Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVA, IŠEIVIJA IR LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ

Žiaurios okupacijos laikotarpiu Vakarų pasaulyje gyvenantieji lietuviai savo didžiausią dėmesį skyrė Lietuvos išlaisvinimui ir lietuviškumo išeivijoje ugdymui. Dabar, Lietuvai atstačius nepriklausomą valstybę, išeivija pasijuto įvykusio ilgai laukto stebuklo išmušta iš įprastinės darbo ir rūpesčių rutinos. Atsiranda vis daugiau klausimų dėl tolimesnės įvairių organizacijų ir net Lietuvių Bendruomenės veiklos prasmės, o geriausiu atveju, dėl tos veiklos naujos krypties, naujų uždavinių.

Norėjome patirti, kaip naująją padėtį vertina išeivijos visuomenininkai, kultūrininkai, ko iš jos tikisi, kokios jų nuomonės visais tais rūpimais klausimais. Redaktorius išsiuntinėjo arti 40 anketų. Jas gavusiųjų tarpe buvo žurnalistų, redaktorių, organizacijų vadovų, Lietuvių Bendruomenės veikėjų (buvusios ir naujosios JAV Krašto valdybos), įvairių profesionalų, jaunesniųjų ir vyresniųjų, moterų ir vyrų, dirbančių ir pensininkų. Nebuvo tikėtasi iš visų gauti atsakymus, tačiau jų galėjo būti daugiau. Iki Šio numerio paruošimo buvo gauti 5 atsakymai. Juos čia ir spausdiname. Pokalbyje dalyvauja: Alfonsas Nakas — žurnalistas; P. Algis Raulinaitis — ekonomistas, visuomenininkas, LFB tarybos pirmininkas; dr. Antanas Razma — gydytojas, buvęs JAV LB pirm., visuomeninkas, Lietuvių Fondo steigėjas; Antanas Saulaitis, S.J. — kunigas, redaktorius, jaunimo organizacijų vadovas; Juozas Žygas — žurnalistas.

PASTABA: šiame pokalbyje žodis „išeivija" taikomas visiems užsienyje gyvenantiems lietuviams — tiek išvykusiems iš Lietuvos, tiek ir jau užsienyje gimusiems. (Red.)

Kaip keičiasi Lietuvių Bendruomenės ir apskritai lietuviškosios išeivijos uždaviniai šiuo metu, Lietuvai atstačius nepriklausomą valstybę?

Saulaitis: Gerai, kad Į laisvę klausimas yra apie LB uždavinių keitimąsi, o ne apie jos tikslų. Daug kam pasidarė neaišku, kokie dabar išeivijos tikslai, ką dabar reikalinga ir įmanoma veikti. ,,Kam mums reikia lituanistinių mokyklų, jeigu vaikus galime siųsti į Lietuvą kalbos išmokti? Kodėl mums reikia tautinių šokių grupių? Jei norėsime gero koncerto, pasikviesime iš Lietuvos!". Čia pažodžiui išrašytos pastabos girdėtos Čikagos Jaunimo centre.

Lietuvos atžvilgiu mūsų uždavinys buvo kelti jos vardą ir bylą. Ši byla nėra užklijuota — dar daug neišspręstų visuomeninių, politinių, ekonominių reikalų. Išeivijos arba tiksliau už Lietuvos ribų gyvenančių atžvilgiu uždaviniai lieka tie patys kaip ligi šiol: švietimas, kultūra, visuomeninė veikla. Naujas uždavinys būtų tarpusavio ryšiai ir naujoji imigracija arba migracija. Mums reikia pagalbos susikalbėti, suprasti Lietuvos kultūros žmones ir lietuvių kilmės kitų šalių kultūros žmones. Vėliausiai imigracijai — tiek pasiliekantiems už Lietuvos, tiek studijuojantiems ar besisvečiuojantiems — mūsų talka galėtų būti daug veiksmingesnė.

Nakas: Svarbiausius uždavinius padiktuos laikas ir aplinkybės.

Razma: Iki šiol buvęs pirmasis uždavinys, pirmoji didžioji misija — lietuvybės ugdymas ir jos išlaikymas lietuvių išeivijoje likosi toks pat svarbus, o gal net dar svarbesnis. Tik dabar išeivijos jaunimas gali Lietuvą pažinti ne vien vadovėlių ir knygų puslapiuose, bet ir lankydamiesi gražioje tėvų-protėvių šalyje. Antroji didžioji LB misija — tautos išlaisvinimas pasikeitė į Lietuvos atstatymą. Į šitą akciją turėtų įsijungti kiekvienas lietuvis.

Raulinaitis: Iki šiol LB rūpinosi išeivijos kultūriniais, švietimo ir politikos, vadinamojo vadavimo, reikalais. Šiuo metu reikėtų sustiprinti veiklą kultūros ir švietimo srityse, nes išeivija daugumoje liks kur dabar gyvena, išskyrus mažą dalį, kuri persikels Lietuvon. O lietuvybės išlaikymas (vienas iš LB uždavinių) reikalaus dar didesnių pastangų. Keletą ar keliolika metų negalime tikėtis daug pagalbos, a la Draugijos užsienio lietuviams remti, iš Lietuvos vyriausybės. Politinė veikla ir toliau bus reikalinga, ieškant pagalbos Lietuvai gyvenamųjų kraštų vyriausybėse, etc.

Žygas: Lietuva dabar yra atstovaujama jos vyriausybės ir diplomatinio personalo. Tad Lietuvių Bendruomenei nebereikėtų politikoje maišytis.

Kam turėtų būti skiriamas pagrindinis Lietuvių Bendruomenės uždavinys: savo pačių reikalams — išeivijai, ar Lietuvai? Kuria kryptimi LB-nės ir net kitų organizacijų veikla turėtų būti vystoma: kultūrine, politine, socialine?

Razma: Išeivija ir Lietuva — abi 21 lygiai svarbios LB-nės kryptys. Vlikui žengiant prie užsidarymo, LB dabar pasiliko pati svarbiausia ir veikliausia išeivijos organizacija. Jos pagrindinis dėmesys dabar turėtų būti kreipiamas išeivijos aktyviai kultūrinei veiklai, rėmimui lituanistinių mokyklų bei jaunimo organizacijų, spaudai, radijo valandėlėms, rūpesčiui socialiniais patarnavimais į vargą patekusiems lietuviams.

Be abejo, LB privalo įsijungti į Lietuvos atstatymą tiesiogiai, o taip pat ir verbuojant amerikiečių humanitarines, politines organizacijas, fundacijas, tuo parūpinant ekonominę ir kitokią paramą. Savo visuomeninę-politinę veiklą LB turėtų koordinuoti su savo krašte esančiu Lietuvos ambasadoriumi.

Nakas: Rūpintis išeivija, kad nenutaustų; rūpintis Lietuva, kad greičiau atsistotų ant kojų. Tarpusavy, išeivijoje, kultūrinė veikla turėtų pirmauti. Politinės LB jėgos turėtų budėti, kad Lietuva neįklimptų į tarpvalstybines nemalonias painiavas, o jai įklimpus, padėti išsipainioti. Socialinė LB veikla lygiai reikalinga ir išeivijai, ir Lietuvai.

Raulinaitis: Kaip jau užsiminiau atsakydamas į pirmąjį klausimą, pagrindinis dėmesys atkreiptinas į lietuvybės išlaikymą. Savaime suprantama, jeigu lietuvybė neišsilaikys, tai ir pati LB nustos egzistavusi.

Saulaitis: Vienas Lietuvos — išeivijos bendravimo įvaizdis yra tarpkarinė Draugija užsienio lietuviams remti (DULR). Lietuva kaip kamienas ir šaltinis rūpinosi išeivių gerove, švietimu, ryšiais su Lietuva. Šiandien tokia srovė ir vėl Lietuvoje prasideda. Kol Lietuva sustiprės, LB turės tęsti savo pagrindinį uždavinį-gaivinti ir apjungti atskirų šalių lietuvius ir šiuos kraštus savo tarpe.

Vienas nuolatinių uždavinių yra padėti išeiviams lietuviškumo laikytis, lietuvybę ugdyti, nes paprastai bet kurios tautos šakos jau antroje kartoje tampa „sceninės tautybės" žiūrovai: kai kurios tautinės vertybės ir apraiškos atrenkamos ir įkeliamos scenon, nebegalėdamos tapti kasdienio gyvenimo būdo dalimi. Mes plojame koncertuose, bet net prie vaišių stalo ar namuose darosi sunku savaime dainuoti.

Manau, kad LB turi būti kitų talkininkė, neturinti kartoti, ką kitos organizacijos daro, o užpildyti spragas ir stumti, traukti ten, kur dabar reikalinga. Kai kur LB yra gal vienintelis vienetas, kitur — vienas iš daugelio visokių draugijų.

Svarbu taip pat yra ne tik ką daryti politinėje, kultūrinėje ar švietimo srityje, bet kaip, kokiu būdu. Kai kur jau stengiamasi įtraukti priaugančias kartas, jaunimą. Jeigu tie patys žmonės prie LB ar kitos organizacijos valdybos stalo sėdi 30 metų, tai uolumo ir pasišventimo ženklas. Tačiau atsiminkime, kad įmonėje ar bendrovėje kūrybingiausiu laikomas žmogus iki 45 metų amžiaus, o jeigu jau 15 metų jis dirba tose pačiose pareigose — įmonė jau bėdoje.

Kaip išeivija gali geriausiai padėti Lietuvai? Kaip Lietuva — išeivijai?

Raulinaitis:   Negalime ir suskaičiuoti visų galimų pagalbos būdų. Dalis jų jau vykdoma — jaunimo dalyvavimas Lietuvos atstatyme dirbant ir talkininkaujant Aukščiausioje Taryboje, Vyriausybėje, Vytauto Didžiojo universitete ir kitose mokslo įstaigose, šalpos ir kitokios labdaringos veiklos organizavimas, verslo žinovų dalyvavimas ūkio steigime. Turime atsiminti, kad per tuos kelis dešimtmečius išeiviai susikūrė neblogą materialinį pagrindą, įsigijo įvairių profesijų ir patyrimo. Visa tai reikia, jei galima taip išsireikšti, perkelti į Lietuvą. O kai kas, pamatęs esamas ūkines galimybes, gal susigundys ir sugrįš į savo ar tėvų gimtinę. Gal geriausia į šį klausimą galime atsakyti kiekvienas savęs paklausdami — ką mes mokame ir žinome — ir tą savo patyrimą panaudoti Lietuvos atstatymui.

Iš Lietuvos šiuo metu ypatingos pagalbos net nereikia tikėtis. Lietuva turi tiek daug atliktinų darbų, kad išeivijai padėti daug negali. Laikui bėgant didžiausia pagalba galima švietimo srityje, parūpinant vadovėlius bei materialiai remiant lietuvybės išlaikymo darbus ir darbuotojus.

Žygas:   a) Išeivija pastoviai Lietuvą remia. Didelio antplūdžio paramos nebereikia tikėtis, kadangi per daug rankų į išeivijos kišenę jau įkišta.

b) Iš Lietuvos greitu laiku jokios paramos negalima tikėtis. Nebent, kad sutvarkytų įvairių deputatų ir pasipinigautojų antplūdį.

Saulaitis: Kaip padėti Lietuvai išsprendė jauni žmonės. Per sunkiausius persikeitimo laikus Aukščiausioje Taryboje talkininkavo išeivijos „vaikai”, o ne pajėgiausio 40-60 m. amžiaus profesionalai. Ir jie greitai suprato, kaip ir kiti (pvz. APPLE) talkininkai, kad paskaitos Lietuvoje nedaug tepadeda, o tereikia asmeniškai pritaikyti savo patirtį, veikti, dirbti, prisidėti be jokio išdidumo ar prielaidų. Kaip tik dabar geras laikas verbuoti žmones Lietuvai, kai Vakaruose sunku su darbais. LB ir jos bendradarbių uždavinys būtų sutelkti lėšas, kad savanorišką darbą atlikę ir grįžę iš neapmokamo darbo Lietuvoje rastų keletą šimtų ar tūkstančių gyvenimo pradžiai.

Išeiviai galėtų padėti Lietuvos valstybei ir jos įstaigoms Vakaruose, pvz., talkinti meno parodų organizavime gyvenamo krašto dailės įstaigose. Gal reikės prekybos raštinių prie konsulatų, o ir pačias atstovybes išlaikyti, kol Lietuva atsistos ant valiutinių kojų.

Būtina ką nors sutarti naujų imigrantų reikalu, pvz., JAV lietuviams spausti JAV valdžią, kad išduotų laikinus leidimus dirbti ir užsidirbti. Nauji ateiviai reikalingi ir medžiaginės paramos, nekalbant apie dvasinę pagalbą ar bendravimą parapijose, kultūroje, aukštajame moksle.

Lietuva išeivijai padėjo per visus tuos metus savo tikėjimo pavyzdžiu — Šiemet 20 m. švenčianti L.K.B. Kronika turėjo milžinišką įtaką į mūsų religinį nusiteikimą. Pamaldose už Lietuvą bažnyčios buvo pilnos, o dar labiau — 1991 rugsėjo mėn. padėkos šventėse. Būtų gaila, jeigu tikinčiųjų pavyzdys ir jėga nutruktų, dar plačiau neįsiliejęs į išeivijos ir bendrai pasaulinės Bažnyčios sąmonę. Kai Vakaruose dabar tik įjungiami pasauliečiai, pvz., į bažnytines tarnybas, tai jau dešimtmečius vyko Sibire, kur neturint dvasininko kas nors (vyras ar moteris) tai ištremtai bendruomenėlei dvasiškai vadovavo, laidojo, krikštijo, pravedė santuokos apeigas.

Nakas: Kartoju atsakymą į pirmąjį klausimą: kaip laikas ir aplinkybės „patars". Girdisi vis daugiau balsų, kad nuo beveik 50-mečiui įkalintos tėvynės esame labai nutolę, vieni kitų nebepažįstame, nebesusikalbam. Kas tik mėgstame ir pajėgiame keliauti, skriskime į Lietuvą! Net ir tie, kurie ten giminių nebeturime. Užmirškim keleriems metams egzotiškus kraštus. Dirbantieji Lietuvoje praleistom atostogas. Pensininkai ten po mėnesį kitą, ar ilgiau, pasilikime. Mūsų turizmas jiems atneš dvasinės paguodos ir materialinės naudos. Ten būdami patirsime ir kaip Lietuva gali padėti išeivijai.

Razma: Lietuvai galime padėti kiekvienas asmeniškai arba per LB-nę nuolat kreipdamiesi į savo krašto kongresmanus ar kitus pareigūnus, kad Amerika (o taip pat ir kiti kraštai) įvairiai remtų mūsų atsista-tančią Lietuvą. Lietuva išeivijai jau dabar pagelbsti siųsdama pas mus įvairius savo meno ir dainos ansamblius, kūrėjus, solistus, lituanistus. Reikalinga, kad tai ir toliau tęstųsi, kad išeivijos veikla būtų gyvinama ir lietuvybės išlaikymas mūsų jaunojoje kartoje ugdomas.

Jaučiame, kad norint-nenorint reikės į LB-nės veiklą įtraukti lietuviškai nebekalbančią išeivijos dalį. Ar dvikalbiškumas LB-nės veikloje atneš teigiamų ar neigiamų pasekmių?

Nakas: Jeigu JAV, Kanada ir Australija per kelerius ateinančius metus nepriims iš Lietuvos tūkstančių naujų imigrantų, dvikalbiškumas nebeišvengiamas. Tokiu atveju, Dieve duok, kad dar labai ilgai dvikalbiškumas išliktų, kad mūsų vaikaičiai greit netaptų vienakalbiais...

Saulaitis: LB jau daugelyje kraštų, apylinkių veikia dvikalbiškai — tai būtų naujiena tik Čikagai. Sumanios tos LB apylinkės, kurios į savo veiklą įtraukia visus lietuvių kilmės žmones ir jų artimuosius — vis daugiau draugų Lietuvai ir lietuviškiems reikalams pagrindu. Dvikalbiškumą prieš 75 m. svarstė Lietuvos vyčiai (tai puikiai ištirta kun. V. Valkavičiaus istorijoje); nebereiktų LB-nei visa tai iš naujo svarstyti.

Razma: Negalime užsitverti geto tvora ir į mūsų kiemą įsileisti tik lietuviškai kalbančius. Yra daug lietuvių, silpnai arba visai nekalbančių lietuviškai, o taip pat ir ne lietuvių kilmės asmenų, norinčių įsijungti į mūsų veiklą ir pagelbėti Lietuvai. Turime net keletą LB-nės apylinkių, susiorganizavusių jau Lietuvai atgavus laisvę, prašančių iš LB krašto valdybos instrukcijų, kaip ateiti į pagalbą Lietuvai. Su tų apylinkių vadovais susikalbėti kartais galima tik angliškai. Aišku, juos reikia raginti mokytis lietuvių kalbos. Bet nuo dvikalbiškumo nepabėgsime, jeigu norėsime turėti didesnį visuomenės užnugarį savo veiklai ir Lietuvos paramai.

Neturėtume sekti katastrofišku Amerikos savininkų — indėnų likimo pavyzdžiu. Užsidarę savo kultūros židiniuose jie prarado bet kokią įtaką ir galią į savo Ameriką. Šis klausimas yra svarbus, atsakymų bus įvairių, privalome tai diskutuoti šaltai, atvirai, inteligentiškai.

Žygas: Reikia atsižvelgti į istorinę patirtį. D. L. Kunigaikštystė išnyko beveik nepalikdama jokių pėdsakų, kadangi lietuvių kalba joje vietos neturėjo. Tačiau, mažesnėse vietovėse, kur vyrauja 2-3-čios lietuvių kartos žmonės, anglų kalbos irgi negalima atmesti.

Raulinaitis:Manau, kad dvikalbiškumo įvedimą seks perėjimas į vienkalbiškumą ir, tokiu atveju, atsisakymą lietuvių kalbos ir išimtinį naudojimą gyvenamojo krašto kalbą. Tada LB supanašės į Lietuvos vyčius ir atsiras dvi organizacijos, siekiančios to paties tikslo — pagalbos Lietuvai. Jeigu laikome lietuvybės išlaikymą pagrindiniu LB uždaviniu, sunku įsivaizduoti jo vykdymą be lietuvių kalbos.

Diagnozė — Ar mūsų išeivija apskritai yra dar pajėgi stipresnei veiklai? Ar Lietuvių Bendruomenė dar turi entuziazmo? Kur ji pajėgi ir kur silpna?

Razma:Manau, kad lietuvių išeivijos veikla net sustiprėjo Lietuvai atgavus laisvę. Kai kur net padidėjo lituanistinių mokyklų vaikų skaičius, sustiprėjo kultūrinis gyvenimas, žinoma, dalinai su iš Lietuvos atvažiuojančių kultūrininkų pagalba, suaktyvėjo visuomeninė-politinė veikla. Dar yra daug entuziazmo vyresniųjų ir jaunesniųjų veikėjų tarpe, ieškomi nauji veikimo metodai, šviesiai žiūrima į lietuvių išeivijos ateitį. Juk, pavyzdžiui, ir aukų įplaukos Lietuvių Fondui 1991 metais buvo didžiausios.

Nakas: JAV ir Kanados LB dar pajėgi veikti „visais frontais”. Kiek silpnesnė Australija. Labai mažai težinau apie veiklą Europos kraštuose ir P. Amerikoje.

Žygas: Reikia žinoti, kad išeivijos jėgos silpnėja. Tad atsižvelgiant į tai, negalima jos jėgų į visas puses išvaistyti, o koncentruotis į švietimą ir kultūrinę veiklą. Naujai atvykstančiųjų įsijungimo dar nereikia tikėtis.

Raulinaitis: Sunku ką nors šiuo metu pasisakyti apie pajėgumą tolimesnei veiklai, kai pati LB yra persitvarkymo laikotarpyje. Paskutiniuoju metu ji didžiausią dėmesį kreipė politinei veiklai. Entuziazmas ar jo stygius priklauso nuo individų. Kur atskiri asmenys pilni entuziazmo pradeda veikti, ten ir veikla klesti. Kaip pavyzdį galime suminėti Philadelphijos Informacinį centrą, iš kurio išsivystė dabartinė JAV Krašto valdyba.

Saulaitis: Lietuvių Bendruomenė turi dar daug uolios nuotaikos veikliųjų tarpe. Visuomet posėdžiuose būna pagunda elgtis, lyg LB yra tik tie, kurie veikia, atsiliepia, prisideda, arba dar blogiau — kad LB yra organizacija, o ne sąjūdis (ta pati pagunda liečia, pvz., ir ateitininkus, ir skautus, kurie taip pat yra iš esmės ne organizacijos, o sąjūdžiai, judėjimai, senoviškesniu terminu tariant). Sąjūdžio dvasią saugo tik kuklus solidarumo mokestis.

Spaudoje paskelbtais JAV LB duomenimis, 1966-68 metais lituanistines mokyklas lankė daugiau mokinių negu dabar, pagrindinių lietuviškų leidinių prenumeratos buvo gausiausios, stovyklose daugiausia stovyklautojų. Jeigu į JAV po II-jo karo atvyko 40.000 lietuvių, šiandien turėtų būti jau 70.000, neskaitant mišrių šeimų. JAV LB rinkimuose daugiausia balsavo 10.000, o kartotekoje (kai prašoma pinigų šventėms, seimams, kongresams, Dovana Lietuvai fondui...) yra apie 12.000 adresų. Tai reiškia, kad didelė dauguma lietuvių dar nepasiekta. Paprastai sakoma, kad tik ketvirtadalis visų lietuvių kilmės žmonių kaip nors bendrauja parapijose, prenumeruodami spaudą, priklausydami draugijoms, lankydami šventes.

Patirtis rodo, kad nelabai kas yra linkęs iš telefonų knygų ieškoti lietuvių kilmės žmonių, bent kad jie turėtų ryšį, jeigu jie ar jų vaikaičiai susidomėtų lietuviais ir Lietuva. Kai Lietuva pradėjo prisikelti, staiga visur kaip grybai pradėjo atsirasti ,,nematyti, negirdėti" lietuvių kilmės asmenys. O tokių yra dar kelis kart daugiau. Sąjūdis visuomet rūpinasi, kad jo siekiai, dvasia sklistų kuo plačiau, ir nenurimsta, kol visos galimybės neišsemtos.

Prognozė — Kokia lietuviškosios išeivijos ir Lietuvių Bendruomenės ateitis XXI amžiaus pradžioje?

Saulaitis: Geriausia pranašystė apie ateitį, kurią teko išgyventi buvo pokalbis VI metu 1987-8 metais Australijos Sidnėjaus gatvėje su jaunu punskiečiu. „Ar manai", — klausė jis, — „kad už 10-15 metų šiame mieste kas nors dar kalbės lietuviškai?" Atsakyti nebuvo sunku: — „Ar manai, kad 1832 metais pirmieji Australijos lietuviai, pabėgę nuo caro po 1831 m. sukilimo, vaikščiodami čia Sidnėjuje pagalvojo, kad mudu už 150 metų čia eidami lietuviškai kalbėsime?"

Išeivijos ir LB ateitis labai priklauso nuo susikalbėjimo ir susipratimo su Lietuva. Mus skiria kultūros, galvosena, vertybės... Vienas pirmųjų uždavinių yra surasti bendrą kalbą labai intensyviomis pastangomis, seminarais ar darbo savaitėmis. Ir daug pasimokyti galime iš kitų tautybių, kurios jau seniau panašius ryšius su savo tautos kamienu turi (lenkai, vengrai, čekai...).

Nakas: Dvidešimt pirmam amžiuje? Jei naujos bangos ir nesulauktume, 2002 metais lietuviškuose išeivijos pelenuose viena kita žarija dar žėruotų. Tik tiek. Nes Draugo 5-tam puslapy beskaitome tik... mirties pranešimus ir užuojautas.

Žygas:Priklausys nuo organizuotos išeivijos veiklos krypties. Jeigu veiklos kryptis bus, kaip nurodo A. Gečys (Draugas, 1992.1.21) — būtent: ,,tax collecting agency", tuomet tokių vairuotojų bendruomenės laivas užplauks ant seklumos. Amerikoje vadovaujamasi dėsniu: ,,No taxation without representation!" O Lietuva išeivijai jokios rolės nenumato.

Raulinaitis: LB ateitis, kaip ir visų išeiviškų bendruomenių, nėra labai viliojanti. Išeiviškos bendruomenės ir organizacijos paprastoje laiko trukmėje mažėja ir silpnėja. Tą mes jau esame patyrę ir savo tarpe. Nuo pasitraukimo iš Lietuvos iki šiandien, aktyvių išeivių skaičius pastebimai sumažėjo. Vis sunkiau darosi sudaryti LB apylinkių valdybas. Tas pats ir su visomis organizacijomis. Tad XXI amžius — tempus incognitus — o tuo pačiu ir slegiantis bei gąsdinantis.

Razma: Iš prigimties esu optimistas, tad ir mano prognozuojantis atsakymas bus optimistiškas. Jeigu per beveik 50 metų išeivija, mėtyta iš vieno krašto į kitą, iš susigyvenusios vietos į svetimą, neprarado entuziazmo auginti savo jaunimą lietuviškoje atmosferoje, o Lietuvos išlaisvinimas mums buvo tik tolimas sapnas, — ir vis dėlto didelė dalis jaunimo buvo išauginta sąmoningais lietuviais, — tai ir už sekančių 50-ties metų lietuviškoji išeivija bus gyva. Ji gal bus kitoniška, labiau išsimokslinusi, sofistikuota, bet su savitu lietuvišku identitetu.

Išeivijos interesai ir Lietuvos interesai vieni kitus jungs, vieni kitus papildys ir stiprins. Jeigu izraelitai, mėtyti po visą pasaulį per kelis tūkstančius metų, neišnyko, — tikiu, kad ir mūsų lietuvių atžalynas išeivijoje atsilaikys kelis šimtmečius, palaikydamas stiprius ryšius su tauta.

Ačiū visiems dalyvavusiems pokalbyje. Jeigu atsakymų bus gauta ir daugiau, tęsime pokalbį kitame žurnalo numeryje. (Red.)

PRATĘSKIME Į LAISVĘ ŽURNALO PRENUMERATĄ IR UŽSAKYKIME ŽURNALĄ Į LIETUVĄ