NAUJAM PAVOJUI LIETUVA IŠTIKUS

VEDAMIEJI

I

Ir vėl lenkiame galvas žuvusiems už Lietuvos laisvę, kartu reikšdami pagarbą ir padėką demokratiškai išrinktam Lietuvos parlamentui už ištvermę ir drąsą.

Dar kartą įsitikinome, kad laisvės veltui niekas neduoda. Laisvė perkama krauju. Lietuvos žemė jau permirkusi kovotojų ir nekaltų žmonių krauju, bet ji vis dar reikalauja naujų ir naujų aukų. Iškilmingos žuvusiųjų laidotuvės virto tautos švente ir įrodymu, kad tai yra tikrasis plebiscitas, išreiškęs nepalaužiamą tautos valią ir demonstraciją už Lietuvos nepriklausomybę.

Laisvės šauksmas jau nebegali būti pasaulio neišgirstas ir ignoruojamas. Tiesa, dar neseniai laisvasis pasaulis tikėjo, kad ir Sovietų Sąjungoje gimsta demokratija, kad Gorbačiovui vertai buvo paskirta Nobelio Taikos premija. Tačiau beginklių patriotų žudynės Vilniuje sugriovė Vakarų iliuzijas. JAV ir Vakarų Europos spaudoje pasigirsta aiškūs balsai, kad įvykiai Lietuvoje, Latvijoje ir apskritai visoje Rytų Europoje yra lygiai svarbūs kaip ir įvykiai prie Persų įlankos. Atsiranda vilčių, kad Vakarai ir JAV nustos tikėję sovietų melu ir sustabdys jiems teikiamą materialinę paramą.

Įsidėmėtinas yra ukrainiečių reagavimas į Vilniaus įvykius. Pagal Askold Krushelnycky, ukrainiečiai supranta, jog Lietuvos ir Latvijos įvykiai glaudžiai rišasi su Ukraina ir kad panašių įvykių galima laukti artimoje ateity pačioje Ukrainoje. Jų parlamento rinkti deputatai buvo nuvykę į Vilnių ir kartu su lietuviais parlamentarais užsibarikadavę budėjo, tuo parodydami solidarumą. Kijevo miesto autobusai buvo papuošti „Laisva Lietuva" plakatais, ir daug kur buvo vykdomos rinkliavos nukentėjusiems Vilniuje.

Lietuvai teko rolė parodyti pasauliui tikrąjį Gorbačiovo ir kitų komunistų veidą, deja, žiauria savo kraujo kaina. Lietuvių tauta vėl išlaikė egzaminą, kultūringai ir kartu efektingai pasipriešindama užpuolikams.

Kaip elgiamės mes, išeivijoje, šio naujo pavojaus akivaizdoje? Tiesa, mes jautriai sutinkame liūdnas žinias iš Lietuvos. Bandome reaguoti demonstracijomis ir spaudimu į laisvųjų kraštų vyriausybes ir parlamentus. Tačiau tas spaudimas nėra darnus ir vieningas. Išeivijos pagalba kovojantiems Lietuvoje nėra pakankama. Mes tebelaikome savo patriotini egzaminą.

Ar ištesėsime šaukti Lietuvai laisvės, ar pajėgsime efektingai kreiptis į JAV prezidentą ir Kongresą, ar sugebėsime profesionaliai sutelkti bent 10 mil. dolerių pagalbą Lietuvai, ar sudarysime išeivijos lietuvių organizacijų koordinacinį vienetą? Tam visam darbui turi būti parinkti profesionalai, nes mūsų mėgėjiški vei-

kėjai to nepajėgs atlikti. Reikia sudaryti pastovų sąrašą kompetentingų asmenų, kurie galėtų ir būtų pajėgūs lankytis pas krašto prezidentą, kad nereikėtų tam deleguoti technikinius sekretorius ar tokius asmenis, kurie gal tik greičiau sugeba įkišti koją į prezidentinio kambario tarpdurį. Tad mes dar tebelaikome savo egzaminą.    k. a.

II

Šalia aukščiau išdėstytų praktiškų minčių dera pamąstyti ir apie kiekvieno iš mūsų nusiteikimus, apie savo įsipareigojimą Lietuvai, apie rezistencine dvasią apskritai mūsų pačių tarpe.

Nuo Vasario 16-sios — per 1941 sukilimą, per Sibiro tremtinių ir kalinių ašaras, per partizanų kovas ir per tylųjį tautos pasipriešinimąiki pat Kovo 11-sios lyg ryškiu siūlu driekiasi lietuvių tautos rezistencinė dvasia. Ji niekad nebuvo mirusi, bet Atgimimo ir ypač paskutiniųjų įvykių įtakoje ši rezistencinė dvasia labiausiai tapo giliai įženklinta lietuvių tautos jaunime: be abejo, pačioje Lietuvoje, bet taip pat, su nuostaba reikia pripažinti, ir didelėje dalyje išeivijos jaunimo.

Lietuvos jaunimas sudėjo ir didžiausią kraujo aukos dalį, drąsiai pasipriešinęs sovietiniams žudikams ir jų tankams. Jie tyliai, dieną ir naktį, saugoja Lietuvos parlamento rūmus, jie pasauliui įrodė, kad brutali jėga nepajėgia sutriuškinti drąsios rezistencinės dvasios, paremtos tikėjimu į laisvę.

Išeivijos jaunimas, dažnai nepritapdamas prie tradicinių veiksnių, pats energingai imasi darbo. Jie trykšta į Lietuvą pagelbėti parlamentui ir kitoms įstaigoms, jie įvairiuose kraštuose organizuoja demonstracijas, jose kalba, rašo į spaudą, kontaktuoja valdžios žmones, įvairias krašto įstaigas, renka aukas, vaistus ir kitokią paramą Lietuvai. Jei tokia jaunimo dvasia ir nuotaikomis persiimtų ir išeivijos vyresnioji karta, visi rinktieji ir nerinktieji veiksniai, mūsų išeivijos egzaminas iš rezistencinės dvasios mumyse būtų išlaikytas.

Neseniai matėme ano kruvinojo sausio savaitgalio žiauriųjų įvykių vaizdajuostę, laimingu būdu išvežtą į Vakarus. Jos vaizdai turėtų mums neleisti net užmigti, juo labiau nerūpestingai linksmintis. Kai mūsų broliai ir sesės Lietuvoje aukojasi, kenčia ir net gyvybės kaina gina tautos laisvę, mes, laisvėje gyvendami, jokiu būdu neturime teisės pasinerti vien savo kasdienybės rūpesčiuose, savo naudos, garbės ir prabangos ieškojime. Mes turime aukotis patys savo darbu ir aukoti viską ką galime, mes turime ištiesti pagalbos ranką kovojantiems savo broliams Lietuvoje.    j. b.