kultūrinėje ir politinėje plotmėje yra daugiau nesutarimo: pasigirsta balsų, ypač iš dvasiškuos, kad Vakarai nieko gero mūsų tautai neduos, o tik supažindins ją su nemoraliais papročiais.

Užtat ekonomikoje randame daugiau sutarimo: kalbama apie rinkos ekonomiką, privatizaciją, investicijas, infliacijos apvaldymą, pasaulinių bankų paskolas ir t.t. Tačiau tai tik teorijoje. Nors ir sutariant dėl bendrųjų gairių, ši ekonominė transformacija labai sunkiai vyksta, ypač persitvarkymas iš komandinės administracijos į privačios iniciatyvos ekonomiką. Vis dar yra noras valdyti ekonomiką per politinę įtaką, darant finansinius ar prekybinius sprendimus per politines institucijas, konkrečiai per parlamentą bei vyriausybę, o ateity gal tai vyks per profsąjungas, sindikatus ar politinių partijų vadovybes. Panašus krašto ūkio supolitinimas jau daugelį dešimtmečių yra matomas dar kai kuriose Pietų Amerikos valstybėse, kur dirbama, sudaromi kontraktai ir įmonės valdomos ne pagal sugebėjimą, o pagal politinių ryšių stiprumą su valdomaisiais sluoksniais.

Pirmoji dr. Prunskienės vyriausybė, nors ir kalbėdama apie privatizaciją ir remdama privataus verslo idėjas, neparodė užtektinai ryžto atpalaiduoti fabrikus bei įmones nuo tamprios ministerijų priežiūros.

Viskas ėjo toliau pagal senąjį stilių. Vagnoriaus vadovavimo metu buvo iškelta baimė, kad privatizavimas praturtinsiąs buvusios nomenklatūros žmones valstybės sąskaitom Atrodo, kad dėl šios baimės pramonėje ir finansuose nebuvo suvaržymų ir toliau atsisakyta. Kalbos apie ekonomikos laisvę ir pasiliko vien tik kalbomis. Praktiškai senoji sistema tebeveikė.

Tačiau reikia atsiminti, kad be gilios transformacijos iš pačios apačios, atpalaiduojant pramonę ir prekybą nuo valstybinės biurokratijos, neįmanoma ir krašto ūkio reforma. Krašto ūkio tvarkymas virsta tik mokesčių surinkimu ir gautų pajamų paskirstymu pagal valdžios nuožiūrą. Ir taip gaunasi stagnacija. Kadangi normalios prekybos valstybė savo įstatymais ne tik neskatina, bet dažnai trukdo, tai pradeda įsigalėti spekuliacija. Atrodo, kad Lietuvoje neapsimoka būti gudriam ir sunkiai dirbti, neapsimoka ir fabrikų vadovams parodyti per daug iniciatyvos, nes juk lengva padaryti klaidų, apsirikti savo sprendimuose. O algos gi vistiek išmokamos ir be iniciatyvos. Jei dar prieš porą metų buvo noro ir ryžto imtis ką nors performuoti, tai dabar, kietiems varžtams dar vis tebegaliojant, entuziazmas ėmė blėsti. Tad prekybos srityje dabar prasimuša buvę nomenklatūros kombinatoriai ir įvairūs spekuliantai.

Įsigalint biurokratijai su visokiomis inspekcijomis, mokesčiais ir draudimais, pasirodė ir jos „pusseserė" korupcija. Tuo tarpu korupcija dar liesa — muitininkų ar policininkų papirkinėjimai, miestų tarnautojų leidimų „nusipirkimai" ir panašūs kyšiai. Tačiau ateis galimybės tokioje supolitintoje ekonomikoje ir labiau nešvariai pasipelnyti. Bus siūlomos šimtų milijonų dolerių paskolos Lietuvai, už kurias tarpininkautojai ims pinigus; statomi valdžios projektai — ir prie jų tarpininkai sugebės prieiti; reikės vyriausybės patvirtinimų, kur vėl kils pagunda valdžios žmogui už tai ką nors gauti. Buvęs premjeras Vagnorius neseniai tokį korupcijos įsigalėjimą pripažino kaip vieną iš didžiųjų Lietuvos problemų ateity.

Neseniai Lithuanian Weekly išspausdino Amerikos lietuvaitės Nijolės Arbaitės, šiuo metu dirbančios Lietuvoje, straipsnį „Where are Lithuania's investors?" Ten ji teigia, kad 1991 metais užsienio piliečiai, neskaitant amerikiečių ir norvegų, kilusių iš buvusių komunistinių kraštų, į įvairias Lietuvos įmones, įstaigas ar verslus investavo apie 156 mil. rublių. Šiandieniniu kursu tai būtų tik apie vieną mil. dolerių. Dėl tokio menkai nereikšmingo investavimo nėra ko stebėtis, nes pagal to paties straipsnio informaciją, aiškiai matoma nepaprasta užsieniečių diskriminacija. Užsienio investitoriams buvo ir tebėra taikomas skirtingas dolerio-rublio kursas: 1991 m. pradžioje kiekvienas investuotas doleris buvo lygus tik dviem rubliams, t.y. 50 kartų mažiau negu laisvojoje rinkoje. Net ir dabar šis santykis yra leidžiamas santykių, kuriuo 1 dol. lygus 35 rubliams, t.y. bent 5 kartus mažiau negu rinkoje. Aiškinama, kad kai kurie investavimo objektai buvę labai žemai rubliais įkainoti, bet nebuvo galvota, kad investavimas nereiškia vien tik pastatų ar įmonių pirkimo, bet reikalauja ir papildomų gamybos tobulinimo išlaidų.

Pagrindinė tokios ekonomikos stagnacijos priežastis yra, angliškai tariant, „Lack of effective execution'' — stoka efektyvaus veiksmo. Kaip futbolo komandoje neužtenka ant popieriaus paruošti kad ir geriausią strategiją bei taktiką, — jei niekas nemokės valdyti kamuolio ir prasiveržti į vartus, — bus tuščias lakstymas po aikštę be rezultatų.

Atrodo, kad valdžios sluoksniuose to nėra matoma arba ir nenorima matyti. Matoma daug įvairių raštų, įstatymų, važinėjimo, ,,ukazų", draudimų, skatinimų, bet nei pramonės, nei kituose ūkio sektoriuose dar nepradedama efektingai dirbti. Privatizacija iki šiol dar nedavė pakankamo akstino, įmonių vadovai vis dar neturi laisvės bei iniciatyvos pradėti sunkų bet būtinai reikalingą ekonominės transformacijos darbą.

Kaip ir vidaus politikoje, taip ir ekonomikoje buvo prarastas tas svarbus transformacijos momentas. Šalia teisingai skiriamo dėmesio Lietuvos valstybės apsaugos politikai, vis dėlto reikėjo labiau rūpintis ir ekonominiais kasdienybės reikalais. Žmonėse atsiranda nevilties psichozė, o tebeegzistuojanti pramonėje senoji komandinė sistema nesugeba ir negali sugebėti pramonės vystymo išjudinti. Geros valios pramonės vadovai dažnai nuleidžia rankas ir pasiduoda biurokratų valiai, o vikresnieji nomenklatūrininkai naudojasi tokia padėtimi, visais būdais stengiasi perimti turtą ir įsitvirtinti ateities Lietuvos ekonomikoje.

Tačiau tikime, kad tauta, rinkdama naująjį seimą, tinkamai atkreips dėmesį į tokius kandidatus ir partijas, kurie turės aiškesnes ir efektingesnes krašto tvarkymosi programas, kad pastebės, kas iš dabartinių atstovų dirbo išmintingai, ir nevykėlius pakeis naujais žmonėmis. Atpalaidavęs valstybę nuo komandinės struktūros, seimas gali duoti krašto ekonomikai užtektinai laisvas rankas, kad ji pradėtų kuo greičiausiai iš apačios transformuotis ir gelbėti tautą iš skurdo.