KOKIOS KONSTITUCIJOS REIKIA LIETUVAI?

ALGIRDAS STATKEVIČIUS

Šiuo metu Lietuvoje vyksta naujos konstitucijos suformulavimo procesas. Kaip rašė Draugas (1991.V.11), patarėju Lietuvoje dirbo net ir JAV konstitucinės teisės advokatas Barnabas Johnson, kuris Bostone 1991.IU.24 d. lietuviams sakė: „Mes esame Lietuvai pristatę išsamų konstitucijos projektą. Pabrėžiu, jog tai labai išsamus konstitucijos planas — konstitucijos kurią mes rekomenduotumėme Lietuvai ir bet kokiai tautai..."

Pasakyta buvo gražiai. Tačiau gyvenimo supratimas ir konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, tikslas yra vienoks JAV-bėse, kitoks Europoje, o dar kitoks — Lietuvoje.

Šiandieninėje Lietuvoje — V. Landsbergio vadovaujamame parlamente — į gyvenimą bei į ateitį žvelgiama beveik pilnai bendražmogiškai, kai tuo tarpu Vakaruose yra labai gausu siauražiūriškumo, nors gal ir skirtingo, negu Rytuose. Todėl taip pat Lietuvoje pabuvojusi Lowry Wyman ne be nusivylimo sakė, kad tenai dirbant jai tekę dalyvauti diskusijose, kur buvo griežtai pasisakyta, kad Amerikos modelis visai netinkamas. (Draugas, 1991. V. 11).

Tas pat Barnabas Johnson savo nuomonę toliau dėstė tokiais žodžiais: „Lietuva nori nepriklausomybės, kad galėtų gyvuoti kaip kultūra, bet ji turi daugiau negu tai pasakyti. Ji turi pasakyti, kad nori būti moderni konstitucinė demokratija..." (Ten pat).

Kaip jis supranta žodi „moderni” — gal pilnai yra aišku vien tiktai jam pačiam. Tačiau konstitucijų kūrimo mene modemiškumas nėra svarbiausias faktorius.

JAV jau nuo seno gali girtis „modernia konstitucine demokratija”, kaip ir daug kitų, gana dideliu laipsniu amoralų gyvenimo būdą turinčių valstybių, pirmoje eilėje didžiųjų. Didžiųjų pagal gyventojų skaičių ir teritoriją, bet ne pagal dvasią.

Visi labai gerai žino, kad JAV, kaip ir komunistinė Sovietų Sąjunga ekonominius bei politinius interesus dažnai stato aukščiau už moralinius. Tuo pasireiškia jų dvasinis giminingumas. Todėl tampa visiškai aišku, kodėl JAV-bėms dažnai buvo artimesni koloniališkai-imperiniai Gorbačiovo siekiai, negu Lietuvos, norinčios iš vergijos išsivaduoti.

Praeitais metais teko matyti labai taiklią šiam atvejui skirtą karikatūrą. Joje buvo pavaizduotas kartuvėse kabąs žmogus (Lietuva). Kitas žmogus (JAV) sako: „Sir, aš pasiruošęs jums padėti, bet pirmiau išlįskite iš kilpos!” Todėl manau, jog nedaug klysta tie, kurie tvirtina, kad JAV išdavė visus, išskyrus bolševikinę Rusiją.

Remdamiesi „modernia konstitucine demokratija”, amerikiečiai, lygiai kaip ir bolševikai, atsisakė dėstyti etiką mokyklose. Daugybė faktų kalba, kad JAV kol kas dar tebėra tiktai žemesniajame dvasinio išsivystymo laipsnyje: ji yra dar tiktai politikos šalimi, bet toli iki to, kad taptų moralės šalimi. Panašią dvasinę krizę pergyvena ir kitos „modernios konstitucijos demokratijos” šalys Vakaruose ir Rytuose.

Tėviškės Žiburių vedamajame (1991.IV. 9) buvo konstatuotas toks nemalonus faktas: ,,Sąmonėn įaugo neteisybių, žiaurumų ir sugyvulėjimo tikrovė — mitinguose garbinama naujojo pasaulio statyba. (...) Neapykantos ir vienvaldystės geismo Šioje planetoje dar apstu. Vargu ar visa tai kada nors pasibaigs”. Reikia pasakyti, jog kol abejotinis vertės demokratija bus atiduodamas prioritetas prieš moralę, kaip beveik be perstojo buvo iki šiol, tikrai tai niekados nesibaigs. Taigi gyvenimas reikalauja mažiau modernumo vaikymosi, o daugiau dėmesio moralei.

II

Kai kam iki šiol kyla klausimas: kas yra svarbesnis dalykas — demokratija ar moralė? Demokratija, jeigu ji yra žemos kokybės — visuomet ardo moralę, smukdo žmogų ir gyvenimą. Tuo tarpu moralė demokratijos niekados nearodo. Priešingai — ją sutvirtina, palaiko, daro tokią, kokia ji privalo būti. Tikroji demokratija, savo esmėje, yra viena iš laisvės formų. Ji, kaip ir kitos laisvės formos, savo veikloje niekados neturi teisės išeiti iš moralės jai leistų ribų, o tuo pačiu ir iš teisingumo leistų ribų.

Vien liūdesį kelia tai, kad blogybės vertę turinčių ir moralės reikalavimų nepaisančių demokratijų buvo prikimšta visa ilga žmonijos istorija. Nei kiek negeresnė yra ir dabartis. Geru negatyvios konstitucinės demokratijos pavyzdžiu gali būti,,nauju mąstymu", „moksline politika" ir „realia filosofija" pagrįsta, JAV remiama gorbačiovinė „demokratija". 1990.1.11 d. Vilniaus Kuro aparatūros gamyklos darbininkams Gorbačiovas sakė, kad reikia vengti trenkti kam nors per galvą ar kibti į atlapus. Be to jis užtikrino: „Mes vis dėlto laikysimės kitų metodų: politinių, demokratinių, viešų, civilizuotų" (Tiesa, 1990.1.13). Tačiau visi žino, kaip „civilizuotai", vos už kelių dienų, veikė Gorbačiovo giriama „demokratija" Baku mieste, kur iš karto atsirado virš 1000 naujų nekaltų žmonių kapų. Taip pat visi gerai žino ką lygiai po vienerių metų ir (1991.1.11-13 d.) gorbačiovinė „demokratija" darė Kruvinojo Sekmadienio metu Vilniuje, o greitai po to ir Rygoje. Šie faktai įtikinamiausiai parodė, kad gorbačiovinė „demokratija", kaip anksčiau buvusi lenininė ir stalininė, buvo visiems laikams užrakinta nacionalinės vergijos raktu imperijos išsaugojimo naudai.

Gorbačiovas 1990.1.12 d. Šiaulių darbininkams sakė: „Liaudies dalyvavimas politiniame procese — tai yra demokratija." Tačiau ar didelis liaudies procentas „guldo galvą" už visuomeninę-politinę moralę? Ar tam yra pasiryžęs M. Gorbačiovas ir visi kiti šiandieniniai žmonijos likimą lemiantieji? Noromis-nenoromis juos visus tenka priskirti tamsiosios minios kategorijai, besirūpinančiai vien siauru savo egoistinių interesų tenkinimu, su panieka žvelgiančiai į visa tai, ką šviesieji-dorieji žmonijos protai laiko pačiu švenčiausiu dalyku.

Yra žinoma, kad senovės graikai tamsios minios valdžią vadino ne demokratijos, o jos tikruoju vardu — ochlokratija. Vien tiktai tokio vardo yra verta plėšikaujanti, tankais važinėjanti ir taikių bei ramių žmonių kraują laistanti gorbačiovinė, o taip pat daugelio „laisvojo pasaulio" valstybių „demokratija". Ir V. Landsbergis neseniai sakė, kad „Vakarų demokratijos kalba pro mūsų pečius į veidą už mūsų. Jos nežiūri mums į akis" (Draugas, 1991. V. 11)

Per visus praeities amžius daugumos šalių demokratijose vadais buvo išrinkti ne moralės kelią rodą išminčiai, o nekenčią visų tų, kurie nori eiti į ateitį „vien takais dorybės". Todėl susumavus ilgų amžių moralės reikalavimų nepaisančios demokratinės veiklos rezultatus mes matome, kad ji žmonijai atnešė daugiau žalos, negu naudos. Ir tai yra savotiškai normalu, nes moralės diktato reikalavimų nepaisanti demokratija, nors ji būtų vadinama „modernia" ar „konstitucine", visuomet daugiau tarnauja blogiui bei antikultūrai, kaip gėriui — kultūrai.

. . . Konstitucija be moralės dominavimo joje— tai gyvenimas be kultūros . . .

Paimkime kad ir tokį konkretų atvejį: penkios Antrąjį pasaulinį karą laimėjusios valstybės jau beveik pusę amžiaus vykdo amoralizmu paremtą blogio diktatą Jungtinių Tautų Organizacijoje. Jos tenai privilegijavo save pastoviomis Saugumo Tarybos narėmis. Ir faktiškai jos tapo bolševikijai visai panašiu „politiniu biuru”, aukščiausia vertybe laikančiu ne moralės reikalavimus gerbiančią demokratiją, ne žmonių ir tautų neatimamas teises, o įvairius savo egoistinius interesus, patologines realijas ir pan.

Visi gerai žinome, kiek ir kokios naudos žmonijai davė tokia aukščiausiame pasaulio forume nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki dabar veikianti „demokratija”: iš beveik 5000 didelių ir mažų pasaulio tautų save ten atstovauti tegali vos apie 160! Visos likusios yra atstumtos, pavergtos, bebalsės beteisės, bevertės bei neturinčios teisės egzistuoti.

Kol demokratija nebus priversta paklusti besąlyginiam moralės diktatui, tol ji, vietoje gelbėjimosi rato rolės, loš nusiskandinimui palengvinti skirto girnų akmens, pririšto prie visuomenės kaklo, rolę.

Paryžiuje gyvenantis prof. A. J. Greimas sako: „Šiandien demokratijos supratimas Europoje priklauso nuo to, kaip bus suderinta politika su morale: 'šia prasme Baltijos kraštai yra testas, visos Europos laboratorija. Baltijos klausimo sprendimas užangažuoja Europos ateitį ir žmonijos laisvę” (Gimtasis kraštas 1991.1.31)

Demokratija gali turėti aukštą vertę tiktai „vien takais dorybės” ištikimai einančių žmonių visuomenėje. Pagal Sokratą „Gerbti reikia ne minios, o protingų žmonių nuomones”.

Žmonijai reikalinga tiktai tokia demokratija, kuri vadovautusi gėrio principu.Tiktai tokios, o ne „modernios” demokratijos pagalba galima apvalyti gyvenimą nuo kančių ir gėdos, nuo neteisingumo ir nesveikos logikos, nuo nežmoniškumo praktikavimo bei visų tragiškų to pasekmių.

Demokratija (net ir pati geriausia) niekados nebus didžiuoju žmonijos idealu, kokiuo yra moralės reikalavimus realizuojanti kultūra. Vakarų moderniose konstitucijose ir pasaulinėje politikoje viskas yra priešingai.

Demokratija visados bus tiktai viena iš priemonių siekiant strateginio kultūros kūrimo idealo. Kitaip sakant, demokratijai visados bus skirta lošti vien paklusnios tarnaitės rolę žmogaus ir jo gyvenimo sąlygų sunormalizavimo procese, o aukščiausios bei atsakingiausios pareigos visuomenės organizme bus pilnai patikėtos moralei. Moralinėje domokratijoje kalbėti moralės vardu (bet ne neaiškią vertę turinčiu „liaudies” vardu) turi įgaliojimą kiekvienas pilnai doras žmogus, siekiantis užtikrinti bendražmogiškąsias teises visiems ir visur. Tą „įgaliojimą" kiekvienam duoda visų bendroji motina gamta ir jos Kūrėjas.

III

Moralė kaip mokslas — tai išmintingo elgesio teorija. Gi moralė praktiniame veikime — tai elementarų kultūringumą reiškiąs išmintingas elgesys nieko bloga sau ir kitiems nedarymo formoje.

Moralė praktiniame veikime — tai be kita ko — pirmiausia demokratija, kurioje sprendžiamą balsą turi ne būtinai balsavusiųjų dauguma, bet būtinai teisingumas, daugumos ar mažumos pavidale. Moralė praktiniame veikime — tai žmoniškumas ir taika, tiesa ir laisvė, kultūra ir normalūs žmonių bei tautų tarpusavio santykiai, materialinė ir dvasinė gerovė. O taip pat besąlygiškai užtikrintas žmonijos egzistencijos pratęsimas. Trumpai pasakius, moralė teikia visa tai, ką geriausio, ką švenčiausio gali turėti žmonija.

Moralė yra galinga intelektualinė jėga ir niekuo nepakeičiama dvasinė ašis, sukanti apie save visą labai sudėtingą bei tobulai veikiantį kultūros kūrimo mechanizmą, kurio kiekvienas krumpliaratis suka gretimai esančius, o šie toli ir toliausiai esančius. Tai valstybės bei žmonijos socialinio organizmo normalų funkcionavimą privalanti užtikrinti jėga. Todėl ir valstybės konstitucija privalo būti ne kuo nors kitu, o vien tiktai konkretizuota, praktinei veiklai pritaikinta, morale.

Konstitucija yra per daug svarbus dalykas, kad į ją būtų galima žvelgti neatsakingai, kaip daugumoje atvejų buvo ir yra daroma plačioje pasaulinėje praktikoje. Amoralumus toleruojanti konstitucija praktikoje reiškia žemos dvasios žmonių valdžią, nešančią visuomenei kančias ir begalinį vargą, psichines, moralines bei fizines ligas, nenormalų gyvenimą bei priešlaikinę mirtį daugumai žmonių. Konstitucijos, kokia ji privalo būti, pareiga — įteisinti ne neaiškią vertę turinčią demokratiją, bet moralės diktatą, reikalaujantį iš žmonių ir tautų labai nedaug: darant gera, nieko bloga nedaryti sau ir kitiems. Moralė savo esmėje — tai kultūros kūrimo dvasia. Konstitucija be moralės dominavimo joje — tai gyvenimas be kultūros, tai šlubuojantys visuomenės žingsniai neišbrendamo liūno linkui. Tai teisingumo alkiu persunktos visos dienos ir naktys. Tai modernios konstitucinės demokratijos vardu pridengta gėda. Tai „normalu", jei toje visuomenėje viskas nenormalu.

Konstitucija privalo būti pagrindiniu instrumentu įgyvendinti moralės reikalavimus ir ginti tiktai kultūrą kuriančias jėgas — normalų žmogų ugdančius ir normalias gyvenimo sąlygas formuojančius elementus. Ji privalo nepalikti vietos antikultūrą (nedorą žmogų ir nenormalias gyvenimo sąlygas) norinčioms kurti jėgoms. Moralės dvasia persunktai konstitucijai nepaklusti niekas neturi teisės. Joje lemiamą ir paskutinį žodi, visados privalo turėti ne „modernios demokratijos" principai, o vien moraliniai principai. Labai svarbu, kad konstitucinė demokratija kartu būtų ir moralinė demokratija.

IV

Kad Lietuva būtų geriausia, kokia ji tiktai begali būti — visas jos gyvenimas (kaip niekur dabarties pasaulyje!) turi būti pagrįstas natūraliu gamtos ir jos Kūrėjo pagrindiniu įstatymu — morale. Morale pagrįsta Lietuvos konstitucinė sistema turi vesti paskui save ir morale pagrįstą auklėjamąją, teisinę, politinę, kaip ir visas kitas socialinio tautos organizmo sistemas.

Lietuvos konstitucija turi atitikti Lietuvos Himno pagrindinį reikalavimą, kuris yra išreikštas tokiais žodžiais: ,, Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės".Šie kiekvienam labai gerai suprantami žodžiai (švenčiausi žodžiai, kokius kada nors galėjo ištarti žmogaus lūpos!) — tai ne vien kvietimas atsisakyti visų nedorybės šunkelių, ne vien liepimas, bet ir reikalavimas moralę laikyti tikruoju ir niekuo nepakeičiamu žemiškuoju dievu. Tai taip pat kvietimas atsisakyti nuo politinio, ideologinio, religinio, klasinio, nacionalinio ar bet kokio kitokio fanatizmo, nuo siauražiūriškumo. Tai — Žemei ir Dangui labiausiai priimtinas kvietimas.

Aukščiau paminėta Lowry Wy-man sakė, kad ,,JAV-bių konstitucija draudžia remti religiją" (Draugas, 1991.V.11). Lietuvos konstitucija neturėtų sekti blogais pavyzdžiais ir čia. Lietuva turi eiti ypatingai doru, o tuo pačiu ir ypatingai šventu keliu. Religija, kuriai moralė ir Kristaus labiausiai reikalaujama artimo meilė yra svarbiau negu davatiški fanatizmas, kuri supranta, kad gelbstinčios rankos yra šventesnės už besimeldžiančias lūpas, daug prisideda prie aukščiausio žmonijos idealo — kultūros — kūrimo, turi būti remiama visomis jėgomis.

Aukščiau paminėtas Barnabas Johnson sakė, jog nepriklausomybės siekianti tauta „turi aiškiai nurodyti, kodėl ji tos nepriklausomybės siekia. Nemanau, kad praėjusių metų Kovo 11-tosios paskelbimas pakankamai gerai tai padarė. (...) Lietuva turi aiškiai nurodyti, kodėl ji nori būti nepriklausoma" (Draugas, 1991.V.-11). Lietuva nori būti nepriklausoma dėl daugelio savaime suprantamų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad (1.) Tebesitęsianti moderniosios vergijos epocha turi būti kuo greičiau likviduota ir tuo išvaduotos visos pasaulio tautos. (2.) Kiekvienoje pasaulio tautoje pilnu šeimininku turi būti ne iš kažkur atsibastę plėšikai-užkariautojai, kaip dabar yra daugumoje pasaulio tautų, o čia — savo istorinėje teritorijoje — nuo amžių gyvenanti tauta. (3.) Kiekviena pasaulio tauta privalo turėti galimybę netrukdomai siekti aukščiausio žmonijos idealo — kurti kultūrą — t.y. vykdyti gamtos ir jos Kūrėjo jai uždėtą misiją.

Studijų savaitėje, Dainavoje. Iš k.— V. Ročiūnas, dr. A. Damušis ir V. Volertas. Nuotr. J. Baužio.

Tam įvykdyti, Lietuvos Respublikos konstitucijoje, be daugelio kitų, turėtų būti ir tokie, ar jiems panašūs, įrašai:

1.    Pagrindinis valstybės uždavinys ir aukščiausias tikslas — kurti kultūrą — aktyviai realizuoti visuotinį gėrį (Siekti normalaus žmogaus ir normalių jam gyvenimo sąlygų bei likviduoti visuotinj blogį (nutraukti nenormalaus žmogaus ir nenormalių gyvenimo sąlygų formavimą).

2.    Jaunimo ir suaugusiųjų auklėjimas turi atitikti Lietuvos Himno reikalavimus ir tuo būdu siekti, kad visi eitų „vien takais dorybės", bei kad to pasekmėje visus visados lydėtų šviesa ir tiesa.

3. Valstybės kontrolę vykdančių organų pati svarbiausia ir todėl pirmaeilė pareiga be perstojo įdėmiai sekti, kad nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje būtų kuriama tiktai kultūra ir niekados pseudokultūra ar antikultūra.

Nei valstybės vadovai, nei bet kuris valstybės pilietis niekados neturi užmiršti, kad konstituciniu būdu įteisinus įmoralią — neišmintingo elgesio žmonių daugumos demokratiją, vėl bėgs dešimtmečiai ir šimtmečiai, persunkti bereikalingos žmogaus kovos su žmogumi, lydimi vargo, kančių ir priešlaikinės mirties.

1991. V. 16 61