BAŽNYČIOS IR VALSTYBĖS BENDRADARBIAVIMAS
Atgimstančios Lietuvos vadovų vienu iš didžiausių rūpesčių yra greičiau išgydyti tautos dvasines žaizdas, o religijai, kuri per 50 okupacijos metų buvo ui įstatymo ribų, užtikrinti visišką laisvę. Valstybės pareiga bendradarbiauti su visomis religinėmis bendruomenėmis. Buvusi LTSR Aukščiausioji Taryba vieną nusikaltimą, bažnytinių pastatų nacionalizavimą, panaikino 1990 vasario 14 nutarimu. Tai pirmas geras žingsnis. Dabartinė A.T., vadovaujama Vytauto Landsbergio, sąžinės laisvės principą paskelbė Lietuvos Respublikos Laikinajam pagrindiniam įstatyme, o 1990 birželio 14 Bažnyčios padėties restitucijos akte pabrėžė norą su Bažnyčia artimai bendradarbiauti kultūros, švietimo ir labdaros srityse. Kiek vėliau A. T. buvo sumanymas svarstyti ir atskirą įstatymą, detaliau aptarti sąžinės laisvės punktus.
Bažnyčios ir valstybės santykių klausimu atsiliepė Lietuvos Episkopatas, jo vardu kardinolas Vincentas Sladkevičius spaudoj paskelbė, kad naujo įstatymo, pakartojančio tikėjimo laisvę, nereikia; pakanka to, kas jau buvo paskelbta. Tik reikia papildyti, kad Katalikų Bažnyčios padėties restitucijos aktas būtų taikomas visoms Lietuvoje veikiančioms konfesijoms. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nereikalauja sau išskirtinų teisių ar privilegijų, o tenori, kad ji nebūtų diskriminuojama.
Toks Katalikų Bažnyčios hierarchijos pareiškimas, be abejo, susilauks gražaus įvertinimo iš visų kitų konfesijų. Katalikai tokiu būdu pabrėžia, kad neturėtų būti diskriminuojami protestantai, pravoslavai, žydai, karaimai ir kt.; tuo pačiu pripažįstama sąžinės laisvė ir netikintiesiems.
Nepriklausomos Lietuvos laikais tikėjimo laisvė buvo visiems, bet neatsimenam, kad Katalikų Bažnyčios atstovai būtų pareiškę, jog sau neprašo jokių išskirtinų teisių ar privilegijų, kad būtų prašę nediskriminuoti ir kitų krikščionių ar nekrikščionių tikinčiųjų. Norssu Šv. Sostu ir buvo sudarytas konkordatas, bet dėl kai kurių jo punktų nebuvo sutarimo, kiekviena pusė jį kitaip interpretavo. Ginčas ir nesklandumas tęsėsi 10 metų, iki valstybės žlugimo. Dabar, reikia manyti, iš praeities klaidų bus pasimokyta. Bažnyčios ir valstybės kompetencijos ribos bus aiškiau nusakytos, pagaliau bus vadovaujamasi II Vatikano Suvažiavimo dvasia. Suvažiavimas gan aiškiai suformulavo, jog,, Bažnyčia, savo uždaviniu ir kompetencija jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene ir nesurišta su jokia politine sistema, yra žmogaus asmens transcendentiškumo rodytoja ir drauge saugotoja'' (Susirinkimo dokumentai; lietuviškam vertime I t., psl. 259). Vadinas, politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo veiklos laukuose yra nepriklausomos ir savarankiškos. II Vatikano konstitucijoj tai pakartojama kelis sykius. Kai ateity ir bus vadovaujamasi dėsniu, kad Bažnyčia su valstybe bendradarbiauja ten, kur toks bendradarbiavimas reikalingas, pvz., jaunuomenės dorinimo ar kitais klausimais, lietuvių tauta vėl atsistos ant sveikų pagrindų.
Įdomu, kad bene pirmas, kuris pasiūlė tokią mintį, jog Bažnyčia ir valstybė turi būti atskirtos pačia geriausia prasme, o tik nuoširdžiai bendradarbiauti, buvo
