REIKIA NAUJŲ SĄJUNGININKŲ IR NAUJŲ JĖGŲ
EDITA NAZARAITĖ
Vytauto Landsbergio privataus vizito Kanadoje komentaras
Privatus Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio vizitas Kanadoje truko nuo 1990 m. gruodžio 6-os iki 9-os dienos. Pirmininkas Landsbergis lankėsi Otavoje ir Toronte, kur susitiko su Kanados valdžios atstovais, lietuvių išeivijos visuomene.
Kalbėdamas Otavoje su Premjeru ministru B. Mulroney ir užsienio reikalų ministru J. Clark'u, Landsbergis aiškino apie sunkią ekonominę ir politinę Lietuvos padėtį, apie atvirą spaudimą iš Kremliaus, apie bekylančią grėsmę Lietuvos išsilaisvinimo eigai ir prašė Kanados vyriausybės, kad teikiama ekonominė pagalba TSRS nevirstų jos ginklu prieš Lietuvą. Pirmininkas Landsbergis teiravosi, ar, galimos blokados metu, Kanada galėtų grūdus Lietuvai teikti tiesioginiu būdu, be Kremliaus tarpininkavimo. Ministras Clark pasakė, kad tiesioginiai kontaktai su Lietuva yra sunkūs ir todėl patarė dėl kanadiškų grūdų tiekimo kreiptis į Maskvą, Ševarnadzės asmeniško tarpininkavimo prašant.
Antanas Maceina. Apie jį kalbėdamas Juozas Brazaitis, išsireiškė, kad ,,Maceina dešimtmečiais pralenkė savo laikus". Kai kurie konservatyvesni katalikų veikėjai nenorėjo su tuo sutikti ir Maceiną skundė net Vatikanui. Deja, II Vatikano Susirinkimas tas mūsų filosofo mintis patvirtino. Jeigu iš tikrųjų bus nuoširdžiai vykdomi dabartinių valstybės atstatytojų ir Bažnyčios hierarchų susitarimai, dėl ateities Lietuvos moralinio veido neturėtumėm nuogąstauti. Bus ir antra nauda: mažiau užgauliojančių replikų katalikams dėl tariamo klerikalizmo tais atvejais, kada tam nebus jokio pagrindo. č. g.
Taigi, mažos, laisvės siekiančios tautos atstovui teko iškęsti eilinį „politinį antausį". Pasaulio galingieji tapo ypač atsargūs, patys save prisibauginę Rytų Europos ir kitų pavergtų TSRS tautų maištininkais. Jeigu Sovietų imperijos ambicijos yra istoriškai giliai įsišaknijusios ir visiems gerai suprantamos, tai Vakarų neryžtingumas besilaisvinančių tautų atžvilgiu atrodo iš tiesų keistai. Taip jau yra, kad didesnis į mažesnį žiūri visad kiek iš aukšto. Peršasi logiška išvada, kad tiems mažiesiems reikia žūtbūtinai vienytis kovoje už savo ir už kito laisvę. Vargu ar yra kita išeitis. Tai liečia Rytų Europos tautas, Rusijos okupuotas tautas ir gausius jų išeivius Vakarų pasaulyje. Deja, ta ideali vienybė nėra lengvai atsiekiama, nes ir virš mažųjų tautų yra pakibusi tautinių ambicijų grėsmė: tai — įvairios istorinės pretenzijos, kaimyniškos nesuvestos sąskaitos ir t.t. Visa tai nesunkiai gali peraugti į tarpusavio pjautynes, ko Rusijos imperijai, aišku, tik ir reikia.
Pirmininko V. Landsbergio privačios viešnagės metu, deja, nei Otavoje, nei Toronte (nei vėliau Vašingtone, —Red.) nebuvo suruošta jokių šią sudėtingą misiją remiančių demonstracijų. Apmaudu pagalvojus, kad visoje Amerikoje žvėrelių teisių gynėjai nenuilstamai piketuoja prie kailių parduotuvių, sielojasi ir protestuoja dėl skriaudžiamų kailiniuotų keturkojų. Atrodo, kad dėl TSRS smaugiamų tautų niekam galva neskauda. Net baisu iki kokios apatijos prieita...
Iš tikrųjų pabaltiečių išeivija nėra labai gausi palyginti su kitomis, tad reikia ieškoti politinių sąjungininkų, nebūtinai draugų. Ekonominė išeivijos parama Lietuvai yra neįkainojama, bet politinių klausimų ji neišspręs. Apie tai trumpai užsiminė pats pirmininkas V. Landsbergis savo kalboje lietuvių visuomenei Anapilio salėje, Misisaugoje. Kaip galimų politinių sąjungininkų pavyzdį jis paminėjo gan gausią ukrainiečių išeiviją. Juk pasaulio galingieji nė piršto nepajudins, kol jų nepaspaus jų pačių piliečiai ir rinkėjai.
Ne paslaptis, kad lietuvių išeivija yra jau gal kiek ir pavargus. Geležinei uždangai nusileidus, iš Lietuvos beveik nebuvo emigracijos, išeivijoje pritrūko naujos energijos, šviežio kraujo. Šiuo metu yra daugiau naujai atvykstančių žmonių iš Lietuvos pastoviam gyvenimui Vakaruose. Labai apmaudu, kad pasitaiko aršios propagandos ir nustatinėjimo prieš naujus išeivius. Tai kenkia Lietuvos politiniams interesams. V. Landsbergis savo paskaitoje Toronto universitete pasakė, kad vienintelis mūsų ginklas yra tarptautinė nuomonė ir parama. O kas šalia tų tarptautinių galingųjų gyvena, jei ne išeiviai iš engiamų TSRS tautų? Tačiau nuolatinis politinis „bombardavimas" reikalauja daug energijos. Užuot visaip koneveikus naujus lietuvių ateivius, seniau Čia įsikūrusieji turėtų juos įtraukti į politinę veiklą, padėti bent minimaliai susitvarkyti buitį. Deja, yra per daug abuojumo, egoizmo, nepamatuotų pretenzijų ir nenoro padėti artimui. Nors į bažnyčias einama gausiai, bet Dievo įsakymų nelabai klausoma.
