JONAS GRINIUS - Lietuviškojo integralizmo pradininkas

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

1990 m. lapkričio 10 d. suėjo 10 metų nuo išeivijos lietuvių rašytojo Jono Griniaus (1902-1980) mirties. Stambus ir įvairus literatūrinis jo palikimas yra įdomus, turtingas bei vertingas šaltinis, papildantis XX amžiaus lietuvių literatūros raidos, jos dramatizmo, idėjinės akistatos, estetinių koncepcijų įvairovės perspektyvą. J. Griniaus literatūrinė kūryba, apimdama maždaug 60-ties metų laikotarpį, yra susijusi su svarbiausiais lūžiais, idėjinėmis sankirtomis, atspindi mūsų literatūrinio proceso margaspalviškumą.

Dr. Jonas Grinius 1962 lankėsi Amerikoje ir Kanadoje. Nuotraukoje matome jį su grupele LF bičiulių Čikagoje. Iš k. — dr. K. Ambrazaitis, V. Būtėnas, S. Kungys, dr. Z. Brinkis, dr. J. Grinius, J. Baužys, A. Pargauskas, S. Daunys.

Tačiau šio rašytojo palikimas kol kas yra nelengvai apžvelgiamas ir palyginti menkai pažįstamas net specialistams. Jis apima penkiolika labai nedidelių tiražų, atskiromis knygomis išėjusių veikalų ir keletą šimtų straipsnių bei grožinės literatūros pavyzdžių, nuskendusių sunkiai beprieinamos nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos periodikos puslapiuose. Tokią nenaudingą mūsų literatūros savimonei šio rašytojo izoliaciją lėmė tipiškas egzodo tremtinio likimas — artėjančios bolševikų antrosios okupacijos grėsmės buvo nublokštas į Vakarus ir ilgiems metams tėvynėje liko nematomas už neperkopiamos nepasitikėjimo sienos, atitverusios išeiviją nuo tautos. Specifiškos reikšmės turėjo ir J. Griniaus krikščioniškos pažiūros, ypač kritiškai vertintos buldozerinio ateizmo epochoje.

Lietuvių literatūros istorijoje J. Grinius išliks pirmiausiai kaip meno ir literatūros kritikas, išvaręs šioje srityje gana platų barą. J. Grinius buvo vienas pirmųjų šiam darbui profesionaliai pasirengusių specialistų. Jo veikalai — stambi meno filosofijos knyga,,Grožis ir menas" (1938, II laida 1983), menotyros studijos „Vilniaus meno paminklai" (1940), „Lietuvių kryžiai ir koplytėlės" (1970), literatūrologijos darbai „O. V. Milašius poetas" (1930), „Putino lyrika" (1932), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje" (I t. 1973, II t. 1977) — yra dėmesį patraukiantys akcentai mūsų kultūros istorijoje ir dar tik laukia savo tyrinėtojų ir pakartotinų leidimų šiandienos Lietuvoje. Nors ir mažesnės reikšmės, bet negalės būti apeitas tylomis ir Griniaus — grožinės literatūros kūrėjo palikimas. Jis yra išleidęs atskiromis knygomis ar paskelbęs periodinėje spaudoje apie dešimtį dramos žanro kūrinių, apsakymų, novelių. Tarp neskelbtos grožinės kūrybos (išeivijos sąlygomis tai buvo gana komplikuota problema) yra likę pora romanų, keletas dramų, smulkesnių beletristikos dalykų. Dėmesio nusipelno ir savita J. Griniaus publicistika, gausus, spalvingas, ypač literatūros istorijos požiūriu vertingas, epistolinis palikimas, tuo tarpu, deja, išbarstytas po privačius archyvus.

Iki šiol lietuvių literatūros istoriografijoje nebuvo bandyta bent kiek nuosekliau pažvelgti į J. Griniaus kūrybą, pateikti gilesnę jo kritikos sklaidą. Retsykiais cituojant šį autorių, buvo tenkinamasi iš konteksto ištrauktomis frazėmis, kurios tebuvo naudojamos tik kaip medžiaga ,,klerikalinei" kritikai triuškinti.

Žymiai giliau J. Griniaus estetinės minties vingius yra analizavę Lietuvos menotyrininkai (A. Andriuškevičius, P. Veljetaga), kurie tačiau irgi anuo metu nebuvo visiškai laisvi nuo tam tikro aprioriškumo.

* * *

Pasaulėžiūrinius bei estetinius pamatus J. Griniui bus sukloję įtakingiausi Teologijos-filosofijos fakulteto, kurį jis baigė 1926 m., profesoriai — St. Šalkauskis, Pr. Kuraitis, V. Mykolaitis-Putinas ir J. Eretas. Tai buvo ryškios, gerokai skirtingos, savaip įtaigios bei paveikios, asmenybės, tačiau jas jungė viena bendrybė — neotomistinė būties samprata. Iš jos išplaukiančiai neotomistinei žmogaus koncepcijai būdinga tai, jog žmogaus, kaip aukščiausios žemiškosios būties pakopos, savitumą nulemia du pagrindiniai tos būties principai — materialus kūnas ir dvasiška siela. Jie yra vienodai svarbūs žmogiškosios būties komponentai, vienas kitą papildę ir vienas be kito negalimi. Tik šitai turint galvoje yra įmanoma teisingai suvokti ir vertinti J. Griniaus literatūrinės kritikos metodą, atremtą į savo mokytojų įskiepytą visatos modelį.

...J. Grinius Lietuvoje pirmasis pradėjo nuosekliai vartoti integralinės pasaulėžiūros, integralinės kritikos, netgi integralinio realizmo terminus. Lotyniškos kilmės žodis ,,integralinis" lietuviškai reiškia „neatskiriamai susijęs, visapusiškas, pilnutinis". Integralizmo principą J. Grinius daugiau kaip 50 metų aktyviai propagavo ir kūrybinėje praktikoje stengėsi pats realizuoti. Koks jo turinys?

J. Grinius teisus, teigdamas, kad meno reiškinių vertinimas nemaža dalimi priklauso nuo pasaulėžiūros. Jis nurodo, jog „vienaip meno ir poezijos problemas spręs fenomenalistinės pasaulėžiūros žmogus, kitaip — idealistinės, trečiaip — materialistinės ir ketvirtaip — integralinės pasaulėžiūros atstovas". Pastarosios pasaulėžiūros kritikui poetika, J. Griniaus teigimu, „nėra tik techninių literatūros priemonių analizė. Pirmoj eilėj poetika yra poetinės kūrybos ir poetinių žanrų praktinė filosofija, o tik paskiau techninių taisyklių rinkinys". Vadinasi, integralinės kritikos pasekėjui su aksiologija susijęs klausimas „kas" yra svarbesnis, negu formalistine linkme orientuotasis „kaip", nors ir šis pastarasis nėra nuvertinamas.

...Koks integralinės kritikos požiūriu, yra meno santykis su realybe? Ar literatūros kūrinyje atvaizduota meninė tiesa privalo sutapti su tikrovės, gyvenimo tiesa? J. Grinius atsako: „Ne. Mano tiesa gali priartėti prie realybės, bet realybė nėra meninės tiesos tikrasis kriterijus. Jei tikrovė turėtų būti visišku kriterijų, tai menas būtų visiškai nereikalingas. Tapybą galėtų atstoti spalvota fotografija, dramą ar komediją — teismų posėdžių stenogramos, o romaną — smalsių žurnalistų smulkus reportažas iš kambarinės, liokajaus, kiemsargių, kūmučių ir kitų pažįstamų pasakojimų apie bet kokį žmogų". Tačiau kritikas toliau pastebi, kad „jei tikrovės tiesa negali sutapti su meno tiesa, tai dar nereiškia, kad jos nieko bendra neturėtų. Meno tiesa vienur mažiau, kitur daugiau pareina nuo realybės, ir negali jos atsisakyti. (...) Kitaip sakant, kūrėjas realybės gabalą daugiau ar mažiau stilizuoja, o iš to stilizavimo išeina meno tiesa". J. Grinius pripažįsta, kad meno tiesa visuomet yra dalinė tiesa ir „ji dažniausiai teatskleidžia tik vieną kitą plačiai suprastos tikrovės aspektą, tačiau ji gali kartais paliesti giliau, negu pati tikrovė".

...Būdamas pakantus įvairioms meno srovėms, J. Grinius tačiau meno kūrinyje pirmiausiai ieško žmogiškosios prasmės. Nors kritiko tendencijoje galima justi pastangas „palaikyti saikingai modernius formos požiūriu ir daugmaž atitinkančius, krikščioniškąją pasaulėžiūrą turinio požiūriu meno reiškinius", tačiau J. Griniaus meno specifikos samprata lietuvių estetinės minties kontekste nusipelno atidaus dėmesio, nes ji, pasak menotyrininko A. Andriuškevičiaus, „sudarė galimybę aprėpti žymiai daugiau meno reiškinių, negu Griniaus pirmtakų (Jakšto ir Šalkauskio) propaguojamos meno sampratos".

Vaisinga J. Griniaus propaguotos integralinės kritikos dimensija reikėtų laikyti jos aksiologinę orientaciją. Jo keltas „žmogiškai vertingos idėjos" reikalavimas meno kūriniui yra konstruktyvus pradas, teikiantis apčiuopiamų atskaitos taškų meno reiškinių vertinimui. Tai imperatyvas nepasimesti dehumanizuojančio meno bangose, nepasiduoti masinės kultūros magnetizmui. Tuo klausimu rašo kritikas V. Kubilius: „Literatūra priklauso vertybių sistemai, tad kritika privalo ją suvokti šios sistemos rėmuose ir jos aspektu. Negalima kalbėti apie meninį tekstą, nepastebint jo vertės. ,Meno kūrinys nėra tik struktūra, kurią galima aprašomuoju būdu išanalizuoti, kaip manė čekų ir rusų formalistai', — rašė amerikiečių literatūrologas R. Velekas. — Meno kūrinys — vertybių visuma. Vertybės čia nėra tik priklijuotos prie struktūros, o sudaro jos pagrindą. Visos pastangos išguiti vertę iš literatūros žlugo ir žlunga, nes jos esmė yra vertybė". Į šį požiūrį, jau prieš pusę amžiaus, linko ir lietuvių meno ir literatūros kritikas Jonas Grinius.

Šios kelios išspausdintos mintys apie dr. Joną Grinių jo dešimties metų mirties sukaktyje buvo paimtos iš Vidmanto Valiušaičio ruošiamos platesnės studijos. Vidmantas Valiušaitis, Atgimimo redaktoriaus pavaduotojas, korespondentas prie Lietuvos parlamento, Į Laisvę Fondo Lietuvos filialo valdybos pirmininkas, praeitais metais ilgesnį laiką Vokietijoje rinko medžiagą savo studijai apie dr. Joną Grinių.