PRISIMENANT DAUMANTĄ

Juliaus Kelero pokalbis
su Nijole Bražėnaite

Kalnuose su draugais 1950 metais. B k.Julijonas Butėnas, Nijolė Bražėnaitė, prel. Kapočius, Birutė Prapuolenienė, Juozas Lukša.

Į Laisvę Fondas rengiasi išleisti Lukšos-Daumanto laiškų Nijolei rinkinį. Tuo metu jis gyveno Vakaruose ir buvo ruošiamas grįžimui į Lietuvą. Knygą redaguoja J. Keleras. Čia spausdinamas pokalbis, paimtas iš rengiamos knygos.

 

Julius Keleras:Kokiomis aplinkybėmis Jūs susipažinote su Juozu Lukša, kurį Lietuvos skaitytojai tikriausiai geriau žino pagal vienį iš daugelio jo slapyvardžiųDaumantas?

Nijolė Bražėnaitė: 1948 m. buvau Paryžiuje ir tikrai gerai net neatsimenu, kas mane supažindino su Juozu Lukša. Galbūt dr. S. Bačkis. Tikrai žinau, kad mes susipažinom Paryžiuj: tai laikais dirbau šv. Antano ligoninės kraujo banke. Prieš pat man susergant tuberkulioze aš gana sunkiai tenai dirbau. Atrodo, susipažinau su Juozu vasarą, turbūt liepos mėnesi. Iš pradžių aš apie jį nieko nežinojau. Ir ar tik ne tuo laiku Paryžiuje maišėsi Jonas Pajaujis ir Petras Vilutis. Ir dabar, kai kalbu, per miglas prisimenu, kad Petras Vilutis mus tikriausiai supažindino. Už tai mes jį pavadinom piršliu. Petras gyveno Paryžiuje jau kurį laiką, tad retsykiais visi pasimatydavom, paskui, kai su Juozu daugiau susidraugavom, susitikdavome ir vieni, nors iš tikrųjų tuo metu mums labai mažai susitikti teko, kadangi Juozas tuo metu buvo ypatingai užimtas. Aš niekad jo net ir neklausiau, ką jis daro. Žinojau, kad buvo prasiveržęs iš Lietuvos su tam tikra misija, kurią jis norėjo šventai atlikti. Jis siekė sukurt ryšius tarp partizanų judėjimo Lietuvoj (turėjo užduotį prasiveržt pro geležinę uždangą) ir susirišt su Vakarais. Žinoma, pirmiausia jis susisiekė su Vliku, o per Vliką — su amerikiečiais. Papasakojęs jiems apie aktyvų pasipriešinimą prieš komunistus Lietuvoje ir taip pat atlikęs savo kitas misijas, apie kurias aš net ir dabar nežinau, jis turėjo surasti būdą, kaip vėl sugrįžt į Lietuvą. Kiek man žinoma, jis mėgino grįžt ir per prancūzus, ir per anglus, kol galų gale pasitaikė amerikiečiai, kurie sudarė sąlygas jam ir jo grupei su parašiutais nusileisti į Lietuvą. Tačiau tas atsitiko praėjus dvejiems metams po mudviejų pažinties.

O tuo tarpu 1948 m. lapkričio mėnesį gana sunkiai sirgau Paryžiuje, toje pačioje ligoninėje, kur ir dirbau. Liga kankino pusę metų. Juozas mane retkarčiais aplankydavo, tik labai retkarčiais, kadangi jis visada kur nors turėjo važinėt ir toliau vykdyt savo uždavinius. Aš niekad apie tai jo neklausinėdavau ir, manau, tai jam patiko. Aš niekad neklausiau, nei kur jis būna, nei su kuo. Man buvo aišku, kad jis turi itin svarbius uždavinius, ir juos gerbiau. Nesikišau į tai visiškai, ką, beje, jis savo laiškuose, rašytuose man, gana dažnai pabrėždavo. Ypač tuomet, kai buvau išsiųsta į sanatoriją visiems metams, Juozas man rašė labai dažnai: kartais kasdien, kartais į savaitę, taip kaip jam išeidavo. Vieną tik kartą buvo mane aplankęs. Sanatorija buvo gana toli, prie Mont Blanc, prie Šveicarijos pasienio. Kuomet aš apsveikusi grįžau į Tuebingen'ą, mūsų ryšys tapo gana gilus, nors ir buvo platoniškas. Tai nebuvo paprasta susižavėjimo meilė, kadangi daugiausia mes bendraudavom per laiškus, kurių dėka, aš manau, geriau pažinau Juozą. Aš niekad nemaniau žiūrėti į ateiti taip, kad jį sulaikius nuo jo misijos ar padarius iš to didelę kančią dėl mudviejų atsiskyrimo. Taigi, kuomet grįžom į

Nijolė ir Daumantas Tuebingene 1950 m. Gretimame psl.- Lietuvos partizanų vadų pasitarimo metu. Daumantas priekyje, kairėje. Tikslus laikas nežinomas.

Tuebingen'ą, tapo aišku, kad mes esam vienas kitam skirti. Nutarėm tuoktis. Tas buvo labai sunku, kadangi jis visą laiką buvo ruošiamas kelionei į Lietuvą, jis niekad negalėjo pasakyti, kur jis yra, nes tai buvo susieta su didele ir gilia paslaptim. Nepaisant to, Juozas visada surasdavo būdų parašyt arba paskambint iš kur nors labai paslaptingai. 1950 m. liepos 23 d. prelatas Krupavičius mus surišo Tuebingen'e. Po to už savaitės jis turėjo visiškai išvykt ir toliau būti ruošiamas ir treniruojamas. Niekas nežinojo, bent aš nežinojau; tam tikri žmonės, aišku, žinojo, kuomet tiksliai jis bus nuleistas su parašiutu į Lietuvą.

Tas faktiškai įvyko 1950 m. spalio mėnesį. Po to aš nieko iš jo negirdėjau, išskyrus tai, kad gruodžio mėnesį atėjo trys užšifruoti laiškai, kuriuos reikėjo dešifruoti. Perdaviau juos tam tikriems asmenims, dabar net neatsimenu kam, bet tą užduotį atlikau, nesupratau nieko, kas tuose laiškuose buvo parašyta, nes jie buvo parašyti tam tikru raktu. Paskui šešerius metus aš vis tikėjausi, kad Juozas yra kur nors gyvas ir nieko apie jį nežinojau. 1953 m. į Reutlingen'ą atvyko kongresmanas Kersten, turėdamas užduotį išnagrinėti Latvijos, Estijos ir Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Atvyko susitikti su daugeliu pabėgėlių iš tų trijų kraštų. Lankėsi daugelyje pabėgėlių stovyklų, rinko žinias apie sąlygas, kuriom pabėgėliai buvo pasitraukę, ką jie žino apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos prijungimą prie Sovietų Sąjungos.

JK: Ar Jūs pati asmeniškai buvote pažįstama su kongresmanu Charles J. Kersten 'u — radikaliu antikomunistu, priklausiusiu konservatyviajam senatorių R. Taft ir J. McCarthy respublikonų sąjungos sparnui? Įdomu taip pat, kaip Jūs pati pasiekėte Amerikos pakrantę?

NB: Aš turėjau puikią progą susipažint su kongr. Ch. J. Kersten'u, kadangi jo atvykimo metu dirbau sekretore Vlike. Nors jau turėjau medicinos diplomą, baigiau mokslus Innsbruck'e 1947 metais, bet Austrijoje šioje profesijoje man, kaip ir daugeliui kitų lietuvių, nebuvo jokios vilties dirbti, kadangi mes nebuvome Austrijos piliečiai. Man bedirbant Vlike, iš Milwaukee atvyko kongr. Ch. J. Kersten, nepaprastai įsigilinęs į komunistų okupaciją ne tik Pabaltijo kraštuose, bet ir į Kinijos komunistinę revoliuciją. Šis žmogus aštuoniasdešimt trečiojo kongreso metu buvo pasiūlęs rezoliuciją įsteigti Komitetą Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijai tyrinėti. Kongresmanas ieškojo žmonių, kurie galėjo paliudyti okupaciją, trėmimus į Sibirą, pabėgėlių pergyvenimus; jis praleido Vokietijoje kelis mėnesius, bevažinėdamas po tremtinių stovyklas.

Tuo metu aš gana tampriai susipažinau su jo šeima, mat jis buvo atvykęs ne tik su savo palydovais iš Kongreso ir kai kuriais amerikiečiais lietuviais, bet ir su žmona ir dukra. O kadangi aš mokėjau angliškai, tai buvau paprašyta pabūt su dukra, parodyti jai šiek tiek Vokietiją, kad jinai nebūtų vieniša. Taip aš toje kelionėje susipažinau ne tik su daugeliu amerikiečių, bet aplankiau ir Amerikos konsulatą. Viena iš Kersten'o palydovių buvo panelė Marytė Kižytė, kuri tuo metu buvo Amerikos lietuvių informacijos direktorė prie Alto. Kelionės metu mes visuomet kartu su ja gyvendavom viešbutyje ir aš atsimenu, kai mes lankėmės Miunchene, atėjo žinia vieną naktį, kad mirė jos motina Amerikoje, New York'e. O kongresmanas Kersten žinojo apie mane, domėjosi mano istorija. Jisai žinojo, kad aš esu Juozo žmona, medikė, kad negaliu dirbti medicinoj, kadangi nesu nei Austrijos, nei Vokietijos pilietė. Jo nuomone, aš turėčiau atvykti į Ameriką, — jis manė, kad Amerikoje trūksta gydytojų. Atrodo, jog tuo metu ir trūko. Panelės M. Kižytės motinos mirties proga jis sugalvojo gauti man laikiną vizą atvažiuoti į Ameriką, lyg ir palydint ją į motinos laidotuves New York'e. Paklausė manęs, ar norėčiau tą padaryti. Aš, žinoma, turėjau atsakyti labai greitai — taip ar ne. Atsakiau teigiamai, nes norėjau dirbti savo srityje, o Europoje tas buvo neįmanoma. Tokiu būdu aš ir atsiradau Amerikoje kongr. Kersteno dėka.

JK: Ar Juozas Lukša yra Jums pasakojęs apie savo vaikystę, tėvus, šeimą?

NB: Taip. Jisai buvo pasakojęs apie savo brolius. Buvo gimęs Juodbučio kaime, gana gausioje šeimoje. Du, ar trys broliai buvo įsijungę į antikomunistinį partizanų būrį Lietuvoje, tarp jų buvo Antanas, rodos, ir Vincas. Jie abudu buvo ištremti į Sibirą ir gan ilgam laikui. Antanas, regis, Sibire praleido bent 20 metų; Vincas irgi dar yra gyvas, kiti šeimos nariai yra mirę. Tėvas buvo kankintas, bet kadangi Juozas buvo tuo metu šičia, aš nežinau, ar jisai tikrai žinojo, kas su jais atsitiko. Ir pati aš, neturėjau jokių galimybių apie juos sužinoti tuo metu, tiktai vėliau paaiškėjo, jog du ar trys broliai yra išvežti.

JK:Būtų įdomu išgirsti apie Juozo studijų metus. Juk jis šiek tiek studijavo architektūrą?

NB:AŠ tik tiek žinau, kad jis studijavo architektūrą. Jis gyveno beveik toj pačioj gatvėj, kur ir mes — Kaune, Aleksote. Bet aš jo neatsimenu kaip studento. Jis sakė, kad atsimena mano seserį ir mane.

JK:O Jūs tuo metu studijavote mediciną?

NB:Taip. Aš studijavau mediciną: 1941 m. aš buvau priimta į VD universitetą Kaune ir paskui studijavau Berlyne, Giessen'e ir galų gale baigiau Innsbruck'e.

JK:Pagal M. Chieno, K. Šmigelskio ir E. Uldukio ,,dokumentinę apybraižą" ,,Vanagai iš anapus", publikuotą Vilniuje 1961 metais, kitas sovietines šmeižto, fantazijos ir neapykantos brošiūra s (kurias neapsiverčia liežuvis pavadinti knygomis) matyti, jog Daumantui buvo teiktas ypatingas dėmesys. Ar tuomet Juozas Jums atrodė išskirtinis? Ir kuo? Ką žinojote apie antikomunistinį partizanų sąjūdį Lietuvoje? NB:Apie antikomunistini sąjūdį aš žinojau tiktai iš Juozo. Ir tada, kai jisai prasiveržė, atvežė žinias apie judėjimą. Kadangi aš dirbau Vlike, tai apie tai gana daug girdėjau, bet prieš tai mes nieks nieko nežinojom. Jis buvo turbūt pats pirmas paukštis, atlėkęs į Vakarus ir atskleidęs, kas darėsi Lietuvoje ir kokia dvasia ten gyvena žmonės. Ypatingai Lietuvos situacija atsiskleidė, kai Juozas parašė savo atsiminimų knygą. Tada mes sužinojom, jog jau nuo 1946 metų buvo organizuojami partizanai ir kokią jie sunkią užduotį buvo užsidėję ant savo pečių, į kokius pavojus jie patys save buvo įtraukę, žinodami, jog kiekvienu metu gali būti sugauti, žiauriai nužudyti arba kalinami. O jie norėjo padėti tik Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, b jie tikrai degė Lietuvos meile. Niekas kitas jiems turbūt nebuvo svarbu tuo metu, kaip tiktai kaip nors išsaugoti kuo daugiau žmonių, juos perspėti, kad slėptųsi nuo išvežimo ir kaip nors išsilaikyti, kad galėtų pranešti Vakarams, kas dedasi, kokia kraujo kova vyksta už geležinės uždangos. Tačiau Vakarai, kaip žinome, nieko jiems, deja, nepadėjo.

JK:Kokios nuotaikos buvo Jums dirbant VLIKe? Ar buvo tikimasi Vakarų pagalbos?

NB: Aš manau, kad mes visi labai naiviai tikėjomės, kad Vakarai padės. Ar galima į tokią kruviną kovą už savo kraštą neatsižvelgti? Bet Juozas žinojo tikrą padėtį. Ir savo laiškuose man jis išreiškė, kad čia, Vakaruose, visi savais reikalais yra užsiėmę ir jiems visai nesvarbu, kas darosi tenai, ir jis jautė tą baisų baisų vienišumą, kad niekas į mus dėmesio nekreipia ir niekam nerūpi, kas su mumis yra daroma. 

JK: Dvi laidos,, Partizanų už geležinės uždangos" yra publikuotos anglų kalba, minėjote, jog yra parengtas ir vokiškas vertimas. Būtų įdomu išgirsti vertimo parengimų ir spausdinimo istoriją. 

NB: Kai Juozo knyga buvo išspausdinta Čikagoje, aš jau buvau Amerikoje. Ir tik 1956 metais aš galų gale save įtikinau, kad Juozo gyvo nėra. Žmonės nenorėjo turbūt savo minčių man išreikšt, neturėdami faktų, kas įvyko su Juozu, bet kongr. Kersten, būdamas Vokietijoje, apklausinėjo pulkininką Burlickį, kuris papasakojo apie partizanų judėjimo likvidavimą. Kongr. Kersten 1956 metais, besilankydamas New York'e, man atvežė Kongreso leidinį „Congressional Records", kur buvo Kersten'o surinktos žinios iš Vokietijos. Ir jis manęs paklausė apie vieną partizanų vadą, apie kurį pulk. Burlickis pasakojo kaip apie „Miškenez". Ir man tada paaiškėjo, kad tas „Miškenez" yra Miškinis, viena iš Juozo slapyvardžių. Ir ten apie jį buvo pasakojama — kaip jį sulikvidavo. Kongr. Kersten buvo pats pirmasis po to, kai Juozas buvo nuskraidintas į Lietuvą, atvėręs man akis, ir aš tada galų gale save įtikinau, kad jo jau gyvo nėra.

Po pirmojo Daumanto „Partizanų už geležinės uždangos" paskelbimo, Vlikas norėjo, kad kas nors išverstų tą knygą į anglų kalbą. Tą užduotį jie patikėjo p. Harrison'ui, kuris, man rodos, buvo Anglijos konsulas Lietuvoje ir, regis, net lietuviškai mokėjo. Bet kai kurie Vliko nariai nutarė, jog visas tekstas bus per sunkus p. Harrison'ui, todėl jie kažkam davė sutrumpint tekstą. Ir tą sutrumpintą tekstą p. Harrison'as išvertė. Ir, žinoma, kai vertimas nėra darytas tikrai iš originalo, jo likimas buvo nekoks. Jokia spaustuvė nesutiko spausdint, kadangi vertimas buvo ne iš originalo. Kai kurie žmonės, o tarp jų prof. J. Brazaitis ir p. Sidzikauskas, labai stengėsi, mėgino visokiais būdais išleisti tą knygą. Kadangi viskas taip tęsėsi, lietuviškai pasirodė ir antroji knygos laida. Aš turėjau Juozo man paliktas visas teises ir niekaip negalėjau sutikt, kad jo knygos angliškai neįmanoma išleisti. Amerikoje susipažinau su Stepu Zobarsku, kuris turėjo „Manyland" leidyklą. Jis sakė: „Duok man visą tekstą, peržiūrėsim, ir duok originalą". Jo dukra, labai gerai mokanti anglų kalbą, beveik visą tekstą išvertė naujai, ir 1975 m. pasirodė pirmoji angliška laida, išleista 1000 egz. tiražu. Jis paskleidė tą knygą po įvairias Amerikos bibliotekas ir, pagal jį, paklausa buvo didelė. Beveik visas tiražas išsiuntinėtas po pasaulio — JAV, Anglijos, Japonijos — bibliotekas. Faktiškai jis tą knygą ir išplatino, aš tiktai padengiau išlaidas.

JK: Ačiū už pokalbį.