JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS ARCHYVŲ DOKUMENTUOSE

ADOLFAS DAMUŠIS

Daugumas labiau iškilusių bei aktyviai pasireiškusių asmenų dažnai pakliūva į neobjektyvių interpretatorių dėmesį. Pastarieji stengiasi juos nuspalvinti pagal savo intencijas, o taip pat neretai savo pastabomis ir suniekinti. Tad yra suprantamos pastangos surasti ir viešumon iškelti vieną kitą archyvinį šaltinį, kuriame bent kiek nebūtų tų subjektyvių tendencijų. Čia pateikiamos kelios dokumentų ištraukos, kurios tiesiogiai mini prof. Juozą Ambrazevičių-Brazaitį.

1944 metų pradžioje Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (Vilkas) siuntė į Švediją plk. Ambraziejų užpirkti ginklų Boford gaminimo korporacijoje lietuvių antinacinio bei antisovietinio pogrindžio divizijoms. Iš pirmo žvilgsnio toks žygis daugeliui atrodytų lyg nereali fantazija. Tuo tarpu, prisimenant Pirmojo pasaulinio karo pabaigos atvejį, tai nebūtų buvusi fantazija. Rezistencinėje praktikoje ji galėjo virsti sumania realybe. Abiems kariaujantiems didžiūnams apsilpus ir pradėjus dezorganizuotis, mažoji ryžtinga ir gerai organizuota tauta būtų galėjusi ryžtingai pasireikšti ir apginti savo teritoriją bei valstybinį savarankiškumą.

Tačiau Vliko žygį lydėjo nesėkmė. Plk. Ambraziejus vyko per Estiją ir porai dienų apsistojo pas vieną estų pogrindininką. Pastarasis buvo Gestapo sekamas. Gestapas atėjo jo suimti ir ten rado plk. Ambraziejų. Jį iškrėtę rado civilverwaltungo pažymėjimą, esą jis vykstąs į Suomiją įsijungti į kovą prieš Sovietų Sąjungą, kuri prieš kelis metus buvo okupavusi Suomijos Kareliją. Gestapas tuojaus susirišo su Kaunu ir patyrė, kad civilverwaltungas jokio pažymėjimo plk. Ambraziejui nėra davęs. Tas reiškė — pažymėjimas falsifikuotas. Ginklų sąrašas, karo specialistų pulkininkų V. Vėbros, Šovos, Grudinsko paruoštas, taip pat buvo rastas. (Tą ginklų sąrašą Br. Nemickas surado National Archives, Washington, DC, ir jį yra paskelbęs Pasaulio Lietuvyje 1986 metais.) Taip Gestapas čiupo siūlo galą, išaiškino Vliko sudėti, suėmė jo aštuonis narius ir bendradarbius. Čia pateikiamos kelios trumpos ištraukos iš Gestapo pranešimų vadovybėms Berlyne, Rygoje ir Kaune apie anti-nacinio pogrindžio ir jo atskirų organizacijų likvidavimą. Trijose vietose yra apibūdinamas prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vaidmuo rezistencijoje. Tie tekstai Gestapo yra paimti iš atskirų Vliko narių tardymo duomenų.

Pirmoji ištrauka liečia Juozo Brazaičio ryšį su Vliku antinacinėje rezistencijoje. Joje rašoma:

„Specialų vaidmenį atliko prof. Juozas Ambrazevičius (krikščionis demokratas). Jis buvo laikomas kaip vienas iš vadovaujančių katalikų akcijos asmenybių ir buvo tampriame ryšyje su katalikiškąja dvasininkija. Oficialiai jis nepriklausė Išlaisvinimimo komitetui. Bet jis leidosi būti panaudojamas kaip patarėjas atskirais klausimais. Daugeliu atvejų jis rėmė Išlaisvinimo Komiteto prezidiumą savo patarimais.

Iki dabar šie Išlaisvinimo komiteto nariai yra suimti: Brunius, Gaidžiūnas, Deksnys, Bieliukas, Katilius, Tumėnas. Tenka skaityti, kad kiti komiteto nariai, kurie dabar yra pasislėpę, bus artimu laiku suimti".

Faktinai J. Ambrazevičius buvo Lietuvių Fronto vadovaujantis asmuo, bet Gestapo tardymuose daugelis mūsų Vliko kolegų mūsų tikros organizacinės afiliacijos nemėgo ir mus vadino krikščionimis demokratais (autoriaus pastaba).

Antroji tų dokumentų ištrauka aprašo Lietuvių Fronto vadovybės dalį:

„Šiai organizacijai Išlaisvinimo komiteto sprendimų perdavimu ir vykdymu rūpinosi Damušis ir Ambrazevičius. Juos ateityje suėmus, bus gauta daugiau aiškumo apie šios organizacijos kiršinančią literatūrą.

1944 metais gegužės 19 dieną (šios spaudos, aut. past.) vyriausias platintojas Svilas buvo sulaikytas savo bute. Pas jį buvo rasta 3200 paskutinio šios kiršinančios spaudos „Į Laisvę" egzempliorių. Nepalankioms aplinkybėms susidarius, jis sugebėjo pabėgti. Iki šiolei pavyko sulaikyti apie šešis asmenis iš jo pažįstamųjų tarpo".

Šio straipsnelio autorius (A. Dmš.) buvo vėliau suimtas 1944 metais birželio 16 dieną. Iš septynių ar aštuonių man primetamų kaltinimų Gestapui ypatingai rūpėjo mano ryšiai su prof. Juozu Ambrazevičium. Be abejo, aš tada „nežinojau" nei kur jis yra, nei kaip su juo susirišti.

Kiti man taikyti kaltinimai buvo nė kiek nemažesni: buvau pogrindžio Vliko vicepirmininkas, per mane buvo gaunama Lietuvių Fronto kiršinanti spauda „Į Laisvę" ir „Lietuvių Fronto biuletenis", mano žinioje buvo ryšiai su karinio sektoriaus asmenimis, o taip pat ryšiai su Lietuvos ambasadoriumi Kaziu Škirpa Berlyne ir su Šveicarija. Dalyvavau plk. Ambraziejaus išsiuntime į Švediją ginklų užpirkimo misijoje, ryšiuose su užsieniu per aukštąją dvasiškiją. Kiekvienas iš tų kaltinimų buvo pakankamai didelis visiškam pasmerkimui, bet tardytojui Raukai ypatingai rūpėjo pagauti Juozą Ambrazevičių. Tačiau grasinimais surengti man greitą teismą ir sušaudyti jis iš manęs jokios pagalbos negavo.

Trečioje dokumentų ištraukoje

Juozas Ambrazevičius yra minimas ryšyje su K. Škirpa:

„Iš lietuvių asmenybių Berlyne: pasiuntinio Škirpos, pasiuntinio Sidzikausko, generalinio konsulo Dymšos, Škirpa buvo pats aktyviausias.

Jis palaikė ryšius su Išlaisvinimo komitetu ir su katalikų rateliu, ypatingai per Damušį ir Ambrazevičių. Škirpa pakartotinai lankėsi Kaune, paskutini kartą kažkada apie 1944 metus sausio mėn. Atrodo, jis vadovavo irBernui, bet tas dar nėra pilnai išsiaiškinta. Škirpa buvo aprūpinamas kiršinančia literatūra reguliariai, nors ir mažesniu mastu".

Šios trys archyvinių dokumentų ištraukos gana teisingai aprašo prof. Juozo Ambrazevičiaus veiklą.

Bet kai prieiname prie sovietinės literatūros, ten iš karto susiduriame su akivaizdžiu falsifikavimu, stoka tikslios informacijos. Ten visiškai yra susipainiojama dėl Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymo. Tai yra atskiras klausimas, kuriam reikia platesnio pasiaiškinimo, ir jis atskirai bus pateiktas. Čia tik paminėtinas vienas sovietinės spaudos tvirtinimas, kur yra minimas Juozas Ambrazevičius.

B. Baranausko paruoštuose „Archyviniuose Dokumentuose", ketvirtame rinkinyje (psl. 21) yra rašoma:

„Ministerio pirmininko pavaduotojas ir švietimo ministras Juozas Ambrazevičius, įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbęs Kaune Lietuvių literatūros docentu, faktiškas Lietuvių aktyvistų fronto karinės organizacijos vadovas Lietuvos TSR teritorijoje".

Iš tiesų gi, Juozas Ambrazevičius, anksčiau buvęs produktyvus ir gabus Vytauto Didžiojo Universiteto literatūros profesorius (šeši jo darbų tomai, redaguoti Alinos Skrupskelienės ir Česlovo Grincevičiaus ir Į Laisvę Fondo išleisti tremtyje), niekad nebuvo, kaip neteisingai tvirtinama, „Lietuvių aktyvistų fronto karinės organizacijos vadovu Lietuvos TSR teritorijoje". Karinių dalinių vadovus sudarė eilė sąmoningų asmenų, iš anksto įsijungusių į rezistencijos pogrindį ar spontaniškai iškilusių sukilimo eigos metu. Ministerio pirmininko pavaduotoju buvo numatytas Jonas Masiliūnas, tik pirmosios masinės deportacijos į Gulago koncentracijos stovyklų sistemą metu jis buvo areštuotas, kartu su šeima išvežtas ir metų bėgyje sunaikintas. K. Škirpa Gestapo įsakymu buvo laikomas namų arešte Berlyne. Tad Juozas Ambrazevičius tapo išrinktas laikinai eiti ministerio pirmininko pareigas.

Juozas Brazaitis labai nenoriai tas pareigas prisiėmė, keliais atvejais bandė kitus Laikinosios vyriausybės narius prikalbinti iš jo tas pareigas perimti. Bet jo būdo savybės ir sugebėjimai visus buvo įtikinę, kad jis Laikinosios vyriausybės uždavinių vykdymui ir linijos išlaikymui buvo pats tinkamiausias asmuo. Jo vadovaujamoji vyriausybė nepasidavė okupantų įtikinėjimams, vilionėms ir nepabūgo jų grasinimų. Laikinoji vyriausybė savo tvirta laikysena tautos sąmonėje įskiepijo idėją neatlaidžiai kovoti už pilną Lietuvos valstybinį savarankiškumą.

1989.XII. 16 d.