DAR KARTĄ APIE LIETUVOS POGRINDĮ IR MOLOTOVO-RIBBENTROPO SLAPTUOSIUS PROTOKOLUS
VYTAUTAS SKUODIS
Žurnalo Į laisvę 1989 spalio mėn. 106(143) numeryje buvo skelbta mano istorinė apžvalga „Lietuvos pogrindis ir Molotovo-Ribbentropo slaptieji protokolai". Autorius rašė: „Lietuvoje iki 1975 metų tuos protokolus tikriausiai niekas nežinojo". Ši 1975 metų data buvo nurodyta tuo pagrindu, kad Lietuvos pogrindžio spaudoje pirmoji žinia apie tuos protokolus pasirodė pirmajame atgaivintame J. Basanavičiaus Aušros numeryje, kuris pasirodė 1975 metų rudenį.
Gautieji nauji duomenys rodo, kad tuos protokolus Lietuvos kraštotyrininkai jau buvo „atradę" 1972 metais.
1990 rugpjūčio mėnesį Čikagoje įvyko viena vakaronė, dalyvaujant reto talento Lietuvos etnografinio teatro Rumšiškėse aktorei, autentiško lietuvių liaudies dainų dainavimo atlikėjai Veronikai Povilionienei. Ji dainavo bei komentavo ir lietuvių savanorių, partizanų bei tremtinių dainas. Tarp kitko, V. Povilionienė užsiminė, kad už slaptų Ribbentropo-Molotovo protokolų teksto perrašymą ir išplatinimą Vidmantas Povilionis buvo nuteistas. Tuos tekstus jis ir jo draugai buvo paėmę iš Bostone išleistos „Lietuvių enciklopedijos".
Po tos įspūdingos vakaronės, sekančią dieną peržiūrėjęs Čikagoje kun. Kazimiero Kuzminsko rūpesčiu išleistos „LKB Kronikos" II ir III tomus, vardyne suradau Vidmanto Povilionio pavardę, o pagal ją ir platoką kraštotyrininkų bylos aprašymą.
1973 kovo 27 dieną Vilniuje, Kaune ir Rygoje vienu metu buvo atlikta daug kratų Lietuvos ir Latvijos kraštotyrininkų butuose. Buvo ištardyta apie 100 žmonių. Keturi iš tardomųjų — Šarūnas Žukauskas, Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilionis — buvo suimti ir po vienerius metus trukusio tardymo nuteisti už „antitarybinę veiklą" kaip „ypatingai pavojingi valstybiniai nusikaltėliai". Jų teismas buvo uždaras.
Antrame pokalbyje Veronika Povilionienė šio straipsnio autoriui patvirtino, kad nuteistieji sugebėjo tuos slaptuosius Molotovo-Ribbentropo protokolus nurašyti iš kažkieno privačiai turimos Bostone išleistos enciklopedijos („Lietuvių enciklopedija", XXV t. 215-217 p. V.Sk.). Teisiamųjų kaltinamojoje išvadoje nebuvo konkrečiai minimi protokolai, tik „antitarybiniai tekstai", kuriuos jie platino. „Antitarybiškumą" nustatė KGB paskirta ekspertė, kuri padarė tokią išvadą: „šiuo metu tų protokolų tekstai yra antitarybiški".
Nuteistieji slaptų protokolų tekstą buvo gavę maždaug prieš vienerius metus. Tad Lietuvos kraaštotyrininkams ir tiems, kurie galėjo susipažinti su jų padaugintu ir išplatintu tekstu, tie Molotovo-Ribbentropo slaptieji protokolai, apimą SSSR ir Vokietijos pasidalinimą politinių interesų sferomis Rytų Europoje, buvo žinomi 1972 metais.
Minėtieji kraštotyrininkai — Kauno Medicinos instituto VI kurso studentas Š. Žukauskas, Kauno Politechnikos instituto vokiečių kalbos dėstytojas A. Sakalauskas, gydytojas I. Rudaitis ir inžinierius V. Povilionis — visi buvo nuteisti ir už kitus „nusikaltimus”, kvalifikuotus kaip „antitarybinė veikla".
Apie Amerikoje leidžiamą ir jau išleistą „Lietuvių enciklopediją" Lietuvoje buvo žinoma seniai. Vakaruose esantys ir saugumui talkinantys žmonės, o gal ir tikri slaptieji KGB agentai, kurių čia netrūksta ir dabar, aprūpindavo kai kurių įstaigų, tame tarpe ir Vilniaus universiteto bei Mokslų Akademijos bibliotekų specialiuosius skyrius visa ta užsienyje išleidžiama literatūra ir spauda, kuri domino KGB ir ideologinį darbą dirbančias institucijas. Į minėtų bibliotekų specialiuosius skyrius „paprastam mirtingajam" patekti, ir skaityti juose „kalinamas" lietuviškas knygas ir spaudą, išleistą prieš II Pasaulinį karą, karo metais ir pokariniu laikotarpiu išeivijos, buvo neįmanoma.
Jeigu mokslinį darbą dirbančiajam reikėjo pasinaudoti Amerikoje išleistos „Lietuvių enciklopedijos" tomais, jis turėjo rašyti pareiškimą universiteto rektoriui arba Mokslų Akademijos prezidentui. Tokiame pareiškime turėjo būti nurodyta kokiose temose prašantysis dirba, koks konkretus klausimas jį domina iš buržuazinės nacionalistinės enciklopedijos, ir kaip jis tas žinias iš tos enciklopedijos panaudos?
Įstaigos vadovas ne savo valia tokį pareiškimą vizuodavo arba atmesdavo. Kažkas jį svarstydavo ir priimdavo sprendimą. Universiteto rektorius arba Mokslų Akademijos prezidentas tiktai pasirašydavo.
Laimingasis, gavęs teisę pasinaudoti minėta enciklopedija, galėjo skaityti tik tuos puslapius, kuriuos jam atversdavo specskyriaus vedėja. Kad jis pats nevartytų kitų puslapių, kol jis skaitydavo, darydavo išrašus arba konspektus, šalia stovėdavo arba sėdėdavo bibliotekos specskyriaus darbuotoja. Išrašus ir konspektus skaitytojas turėjo palikti ekspertizei. Ir tik po to jis juos galėjo arba išsinešti, arba naudotis tik bibliotekos specskyriuje. Už nustatytų taisyklių nesilaikymą tokių specialių skyrių darbuotojams grėsė kalėjimo bausmė.
Vienam kitam kuo nors pasižymėjusiam Lietuvos Komunistų partijos nariui sugrįžtant iš Amerikos buvo leidžiama parsivežti ir įžymiąją, Lietuvoje laikomą legendarine, Bostono „Lietuvių enciklopediją". Savaime suprantama, jie kažkam turėdavo duoti tvirtas garantijas, kad enciklopediją naudos jie patys tarybinio mokslo reikalams. Galbūt kažkas saugumui duotą žodį sulaužė. Gal kuriam nors iš kraštotyrininkų pasisekė reikalingą enciklopedijos tomą slapta pasiskolinti. Galima tikėtis, kad apie tą jų atliktą žygdarbį „pavagiant" pagarsinimui Molotovo-Ribbentropo slaptuosius protokolus, kada nors jie patys papasakos. Deja, Šarūno Žukausko jau nebėra gyvųjų tarpe.
Į laisvę 1989 metais paskelbtame straipsnyje minimas į pogrindį patekęs Molotovo-Ribbentrpoo slaptų protokolų tekstas buvo gautas iš kitų šaltinių. Jis buvo su komentarais ir verstas iš rusų kalbos su nuorodomis į A. Rejaus dokumentų rinkinį. Straipsnyje jis buvo paminėtas kaip pirmasis, supažindinęs Lietuvą su tų protokolų tekstais. Kaip matyti iš šios informacijos, anksčiau tai jau buvo padarę Lietuvos kraštotyrininkai.
