ŠVIESESNĖS LIETUVOS VILTYS
VEDAMIEJI
Galima tikėti ar netikėti pranašais, bet reikia sutikti, kad yra žmonių, kurie, sekdami žmonijos istorijos raidą, nuoseklius įvykių pasikartojimus, savo jautria nuojauta neblogai pramato tautos ar žmonijos ateiti. Paprastai, žmonės nemėgsta klausyti tų, kurie nujaučia pavojų, bando įspėti prieš kylančių audrą. Geriausiu atveju įspėjimą pasiruošti galimai bėdai atidedama rytojui. Juk taip buvo ir 1939, kai Kazys Pakštas garsiai kalbėjo ir ragino rimčiau pažiūrėti į gresiantį pavojų mūsų valstybei. Jis davė ir konkrečių receptų, kaip galimus nuostolius sumažinti. Ar kas jo klausė? Priešingai, valdžios sluoksniuose privačiai buvo vadinamas ,,varjotu", o ,,tauta gali būti rami”.
Oskaras Milašius, kitų vadinamas dar ir mistiku, taip pat prieš Antrąjį pasaulini karą artimiesiems ne sykį kalbėjo panašiai. Jono Aisčio žodžiais, kuriam teko ne sykį su Milašium susitikti, Lietuvai gresia labai juoda ateitis, jos laukia tokia nelaimė, kokios nebuvo per visą jos praeitį. Pati tauta bus prie prapulties slenksčio. Tačiau Lietuva tą nelaimę pakels. Po to ji pasieks didelės garbės ir tautų pagarbos, dvasinės didybės, kokios neturėjo nei kunigaikščių laikais, kai valstybės ribos siekė Juodąją jūrų.
Pirmoji pranašystės dalis išsipildė. Didžiojo Penktadienio tragedija įvyko; dabartinį pereinamąjį laikotarpi tektų pavadinti Didžiuoju Šeštadieniu, kada viltingai laukiame Didžiojo Sekmadienio. Jo sulauksime. Ta viltis ir tikėjimas mus gaivina jau beveik penkiasdešimt metų. Ja gyvena ne tik tie, kurie savo akimis matė gyvąją Lietuvą, bet, mūsų džiaugsmui, ir tie, kurie ten apie ją girdėjo tik iš tėvų ir senelių pasakojimų, kai pasislėpę skaitė draudžiamosios Lietuvos istorijos nuotrupas arba girdėjo Vatikano, Washingtono ar Miuncheno radijo laidas.
Kokia bus ateities Lietuva, kuo pasireikš jos didybė, nežinom. Galimas dalykas, kad mūsų tauta iškils ir švies kaip viena kultūringiausių, kūrybingiausių ir humaniškiausių tautų. Kančios, ašaros, kraujas negali būti be prasmės ir naudos. ,,Visa, kas pasauly didelio, ateina pro kančios vartus", pasakė Adomas Jakštas.
Mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimas yra ten, Lietuvoje, išaugusia nauja generacija, jaunimu. Visur matome juos pirmosiose eilėse, jų daugiausia šimtatūkstantinėse miniose, skaitom spaudoje, girdim jų pareiškimus, protingą drąsą. Jokios spaliukų, pionierių stovyklos ar raudoni kaklaraiščiai neišrovė iš jų lietuviškos širdies, nepavertė jų sovietiniais robotais. Tokie ir i partiją įstoję nepasikeitė, daug jų išliko konradais valenrodais. Todėl nedera ten dirbančius, veikiančius skirstyti pagal partijos bilietus. Žinoma, yra ir išimčių, yra karjeristų. Jų buvo ir bus visur. Bet tas išimtis gyvenimas išsijos.
Dar kas mums teikia džiaugsmo ir pasitikėjimo, kad dabartiniai nepriklausomybės judėjimo iniciatoriai, vadai, ideologai elgiasi šaltai, apgalvotai, išmintingai. Žino ribą ir viską daro, kad nepabudintų žvėries, nepertemptų. Vokiečių spaudoje paminėjo, skandinavai pakartojo, kad Pabaltijo tautų revoliucija skirtinga nuo visų žinomų revoliucijų — tai dainuojanti revoliucija. Be šūvių, smurto, langų daužymo, bombų. Pabaltiečiai kaip tik verti pasididžiavimo, ką pripažįsta ir pasaulis. Tik nereikia užmiršti, kad tenai kai kam tai nepatinka, ir gali atsirasti tokių, kurie bandys tą kultūringą revoliuciją kompromituoti. Bet tokius nesunku iššifruoti.
Atvirą mūsų džiaugsmą tik kiek pritemdo, kad dar yra pas mus įtaringųjų ir nuo seno įsikalusių į galvą, kad tik jie teisūs ir be nuodėmės, o iš tenai atvykę daugiau ar mažiau yra ,,sutepti", kad tai Maskvos įrankis mūsų budrumui susilpninti. Atvykę tai pastebi, ir jų neramina, kad išeivija nėra vieninga, kad vieni stengiasi Lietuvai padėti, kiti laikosi nuošaliai arba trukdo. Čia nekalbama apie komunistuojančius, bet apie tuos, kurie save laiko didžiausiais patriotais. Jie pastebi, kad net kai kurie dvasininkai, užuot reikalą geriau supratę, sėja nepasitikėjimą. Gerai, kad tokių galvočių yra tik nežymi mažuma. Svečiai iš Lietuvos tik vėliau apsidžiaugia, kad mūsų dauguma įvertina tenai dirbančius, rizikuojančius, pasiaukojančius.
Mes kartu su jais gyvename viltimis, džiaugiamės tuo, kas pasiekta ir turim visom išgalėm jiems talkininkauti, padėti greičiau susilaukti tikrai laisvos Lietuvos.
(č. g. )
