KARAS!.. PIRMOSIOS SIRENOS KAUNE . . .

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS

Šiais metais minime dar vieną 50 metų sukaktį — Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžią. Tokių nelaimių, kaip karas, niekas nelaukia, bažnyčiose net giedama „Nuo maro, bado, ugnies ir karo saugok mus, Viešpatie”. Tačiau to karo gal pirmą kartą mūsų istorijoj Lietuva laukė. Anų metų, bolševikinės okupacijos metų, baisumo ir beviltiškos klaikumos išsakyti, paaiškinti kitam, kuris nėra to pergyvenęs, neįmanoma. „Kad ir pats velnias ateitų, nebūtų baisiau negu dabar”, sakydavo kiekvienas, kuris išdrįsdavo pasakyti, ką širdy nešiojo.

Kad karas neišvengiamas, nujautėme. Klausydami slaptus Londono radijo pranešimus vokiečių ir lenkų kalbomis, žinojome apie kariuomenės traukimą į Rytprūsius, girdėdavome anglų komentarus apie keistą Hitlerio ir Stalino draugystę, kuri turėtų baigtis greitai, nes vokiečiai ir karą pradėjo, siekdami erdvės rytuose — „Drang nach Osten”. Tačiau oficialūs bolševikų sluoksniai tebekartojo apie „nesugriaunamą draugystę” su naciais. Kiek nelauktai 1941 pavasarį pradėjo lyg ir ruoštis civilių gyventojų apsaugai nuo oro pavojaus. Dažnėjo sirenų kaukimas, spaudoje pasirodydavo patarimai, kaip saugotis nuo priešo lėktuvų puolimų, bet kas tas priešas galėjo būti, vardo neminėjo.

Visuose Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose (bolševikai universitetą vadino tik Kauno universitetu) naktimis visada budėdavo sargai. Bolševikmečiu buvo įvestos dar vienos pareigos: vienas atsakingas budėtojas visiems rūmams. Tuo budėtoju turėdavo būti kas nors iš personalo. Dirbau tada universiteto bibliotekoje, kartais naktį teko ir man prasėdėti Didžiuosiuose rūmuose, rektoriaus kambary, kelis sykius paskambinti, patikrinti budinčius sargus Pirmuosiuose rūmuose, Medicinos fakultete, Fizikos-chemijos institute, Tyrimų laboratorijoje.

Vasaros pradžioje budėjimas buvo sustiprintas. Atsakingus budėtojus skyrė į kiekvienus rūmus. Nesvarbu, kad ten budintis sargas turi nemiegoti ir kas valandą sukti laikrodi, bet dar reikia jį „prižiūrėti". Ir taip atsitiko, kad mano eilė atėjo 1941 birželio 21, iš šeštadienio į sekmadienį. Labai klaikią savaitę, kai pirmieji vežamųjų vagonai buvo tik išriedėję iš Kauno. Bibliotekos bendradarbiai, net ir neoficialus politrukas Grafo Montekristo vertėjas Pranas Morkūnas, man pavydėjo, kad esu skiriamas į Fizikos-chemijos institutą, netoli aerodromo. Jei kiltų karas, aerodromas juk būtų puolamas pirmiausiai. Ta proga reikia geru žodžiu paminėti Morkūną. Nors jis buvo atsiųstas bibliotekos personalą sekti, bet kelis sykius mūsų piktą žodį užtušavo, nutylėjo, net įspėjo į neatsargius išsišokimus. Kilus karui, jis buvo mobilizuotas ir dar tais pačiais metais žuvo fronte.

Neatsimenu, kas tą šeštadienį budėjo Fizikos-chemijos rūmuose dienos metu. Iš jo gavau instrukcijas, ką reikia daryti, gavau du užklijuotus vokus, Nr. 1 ir Nr. 2. Jeigu paskambintų iš „centro" ir lieptų atidaryti kurį voką, tai viduje bus dar vienas vokas su užrašytu slapyvardžiu. Jeigu tą slapyvardį pakartos tas, kuris skambino, tai reikia voką atplėšti ir padaryti taip, kaip ten pasakyta. Telefonas buvo žemai, tuoj už įeinamų durų. Nuo ten pasišalinti negalima.

Sėdėti per naktį nuobodu nebuvo, nes ir sargas, apėjęs visus aukštus, ateidavo pasišnekėti. Ant rūmų stogo buvo nedidelė aikštelė. Ten dabar buvo įsitaisę keli kareiviai su priešlėktuviniu kulkosvaidžiu ar kuria kita šaudykle. Jų viršininkas buvo simpatingas rusas kapitonas. Susipažinom, pasikeitėm keliais sakiniais, ir jis išėjo. Visą naktį nepasirodė. Kareiviai ant stogo budėjo. Vadinas, tikėjosi galimo netikėto užpuolimo.

Naktis buvo šilta. Jokio debesėlio. Tik Aleksoto šlaituose jau nebesuokė lakštingalos, buvo ramu. Sargas tuo laiku buvo išsitiesęs ant suolo, o aš sėdėjau atsirėmęs į sieną, snaudžiau. Dar nebuvo pradėję šviesėti, kai keli rusų lėktuvai, sukeldami didelį triukšmą, pakilo. Jų reikalas, juk tai gal naktiniai pratimai. Praėjo gal tik pusė minutės, kai aerodromo pusėje pasigirdo baisus sprogimas. Antras, trečias. Suskambėjo kai kurių rūmų langų išbyrėję stiklai. Pašoko sargas, ir mudu pro duris laukan. Aerodrome aiškiai pamatėme kylančius dūmus, vėliau ir liepsnas, o į vakarus nuo mūsų du gretimai atsitolinančius lėktuvų siluetus. Lėktuvai buvo nematytos konstrukcijos. Vokiečių!

Dar po kelių sekundžių tiesiog nusirito laiptais žemyn nuo stogo pora kareivių mongolų. Baisiai išsigandę. Supratau, kad tikėjosi su mumis rasti savo viršininką. Juk jie savo pareigų neatliko. Niekas nepainstruktavo, kad reikia šauti į nepažįstamus lėktuvus. Jie mane klausinėja, kažką sako, tik ne rusiškai. Negalima suprasti.

Po poros minučių telefonas. Rusiškai klausia: „Kas ten pas jus atsitiko?" Ką aš žinau su kuo kalbu. Sakau, kad kažkas sprogo, dabar kyla ir liepsnos. Aerodromo pusėje. Negi sakysiu, kaip iš tikrųjų buvo. Juk tai „karinė paslaptis". Klausinėja daugiau, paskui liepia pašaukti sargybos viršininką, pasako jo pavardę. „Jo nėra, išbėgo kažkur. Gal į gaisro vietą". Aiškiai meluoju. „Tai pašauk ką nors iš kareivių sargybos", man įsakinėja. Mongolai dar čia stovinėja. Liepiu šnekėti. Matau, kad nesusišneka, vieni kitų nesupranta. Kareiviai grąžina man telefono ragelį. „Kokie ten durniai kareiviai, kad negalima susikalbėti. Jie tik mala žodžius, daugiau nieko". Nieko negalėjau padėti nei jam, nei kareiviams. Kažkodėl norėjosi juoktis iš tokios tvarkos.

Po kokių penkių minučių atbėgo kapitonas. Nespėjau jo paklausti, o jis man aiškiai: „Karas! Matei, kaip vokiečių lėktuvai sudaužė stovėjusių lėktuvų grupę? šešiolika lėktuvų dega". Jis tuoj prie telefono. Girdžiu, kaip jis pakeltu balsu su kažkuo ginčijasi. Pradeda keikti, plūsti. Meta ragelį. „Na ir sėdi ten idiotai! Jie tvirtina, kad čia nieko baisaus. Tik manevrai. Jokiu būdu ne karas. Kad lėktuvai dega, nenori girdėti. Štai kokia tvarka mūsų kariuomenėj! Jiems įkalta į galvą, kad Hitleris niekad neišdrįs pulti Sovietų Sąjungos, tokios nenugalimos galybės".

Paskui kapitonas man ramiai aiškina, kokia netvarka karuomenėj ir visoj šioj santvarkoj. Nėra gerų ryšių, nėra iniciatyvos. Be smulkiausių nurodymų iš Maskvos nieko negalima daryti. Blogu žodžiu atsiliepė ir apie Staliną. Kad valstybė tai pūvantis lavonas, tai parodė karas su Suomija. Jis pats dalyvavo, kentėjo per naktis sniego pusnynuose. Sovietai ten paklojo šimtą tūkstančių jaunų vyrų. Už ką? Vargšė mažytė Suomija apgynė savo nepriklausomybę. Kokia rusams gėda prieš pasaulį!

Gerokai praaušo. Tarpdury stovėdami girdime vėl svetimų lėktuvų ūžimą. Bet jie nepasirodė virš mūsų, nudūmė į vakarus. O instrukcijų paleisti sireną vis dar nėra. Kai visai išaušo, ir saulė palietė Aleksoto namų stogus, trečią kartą iš pietvakarių pusės išgirdome smarkų ūžimą. Telefonas — lyg jo nebūtų. Privati iniciatyva neleidžiama, bet gal rizikuoti ir įspėti kauniečius apie oro pavojų? Tariamės su kapitonu. Jis pilnai pritaria ir pataria neklausyti „načalninkų". Reikia miegančius piliečius prikelti.

Prišokome prie elektros paskirstymo lentos. įsuku kamštį, pakeliu ne lengvai judančią rankeną ir įjungiu srovę. Istorinės sekundės. Juk tai gal pirmas Lietuvoje tikro oro pavojaus paskelbimas!

Ant stogo įtaisyta sirena lyg iš požemių pradeda storu, vis didėjančiu balsu ir aukštesniu tonu kaukti. Net sienos dreba. Po keliolikos sekundžių rankeną nuleidžiu, sirena nutyla; vėl po kelių sekundžių kartoju tą patį. Ir taip gal netoli dešimties kartų. Na, kas dabar bus? Lėktuvai, kuriuos pirma girdėjom, kažkur dingo, ant Kauno neužskrido. Nieko tokio.

Po keliolikos minučių, ne sekundžių, telefonas. Ragelį pakelia kapitonas, bet tuoj man perduoda. Kalba lietuviškai. Ramiu balsu liepia man atidaryti voką Nr. 1. Atidarau. Ant antro užklijuoto voko slapyvardis „Palemonas". Tą slapyvardį pasako anas kalbantysis. Vadinas, viskas tvarkoj, reikia atplėšti voką ir pažiūrėti, kas ten liepiama daryti. Atidarau. „Skelbti oro pavojų" — rašoma. Dar bandžiau paaiškinti, kad toks pavojus jau paskelbtas, antro nereikia, kol pirmas neatšauktas. Bet anas jau padėjo ragelį. Kapitonas juokiasi: „Matai, turbūt mūsų paskelbtas kaip savarankiškas veiksmas, negalioja".

Jei liepia, galima vėl skelbti. Nors tai ir nerimtai atrodo. Taip mes ir padarėm. Paskui panašiai buvo ir visą dieną — oro pavojų skelbė bent keliolika sykių, bet jo niekad neatšaukė.

Aštuntą valandą mano tarnyba baigėsi. Lyg su senu geru draugu atsisveikinau su kapitonu, žinodamas, kad jo niekad nesutiksiu, ir ėmiau leistis Aleksoto šlaitais. Skubėjau namo. Gražus sekmadienio rytas. Mačiau ne vieną su ryšuliais skubantį toliau nuo aerodromo. Nežinia, kaip bus toliau, bet iš tos didžiausios nelaimės išsivaduosim.


LIETUVIŠKŲJŲ STUDIJŲ SAVAITĖS 1991

38-ji Europos lietuviškųjų studijų savaitė vyks liepos 28 — rugpjūčio 4 dienomis Vokietijoje, Vasario 16 gimnazijoje, 6840 Lampertheim 4. Registruotis pas Aliną Grinienę adresu Diamantstr. 7, 8000 Muenchen 50, tel. 089-1504471, pasiunčiant registracijos mokestį 100 DM. Studijų savaitės moderatoriai: dr. K. Girnius ir dr. K. Ivinskis. Numatyta plati programa: paskaitos, pranešimai, koncertas, parodos ir išvykos. Dalyvaus svečių iš Lietuvos.

* * *

35-ji JAV ir Kanados Lietuviškųjų studijų savaitė, rengiama Lietuvių Fronto bičiulių, vyks rugpjūčio 4-11 dienomis Dainavoje, Mičigano valstijoje. Registruotis ir kambarius užsisakyti prašome pas Joną Vasarį adresu 979 Proehl Dr., Barberton, OH 44203. Tel 216-644-7411. Registracijos mokestis 15 dol. šeimai. Numatyta plati ir įdomi programa. Kviečiama visa lietuvių visuomenė.