LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS

JUOZAS ŠALTINIS

III DALIS

ŽIŪRINT Į ATEITĮ

Atstačius ekonominę struktūrą ir pradėjus eksportuoti gaminius į užsienį, teks pagalvoti ir apie tolimos distancijos planavimą. Ekonomistai yra pastebėję, kad tie kraštai, kurie turi ne tik trumpalaikius planus, bet ypač tie, kurie turi ilgos distancijos planą, kaip taisyklė pasidaro patys turtingiausieji pasaulyje. Tokiu planavimu pokario metais pasižymėjo V. Vokietija ir Japonija. JAV kaip tik tenkinosi trumpalaikiais planais ir jos rezultatai yra liūdni. Taigi ekonomiškas lietuvių žvilgsnis į ateitį darosi reikalingas ir svarbus.

Pirmiausia tektų sugriauti tą pasaulinio garso mitą (turbūt pačios Maskvos surežisuotą), kad Sovietų Sąjunga būsianti didžioji pasaulio turgavietė ir ten visas pasaulis darys biznį, pristatydami jai visokių reikmenų, kurių ten taip trūksta. Vaizduojamasi, kad visi, nuvežę į Maskvą savo prekes, taps turtingi, nes paklausa esanti beveik be konkurencijos, ir prisotinti tokį kraštą gėrybėmis būsiąs neišpasakytas biznis. Deja, tenka pripažinti, kad tai legendinis mitas. Taip nebus, nes tokios svajonės prasilenkia su visais ekonomijos dėsniais bei sąlygomis. Naudingos turgavietės sąlygos yra šios: turgavietė turi būti turtinga, stabili-pastovi ir patikima. Nei viena iš šių sąlygų netinka Sovietų Sąjungai, kuri neturi kietos valiutos, bus politiškai nepastovi dar 50 metų, taip pat nepatikima kaip prekybos partneris. 

Sovietinė valstybė kaip tarptautinės prekybos vienetas bus viena iš nepatikimiausių, nes dar ilgai skelbs vieną, darys visai ką kitą ir bandys nemokėti už įvežtas gėrybes visais galimais būdais. Toji geopolitinė mintis, kad, girdi ,,mūsų ateitis yra Rytuose" visiškai nepasiteisins, nes iš Rytų dar ilgai pas mus keliaus suktybės, melas, teroras ir beverčiai rubliai.

Taigi ekonominė gerovė, mokslas, technika, darbo etika ir darbo kultūra ateis į Lietuvą tik iš Vakarų. Jeigu kam kiltų šiuo klausimu abejonių, tai tie „konteineriai", pilni knygų, vaistų ir drabužių, turėtų prakalbėti jau dabar, nes jie ateina iš Vakarų, ilgos distancijos programai net neprasidėjus.

Pagaliau prisimename, kaip 1989 metais Maskvoje rezidavo keli tūkstančiai pasaulio prekybininkų, tikėdamiesi padaryti biznį su „naująja valstybe". Šiandien jų nebėra, — visi grįžo namo tuščiomis rankomis, o tie, kurie ten pardavė savo gėrybes, turi sunkumų su apmokėjimais. Vėliausiomis žiniomis Sovietų S-ga vėluojasi su atsilyginimais 560 milijonų dolerių sumoje.

Taigi ilgos distancijos planas Lietuvoje turės ekonomiškai būti atsuktas į Vakarus. Pagal šį pagrindinį sprendimą reikės ir orientuotis. Todėl pažiūrėkime į kai kurias pagrindines ekonomines sritis ilgos distancijos žvilgsniu, atsimenant tai, kas čia aukščiau paminėta.

Informacija

Lietuvos valstybė turi surinkti ir atspausdinti visą informaciją apie tai, kas šiuo metu joje gaminama. Joks prekybininkas, atvykęs į Lietuvą nevažinės iš miesto į miestą, bandydamas surasti, pvz., kas, kur ir kokiais kiekiais gamina mažus elektros motorus. Tą informaciją jis turi gauti atvykęs į viešbutį. Kiekvienas žmogus, suinteresuotas ką nors pirkti ar įsigyti, turi tokį gaminių sąrašą pamatyti. Geriausia institucija tokiai informacijai surinkti ir surūšiuoti yra telefono įstaiga. Juk visų įmonių telefonus ji jau turi; reikia tik išleisti naujo tipo telefonų knygą, kurioje alfabetine tvarka būtų surašyti gaminiai, bet ne įmonės. Taip pvz., pagal „A" būtų automobiliai, auto-remontas, benzino stotys ir t.t. Tokia telefonų knyga Vakaruose vadinasi klasifikacine ir jos vaidmuo komercinėje srityje yra tikrai naudingas.

Be to, reiktų įsteigti komercinį informacijos biurą Vilniuje, kur svetimšaliai galėtų gauti vėliausią informaciją tarptautinės prekybos srityje. Nereikėtų tada bėgti iš ministerijos į ministeriją sužinoti, kam priklauso stiklo kombinatas ir kaip jį pasiekti.

Energetika

Lietuvai reikia ilgalaikės energijos vartojimo programos. Čia daug galime pasimokyti iš kai kurių Vakarų kraštų patirties. Pagrindinė Lietuvos energijos rūšis turės būti elektra. Eventualiai gyvenvietės turės atsisakyti Rusijos dujų naudojimo dėlei daugybės priežasčių. Štai kelios: dujų tiekimas bus nepatikimas ir ateityje; pasenę vamzdžiai pradės trūkti ir sproginėti; sovietiniai organai gali reikalauti per aukštą kainą. Net jei dujų tiekimas iš rytų būtų patikimas ir pigus, vis-tiek ateities Lietuvai reikės daug daugiau elektros energijos, negu dabar pagaminama. Todėl reikės statyti antruosius Elektrėnus Klaipėdoje, apie 10,000 megavatų dydžio, kurie būtų kūrenami trejopu kuru: anglim, dujom ir nafta. Pagrindinis kuras turės būti anglis, kurią atsivešime laivais. Tai skamba labai pretenzingai, bet patirtis rodo, kad tai nėra labai baisus dalykas. Pvz., V. Vokietija turi savo anglis, bet jai pigiau jas atsivežti iš Pietų Afrikos. Anglis taip pat įvaro baimę visiems ekologams, bet yra padaryta pakankamai tyrimų, ir galima degimą taip sutvarkyti, kad ne tik pašalinama anglyje esanti siera, bet ir kiti taršalai. Jeigu tektų deginti alyvą ar jos išdirbinius — Mažeikiai nuo Klaipėdos visai netoli. Tokią elektros jėgainę pastačius, jau galima būtų svarstyti ir apie Ignalinos atominės jėgainės likimą.

Be to, reiktų pravesti programą, kad kiekviena įmonė ar gamykla, turinti virš 100 darbininkų, turėtų savo elektros jėgainę, varomą dujine turbina ar turbinomis. Tokia jėgainė paprastai veikia tik dienos metu, kad sumažintų maximalinį energijos pareikalavimą darbo valandų metu. Panašiu principu, bet kitais sumetimais, daug mažesnės jėgainės turės būti kiekvienoje ligoninėje. Amerikos įstatymai, pvz., reikalauja, kad ligoninės elektros tiekimas nebūtų sutrukdytas net didžiausių suiručių metu.

Reikėtų atstatyti visas, kad ir mažytes, Lietuvoje esančias hydroelektrines stotis. Vandens varoma elektros jėgainė juk yra pati ekonomiškiausia. Elektros kaina Amerikoje už kilovat-valandą yra keturis kartus pigesnė tose valstybėse, kur energija gaminama vandens kritimo pagalba, negu tose, kur deginama mažai sieros turinti alyva.

Energetikos programa pakeis visą Lietuvos gyventojų maitinimo ir gyvenimo stilių. Lietuva turėtų gauti leidimą gaminti trumpų radijo bangų virtuves, kurios labai sutaupytų elektros energiją ir namų ruošos laiką. Bet svarbiausia — atpalaiduotų gyventojus nuo Rusijos dujų. Tokios virtuvės galėtų būti naudojamos kiekviename bute. Jos užima mažai vietos ir vartoja tik dalį elektros srovės, kurią sunaudotų panašaus galingumo elektrinė plytelė. Vakaruose, ypač Amerikoje, kur šeimininkių laikas labai brangus, tokios instaliacijos yra labai populiarios ir sutaupo daug energijos.

Transportas

Jau iš energetikos taško žiūrint, reikės perstatyti Klaipėdos uostą. Tačiau tarptautinio transporto atžvilgiu, reikės uostą paversti konteinerių baze, kad prekės galėtų būti iškraunamos ar pakraunamos ne maišais ar ryšuliais, bet konteineriais. Iš to net yra kilęs žodis ,, konteinerizacija" — pritaikymas transporto sistemos šiai tarptautinio standarto sistemai. Konteineris yra standartinio dydžio metalinė dėžė, 2 m aukščio, 2 m pločio ir trijų standartinių ilgių: pats ilgiausias yra 12 metrų ilgio. Visos šios dėžės yra siuntėjui išnuomojamos. Pakrovimo ar iškrovimo mašinerija uosto krantinėje tokias dėžes labai greitai pakrauna ar iškrauna. Laivų krovėjai — uosto darbininkai jau nebereikalingi. Galima iš laivo dėžes krauti tiesiog ant geležinkelio vagonų platformų arba ant sunkvežimių, kurie yra taip suprojektuoti, kad tokias dėžes priima ir prirakina.

Šiandien, kada knygų, vaistų ir drabužių siuntos eina iš Amerikos į Lietuvą, jos visos naudoja konteinerius, bet tragedija yra tame, kad Klaipėdos uostas tokių laivų negali iškrauti. Tie konteineriai iš New Yorko turi keliauti į Hamburgą ir iš ten sunkvežimiu į Lietuvą. Hamburgo uostas jau seniai „konteine-rizuotas”.

Reikės visus Lietuvos geležinkelius elektrifikuoti. Tai būtina ne tik iš energetikos požiūrio, bet ir iš ekologinio. Ilgainiui teks perstatyti visus geležinkelius, kad didelio greičio traukiniai galėtų saugiai pasiekti 150 km/vai. greitį. Vakarų Europa šiuo metu tai daro dalimis. Reikės jų patirtimi pasinaudoti.

Lietuva turės pradėti galvoti apie savo prekybinį laivyną. Nepriklausoma Lietuva tokį laivyną turėjo, viso 13 laivų, pavadintų Lietuvos miestų vardais. Karui prasidėjus, „Panevėžys” ir „Šiauliai” susidūrė su jūros minomis ir paskendo. Kiti laivai atsirado JAV uoste Baltimoreje ir buvo perduoti Amerikos karo transporto žinybai. Kai kurie kraštai savo laivų nestato, bet juos nuomoja pagal reikalą ir išgales. Tokie išnuomoti laivai plaukiotų po Lietuvos vėliava.

Pagaliau greičio (ir gal prestižo) sumetimais, Lietuva turės savo oro liniją. Vakaruose šiuo metu daug gėrybių ir gaminių jau vežama oro transportu, ypač kai reikia pristatyti kritiškas mašinų dalis, instrumentus, vaisius ir daržoves. Visa tai pareis nuo prekybos intensyvumo, valstybės turtingumo ir gero ekonominio tvarkymosi. Čia iškils Lietuvos aerodromų klausimas. Pagal turimus duomenis Lietuva neturi nei vieno komercinio aerodromo: visi yra strateginiai, suprojektuoti desantininkams nusileisti. Vadinasi, jau nuo neatmenamų laikų sovietinė politika nesivadovavo ekonomijos gerinimu. Todėl reikės plačios studijos, kuriuos aerodromus paversti naudingais prekybai, o gal ir naujus pastatyti.

Žemės ūkis

Apie Lietuvos žemės ūkio atstatymą reiktų atskiro straipsnio. Čia tik užteks priminti, kad ateityje žemės ūkis Lietuvoje turės išgyventi pačią didžiausią permainą ir patį didžiausią sukrėtimą. Visų pirma tai pareikalaus labai didelio investavimo. Tačiau pats didžiausias sukrėtimas bus žmonių iškeliavimas į miestus.

Dabartinės Lietuvos spaudos duomenimis, žemės ūkyje šiuo metu dirba 25% Respublikos gyventojų. Skaitome, kad rudenį ištisos mokyklos palieka savo klases ir žygiuoja į laukus padėti nuimti derlių, nes nėra darbo jėgos. Amerikoje tik 3% gyventojų dirba žemės ūkyje ir jie pagamina tiek maisto, kad nėra kur dėti. Vadinasi, norint priartėti prie Vakarų efektingumo, žemės ūkio darbo jėga turės sumažėti, jeigu ne iki 3% tai, bent iki 10%. Tokiu būdu iš žemės ūkio sektoriaus turės išeiti arti pusės milijono Lietuvos gyventojų, nes ten šiuo metu darbininkų yra ne per mažai, bet per daug. To sukrėtimo rezultate maisto produktų kaina nukris ir žemės ūkio darbuotojų uždarbis pakils. Kitaip tariant, tų visų feodalinių kolūkių pirmininkų dienos jau yra suskaitytos, nebent jie norėtų tapti traktorininkais.

Pramonė

Kur dėsis ta pusė milijono buvusių žemės ūkio darbuotojų (administratorių, „aparačikų", konsultantų ir sąskaitininkų), kai jiems reikės iš ten išeiti? Jie visi turės pereiti į besiplečiančią lengvąją pramonę. Lengvoji pramonė bus pagrindinis ateities Lietuvos darbdavys ir daugumos gyventojų pragyvenimo šaltinis. Nuo to, kiek tokios pramonės atskiri miestai ir miesteliai prisivilios, priklausys ir tų miestų ar miestelių ekonominė gerovė. Vienas iš būdų prisivilioti lengvai pramonei yra mažų įmonių steigimas. Kad tokios įmonės lengviau atsirastų, reikia sumažinti kapitalo investavimo riziką. Vakaruose tai jau išbandytas būdas, kuris reiškiasi pramoninių parkų statyba. Visi progresyvūs miestai ir miesteliai, kurie nori pritraukti į savo apylinkę naujas įmones, stato pramoninius parkus. Jie tai daro arba patys tiesiogiai, arba suorganizuoja privačią bendrovę tokiam parkui pastatyti. „Pramoninis parkas" — skamba kaip kontradikcija, bet iš tikrųjų tai yra mažų fabrikų miestelis parko atmosferoje. Jame yra pravestos gatvės, elektra, vandentiekis ir kanalizacija. Tokiame parke pastoma 10-20 pastatų, įvairaus dydžio, su privažiavimais sunkvežimiams ir automobiliams, gatvių apšvietimu ir rodyklėmis.

Visa tai kuriama grynai tam, kad kokia nors įmonė, gamykla, dirbtuvė ar paskirstymo bendrovė atvyktų, įsikurtų ir pastatą išsinuomotų. Tuo pačiu tokia įmonė įdarbintų vietos gyventojus, mokėtų mokesčius ir pritrauktų kitus čia pat įsikurti. Naujai besikuriančiai bendrovei vienas iš kapitalo investavimo sunkumų yra pasistatyti sau pastatą. Tokiame „parke" ši rizika atpuola, nes pastatą bendrovė išsinuomoja, tuo sutaupydama didelę kapitalo dalį. Tai ypač svarbu naujai besikuriančioms bendrovėms. Jeigu projektas nepavyks — bendrovė išsikrausto, palikdama pastatą kitam nuomininkui. O jeigu bendrovė bus labai sėkminga ir pasidarys turtinga, ji galės derėtis pastatą nusipirkti, arba — statytis sau naują fakriką kur netoliese, atitinkantį to meto reikalavimams. Svarbu tik, kad pradedant biznį, šalia visų kitų problemų, čia nereikia rūpintis investavimu gamyklos pastatams. Pats miestelis taip pat būna patenkintas, nes pastatų nuoma ilgainiui atlygina už visą tokio parko investavimą. Tokius pramonės parkus planuoti Lietuvoje jau galima ir dabar. Valstybė tokius parkus paremia tuo, kad juose pastato pašto ištaigą ir ugniagesių stotį.

Moralė ir ekonomija

Nežiūrint visų planų, idėjų ir ekonominių dėsnių, krašto ekonomija labai daug priklauso nuo gyventojų darbo ir biznio etikos, t.y. moralinio gyventojų lygio. Net tokie pragmatikai amerikiečiai yra tai pastebėję: kai tik moralė visuomenėje pradeda smukti, visos gamyklos pajunta ir gamybos kvaliteto kritimą, o vėliau ir produkcija pradeda šlubuoti. 1960-70 metais paplito taip plačiai žinomi „pirmadienių automobiliai”. Žmogus, nusipirkęs automobilį, pilną defektų, suseka, kad jo automobilis buvo pagamintas pirmadienį, t.y., kada sutingę darbininkai neatėjo į darbą po „smagaus” savaitgalio, o tie, kurie atėjo į darbą, dar visiškai nebuvo išsipagirioję... Tą dieną pagaminti automobiliai buvo pilni defektų.

Taigi visuomenė, kurioje žmonės neturi pasitikėjimo vieni kitais, negali turėti normalių biznio funkcijų, nes ekonomijoje pasitikėjimas yra viskas. Štai kodėl amerikiečių žurnalistai taip pesimistiškai pradėjo rašyti apie Rusijos ekonomiją: jos problemos pagrinde randasi homo sovieticus, kuris yra taip nudvasintas ir nužmogintas, jogei jis pats yra tapęs didžiausiu savo priešu visose srityse, neišskiriant nei ekonomijos. Ar dabartinis lietuvis irgi tuo pačiu keliu nuvarytas? Ar esame tapę žmonės netinką normaliam demokratiniam gyvenimui? Tai yra klausimai, kurie ir išeivijai kelia rūpesčio. Bet į juos turi atsakyti jau nebe ekonomistai, bet sociologai ir moralistai. Nuo jų diagnozės priklausys ir Lietuvos ekonominė gerovė.

Po pusšimčio metų pertraukos garbingo pirmtako tradiciją atgaivina

naujasis ŽIDINYS

Tai iliustruotas mėnesinis religijos ir kultūros žurnalas, nuo šių metų sausio mėn. leidžiamas Vilniuje „Katalikų pasaulio" leidyklos ir remiamas Lietuvos bei išeivijos kultūrininkų.

naujasis ŽIDINYS

bus Jūsų namuose ištisus metus, jeigu užsisakysite jį (12 numerių - tik $36!), kreipęsi adresu:

Lithuanian Catholic Religious Aid Lietuvių katalikų religinė šalpa 351 Highland Blvd., Brooklyn NY 11207