Partizanai: Istorija ir dabartis

ALOYZAS BARONAS: rašto gausa ir sėkmė

VYTAUTAS VOLERTAS

Aloyzas Baronas ne vieną kartą LFB studijų savaitėse skaitė savo kūrybos. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Iš tarpo, iš minties

Slapukiškai praėjo ištisas dešimtmetis, kai tarp gyvųjų nėra Aloyzo Barono (1917.12.12 - 1980.09.7), vieno iš gabiųjų ir produktyviųjų rašytojų. Nėra apie jį kalbų, neskaitant smulkių pranešimėlių apie novelės konkursą, skelbiamą jo vardu.

Jei nepaliečia žvilgsniai, nemini lūpos. Tie mūsų žvilgsniai mėgsta žmogų, bet aplenkia knygą. Skaitančioje visuomenėje rašytojo vardas greitai nedingsta, nes lieka darbai, paimami, pavartomi. Ar esame skaitanti visuomenė? Keli šimtai išeivijos vyresniųjų naujus leidinius įsigyja, perskaito, susidaro savo nuomonę ir sprendžia problemą: kur dabar juos dėti? Namų bibliotekėlėje nei vaikai žvalgysis, nei vaikaičiai ko nors ieškos. Profesionalai grožinės literatūros negraibsto — nesą laiko, o kai jo atsiranda, su pinigais galima triukšmingesnę pramogą rasti.

Šiai aplinkai susikurti — šalia amerikietiškų įpročių — gelbėjo paskatos išnykimas. Recenzijų ir diskusijų periodikoje apie naujus leidinius beveik nėra; Draugas baigė konkursus, neprivertintus, bet grožinei literatūrai turėjusius daug teigiamos reikšmės; žinios apie literatūrą įsipilietina tik smulkioje kronikoje, nors anksčiau galėjo iškilti iki pirmųjų puslapių; autoriai ignoruojami. Yra pasiaiškinama: neverta stengtis, nes ir skaitytojai nesidomi. Tada nevertėtų ir agnostikus pakalbinti, krikščionybę minėti, misijomis rūpintis...

(Čia pasivaidena „skrajūnas" prel. J. Prunskis. Draugui kaupdamas medžiagą, savo laiškais jis apskraidydavo visas vietoves, net Europą pasiekdamas. Buvo sėkmingas redaktoriaus ir bendradarbių ryšys. Sėkmingesnis už laukimą ir viltį, kad nenuoramos vistiek ką nors atsiųs. Jis net pasiūlydavo temas.)

Tyla a.a. Baronui netinka, nes jis pats buvo kalbus. Daugelį prajuokino humoru. Straipsniais vienus pykino, kitus skatino mąstyti. Beletristikoje atidengė gausą dilemų, ne asmenų, bet gyvenimo sukurtų. Pora jo knygelių kalbėjo vaikams. Privačiuose susitikimuose mokėjo atsiverti, kitų neužslopindamas.

Iš mūsų tarpo jį išsivedė staigi, neatpažįstama, sunki liga, neleidusi pasiekti 63 metų amžiaus. (Spėjama, kad smegenyse įsimetė kažkoks virusas.) Kai gyvenimo patirtis šį gabų, drąsų rašytoją baigė ruošti kūrybai, jis turėjo išeiti, nors žemės kelią mėgo. O juo brido sunkiai.

Aloyzas Baronas gimė Vabalninke, Biržų apskrity (1917.12.12). Tėvų neturtas neleido mokytis įprastu keliu, bet jam pavyko pasiekti Kauną ir įstoti amatų mokyklon, o vėliau pereiti į Suaugusiųjų gimnaziją. Joje vakarais mokydamasis, duoną pelnė darbu Ginklavimo valdybos dirbtuvėse. Šis juodarankis, baigęs gimnaziją, 1941 įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą technikos studijuoti. Tai gal amatų mokyklos ir darbo su metalu įtaka. Tačiau 1942 perėjo į filosofijos fakultetą. Pasitraukęs nuo bolševikų į Vokietiją, 1946-1949 studijas tęsė Frankfurto universitete.

1949 atvyko į JAV, į Čikagą. Čia — fizinis darbas fabrikuose. Tačiau 1955, kai jo talentas jau buvo ryškiai matomas, Draugodienraštis jį pasikvietė dirbti savo redakcijoje, kur liko iki mirties. Sukūrė šeimą su Nijole Narbutaite, vertinusia rašytojo sugebėjimus ir lengvinusia kūrybinį darbą, augino du sūnus, tačiau juos turėjo palikti dar nespėjusius subręsti. Liga atėjo staigiai, ir 1980.09.7 Baronas pasitraukė iš mūsų tarpo.

Atkreipia dėmesį Barono darbų gausa. Ja nusistebint, verta žvilgtelti ir į rašytojo gyvenimą. Nėra jokios spragos, kurios metu šis autorius būtų galėjęs atsikvėpti. Jo kūrybinė galia atsiskleidė jau šiame krašte, kuriame sunkiausiai ir ilgiausiai dirbama, ypač auginant šeimą. Taigi jo aplinkoje negalėjo būti betikslio šlaistymosi, sėdinėjimo, ilgų bendravimų su pažįstamais. Bepigu tų šalių rašytojams, kurie už vieno veikalo honorarą gali ištaigingai pragyventi daugelį metų, arba kurie gauna gal net valstybinę paramą, darbą rengdami. Baronas turėjo labai taupiai naudoti poilsio laiką kūrybai, už tai jokios kompensacijos nesulaukęs.

Savo jaunystės varge jis nebuvo vienintelis. Gal pusė nepriklausomoje Lietuvoje mokslo siekusių ganė karves, vėliau, lankant gimnazijas, šimtai išnešiodavo dienraščius, triūsėsi šeimos darbuose (ūkiuose, prekybose), vertėsi privačiomis pamokomis, kilometrus pėsčiomis žygiuodavo į gimnaziją. Žinoma, pavėluotas mokymasis ir dirbtuvių aplinka jį išskiria iš kitų, vargingai besimokiusių. Tačiau yra ir didesnių priešingumų. Štai Juozas Baltušis (Juozėnas), taip pat gabus komunistinis rašytojas, dabar Lietuvos nepriklausomybės priešas, „naktinės partijos” rėmėjas. Jis Kaune atsirado beveik tokio pačio amžiaus kaip Baronas. Bet mokytis nesistengė, galbūt tai laikydamas buržuazine žyme. Po Lietuvos okupacijos iškilęs, kaltino Lietuvos valstybę, nesudariusią jam progos lavintis, nors tai buvo jo paprasčiausias tingėjimas. Iš Barono skundų negirdėjome.

Darbai

Spaudoje Baronas pradėjo rodytis jau 1937 straipsneliais, eilėraštukais, vaizdeliais. Išeivijoje, mums glaustantis Vokietijos benamių stovyklose, 1948 pasirodė rotatoriumi spausdinta jo knygelė vaikams „Kačiukai”. (Vėliau įkalbėta „Žirginėlių” plokštelėje.) Laikraščiuose buvo novelių. Stovykloje Baronas suredagavo humoristinį leidinėlį „Ožį”. Garsiau prabilo JAV, 1949 ar 1950 laimėjęs Draugo novelės konkursą ir pradėjęs skelbti patrauklaus stiliaus drąsius straipsnius. 1951 išleisti du pirmieji beletristikos darbai, „Žvaigždės ir vėjai” ir „Debesys plaukia pažemiu”. Po šių išėjo keliolika knygų, romanų arba pasakojimų ir vienas poezijos rinkinys. Dvi iš jų, „Lieptai ir bedugnės”, „Trečioji moteris”, pakartotos anglų kalboje („Footbridges and Abysses”, „The Third Woman”). Į latvių kalbą išversti du romanai ir vienas novelių rinkinys. Paskelbti trys eiliuotos humoristikos rinkiniai („Valerijono lašai”, „Trejos devynerios”, „Alijošiaus lapai”) S. Aliūno slapyvardžiu ir vaikams eiliuota poemėlė „Diena prie ežero”. Kelias jo noveles, išverstas į anglų kalbą, paskelbė „Selected Lithuanian Short Stories” (trijose laidose) ir „Lithuanian Quartet”. Už romanus ir noveles yra laimėjęs kelias premijas. Be didelės gausos straipsnių paminėtini du žurnalistikos darbai: „šviesa ir kelias", prel. I. Albavičiaus biografija, ir „Auksinis jubiliejus", Sv. Antano parapijos (Cicero, IL) istorinis aprašas.

Šis produktingas darbininkas į raštą atėjo palengva. Čia įsipilietinęs, talento neišpylė staiga. Mūsų literatūroje buvo žvaigždžių, užsiplieskusių gera šviesa, bet greitai išdegusių. Buvo malonių žiburėlių, nedaugelio pastebėtų. Kai kada pirmus nagrinėjame žurnaluose ir lituanistinėse katedrose, pradėdami iš pradžios ir iš galo, nepristigdami apie juos kalbos. Antruosius taip pat terpiame, kur tik itelpa, vis didindami, šilto oro įpūsdami. Šitai tęsiame, suprasdami, kad atranka yra siaura, gal net neobjektyvi. Neapžiūrime derliaus, o aptarinėjame kelis grūdus.

Ką ir kaip savo beletristikoje Baronas rašė?

Nenaudodamas simbolistikos, žmones, daiktus ir situacijas matydamas tikrovės aplinkoje, jis stebėjo šių elementų įvairias grupuotes ir įdomesnes atpasakodavo skaitytojui. Kaip viename pokalby yra išsitaręs, galvoje susigrupuodavo tiek minčių, kad nespėdavo jų popiery išdėstyti. Negalėjo spėti: pilną laiką dirbo, šeimą augino, nors žmona jo talentą vertino ir stengėsi vyro neužgožti smulkiais rūpesčiais.

Yra veidų, kuriuos atpažįstame po dešimtmečių, vienąkart pamatę. Panašiu savitumu žymisi Barono beletristika. Nereikia daug žinių literatūroje, pakanka būti vien netingiu skaitytoju, kad atpažintum

Barono raštus. Temų savotiškumas, veikėjų — daugiausia jaunų, mąstančių bet neapsisprendžiančių žmonių — keistumas, problemų gausa, autoriaus ir jo tipų polinkis filosofuoti yra pagrindiniai bruožai. Savo kūrybos vaizdą Baronas davė savo pirmąja knyga („Žvaigždės ir vėjai"). Kas gi tie jo žmonės — keistuoliai?

Pasakojime „Bailys" vyriausias veikėjas net vardo neturi — jis paprastas dvidešimt kelerių metų bailys. Iš jo šaiposi pažįstami, jis tyli. Apgauna valgykloje, be ginčo pakyla ir išeina. Kolioja vokiečiai, jis nė žodžio atgal. Bet kai matė žūstančius draugus, šoko ugnin, išgelbėjo bičiulį, netekdamas rankos ir vėl tyli. „Kodėl žmogus bijos žmogaus, bet nebijo likimo?"

Jonas („Valkata") rūpestį ir darbą laikė bereikalingais ir vengtinais apsunkinimais. Kai į Vokietiją vežė kaimyną, vaikų tėvą, Jonas pasisiūlė jo vieton, kad pagelbėtų mažamečiams.

Krautuvės buhalteris Petras („Vagis"), motinos didžiule auka pramokytas, su draugais iššvaistė jos atsiųstus pinigus. Baisi sąžinės graužtis! Norėdamas motinai atsiteisti, iš krautuvės kasos paimtais pinigais nupirko motinai šiltų drabužių ir „rytą jis vėl įėjo į tą pačią policiją ir jautėsi visai gerai, nes vieną blogybę buvo iškeitęs į kitą, mažesnę". Šį kartą nuo daugelio žmonių, nuo kooperatyvo narių, buvo pavogęs tik po truputį.

Lenkas („Pavėlavimas") karo metą praleido Vokietijoje prievartiniu darbininku. Sąjungininkų radijas ragino sabotažams, pavienių asmenų likvidavimui, už tai žadėdamas medalius ir dovanas. Vos karui pasibaigus, Lapinski nužudė žiaurumu pasižymėjusį fabriko pareigūną ir buvo nuteistas mirti. „O juk jį baudė ne už žmogžudystę, bet už pavėlavimą”.

Panašūs žmonės ir panašios problemos keliauja per visą Barono beletristiką. Štai romane „Trečioji moteris" negalima išspręsti, kas yra tikroji motina: kuri vaiką pagimdė, ar kuri jį išaugino?

Barono žmonės yra iš esmės geri, prasitrynę, turi pakankamai smegenų, tačiau neryžtingi, netvarkingi ir net bevaliai. Jiems stinga pasitikėjimo savimi, gyvenimą leidžia keiksnodamiesi, dažnai apie alų kalbėdami, neturėdami įtakos aplinkai. Jei kuris tampa herojumi, jį pastumia susidariusi padėtis, arba giliai viduje slypintis žmoniškumas, kitiems neparodytas. Akcijai užsidegimo neturi, bet prikalba, primąsto tokių dalykų, kad patys nusigąsta. Pavyzdžiui: „Didelis universitetas būti keikiamam ir pačiam mokėti nesikeikti. Mes norėjome gyventi tegu ir velnišką gyvenimą. Braidyti po meilę ir pagiežą, bet sveiki, nesukapoti kulkų ar neparišti po balkiu. Gėles, parjojęs namo, aš numečiau, ir viena jų pasikabino spygliuotoj tvoroj žemyn žiedu. ,Viskas žemyn galva, kaip ir visas gyvenimas', nusišypsojau".

Stebėdamas gamtą, šalia vaizdo Baronas jungia ir mintį:

„Viršum stoties kabo dūmai ir didelis garvežių šauksmas. Rugsėjo rytas pilkas, kaip veidas žmogaus, kuris moja ranka, atsisveikindamas didelę eilę metų. Jei jis galėtų, viso krašto žmonėms įsakytų kas vakarą pastovėti po žvaigždėtu dangum. Daugelis dalykų paaiškėtų apie gyvenimo prasmę ir vertę".

Ar keistus klausimus, beletristikoje iškeltus, Baronas sugeba atsakyti? Gal autorius nenorėjo jų išspręsti, nes problemos paliko atviros. Tačiau jis visur išlieka humanistas ir net moralistas ne savo žodžiais, bet keistų veikėjų poelgiais.

Barono darbus skaityti yra lengva. Jo kalba — žmonių kalba. Tačiau darbų gausa vertė autorių skubėti, stokojant laiko peržiūrai. Todėl vietomis sutinkame susipainiojusių sakinių, maišymosi veiksmažodžių laikuose, įvardžių naudojime, arba bereikalingo kartojimosi.

Rašydamas vaikams, Baronas tokio ryškaus braižo kaip beletristikoje neįsigijo. Šioje srityje „pirmūnu" liko Vytė Nemunėlis, kaip Tarabildaitė kažkada visus lenkė vaikų literatūros iliustracijomis. Tačiau ir pas Baroną atsiranda labai vikrių, skambių posmų: „Aš į karą išeinu, / Jums parnešiu dovanų. I Žiurkės odą, žiurkės ausį, / Žiurkės uodegą ilgiausią. / Iš odos, iš tos rudos, / Bus, vaikučiai, daug naudos. / Jums pasiūdinsiu pušnis / Ir pakaustysiu kulnis". Šitaip kalbėjo senis katinas savo vaikams.

Humoristinius eilėraščius Baronas duodavo spaudai jau Vokietijos stovyklų laikais. Jų nepamiršo ir Amerikoje, redaguodamas Draugo skyrelį „Spygliai ir dygliai". Stovyklose, kitokiuose susibūrimuose jais linksmindavo susirinkusius. Jo humoras griebia įvykius, laiką, nuotaikas, neužkabindamas atpažįstamų žmonių. Jis nejuokauja žodžiu dėl žodžio, kaip meistriškai daro Leonardas Žitkevičius ir retkarčiais A. Gustaitis. Jis gal buvo daugiau panašus į A. Valantiną.

Publicistikoje Baronas daugiausia reiškėsi 1950-1960 laikotarpy. Leisdavo įvairius to meto ir netolimos praeities klausimus, buvo rimtai susirūpinęs jaunos JAV LB likimu. (Baronas buvo pirmasis, kuris iškėlė ir dabartinio Lietuvių Fondo steigimo idėją. —Red.) Lietė nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vaidmenį ir vyresniųjų, ypač buvusių karininkų, tapo išvadintas dar nesubrendusiu, kuriam neverta kalbėti apie nepatirtus reikalus. Tada Baronas jau buvo arti ribos savo amžiaus ketvirtosios dešimties, taigi nuomonę reikšti galėjo. Ar ji buvo teisinga ar klaidinga, niekas negali dabar atsakyti, o gal ir niekados neatsakys. Tačiau tuolaikiniai peikinėjimai Barono adresu ir šiandien kalba apie jausnesnės kartos užgožimą vyresniųjų, ypač oficialias pareigas turėjusių, asmenų. Turbūt visi neįvertina ateinančių jaunesnių kartų, jau pasiruošusių gyvenimui. Turbūt dėl to didelis būrys Barono amžiaus žmonių atsistojo mūsų visuomenės pašaly.

Vėliau beletristikoje susikoncentravęs, iš publicistikos beveik pasitraukė. Juk yra sunku skelti mintis pusiau ir abiem rankomis rašyti. Tačiau spaudoje bendradarbiavo daug, ir jo visi straipsniai žymėjosi gyvastingumu, buvo sekami ir sulaukdavo daugiausia teigiamų komentarų.

Asmuo

Prieš kelias dešimtis metų girdėdavome nusiskundimų, kad rašytojas negali pragyventi iš honorarų ir yra priverstas dirbti fabrike. Jaunesnieji, rašte pradėję reikštis išeivijoje, neįsivaizdavo, kad kas nors gali išsiversti be nuolatinio darbo. Brendę dviejose okupacijose, slapstęsi nuo rusų ir vokiečių gaudymų, kūrybą laikė pramoga, kuri jiems padėjo nešti vargą. Čia iškilo skirtumas: vyresnieji kažko laukė iš visuomenės; jaunesnieji atėjo kažką visuomenei duoti.

Baronas buvo iš tų antrųjų. Sunkus gyvenimas nuo vaikystės išmokė nesižvalgyti į kitų rankas. Brendimas šiurkštesnėje darbininkų aplinkoje įpratino nekreipti dėmesio į smulkmenas. Jis naudojosi tikrovišku gyvenimo supratimu, jautėsi savarankus, buvo pakankamai drąsus. Mėgo pasaulį, nuo jo neužsidarė, talentu nesididžiavo. Kiekvieną savo išleistą knygą laikė natūraliu reiškiniu ir jos kitų akyse pats neglostinėjo. Tačiau ir nesigėdijo, perdėtu kuklumu nesidangstė. Jei reikėdavo, savo darbus gindavo.

Keturi draugai Hanau D P stovyklos rajone 1948 metais: iš k.— Alyzas Baronas, Juozas Baužys, Juozas Rygelis, Vytautas Rastonis.

O pačioje pradžioje taip reikėjo. Baronui pasirodžius literatūros pasauly, žinomi rašto vardai jo lyg nenorėjo priimti. Į tai didelio dėmesio nekreipęs, rankų nenuleido.

Yra tekę ne kartą su Baronu susidurti ir pajausti ryšį. Jį sutikau 1938, jau būdamas aštuntoje gimnazijos klasėje. Vienoje Mariampolės gimnazijoje buvo rengiamas didelis moksleivių literatūros vakaras. Trys alytiečiai buvome apgyvendinti viename kambary su Baronu, kiek paniurusiu piliečiu iš Kauno. Ėmėme jj mėginti, kandesniu žodžiu kalbindami. Jis nenuogąstavo. Aukštas, truputį palinkęs berniokas užkabinėjimus pavertė niekais. Greitai tapome neblogais pažįstamais, kelis kartus pasikeitėme laiškais, dėstydami gimnazistiškas filosofijas. Antrą kartą jį sutikau jau universitete, „Grandies" korporacijos kavutėje, atvykusį mechanikos studijuoti. Iš karto jautėmės, lyg metų metais būtume sueidinėję. Šis studentas nebijojo parodyti savo vidaus, nieko neslėpė ir nieko nedailino.

Praėjo keleri metai. Turiu jau 1945 pabaigoje iš Hanau DP stovyklos rašytą Barono laišką: „Jei karas nebūtų supurvinęs, būtume jau ką nors sulipdę geriau. Na, bet mes dar kalnus nuversime, mes dar marias išbraidysim, ypač jei, kaip tu sakai, lietuvišką parugę pamatysim". Vėlesniame laiške mini: „Išrašiau trejetą eilėraščių. Gal ir nėra jie geri, be gal būtų ir gana neblogi, jei nebūtų tematika per šiuos pastaruosius mėnesius pasenusi. Žinai, Vytai, vėl pradėjau reikalo verčiamas vaikams rašyti. Dabar turiu linksmą 64 posmelių (ketureilių) poemėlę, kurią žada visai padoriai spaustuvėj su iliustracijomis iki Velykų išleisti. Žinai, gal kartais ir neišeis. Aš vėliau tau jos rankraštį nusiųsiu paskaityti. Atėjo daug kilnių idėjų į galvą".

Savo darbų į aukštybes nekelia, bet ir jų neniekina. Nesislapsto, nebijo prisipažinti apie „kilnias idėjas".

Tuo laiku DP nuotaikas slėgė nežinia. Tačiau Baronas neverkavo. Tik vieną kartą parodė kiek skausmo: ,, Šiandien baisiai blogas ūpas", rašė 1946.02.12, „ir bijau, kad laiškas neišeitų kiauliškas. Mano gyvenimas buvo per daug prastas, palyginti pagal kitų draugų. Tu mokeisi normaliom sąlygom, tu matei geriau vieną dalyką, kitą blogiau, o aš esu sulipdytas iš daugelio mokėjimų ir daugelio nemokėjimų, ir jei nežinočiau amato, kuris gal man gyvenime ir bus nereikalingas, manyčiau, kad esu baisus žmogus, kuriam verta tik mėšlą vežti. Gyvenimas vienus glosto, kitus kiaulina, ir aš esu iš pastarųjų tarpo. Pavyzdžiui, mokiausi baisiai nepaprastom sąlygom, o mokytis baisiai norėjau”. Į laiško pabaigą pasiteisino: „Dažnai nelaimė kimba tik į tuos, kurie neturi laimės, atseit, kaip ir velnias ateina tik pas tuos, kuriuos Dievo malonė yra apleidusi. Velniai žino, Vytautai, esu negirtas, bet daug laiškų rašiau negirtas Vokietijoje, ir visi buvo ne tik neliūdni, bet juokingi. O šis graudus kaip žaltys išėjo”.

Tai tik viena liūdna Barono gaida, mano girdėta. Nevengdavo užsiminti skurdaus ankstyvos jaunystės laikotarpio, bet apie jį kalbėdavo be skundo, dažniausiai su humoru.

Jau JAV jis man prisiuntė paskaityti dviejų pirmųjų knygų rankraščius, ir nustebau. Grąžindamas rašiau: „Mūsų literatūroje esi toks pirmas keistuolis. Puiku! Tik sakinius apdailink ir tuojau pat spausdink”.

Dar labai ankstyvais išeivijos laikais, kai nesupratome taupymo magijos, jį atsikviečiau dalyvauti literatūros vakare Filadelfijoje. Atvyko su žmona. Ją mačiau pirmą kartą, jis — manąją. Pasivedėjęs į šalį, tarė: „Labai gerai. Bet jau altas — net griaudžia”.

Viename iš vėliausių laiškų (1968 vasaryje) Baronas sakė: „Rašyti jau pradedu tingėti, nes rašymas sunkus darbas, taigi, nebėra nei Jankaus nei Ramono, o ir kiti aptingo. .. .kai namie ką nors rašau, ir pamato mano giminės, vis jaučiuosi lyg vagystėje nutvertas, nes atrodo, skriaudžiu šeimą. Kai randa ką nors praktiško darant, tada smagiau”.

Baronas nepavargo. Jis apsiriko tik dėl J. Jankaus.

Barono laiškai jau neateina. Atstumas iš Ten yra nenugalimas. Tačiau iki šiandien Barono veidas liko mano akyse. Niekuo mes vienas kitam nepadėjome, ir tai gal buvo mūsų nesusimazgiusios bičiulystės pagrindas. O gal Barono asmenybė, nenusilenkusi vargui, neieškojusi pagalbos, neverkavusi, drąsi.

ALOYZO BARONO BIBLIOGRAFIJA

Vaikams:

1.    Kačiukai; Hanau, 1948 (rotatoriumi atspausta).

2.    Mėlyni karveliai, apysakaitės; Chicago, 1958.

3.    Diena prie ežero, poemėlė; Chicago, 1969.

Humoristika:

1. Ožys, satyros leidinys; Hanau,

1948 (A. Barono redaguotas).

2.    Valerijono lašai, humoristiniai eilėraščiai; Chicago, 1954 (dr. S. Aliūno slapyvardžiu).

3.    Trejos devynerios, humoristiniai eilėraščiai; Chicago, 1961 (dr. S. Aliūno slapyvardžiu).

4.    Alijošiaus lapai, humoristiniai eilėraščiai; Chicago, 1975 (dr. S. Aliūno slapyvardžiu).

5. Antras pasaulis, humoristinis romanas; „Draugo" atkarpoje 1980. (Dar neišleistas).

Publicistika:

1.    Šviesa ir kelias, prel. I. Albavičiaus biografija; Chicago, 1954.

2.    Auksinis jubiliejus, šv. Antano parapijos istorija; Chicago, 1961.

Beletristika ir poezija:

1.    Žvaigždės ir vėjai, novelės; Ventos leidinys, Vokietija, 1951.

2.    Debesys plaukia pažemiu, novelių romanas; Chicago, 1951.

3.    Užgesęs sniegas, romanas; Toronto, 1953.

4.    Antrasis krantas, novelės; Nidos leidinys, London, 1954.

5.    Sodas už horizonto, romanas; Chicago, 1955.

6.    Mėnesiena, romanas; Chicago, 1957.

7.    Valandos ir amžiai, religiniai pasakojimai; Chicago, 1958.

8.    Vieniši medžiai, romanas; Brooklyn, 1960.

9.    Lieptai ir bedugnės, romanas; Chicago, 1961; premijuotas, išverstas į anglų kalbą.

10.    Saulės grįžimas, novelės; Nidos leidinys, London, 1964.

11.    Trečioji moteris, romanas; Chicago, 1966; premijuotas, išverstas į anglų kalbą.

12.    Pavasario lietus, romanas; Nidos leidinys, London, 1968.

13.    Išdžiūvusi lanka, novelės; Chicago, 1970.

14.    Vėjas lekia lyguma, romanas; Chicago, 1973; premijuotas.

15.    Abraomas ir sūnus, romanas; Chicago, 1973; premijuotas.

16.    šilko tinklai, pasakojimai; Chicago, 1974.

17.    Laivai ir uostai, romanas; Chicago, 1979.

18.    Mirti visada suspėsi, romanas, Chicago, 1981; pomirtinis leidinys.

19.    Trisdešimt istorijų suaugusiems, novelės; Chicago, 1981; pomirtinis leidinys.

20.    Daiktai kasdieniniai, poezijos rinkinys; Chicago, 1985; pomirtinis leidinys.

Išversta į anglų kalbą:

1.    Three Stories, antalogijoje „Lithuanian Quartet", New York, 1962 ir 1963.

2.    Footbridges and Abysses, romanas Lieptai ir bedugnės; Manyland Books, New York, 1965.

3.    Third Women, romanas Trečioji moteris; Manyland Books, New York, 1968.

4.    (Kelios novelės paskelbtos „Selected Lithuanian Short Stories" leidinyje.)

Išversta i latvių kalbą:

1.    Celi un pėdas, novelių rinkinys Keliai ir pėdos; Treji Varti leidinys, Chicago, 1971.

2.    Paaudzu mezglas, romanas; Gramatu Draugs leidinys, 1974.

3.    Man sieva? Mans dels? romanas Mėnesiena; Gramatu Draugs leidinys, 1975.

Pastaba:

Smulkūs Aloyzo Barono knygų bibliografiniai daviniai randami 1985 m. išleistoje knygoje „Daiktai kasdieniniai". Čia duotam sąraše nenurodyti viršelių dailininkų vardai, visos leidyklos, puslapių skaičius ir t.t. šio sąrašo tikslas — tik Barono darbų apimties iliustracija.