SOLŽENICINO NACIONALISTINĖS IDĖJOS IR LIETUVA

ZENONAS PRŪSAS

Teisingai teigia žurnalistas ir politikas Pat Buchanan, kad šiuo metu pasaulyje nacionalizmas yra svarbiausias veiksnys, lemiantis politinius įvykius. Nacionalizmas sugriovė Sovietų Sąjungą. Jis baigia sugriauti Jugoslaviją, sukurtą pašalinių jėgų, neatsiklausus pačių gyventojų. Nacionalizmo sukeltų pasikeitimų yra pilna ir kituose kontinentuose, ne tik Europoje. Jei nacionalizmas pasireiškia tarp mažesniųjų tautų, daugumoje jis yra teigiamas veiksnys. Šiuo atveju paprastai jis yra nepavojingas pasauliui, net jei ir pradeda rodyti kraštutinių šovinizmo reiškinių. Kas kita yra su kraštutine nacionalizmo forma, jei ji išsivysto didelėse tautose. Pavyzdžiui, šiuo metu rusiško imperializmo atsikračiusiai Lietuvai ir kitoms kaimyninėms nerusų tautoms dar tebėra pavojingas šovinistinis rusiškojo nacionalizmo sparnas. Žirinovskis, vienas iš šio sparno vadų, per paskutinius Rusijos prezidento rinkimus surinkęs virš 6 milijonų balsų, dar ir dabar tebegąsdina, kad jis, tapęs Rusijos prezidentu, paversiąs Pabaltijo kraštus atominių bandymų lauku. Tas atvešią lietuvius, latvius ir estus į protą. Jis taip pat žada sugrąžinti Lenkiją Rusijai.

Viena bėda su rusais yra tai, kad jie visada buvo linkę į kraštutinį nacionalizmą, — tiek carų, tiek ir Sovietų Sąjungos laikais. Gal tai yra jų prigimtyje? Įdomiai apie tai aiškina buvęs politinis disidentas ir gulagų kalinys Andrejus Siniavskis. Pagal jį, visais laikais rusas buvo linkęs spręsti apie žmogų pagal tai, ar jis yra „savas", ar „nesavas". Atseit, ar jis yra rusas, ar nerusas. Jei rusas, tai jis yra geras žmogus. Jei ne, tai su tokiu reikia būti atsargiam. Rusiškai svetimtautis yra vadinamas „nemec", kuris yra kilęs iš žodžio „nemoi", atseit, nebylys, nemokąs rusiškai. Tokiu negalima pasitikėti. „Nemec" kita žodžio prasmė yra vokietis. Rusai priklauso slavams, o slavas yra kilęs iš žodžio „slava” (garbė). Atseit, jei esi rusas, esi garbingas. Yra nemaža literatūros apie rusų nacionalizmą carų ir sovietų laikais. Daug mažiau jos galima rasti apie dabartines rusų nuotaikas, nebent tik kai kada pasirodančiose nuotrupose laikraščiuose, kaip pavyzdžiui, New York Times. Visais laikais buvo du nacionalizmo sparnai, liberalistinis-demokratinis ir reakcionierinis-šovinistinis sparnas. Perskaičius šiais klausimais literatūrą, susidaro įspūdis, kad rusiškasis nacionalizmas vis dėlto palengva juda į gerąją pusę. Ypač per praėjusius penkerius metus demokratinis sparnas palengva stiprėjo, o šovinistinis silpnėjo. Tai aiškiai pastebima jaunojoje kartoje. Šovinistai daugumoje yra susikoncentravę vyresnio amžiaus rusų ir pensininkų kartoje. Dalinai tai suprantama. Buvusiam svarbiam partijos šului ar eilėje duonai nusipirkti stovinčiam pensininkui generolui praėję laikai, be abejo, atrodo kaip aukso amžius.

Ne visi vyresnio amžiaus rusai yra šovinistai. Sunku pasakyti, kurių yra daugiau, demokratų ar „dešiniųjų". Pirmųjų grupės žinomiausias atstovas yra jau miręs Sacharovas. Apie jį buvo daug rašyta amerikietiškoje spaudoje. Kiek mažiau paskutiniu laiku buvo rašoma apie kitą milžiną — Aleksandrą Solženiciną, kaip liberalinio nacionalizmo sparno vieną iš šulų.

Iliustracijai trumpa ištrauka, paimta iš Soviet/East European Report, Vol. IX, No. 13, Vasario 1, 92. Radio Free Europe Research Institute. (Red.)

„1991 m. rudeni Vladimiras Žirinovskis kalbėjo, kad jis būdamas prezidentu tuoj atšauktų Baltijos valstybių neprikausomybės pripažinimą. Rusija turinti grižti į 1917 metų sienas, kada jai priklausė Baltijos provincijos, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos nebuvo. Ir dar pridėjo, kad pulk. Alksnį jis paskirtų Baltijos provincijos gubernatoriumi. Žirinovskis nevengia vartoti gąsdinančių žodžių. Viename interviu su Lietuvos laikraščio korespondentu jis pasakė: Aš jus, baltiečius, sunaikinsiu. Lietuviai mirs nuo ligų ir radiacijos, prie Baltijos greit nebebus nei lietuvių, nei latvių, nei estų. Aš padarysiu taip, kaip padarė Hitleris".

Solženicinas yra žinomas daugiau kaip rašytojas, bet kartu ir kaip politinis teoretikas. Todėl trumpai pabandysiu peržvelgti jo idėjas ir galvoseną, kiek tai liečia rusiškąjį nacionalizmą. Solženicinas buvo laikomas gal pačiu talentingiausiu ir aršiausiu disidentinio rusiškojo nacionalizmo skelbėju Brežnevo laikais. Dėl to jis ir buvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos 1974 metais. Apsigyveno Vermonto valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

Solženicinas ir kiti jo pasekėjai, buvę disidentai (Igor Safarevič,

Michail Agurski, Vladimir Maksimov), dar yra vadinami „kultūralistais” nacionalistais. Tai dėl to, kad jie ypač daug dėmesio skiria kalbai, tėvynei, kultūriniams paminklams ir religijai. Solženicino atveju, jis ypač rūpinasi religiniais ir moraliniais klausimais. Pavyzdžiui, savo pagrindiniam veikale „Archipelago Gulagas” jis vis grįžta prie etinių ir religinių problemų. Čia jis ragina rusų tautą atmesti oficialią marksizmo-leninizmo ideologiją ir grįžti prie tradicinės ortodoksų religijos. Solženicino nacionalizme pagarba tradicijoms koegzistuoja su ortodoksiniu individualizmu. Pabrėžiama asmeninė moralinė atsakomybė. Solženicinas ypač vertina Rusijos laikotarpį prieš caro Petro Didžiojo laikus, kada „bedvasės patriarcho Nikono ir Petro Didžiojo reformos dar buvo nespėjusios užgožti ir apnaikinti rusų tautinės dvasios”. Tą jis aiškina savo studijoje, pavadintoje „Atgaila ir savęs apribojimas tautų gyvenime”.

Savo Nobelio premijos priėmimo kalboje jis iškelia meno ir literatūros reikšmę kaip pagalbinę priemonę žmogui tobulėti. Jis aiškina, kad dabar taip tankiai apgyventoje planetoje negali būti tokio dalyko, kaip „vidaus reikalai”. Žmonijos išganymas glūdi tame, kad vieni turi rūpintis kitais. Rytai negali užmerkti akių tam, kas vyksta Vakaruose, o Vakarai negali būti indiferentiški įvykiams Rytuose. Jis pasmerkia Rusijos Ortodoksų Bažnyčios persekiojimus, parodytus caro laikais sentikiams, o taip pat smerkia carus už pavėluotą baudžiavos panaikinimą. Jis kaltina radikalią Rusijos inteligentiją dėl bolševizmo nelaimės. Jis ragina rusų tautą atgailauti dėl praeities klaidų, privedusių prie bolševizmo. Toje pačioje studijoje jis kritikuoja rusų tautą dėl neteisybių ir žiaurumų, parodytų nerusų tautoms, ypač Sibire gyvenančioms tautoms. Kaltina rusų tautą dėl kišimosi į kitų tautų reikalus už Sovietų Sąjungos ribų, dėl veržimosi į kitus kontinentus, kada patys rusai dvasiškai nesą tam pasiruošę. Rusija vietoj to turėtų pirmiausiai „išgydyti savo sielą”, dorai išauklėti savo vaikus ir susitvarkyti savo namuose. Savo laiške Sovietų Sąjungos vadams 1973 metais jis siūlė, kad Rusijos tautinė energija nebūtų eikvojama už Rusijos ribų, o turėtų būti nukreipta išvystymui neišnaudotų plotų šiaurinėje Europos Rusijos dalyje ir šiaurės bei rytiniame Sibire. Pagal Solženiciną, Rusija yra Arktikos, o ne Indijos vandenyno šalis, ji nėra nei prie Viduržemio jūros, nei Afrikoje. Todėl nėra reikalo ten kišti nosį. Rusija turinti baigti nedraugiškus ginčus su Vakarais ir išvengti karo su Kinija. Jis ragino pristabdyti marksistinę indoktrinaciją ir daugiau rūpintis patriotiniu jaunimo auklėjimu. Patriotizmas esąs labai svarbus veiksnys. Jis davė pavyzdį, kaip mažutis Šiaurės Vietnamas nugalėjo galingąją Ameriką, vien dėl to, kad Amerika turėjo „silpną ir neišsivysčiusią tautinę sąmonę”. Solženici-nas tiesiogiai neragino, kad būtų visai atsisakyta marksizmo-leninizmo doktrinos. Jis tik siūlė Kremliaus vadams kad būtų leista visokioms ideologijoms ir religijoms konkuruoti vienai su kita, įskaitant ir marksizmą-leninizmą.

Kaip tai būtų galima pasiekti? Solženicinas pripažįsta, kad dauguma rusų demokratų deda viltis į daugpartinę parlamentarinę sistemą. Jis tačiau joje randa ir neigiamų pusių, ypač atsižvelgiant į esamas Rusijos sąlygas. Gyventojų dauguma šiai sistemai nėra paruošta. Demokratinės santvarkos dažnai būna bejėgės, jei susiduria su reakcionieriškomis bei teroristinėmis jėgomis. Geras pavyzdys — tai Kerenskio laikų demokratija Rusijoje 1917 metais, išsilaikiusi vos 8 mėnesius. Todėl negalima laikyti demokratijos vieninteliu keliu išbristi iš dabartinės balos. Solženicinas svarsto taip pat pliusus bei minusus ir kitos galimybės — autokratinio valdymo. Jis bijo, kad autokratija galinti nuvesti prie diktatūros ir gal net teroro. Iš kitos pusės, praeityje yra buvę ir gana humaniškų autokratijų, ypač ten, kur autokratai jautė „atsakomybę prieš Dievą". Šių dienų autokratai esą pavojingi tik dėl to, kad jie nesivaduoja aukštesnėmis vertybėmis ir idėjomis, kurios juos apsaugotų nuo klaidų.

Solženicinas samprotauja: turint galvoje nelaimingą demokratijos žlugimą 1917 metais, gal humaniškas autokratizmas būtų mažiausiai skausminga valdymo forma, pereinant iš komunistinės santvarkos. Jis mano, kad blogis komunistinėje diktatūroje išsivystė ne tiek dėl pačios diktatūros per se, kiek dėl tos sistemos reikalavimo, kad žmonės „pilnutiniai patikėtų jai savo sielas", kad įprastų sąmoningai meluoti. Savo laiške Kremliaus valdžiai jis siūlo priimti moralines normas ir „etiškai išvalyti visą režimą". Jis tvirtina, kad jis pats nesąs revoliucionierius, kad jis nesiūląs įvesti tokią demokratiją, kuri išeikvoja savo jėgas kas ketveri metai per visuotinius rinkimus, kurios teismai išteisina žmogų, pavogusį ir paskui išspausdinusį slaptus karinius dokumentus (čia jis, be abejo, turi galvoje Ameriką). Laisvė turinti turėti ribas. Reikalauti, kad būtų tvarka, nėra nemoralu, jei tai neveda prie tironijos. Nebuvimas tvarkos 1917 metais sugriovęs jaunutę demokratiją Rusijoje. Jei ji tada dar nebuvo pasiruošusi demokratijai, tai dar mažiau ji esanti pasiruošusi dabar.

Solženicino siūlymas Rusijai orientuotis ne į demokratiją, bet į autokratiją disidentų sluoksniuose buvo priimtas įvairiai. Kai kurie atvirai pritarė. Kiti stipriau kritikavo. Pavyzdžiui, Valeri Chalidze, žinomas fizikas ir teisės žinovas, priminė, kad Solženicino pasiūlymai esą labai migloti. Chalidze klausė, kas autokratiniame režime darys sprendimus? Caras? Ortodoksų patriarchas? Labiausiai pagarsėjęs rašytojas? Jis taip pat įspėja, kad nereikėtų religijos maišyti su politika. Profašistiniai vokiečių krikščionys Hitlerio Vokietijoje, esą, turėję daug pliusų, bet turėję ir vieną didelį minusą: jie nustoję būti krikščionimis. Panašiai Solženiciną kritikavo ir Sacharovas.

Į šią naująją Rusiją Solženicinas siūlė įjungti Ukrainą, Belorusiją ir šiaurinę Kazachstano dalį, apgyventą daugumoje rusais. Bet šis įjungimas neturėtų būti daromas jėga, o tik laisvu sutikimu. Kitoms tautoms irgi būtų leista laisvai pasirinkti. Šiuo klausimu Solženicinas ypač aiškiai yra pasisakęs dėl Baltijos tautų. Savo „Archipelago Gulago" knygoje jis ypač šiltai prisimena estų ir lietuvių kalinius. Jis sako, kad jam kaip rusui būdavusi didelė gėda, susitinkant su šiais kaliniais ir matant, kad šie nekalti žmonės turėję tiek daug kentėti vien dėl to, kad jie „buvo mūsų artimiausi kaimynai ir kad jų tėvynės mums stovėjo ant kelio, vedančio prie Baltijos jūros".

Visi turbūt sutiktų, kad Solženicinas yra rusų tautos milžinas, ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip filosofas ir politinis mąstytojas. Mūsų atveju gal ir gerai, kad jis žada grįžti į Rusiją artimoje ateityje. Bent taip jis skelbėsi praėjusiais metais. Ar jis galėtų turėti didesnės įtakos politinių įvykių raidai Rusijoje? Atrodo, kad atsakymas turėtų būti teigiamas. Tiesa, vargu ar jis pritaptų prie dabartinių Rusijos demokratų. Juk daugumas jų vadų nėra praktikuojantys ortodoksai, įskaitant ir patį Jelciną. Todėl vargu ar jie domėtųsi Solženicino autokratine valdymo forma, kurioje svarbų vaidmenį turėtų ortodoksų religija. Bet Solženicinas galėtų turėti daugiau įtakos vadinamam dešiniajam nacionalistų sparnui. Pavyzdžiui, toks Pomiat (Atmintis) sąjūdis pradžioje susikūrė tikslu sujungti rusus, besidominčius Rusijos senojo kaimo idilijos atkūrimu ir Rusijos istorinių ir ypač religinių paminklų bei ikonų išsaugojimu. Tik vėliau jie pasuko radikalesne kryptimi. Gal jie dar rastų bendrą kalbą su Solženicinu. galėtų daug prisidėti prie religijos ir moralės grįžimo į Rusiją, ypač į Rusijos kaimą. Gal tai padėtų išvengti radikalių perversmų. Jų pavojus Rusijoje dar nėra praėjęs. Jei tai įvyktų, pasekmės būtų labai nemalonios ir Lietuvai. Gal Solženicinas padėtų to išvengti?

Panaudota literatūra

1) . Andrėj Siniavski. Russian Nationalism. Radio Liberty 1988.

2) . Frederick Barghoom. Russian Nationalism and Soviet Politics: Official and Unofficial Perspectives. Radio Liberty 1988.

3) . John B. Dunlop. The Contemporary Russian Nationalist Spectrum. Radio Liberty 1988.

4) . D. P. Hammer. Glasnost and „The Russian Idea”. Radio Liberty 1988.

5) . D. R. Spechler. Russia and the Russians. Knygoje: Katz. Handbook of Major Soviet Nationalities.

6) . John B. Dunlop. The Faces of Contemporary Russian Nationalism. Princeton 1983.

7) . John B. Dunlop. The New Russian Nationalism. 1985.