LAISVĖ ARBA IDEOLOGIJOS MIRTIS

ARVYDAS JUOZAITIS

Lietuvoje leidžiama Komjaunimo tiesa savo 1989 gruodžio 19 dienos nr. 240 įsidėjo Arvydo Juozaičio straipsnį „Laisvė arba ideologijos mirtis", kurį čia perspausdiname. Arvydas Juozaitis praeitą rudenį lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Mums nepaprastai malonu, kad Lietuvoje kreipiamas dėmesys į 1958 metais prof. Juozo Brazaičio ir kitų Lietuvių Fronto ideologų paruoštą 78 psl. knygutę „Į pilnutinę demokratiją", kad pradedama svarstyti ir pasisavinti šio pilnutinės demokratijos projekto idėjas. Žinome, kad jos Lietuvoje buvo gyvos visą laiką, bet dabartinės naujos sąlygos jau leidžia jas pasvarstyti ir pritaikyti atsikuriančiai Lietuvai.

Tarp kitko, nuo 1990 sausio 1 dienos Komjaunimo tiesa savo vardą pakeitė į Lietuvos rytą.

Laisvė — gal ji jau atėjo? Kažkas lyg ir alsuoja krūtinėje. Bet ar iš tikrųjų tai laisvė?

Kadaise, pirmaisiais pokario metais, Vokietijoje atsidūrę Lietuvos šviesuoliai padarė žygdarbį. Jie ką tik buvo praradę valstybę, Tėvynėje virė partizaninis karas, nežinia buvo apgaubusi visą Europą. Bet „Lietuvių Fronto" bičiuliai išleidžia nedidelę knygutę, kuri išsaugos jų atminti amžiams. Tai straipsnių rinkinys „Į pilnutinę demokratiją" — ir šiandien stebinantis minties atvirumu, perspektyva, laisve. Iš tikrųjų: tik laisvi žmonės visuotinio nuovargio ir nihilizmo sūkuryje galėjo tarti į epochos veidą: „Nei barbariškas žmogus, nei barbariška tauta nėra demokratai... Demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros". Tai buvo sakoma ne tik pasisukus į valstybės nebetekusią Lietuvą. Tai buvo sakoma žinant, kad demokratija sugrąžins mums valstybę. Galbūt todėl ir šiandien „Lietuvių Fronto" bičiuliai sudaro ideologinį išeivijos branduolį.

Ateitininkų suvažiavime Vilniuje, lapkričio 25-26 dienomis: iš kairės — Arvydas Juozaitis, šio straipsnio autorius, Povilas Šilas ir Jadvyga Bieliauskienė. Nuotr. P. Kaufmano.

Dažnas mūsų politinis veikėjas skuba deklaruoti, kad jis — „už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą". Tai šventi žodžiai, kiek juos bekartotumei, jų nebus per daug. Tačiau — būkime atviri — dažnas suprantame juos kaip vienas kito sinonimus. Bet juk tai netiesa...

Juk nebe vienas garsiai šnekantis propaguoja „bet kokią Lietuvą, kad tik už TSRS ribų". Tai faktas, kuris plačiau žinomas Kauno sąjūdiečiams. Tai fanatizmu kaitinama ugnis, kurios liepsnos aukštesnės už Kremliaus bokštus. Nes ji kėsinasi nebe į Imperiją, o į mūsų sveiką protą ir kviečia kurti „nepriklausomą Lietuvos Albaniją" arba „dar labiau nepriklausomą Lietuvos Rumuniją".

Visa tai būtų juokinga, jeigu butų juokai...

Rodos, atėjo metas pasakyti, kad nepriklausomybės mūsuose siekia daug nelaisvų žmonių. Nelaisvų savąja dvasia ir aklų savuoju protu. Iš tikro tai nėra stebėtina vien pagalvojus, iš kokios duobės mes lipame. Be to, kiekviename tautinio išsivadavimo judėjime yra visko. Net nusikaltėlių, kurie griebia istorinę galimybę išgarsėti ir apiplauti baisias savo nuodėmes. Tačiau sveiko proto sargyba — daugumos pareiga. O ją vykdant nėra geresnio talkininko už laisvą sielą. Nes tik ji — laisvos ir demokratinės valstybės sąlyga.

Bet kas yra laisvė? Ne, ne ta filosofinė sąvoka, o greičiau jausmas, kuris aplanko kiekvieno sielą. Aplanko, bet ne visuomet įsitvirtina.

Mes — Europos vaikai. Čia mūsų dvasios tėvynė. Čia rastas tas raktas, kuris atrakino viso pasaulio duris. Nes laisvė čia buvo neatsiejamai susieta su protu, ši sankaba pagimdė demokratiją ir demokratija šiandien lemia pasaulio pažangą. Visa kita — tik taisyklės išimtys. Ir dažnai tragiškos išimtys.

Protinga laisvė — tai savo paties galimybių įvertinimas. Tačiau įvertinimas pro veiklos prizmę, įvertinimas susikūrus visuomenines organizacijas ir partijas, padalinus valdžią į tris dalis. Ir kas be ko — atėmus iš politikos šventumo skraistę. Visa tai — Europos vaisiai.

Politikos „sušventinimas" — vienas didžiausių pavojų. Nelaisva ir intelektualiai neišsivysčiusi tauta labai lengvai pasiduoda politinio mesianizmo apgaulei. Ji laukte laukia — ir sulaukia politinių lyderių-pranašų, pasiduoda jų savivalei. Tokia visuomenė (jos dauguma) tiki, kad visos svarbiausios bendruomeninio ir dvasinio gyvenimo problemos gali būti išspręstos politinėmis priemonėmis, sukilimais ir karais. Tuomet, žinoma, ateina stiopkos razinai, Pugačiovai ar rasputinai ir paleidžia į lankas žmonių dvasią, paskelbia anarchiją „tvarkos motina". Tyčiojamasi iš visko ir viskas pateisinama. Bet sunkiausia dalia tenka sveikam protui ir jo sargui — žmogaus savigarbai.

Mums, gyvenantiems šalia tautos, kuri dar ir šiandien nežino, kas yra laisvė (neskiria jos nuo „valios"), labai nesunku suprasti, kad esame toliausiai į Rytus pastūmėtas Europos bastionas pačioje Europoje. Galbūt tai ir yra mūsų misija — įtvirtinti europietiškąją demokratiją čia, ant Baltijos kranto, kad kitame amžiuje ji galėtų žengti toliau...

Jeigu šitai suprastume ir prisiimtume visi kartu, tai būtų garbingas mūsų uždavinys. Bet kartu ir sunkus (nes nėra garbės be vargo). Daug sunkesnis nei kurti albanijas ir rumunijas.

Vienas nuostabus „Lietuvių Fronto" bičiulių atradimas — atradimas, paremtas tautos valstybine patirtimi, o ne vien Europos gyvenimo dėsniais, — buvo teiginys, jog demokratiška politika negali siekti ideologinių tikslų. Tai buvo generalinė Europos pažangos linija, ir šiuo atradimu mes dar sykį lokalizavome savo tikrąją geopolitinę pdėtį. Ir nuostabu: šios išvados priėjo katalikiškos orientacijos žmonės! Taip prasimušė į dienos šviesą tikroji socialinė krikščionybės paskirtis: paskleisti demokratiją kaip absoliučios vertės, visai žmonijai skirtą turtą, kartu nereikalaujant jokio atlygio — nei pasaulėžiūrinio, nei ideologinio. Nei valdžios. Geroji krikščionybės valia tuo ir pasižymi, kad ji nereikalauja atlyginimo už gėrį, tiesą ir meilę. Ji įtvirtina NELYGSTAMĄ ŽMOGAUS VERTĘ Žemėje, o tai ir yra demokratinės politikos kertinis akmuo. Visa kita jau gali būti desakralizuota.

* * *

Bet mes — Blogio imperijos augintiniai. Joje į oficialios ideologijos rangą pakeltas melas, prievarta, neapykanta, jėgos kultas — žodžiu, visos septynios didžiosios ir dar kitos nuodėmės. Ši ideologija tiek persunkus visą gyvenimą, kad reikia labai nedaug — atsisakyti sveiko proto savikontrolės, savigarbos ir tu — jau totalitarizmo glėbyje.

Totalitarizmas yra ypač sistematizuotas blogis. Melo ir prievartos kratosi sveikas protas? — jį reikia palaužti. Ir palaužti taip, kad pats žmogus imtų teisinti šią „tvarką" kaip vienintelę teisingą ir net gerą. O kai palaužiamas žmogus, laisvė savaime pasitraukia iš jo sielos. Ir jau nebe taip lengva jai tenai grįžti...

Šiandien tarsi vaduojamės. Tačiau būkime blaivūs ir ypač — savikritiški. Juk laisvė neskelbiama — nebandykime to daryti. Ji turi atsigauti ir vėl prisiartinti prie mūsų. Ir kaip pašalas turi išeiti iš mūsų įgūdžiai bei jausmai, kuriuos įskiepijo totalitarinė ideologija.

Klysta tie, kurie teigia, kad Sąjūdyje demokratijos daugiausia. Jau vien toks teiginys — demokratijos paneigimas. Mums buvo duotas labai trumpas istorinis laikas ir — mūsų laimė — mes jį panaudojome. Bet tai — Dievo dovana, kurios negalima priskirti nei Sąjūdžiui, nei Gorbačiovui. Ją gavome mes, žmonės. Jeigu bandytume didžiuotis tuo — atstumtume ją...

Bet ir tai ne viskas. Laisvė turi paneigti ne tik totalitarinę ideologiją, bet ir pačią ideologiją kaip tokią. O tai suprasti itin sunku. Sunku įsivaizduoti, kad net krikščionybė, išpuoselėjusi ir padovanojusi pasauliui giliausią laisvės sampratą, įdiegusi ją visuomeniniame gyvenime, turi atsisakyti nuo ideologinės laisvės gynybos. Nes jeigu ji to imasi, klerikalai pareikalauja valdžios.

Tad kas gi gina brangiausią Žemės dalyką? Mes, dairydamiesi vienas į kitą. Giname nuo politinių apsišaukėlių, pranašų ir kalbėtojų. Giname nepriklausomybės vardan. Giname net jos, pačios laisvės, vardan.

Ir todėl negali atsidžiaugti, kai netikėtai ateina paprastas žmogus ir įžiebia kibirkštį, pasakęs, kad nėra nepriklausomybės be laisvės.

Tą dieną, kai griuvo Berlyno siena, prezidentas G. Bushas apjuosė apie kaklą tolimos šalies piliečiui „Laisvės medalį” — aukščiausią Jungtinių Valstijų civilinį apdovanojimą. Tai buvo nuostabus sutapimas. Tas žmogus buvo elektrikas, žinantis kas yra kibirkštis. Jo vardas — Lechas Valensa.