ŽVILGSNIS Į DABARTINĖS LIETUVOS SPAUDĄ

HENRIKAS KUDREIKIS

Mūsų spauda mums didesnis priešas už Maskvą, — tarė deputatas, gerdamas kavą ir išskleidęs Respubliką. Kitas deputatas: — Lietuva nepriklausoma, o spaudą vis valdo tie patys, varo tą pačią liniją. (Taip rašoma Žaltvykslėje) Nemažai išeivių, neseniai aplankiusių Lietuvą, skundžiasi Lietuvos spauda. Čikagietė žurnalistė Rita Dapkutė keliuose Lietuvos žurnaluose peikia Lietuvos laikraščius. Panelė Dapkutė galvoja, kad Lietuvos laikraščiuose nėra objektyvumo, nes Lietuvoje nėra gerų žurnalistų. Ne visiškai tiesa. Yra spaudos bendradarbių, kurie baigė žurnalistikos studijas sovietiniuose universitetuose. Net ir Vilniaus universitete dabar įsteigtas žurnalistikos fakultetas. Rytų žurnalistai, iki šiol terašė, kas „iš viršaus" įsakyta, negali staiga tapti vakarietiško stiliaus žurnalistais.

Šio straipsnio autorius išklausė žurnalizmo pagrindus Austrijos katalikų universitete. Profesorius Schmittas mums aiškino, kad 100% objektyvaus įvykių aprašymo iš viso nepasiekiama.

Yra ir Lietuvoje laikraščių bei žurnalų, kurie ne daug atsilikę nuo gerų leidinių kokybės. Antra vertus, niekam verto šlamšto pilni ir Vakarai.

Bandysiu pažvelgti į nedidelę šiandieninės Lietuvos spaudos dalelę skaitytojo žvilgsniu. Iškelsiu kai kuriuos blogus ir gerus faktus ir mintis.

Lietuvos aidas— valstybės laikraštis su Vyčiu viršuje, laikomas dabartinės vyriausybės oficiozu, ne tautininkų laikraštis, kaip daugumas galvoja. Ypatingai puolamas buvusios komunistų spaudos, ypač Respublikos, kuri atsiradusi pokomunistiniu laiku. Radau apie L. A. neigiamų pasisakymų ir katalikams artimoje spaudoje: kaltina, kad į bendradarbių eiles priėmė žinomą komunistų tūzą. Laikraštis įdomiai redaguojamas, daug įsakymų, nurodymų, skelbiamų įstatymų. Kostas Malinauskas davė seriją straipsnių apie išeivijos laikraščius. Minėdamas Tėviškės žiburius pastebi, kad tai stipriausias ir įdomiausias išeivijos laikraštis. Per daugelį numerių tesėsi partizanų vado Ramanausko-Vanago „Partizanų gretose". Maža ištrauka verčia mus, ypač tuos, kurie nešiojo Lietuvos kario mundurą, liūdnai susimastyti. Rašoma: „Nepriklausomybės metu vadai lyg ir nenumatė, kad mes galime netekti laisvės, ir kad dėl jos sugrąžinimo gali tekti vėl kovoti. Jie neruošė tautos, nemokė jos, kaip reiktų laikytis kad ir ilgiausios ir žiauriausios okupacijos metais. Kariuomenės vadas Raštikis garsėjo posakiu, kad nei vienos pėdos žemės neužleisim be kovos. Kai reikėjo apsispręsti, nesutiko nei su tuo pasiūlymu, kad būtų kovojama traukiantis ir net pritarė, kad niekuo nekalti Skučas ir Povilaitis būtų atiduoti teismui, nes to reikalavo Maskva." Norėtųsi patarti, kad jie pavartytų 1940 metų senus Lietuvos aido puslapius.

Švyturys— dvisavaitinis žurnalas, įsteigtas antros sovietų okupacijos pradžioje. Okupacijos metais populiariausias leidinys, vienas iš pirmųjų stojęs už Lietuvos nepriklausomybe. Vyr. redaktorius Juozas Baušys. Kadangi visi komunistų šulai nustojo rėme, žurnalui tenka susiveržti diržus. Puikiai iliustruotas. Geras vedamasis (Nr. 17, 91), kuriame vyr. redaktorius siūlo žvelgti „pirmyn į Vakarus", mini religijos ir Bažnyčios reikšmę bei jų misiją. Vienas puslapis pavadintas „Sėk, sesute, žalią rūtą!", skirtas KAD (Krašto apsaugos departamento) vyrams. Tik neseniai šie jauni vyrai, kai kurie ginkluoti tik su mažo kalibro šautuvėliais, vadovaujami nedidelio žmogelio su barzdele, parlamento rūmuose, stojo prieš baisų, tankais kvėpuojantį slibiną. Ir laimėjo. Mūsų pasididžiavimas — tie šių laikų didvyriai.

Tremtinys —Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinys, išeina, atrodo, kas mėnesį. Kuklus keturių puslapių laikraštėlis, be abejo, patriotiškiausias ir mums išeiviams artimiausias spaudinys. Gaila, kad nėra parašyta, kur mums galima užsisakyti. Kiekviename numeryje kalinių ir tremtinių prisiminimai, partizanų pagerbimai, trumpos žinelės iš apylinkių ir dingusiųjų paieškojimai.

Trimitas— Lietuvos šaulių laikraštis, nuo spalio mėnesio jau žurnalas. Malonu, kad atgijo šauliai ir jų spauda. Žinoma, kol kas ji nepasiekė nepriklausomybės laikų lygio. Žinant, kad JAV, Kanados ir Australijos šauliai jį remia, reikia tikėtis, kad jis tvirtės.

Karys— Krašto apsaugos departamento mėnesinis žurnalas. Redaktorius — B. Čekanauskas. Kadangi išeivijos Karys išleido paskutinį numerį, malonu pasveikinti naujosios Lietuvos kariuomenės žurnalą. Pirmame puslapy (Nr. 8, 91) žygiuoja KAD vyrai, antrame-Popiežius Jonas Paulius II ir Lietuvos kardinolas Sladkevičius, popiežiaus kalba lietuviams Lomžoje. Toliau-Remigijaus Baltrušaičio eilėraštis ,,Raudoni voratinkliai", buvusių Lietuvos kariuomenės karių prisiminimai, istoriniai straipsniai, rašoma apie Lietuvos kariuomenės karo kapelionus.

Kardas —Lietuvos atsargos karininkų s-gos visuomeninės, tautinės minties žurnalas. Trečiame numeryje eilė istorinių rašinių, nuotraukoje trys linksmai nusiteikę seniai ir užrašas: „Štai jie, mūsų karininkijos naikintojai. Jų sąžinės neslegia šimtai Sibire žuvusių ir nukankintų lietuvių karininkų, pus-karininkų ir kareivių. Jie dirbo ir veikė vardan VKP (b), faktiškai jų rankomis vykdė tautos, kaip nacijos, genocidą. Jie: Lietuvos SSR vidaus reikalų komisaras gen. maj. Juozas Bartašiūnas, gen. maj. Jonas Macijauskas, vyriausias politinis vadovas, gen. maj. Alfonsas Randakevičius, komjaunimo ir partijos veikėjas, SSSR saugumo komiteto Lietuvoje pirmininko pavaduotojas. Išeivijos karininkai, manau, įsijungs į šio įdomaus žurnalo rėmėjų eiles.

Metai —literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas, numetęs bolševikų duotą Pergalės vardą. Anksti įsikungęs į nepriklausomybininkų frontą. Redakcijos kolegijoje A. Baltakis, Petras Dirgėla, Juozas Girdzijauskas, Vytautas Kubilius, Kornelijus Platelis ir kt. Jau nesimato daug metų redakcijoje figūravusių: Juozo Antanavičiaus, Jono Avyžiaus, Alekso Baltrūno, Raimondo Kašausko, Vytauto Rudoko ir Mykolo Sluckio. Naujai pasirodė grupė užsienio bendradarbių: Petro Dini, Ugnė Karvelytė, Violeta Kelertienė, Bona Maziliauskienė, Vincas Natkevičius ir Tomas Venclova. Žemesnis personalas beveik tas pats. Žurnalo turinys atspindi naujus laikus, įdomūs Sibiro ir partizanų atsiminimai.

Buvęs komunistų aktyvas žurnalą apleido. Leidėjai, atrodo, turi finansinių sunkumų, bet literatūros mylėtojams žurnalas liko įdomus ir vertas išeivių pagalbos... Kiekviename leidiny dalyvauja bent vienas išeivijos poetas ar beletristas.

Tiesa, Kauno Tiesa, Lietuvos rytas (buv. Komjaunimo tiesa), Lietuvos valstietis, auštant Lietuvos laisvei visi jie tapo patriotais, galėjai matyti net palankius straipsnius ir Katalikų Bažnyčiai. Bet pamažu buvę komunistų leidiniai grįžta į savo senas vėžes. Nerasi jose nei vieno palankaus žodžio apie partizanus. Iš skaitytojų laiškų turinio galima susigaudyti, kas šių laikraščių skaitytojai. Lietuvos ryte (Nr. 153,91) skaitytojas Martynaitis iš Tauragės puola Lietuvos paaukojimą Marijai Šiluvos atlaidų metu. Minėti visi laikraščiai, mano nuomone, labai nuobodūs, bet iki šiol šie buvę komunistų laikraščiai ir Respublika turi didžiausią skaitytojų skaičių.

Respublika ir Mažoji Lietuva — tikri dvyniai, nėra ko stebėtis, — tai brolių Tomkų leidiniai. Respublika iš karto pasiskelbė Sąjūdžio laikraščiu, surinko nemaža dolerių JAV ir Kanadoje. Tuoj metė Sąjūdį ir tapo bulvariniu. Prasidėjo nuotraukos Adomo ir Ievos kostiumuose. Po kovos su Katalikų Bažnyčia ir visais padoriais tautiečiais Respublikos leidėjai nusileido. Laikraštis pasirodo 4-12 puslapių, daug straipsnių su sencacinėmis didelėmis antraštėmis. Atrodo, kad laikraštis laikosi neblogai. Nuo pat Krašto Apsaugos Departamento įsteigimo Respublika ant jų verčia tonas dumblo. Kai vyriausybė paskelbė Lietuvos Respublikos medalių ir ordenų įstatymą, Respublika šaipėsi arklio juoku, kaip rašo Lietuvos Aidas.

Paminėtinas iliustruotas savaitinis Dienovidis. Menas, religija ir ekonomija. Galėtų būti puikus žurnalas. Redaktorė — Aldona Žemaitytė. Jos vedamasis „Gyventi tiesoje" tiesiog sukrečiantis. — „Ar daugelis mūsų žurnalistų gyvena tiesoje? Ar daug kas gali prisiekti, kad netarnauja sovietų saugumui, nei Mamonai, nei karjerai, kad nesmeigtų banderilių į tautos kūną?"

Gyventi tiesoje bando XXI amžius, Apžvalga, Kovo 11, Vasario 16, Ūkininko patarėjas, Viltis. Voruta, Žiemgala.

Aš dar prie šių pridėsiu regioninius Sąjūdžio laikraščius: Atgimimą, Kauno aidą, Vilkaviškio Dobilą, Pastarasis labai mažas, bet simpatiškas leidinys ir labai kovingas su vietiniais ir buvusiais komunistų vadais. Ypač su Brazausku, Prunskiene ir dabar vadinama „moline leidi" Jesukaityte, kurie, kaip toje pasakoje, ant savo vilko kailio užsimovė avies ir bandė įsimaišyti į avių bandą. Deja, greit išlindo ilga uodega, po to ir plėšrūno vilko veidas.

Nelengva rašyti apie Lietuvos katalikų spauda. Ji tebėra, kaip vokiečiai sako „Noch in Kindern Schuhen" (tik vaikų bateliuose). Žurnalas Katalikų pasaulis pradėjo neblogai, ypač daug kas ten džiaugėsi sekmadienio evangelijų aiškinimais. Iš žymesnių rašytojų ar poetų nedaug įsijungė į bendradarbių eiles. Didelė žurnalo dalis užpildyta vertimais. Gerai, bet reikia išlaikyti balansą.

Ypatingai mažas kol kas atrodo XXI amžius. įkūrus jam finansinę bazę, jo išvaizda ir skaitytojų skaičius išaugtų. Laikraščio platinimą trukdo stiprus buvęs raudonųjų aktyvas. Laikraščio (Nr. 36,91) skaitome apie piliečių kovą su pornografinės spaudos prekyba.

Valdemaras Katkus (dešinėje) kalbasi su losangeliečiais. Iš k. matosi: B. Brazdžionis, prel. J. Kučingis, E. Arbas, A. Raulinaitis, Nuotr. J. Kojelio.

Kauno miesto potvarkiu nr. 622 buvo apribota erotinės spaudos prekyba. Prekybininkai visai į tai nekreipia dėmesio. Prie vieno priėjo Nijolė Sadunaitė ir priminė minėtą potvarkį. Prekybininko juokas palydėjo jos žodžius. Sadunaitė paėmė keletą egzempliorių ir suplėšė, taip išreikšdama protestą. Jos laiške-proteste Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui A. Paulauskui tokie žodžiai: Esu pasiryžusi kalėti ir nepriklausomos Lietuvos kalėjime, kad tik tėvynė įžengtų į doros, tiesos ir dvasios laisvės laikus".

Naujasis Židinys— religijos ir kultūros žurnalas. Spausdinama 10,000 egz. Nuo 1992 metų pradžios susijungė su Aidais... Turėtų tapti stipriu katalikų žurnalu. Jau dabar be Lietuvos intelektualų bendradarbių — rėmėjų sąraše matome: Kazį Bradūną, Bernardą Brazdžionį, dr. Juozą Girnių, dr. Kęstutį Girnių, dr. D. Katiliūtę-Boydstun, mons. V. Kazlauską, Ant. Vaičiulaitį. Taip pat pradėtas leisti katalikų teologijos, filosofijos ir kultūros žurnalas

Logos dar nepasiekęs prieškarinio lygio.

Padėti Lietuvos katalikų spaudai — visų mūsų pareiga. Reiktų įsteigti Katalikų Spaudos fondą, kurį pirmiausia turėtų remti ateitininkai, fronto bičiuliai, katalikės moterys, kunigija ir visi katalikai. Galima prašyt ir amerikiečių katalikų pagalbos, kai tik šis fondas pradėtų veikti.

Šiuo laiku dėl rublio nuvertinimo visi laikraščiai finansinėse bėdose. Užsakymus priima tik pusei metų. Išimtis Lietuvos aidas, kurį remia vyriausybė.