REZISTENCIJOS SIEKIS -VALSTYBINIS SUVERENUMAS

ADOLFAS DAMUŠIS

Nepriklausomos Lietuvos savarankiškas tvarkymasis, trukęs vos 22 metus (1918-40), tautoje išugdė laisvės meilę, ypatingai jos jaunojoje kartoje. Toji meilė buvo patirta tiesioginiu asmeniniu pergyvenimu ir užgrūdinta sąmoningu pasipriešinimu prievartai.

Antrojo pasaulinio karo metais pasireiškęs sovietų ir nacių brutalus smurtas buvo nukreiptas ne tik prieš asmeninį pavergtųjų nusiteikimą, bet ypač prieš tautos troškimą gyventi savo laisvoje valstybėje. Okupantų nuostabai, jų imperialistiniai siekiai susidūrė su pavergtųjų valstybių rezistentais, jau gerai pasiruošusiais priešintis okupantų prievartai. Rezistentai turėjo drąsos, nebijodami teroro, pareikšti savo atstovaujamos tautos valią: „Siekiame pilnutinės valstybinės Lietuvos nepriklausomybės".

Toks troškimas išreiškė visos tautos valią. Drąsūs pasipriešinimo veiksmai prieš okupantus lyg raudonu siūlu lydėjo lietuviškąją rezistenciją per visas tris okupacijas. Nebūtų įmanoma čia suminėti tų visų rezistencinių veiksmų, tad pasitenkinsime tik pačių svarbiausių rezistencijos momentų ir faktų trumpu atžymėjimu.

1941 metų birželio 22-29 dienos sukilimas prieš Sovietų Sąjungos okupacines jėgas yra vienas iš ryškiausių rezistencijos veiksmų. Šiame ginkluotame sukilime dalyvavo virš 100,000 asmenų. Buvo praėję tik kelios dienos po pirmojo masinio šeimų išvežimo į Gulago vergų stovyklas. Sukilimo metų žuvo apie 4,000 aktyvių kovotojų. Vien Kaune buvo 200 žuvusiųjų. Tai buvo didysis ir pradinis rezistencijos veiksmas.

1941 birželio 23

Pirmadienio rytą gautas pranešimas LAF štabe, kad radiofonas sutvarkytas Lietuvos nepriklausomybės skelbimui. Kauno LAF štabo narys su būriu sukilėlių jau buvo įsitvirtinę radijo stotyje...

9 val. 28 min. Lietuvių Aktyvistų Fronto Vyriausiojo štabo vardu LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės sudėtį. Sugiedotas Lietuvos himnas. Sukilimas užvirė visame krašte". (A. Damušis, Į laisvę, Nr. 25-62.)

Dr. Juozas Girnius Aiduose (1966, Nr. 6, psl. 241) apie šį sukilimą rašo: ,,Nuo tautos atitrukusio režimo pasyvi kapituliacija, prarandant nepriklausomybę be kovos, liko tautoje žaizda. 1941 birželio sukilimas atstatė tautos pasitikėjimą savimi. Tai leido jai nebesugniužti nacių okupacijoje (kolaborantų beveik neturėjome). Tai padėjo pagrindą tautinei atsparai ir naujos sovietinės okupacijos nelemtyje... Savaime aišku, kad mirti niekada neapsimoka'. Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi".

Antrasis nemažiau ryškus rezistencijos veiksmas buvo Lietuvos Laikinosios vyriausybės nesvyruojantis tvirtumas siekti Lietuvos suverenumo. Laikinoji vyriausybė, nepakluso Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovo dr. Kleisto pakartotiniams raginimams pakeisti Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministerių titulą ir pasidaryti civilinės vokiečių valdžios tarėjais. Gestapo atstovas plk. Greffe grasino ištremti į koncentracijos stovyklą visą ministerių tarybą, jei nebus sutikta pasikeisti iš Lietuvos ministerių į vokiečių tarėjus. Generolas von Rocques, Ostlando užfrontės vyriausias vadas, apsaugojo ministerių tarybą nuo tokio ištrėmimo, bet įsakė nekelti suverenumo klausimo. Laikinoji vyriausybė neatsisakė savo pagrindinio siekimo.

1941 rugpjūčio 5 dieną, t.y. po 46 dienų nuo vyriausybės paskelbimo, generalinis vokiečių civilinės valdžios Lietuvoje komisaras dr. Adrian von Renteln susikvietė visus Laikinosios vyriausybės ministerius ir savo kelių palydovų akivaizdoje iškilmingai pranešė: ,,Jus visus skiriu civilinės vokiečių valdžios tarėjais". Prof. Juozas Ambrazevi-čius-Brazaitis, einąs ministerio pirmininko pareigas, ten pat ir tuojaus atsakė: „Ne, ačiū, mes esame sukilėlių įgalioti būti Nepriklausomos Lietuvos ministeriais". Tada von Renteln pranešė perimąs valdžią ir pirmuoju tarėju skiriąs gen. P. Kubiliūną. Laikinosios vyriausybės veikla civilinės valdžios komisaro buvo sustabdyta. Laikinoji vyriausybė ir LAF išreiškė protestą. Dauguma jos narių perėjo į aktyvų antinacinį pogrindį.

1943 metų vasario mėn. antinacinis lietuvių pogrindis suboikotavo Gestapo ir civilinės vokiečių valdžios bandymą suorganizuoti lietuvių SS legijoną. Tai buvo trečias labai svarbus rezistencinis veiksmas. Vokiečiai reagavo: už pabaudą visos aukštosios Lietuvos mokslo įstaigos — universitetai, institutai, akademijos — buvo uždarytos, apie 80 „įkaitų” buvo išvežti į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Profesūra studentams skaitė paskaitas pogrindyje.

Karinė Vliko grupė kartu su keliais Vietinės rinktinės štabo nariais ryžosi labai sunkiam uždaviniui: organizuoti komendantūrų tinklą, kurio tikslas būtų, artėjant antrosios sovietinės okupacijos pavojui, pasiruošti pašaukti karo tarnybon apie 100,000 vyrų. Vlikas tuo metu pasiuntė emisarą į Švediją užpirkti gaminimo įmonėse ginklų lietuvių pogrindžio kariams. Deja, emisaras buvo Estijoje Gestapo suimtas, jam besiruošiant keltis Baltijos jūra į Suomiją. Tardant išryškėjo Vliko nariai. Aštuoni jų buvo suimti, apkaltinti „valstybės išdavimu” (Hoch Verrat) ir įkalinti Vokietijos kalėjimuose.

Tuo pat metu Vietinės Rinktinės štabas ir rinktinės kariai atsisakė prisiekti Hitleriui. Jie sutiko prisiekti Lietuvai ir ginti jos teritoriją. Apie pora šimtų karių buvo sušaudyti. Dauguma kariūnų ir karių su ginklais pasitraukė į miškus, į pogrindį. Štabas buvo išvežtas į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Daugeliui inteligentų, kariškių bei politikų vokiečiai grasino fiziniu sunaikinimu Lenkijos ir Čekoslovakijos pavyzdžiu.

Kai 1943 metų pabaigoje buvo matoma, kad Vokietija karą pralaimės, pik. K. Škirpa kreipėsi į Vokietijos vyriausybę, ragindamas ją pripažinti Lietuvos suverenitetą. Už tokį „įžūlumą” plk. Škirpa buvo taip pat išsiųstas į diplomatų koncentracijos stovyklą.

Tuo tarpu frontas judėjo gana sparčiai į Vakarus ir 1945 metų pradžioje jis atsidūrė Vokietijos teritorijoje. Vokietija buvo priversta keisti savo politiką Rytų Europoje. Rusų generolui Vlasovui vokiečiai pasiūlė organizuoti kelių milijonų rusų armiją iš tuo metu Vokietijoje buvusių karo belaisvių bei prievarta prigabentų rusų darbininkų. Ši armija turėjo kovoti prieš Sovietų Sąjungą. Vokiečiai taip pat ruošėsi atkurti Lietuvą, Latviją bei Estiją ir net Lenkiją.

Jungtinių Amerikos Valstybių archyve (National Archives) Washington, D.C., tais klausimais radau įdomų dokumentą, kurio Nr. 1-2835, datuotame 1944 lapkričio 15, aprašoma Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos), Vokietijos ir Sovietų Sąjungos klausimai bei atkursimos Rusijos ir Lenkijos reikalai. Dokumento tema — Vokietijos politikos kitimas Rytų Europoje: lietuvių žvilgis. Šiame OSS dokumente pateikta informacija iš Berlyno atkeliavo į Švediją, o iš ten į JAV. Pranešimas prasideda tokiu sakiniu:

,,The following report comes from Lithuanian circles in Berlin". Pirmoje dokumento dalyje kaip tik ir aprašomi faktai, kurie šioje informacijoje jau paminėti. Prie to tiktai galima pridėti vieną įdomią ,,smulkmeną". Gen. Vlasovas, prieš apsiimdamas organizuoti rusų kariuomenę, reikalavo, kad busimosios Rusijos ribos būtų tokios pat, kaip jos buvo 1914 metų liepos 1 dieną. Bet koks įdomus pasikeitimas: vokiečiai pasipriešino Vlasovo norams, jie gynė Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos valstybių savarankiškumo atkūrimą.

Atrodo, kad tie radikalūs skirtumai tarp vokiečių ir rusų vis dėlto buvo išlyginti. Rusijos vyriausybė su Vlasovu priekyje buvo pilnai sukomplektuota, ir buvo pradėtos pastangos sudaryti Lietuvos, Latvijos ir Estijos egzilines vyriausybes. Vokiečiams pavyko prikalbinti porą estų šiam neaiškiam uždaviniui. Iš Lietuvos bei Latvijos tokių kandidatų neatsirado: „šaukštai buvo po pietų" — Vokietijos padėtis buvo visiškai desperatiška. Taip ir šis rezistencinis veiksmas praslinko pro kolaboravimo gundymų pavojų.

Antroje šio minėto dokumento dalyje randame aiškią ir taiklią Vilko įžvalgą iš 1944 liepos 5 dienos. Ji čia pateikiama anglų kalba, kaip parašyta dokumento originale:

„The Soviet Union and Germany fight their battles only to satisfy their own purposes. Both of these belligerents operated, and still operate, against the desires of the Lithuanian people to defend and maintain Lithuanian independence. Each of these powers, exploiting its physical superiority, seeks to draw Lithuania within its sphere of influence, but the Lithuanian people always opposed such efforts".

Antrosios sovietinės okupacijos pokariniais metais vyko tragiškos savo aukomis, bet nuostabios kovotojų aukos dvasia partizaninės kovos. Jos tęsėsi visą dešimtmetį. Žuvo apie 30,000 kovotojų už laisvę. Pasibaigus partizaninėms kovoms, išaugo rezistencija, kuri neturėjo okupantų teroro baimės. Tai buvo drąsus pasipriešinimas naujais metodais — drąsa ir tiesos žodžiu. Jame ypatingai reiškėsi pogrindžio spauda, pasauliečiai ir gana gausi režisuojančios Bažnyčios dvasiškijos dalis. Iškilo Lietuvos Laisvės Lyga, o vėliau ir Sąjūdis.

Tad nei kolaboravimo gundymai, nei brutalus teroras nepalaužė mūsų rezistencinių veiksmų ryžtingumo, kuris pasauliui buvo rodomas aiškiai ir taikliai. Rezistencija jau 50 metų garbingai siekė ir tebesiekia pilno, klasta nepažeisto, Lietuvos valstybinio suverenumo.