LIUDO DAMBRAUSKO „GYVENIMO AKIMIRKOS"
JULIUS KELERAS
Atsiminimų knygos, rodos, negali dejuoti dėl skaitytojų dėmesio. Lietuvoje jos išgraibstomos podraug su romanais, o išeivių padangėje irgi yra vertinamos ne tiek dėl vaizduojamų įvykių istorinės vertės, meninės išraiškos ar savito interpretavimo, kiek dėl pačių įvykių, kurie skaitytojams dažnai yra gerai žinomi, pažįstami, pergyventi (tam tikras Nepriklausomos Lietuvos ar išeivijos gyvenimo laikotarpis — M. Vaitkaus „Nepriklausomybės saulėje", M. Biržiškos „Dėl mūsų sostinės", I. Šeiniaus „Raudonasis tvanas", J. Kapačinsko „Spaudos baruose" ir kt.) arba atstovauja daugeliui baugiai nepažįstamą realybę (Lietuvos partizanų, tremtinių, kalinių ar tiesiog aneksuotų lietuvių atsiminimai — Daumanto „Partizanai", N. Sadūnaitės „KGB akiratyje", A. Griškėno „Iš laiko tėkmės sūkurių" ir kt.).
Yra ir dar viena atsiminimų rūšis — partinių veikėjų, vienaip ar kitaip kolaboravusių su pozdniakovais ir iš to valgiusiais bolševikinio raugo duoną: M. Gedvilo „Lemiamas posūkis", A. Sniečkaus, J. Paleckio, etc., atsiminimai. Jais tegalėjo tikėti tik naivieji, kuriems ideologinis voratinklis buvo uždengęs sąmonę, gebančių identifikuoti tikrus įvykius tikrame istorijos fone, arba tie, kuriems Lietuva buvo tolima egzotika, panašiai kaip mums Australija ar Mongolija.
Laimei šį sykį skaitytojai neturi reikalo su falsifikuota istorine būtim. Atsiminimų dvitomio „Gyvenimo akimirkos" autorius Liudas Dambrauskas — žmogus, skaudžiai savimi iškentėjęs Lietuvos istoriją, tad jo žodis vertas atidaus skaitytojo, kuris gebėtų įžvelgti, jog knygose gražiai ribojasi literatūrinių atsiminimų ir autobiografijos žanras. Autoriui ne mažiau už jo paties praeitį rūpi daiktai, įvykiai, vietovės, žmonės ir situacijos, kurios lydėjo, kūrė ir brandino jo asmenį moralinei rezistencijai. Kiekvienoje keturių gyvenimo periodų pasakojimo dalyje beveik paeiliui vyrauja tai autoriaus „aš" (dažniausiai tai ypatingos įtampos scenos — kalėjime ar ištremty), tai leidžiama pirmauti tam kas supa tą „aš".
Antruoju būdu, sakyčiau, pirmojo tomo pradžioje pateikti autoriaus vaikystės metai išrašyti, atrodo, tikrai auksiniu beletristo plunksnakočiu. Ukmergės apskrities Kuronių kaimas bei jo apylinkės, gyventojai, ūkinis gyvenimas (skaičiais ir vaizdais), tėvų ir vaikų ryšiai, mažojo Liuduko padėtis šeimoje — vaikystės žavesys ir dramatizmas skaitytoją įsuka į prieškarinio gyvenimo verpetą ir leidžia jam pasijusti ne pedantiško buities įvykių ir rakandų surašinėtojo, bet gyvo ir vaizdingo praeities atkūrėjo bendrininku. Kažkas iš senųjų autoritetų yra minėjęs, jog atsiminimuose visada esti begalė fantazijos, tačiau šiuo atveju skaitančiajam rūpi kas kita.
Svarbiausia dvitomio gija — nuo vaiko gebėjimo atsispirti savo luošumui, nugalėti jį sau taip, kad galėtum jį bemaž užmiršti iki sąmoningos niekieno neįveikiamos pastangos bandyti įveikti sistemos luošumą, gniuždantį žmonių gyvenimus. Jeigu pastebi tai, tuomet nesunkiai autoriui atleidi kai kurias jo literatūrines nuodėmes, ypač pastebimas antrojoje knygoje, t.y. apibendrinimus ar išvadas, kurios skaitytojui dažniausiai yra aiškios iš anksto arba ryškėjo iš pateikto teksto. Noras viską pasakyti iki galo kiek silpnina įspūdį, tačiau pati knyga — įspūdingas kaltinimas ne vien bakučioniams, liniauskams — bolševikinio smurto įrankiams, tvirtai sugniaužtiems socialistinės sistemos rankose, bet ir pačiai totalitarinei sistemai, tiek dešimtmečių bandžiusiai nužmoginti žmogų, iš tautų atimti kalbą, tautiškumą, žmogišką laikyseną.
Liudas Dambrauskas, Gyvenimo akimirkos. Atsiminimai dviejuose tomuose. I tomas — 676 psl, 11 tomas — 462 psl. išleido,,Vagos” leidykla Vilniuje. Kieti viršeliai. Iliustracijos dail. Gražinos Didelytės. Amerikoje gaunama Į Laisvę Fonde ir pas platintojus.
