SĄJŪDŽIO IŠPAŽINIMAS

RIČARDAS MIKUTAVIČIUS

Kun. Ričardo Mikutavičiaus straipsnis ,, Sąjūdžio išpažinimas" pasiekė redaktorių rugpjūčio mėnesi. Paruošus straipsni spaudai ir atidavus numerio medžiagą surinkti, redaktorius neseniai gavo iš Lietuvos žurnalo„Literatūra ir menas" rugpjūčio 5 dienos numerį 32 (2229), kuriame buvo atspausdintas tas pats kun. Mikutavičiaus straipsnis. Kadangi didelė dalis „Į Laisvę" skaitytojų ,,Literatūros ir meno" negauna, o straipsnis savo originaliomis mintimis ir stiliumi yra tikrai įdomus, buvo apsispręsta jį spausdinti ir čia. (Red.) 

SĄJŪDŽIO KILMĖS BRANDUOLYS

Pastovėjus prie fasadinių, euforija išpuoštų Sąjūdžio triumfo arkų, laikas pažvelgti į šį lietuvių tautos fenomeną ir iš kiemo pusės. Tik iš ten galima pažinti ir atidengti Sąjūdį, suvokti jo reikšmę tautai.

Sąjūdį jau pažįstame, gyvename jo idėjomis, dedame į jį viltis. Ši politinė, intelektualinė, kultūrinė bei dvasinė struktūra vis plačiau ir galingiau skleidžiasi žaibiškai besikeičiančiame mūsų gyvenime. Todėl įvairiai svarstoma ne tik apie jo ateitį, bet ir apie kilmę. Samprotavimų, išvadų apie tai apstu. Vieni tvirtina, kad Sąjūdis grynai politinis judėjimas, politinė jėga. Kitiems atrodo, kad Sąjūdis — ilgai slopintos, merdėjusios tautos saviraiškos staigus proveržis, užtvenkęs kelią atgal į visišką tautinę pražūtį. Dar kitiems Sąjūdis — nepaneigiamas ,,atgimimų cikliškumo pasireiškimas". Pagal pastarąjį požiūrį Sąjūdis — tautos gyvybinių resursų dar vienas raiškus išsiliejimas, kurio dėka liovėmės „prievarta keliavę atgal" nepriklausomos valstybės idealo gesimo, tautinės pražūties, dvasinės degradacijos kryptimis. Šitokios nuomonės aptaria Sąjūdžio veiklą, bet ne jo kilmę. Būtina pabrėžti ir tai, kad Sąjūdžio suvokimui nepakanka priskirti vien politinės situacijos Tarybų Sąjungoje foną, tarsi tik jis būtų Sąjūdį pagimdęs. Sąjūdžio kilmė, laikas, vieta, asmenys yra tam tikros ontologinės tikrovės regimybė. Reiškia politinis fonas nėra Sąjūdžio lygties sprendimo būdas. Taip, Sąjūdis atspindi ir laiko tėkmę, ir jo dvasią. Tačiau visų pirma jis išreiškia tautos fenomeną, nes išryškina esminį ryšį tarp idealaus ir realaus, įsivaizduojamo ir esamo. Lietuvių tautos dvasia, istorijos tėkmės paliečiama, įgauna konkrečią formą bei turini ir jį išsako, tačiau prieš tai lyg kažkokiame žaizdre tyliai ir esmiškai išsigrynina, išsilaisvina nuo sąnašų ir tampa visos nacijos filosofija. Todėl Sąjūdžio suvokimui nepakanka kad ir didžių jo darbų suvestinių. Būtina vertikali Sąjūdžio kaip lietuvių tautos kultūros išsikerojimo analizė, kuri ir tegali atskleisti Sąjūdžio kilmę.

Pačiame giliausiame Sąjūdžio kilmės branduolyje glūdi tarsi antgamtinė, cikliškai atsikartojanti nuostata — konkreti tautos atgimimo priežastis. Mūsų tautos istorijoje sąjūdžiai gimsta kaip tik įtampų, nerimo, ryžto, aukos išėjimo iš siaurų dvasinių ribų dienomis. Tai dvasinio tapatumo tarp pavienio individo ir tautos atstatymo dienos. Sąjūdis paprastai atneša ir pateikia tautai tokį atgimimą, kuris yra išmąstytas bei paruoštas pačios tautos gelmėse. Tai dvasinis ir intelektualinis prisipildymas savimi ir tauta, maištu ir kūryba, suvokimu ir vizija. Tai tautos veido, valios, ryžto ir žodžio apsireiškimas itin plačiame veiklos bei siekių bare. Drauge tai milžiniška tautos kūrybinio potencialo sankaupa bei proveržis. Ir nors mūsų Sąjūdis šiandien dar nėra pilnai ir visaapimančiai konkretizuota struktūra, nors jis šiandien tėra etiudas epochiniam kūriniui, prašantis visų spalvų, ieškantis vidujinumo, aiškaus tapatumo su tautos dvasine substancija, nors Sąjūdis dar tėra savęs gimdymo ir įsivardijimo fazėje, jis artėja prie išsamios programos ir jos realizavimo. Jau dabar Sąjūdis — lemtinga ideologinio lūžio valanda Lietuviams Lietuvoje ir išeivijoje, atsidengianti ir grynėjanti tiesa, tvirtėjantis žingsniavimas. Drauge tai susitelkianti pajėga, besiformuojantis junginys, gimęs ties mirtimi, ties paskutine „beprotybės riba". Sąjūdis, todėl, yra kaip pati tautos būtis, kaip jos vardas. Sąjūdis — istorinė tautos lemtis, dar viena kryžkelė — būti tautai ar nebūti. Pagaliau Sąjūdis, anot Maironio — tautos „arklas ir šviesioji lyra..."

Iš kokių tat versmių, pačiu tautos gelmių viduriu, atsruvena mums Sąjūdis?

TAUTOS KENTĖJIMO PRASMĖ

1940-jų metų birželyje, 1944-jų metų antroje pusėje visuotinio pasipriešinimo būdų lietuvių tauta naujos okupacijos akivaizdoje dar tarsi neieško, tarsi ir neturi. Tauta gyvena „nepriklausomybės praeitimi", tebeišlaiko savo ir valstybės dvasinio bei medžiaginio kūrimo pagreitį, gina patvaraus charakterio bei vientiso mąstymo kontūrus. Tačiau naujos okupacijos akivaizdoje šis natūralus procesas nyksta. Tame laikotarpyje visai tautai išnyra visiškai skirtingas būvis — kentėjimas. Tai ir absoliučių vertybių praradimo išgyvenimas (dvasinė kančia), ir tvirtų buities sanklodų negailestingas naikinimas, griovimas, niokojimas (fizinė kančia). Trupinamų pavidalų begalybėje kentėjimas tampa visuotine tautos buvimo forma. Kentėjimas išsidriekė tiek ir taip, kad tvyrojo kiekvieno lietuvio širdyje. Tiesiog visa tauta, pavieniai jos nariai buvo išbandomi ties pačia švenčiausia — nacionalinio sąmoningumo bei atsparumo riba. Čia vyko priverstinis griovimas visų etinių ir tautinių struktūrų dar tebepulsuojančiame lietuvybės pagrinde.

Kas išliko tautoje, kas formavosi tautoje ir pavieniuose asmenyse kentėjimo pasekmėje, kūlversčiais lekiančių įvykių sraute?

Tauta skendo kentėjime, kad būtent kentėjime pasislėpusi išgrynėtų, o naujoje terpėje atgimtų vienintelė, išties sakralinė vertybė — tauta, valstybė, kalba, dvasinė esatis. Tegul išniekinta, drabstyta purvais, ujama, determinantų supančiota, tačiau kentėjimo dėka tauta ir valstybė tapo aukščiausia vertybe lietuvio sąmonėje. Gryninanti šį suvokimą kentėjimo veikmė tapo tokia reikšminga, kad brandinamas tautos ir jos valstybės substratas tapo begalinis. Ir ši veikmė apėmė masę žmonių! Kentėjimas lėtai, tačiau nuosekliai ruošė, vėliau jau gimdė visuotinę dvasinę esatį — Sąjūdį, kuris atitinkamą istorijos valandą atėjo kaip būtinybė, kaip sielos giliausiose sanklodose ruoštas, puoselėtas ir galutinai atbaigtas reiškinys. Žinoma, kažkas palūžo, kažkas „nubyrėjo”, kažkas peržengė „indiferentiškumo ribą", tačiau apskritai visuomenėje formavosi sąjūdinė saviraiška. Kentėjime augo ir skleidėsi, įsitvirtino ir sulapojo aukštesnė nacionalinės egzistencijos prasmė, tampanti žadinančiu, keliančiu faktoriumi — nacijos saviegzistencijos prasmė. Lėtai, labai lėtai ir sunkiai, kentėjimo ir mąstymo gelmėse formavosi vienintelė reali ir perspektyvi galimybė tautai — atgimimas pačioje Lietuvoje!

Galima tvirtinti, kad visuotinio tautos kentėjimo dešimtmečiuose nuosekliai vystėsi atskirų tautos narių dvasinis tapsmas, vykęs vienatvės, izoliacijos, slapstymosi aplinkoje, kur niekas pašalinis neįžengdavo, kur nepajėgdavo įsiskverbti ir šeimininkauti visa naikinanti ir draskanti pajėga... Kentėjimo nacionalinių ir egzistencinių resursų gelmėje ir pradėjo kurtis nauja, jokios politinės partijos ar parlamentinės frakcijos neišryškinta, tautinės mokyklos ar filosofinės sistemos nepateikta struktūra. Pradžioje pasireiškusi tik skausmu, gal net neviltimi, dėl vertybių mirties, kažkuriame kentėjimo etape, sąmonės ar pasąmonės veikloje ši struktūra įgyja aiškius grįžties principus, atranda kelią. Naujas, kentėjimo suformuotas žmogus — lietuvis — ir tapo ryškiausiu pokyčių nešėju, nes tautos likimas ir ateitis atsidūrė kentėjimo suformuoto žmogaus prote bei rankose.

LFB studijų ir poilsio savaitėje saviveiklinė vakaro programa. Nuotr. V. Matelio.

Mūsų Sąjūdis — vakarykštės kentėjimo nakties atspindys, kentėjime išauginta programa, dvasioje susikaupusi begalinė jėga. Reiškia Sąjūdis gimė ne vakuume, atėjo ne iš tuštumos ar „svetimos rankos" — jis atėjo iš „savųjų" kentėjimo, apsivalymo, vėrimosi tiesai. Sąjūdiškumas tik kentėjimo skatinamas spraudėsi į dabartį kaip neužslopinta tautiškumo viltis, kaip tautos perspektyva. Sąjūdis, pagaliau, tai kentėjimo ugnimi liesti ir pažymėti dabarties intelektualai, sugėrę į save didžiulį kentėjimų kiekį, permąstę skaudžiausią tautos būvį ir šitokio kentėjimo dėka pakilę į ontologinį tautos situacijos bei jos perspektyvų apmąstymą. Tai jie visi drauge, o tuo pačiu kiekvienas skyrium šaukė ir kvietė ateiti Sąjūdį ir tautinį atgimimą. Šia prasme Sąjūdyje atrandame visas ,,tautos daleles" — bendro jos kentėjimo skeveldras — tremtinius, išeiviją, valstietiją, resistenciją, pogrindį, Bažnyčią... Išlikdami gyvi ar mirdami, bet perduodami grynėjantį intelektualinį lobį kitiems, jie visi paliko patį šviesiausią spindulį atgimimo vyksme — istorijoje ir atvedė Sąjūdį į mūsų nūdieną.

Dail. K. Balčikonis kalba apie Lietuvos partizanus šios vasaros LFB studijų savaitėje Dainavoje. Šalia jo sukurtas Vyčio paveikslas. Nuotr. V. Midelio.

KANČIOS EVOLIUCIJA I PRISIKĖLIMĄ

Atkurkime Kristaus ir žmogaus kentėjimo vienovės teologinį ontologinį pagrindą. Galgi kaip tik čia atsiskleidžia vienas iš ryškiausių katalikybės nuopelnų mūsų tautai — gebėjimas įjungti į tautos savimonę Kristaus kentėjimą.

Fizinė ar dvasinė kančia nėra tiesos ar gėrio viršūnė, tačiau pavieniam individui ar net tautai kartais yra išlikimo garantija. Tautos katalikiškumas tai santykis tarp kenčiančios tautos ir kenčiančio Kristaus. Mūsuose asmens ir tautos gelmėse vyko Kristaus kentėjimo apmąstymas, ieškant analogijų bei atitikmens. Šis apmąstymas ugdo ir egzistencinę būseną. Kažkuriame lygmenyje kenčiantysis suvokia žmogaus ir Kristaus kentėjimų paraleliškumą. Kenčiant ir apmąstant Kristų įvyksta žmogaus pakylėjimas iš asmeniško akiračio į kur kas platesnį, aprėpiantį visą tautą. Tokiu būdu Kristaus ir tautos kentėjimų bendrumas išneša mąstantį į naują patriotinį — religinį būvį. Kentėjimas tampa „atgimdančiu ir apiplaunančiu atnaujinimu" (Fil 3,4). Kentėjimo pačią jaustį keičia viltis ir tvirtumas, bejėgiškumą keičia jėga, apatiją — idėjos ir apsisprendimas. Kristaus ir tautos kentėjimų analogija virsta fundamentaliu, šviesiu požiūriu, kur vyrauja viską idealui palenkiantis suvokimas bei ryžtas. Nuo kentėjimo einama į filosofinį, gelmingąjį tekstą ir jame įleidžiamos šaknys. Taip suvoktose Kristaus ir tautos kentėjimo paralelėse atsiranda sąjūdinė mąstysena, tautos dabarties ir ateities samprata, pastangos, kad Lietuva vingiuose „neišsivaikščiotų".

Nesunku patirti, kaip sąjūdinei mąstysenai pasitarnavo lietuvių tarpusavio santykiai tremtyje, išeivijoje, rezistencijoje — tos kasdienės duonutės dalybos, ligonių slaugymas, mirusiųjų laidojimas, savišvieta net kalėjimo kameroje, tautinių bei religinių švenčių šventimas, tos visos progos, kada dainomis ir ašaromis veidu ir dvasia būdavo atsigręžiama i Tėvynę... Regis, jau tada, tremtyje ar išeivijoje, užtekdavo vien susikibti rankomis, pusbalsiu paniūniuoti lietuvišką dainą ar giesmę, ir jau dvasioje būtinai sublizgėdavo busimojo Sąjūdžio figūrą, tarsi Kristaus asmuo Jonui Krikštytojui prie Jordano... Sąjūdinė vizija, tačiau, buvo įžvelgiama tik gryniausio kentėjimo realybėje.

Apskritai kentėti ir vis dėlto mąstyti apie save bei tautą yra labiausiai asmenybę žadinantis (pagal Vincą Kudirką), nuosekliai ir aktyviai švarinantis (pagal Vidūną), aižėjantį, trupantį būties pavidalą vedantis į švarumą, į vientisą būvį (pagal Antaną Maceiną) vyksmas. Visi minėti autoriai daro išvadą, kad tik kentėjimu pakylame į kokybiškai naują problemos sprendimo lygmenį, viduje vyksta kaita, akivaizdūs poslinkiai. Tūkstantmečiais sukaupta žmonijos patirtis tvirtina, kad ne ekonominis gerbūvis yra asmenybės ir tautos pakilimo sąlyga, o probleminė situacija, joje atsidūrusi ir išsilaisvinimo ieškanti siela. Mūsuose net žiauriausio genocido sąlygomis iškilo nuotabiai šviesios, gilios, stiprios asmenybės, savo intelektą bei dvasią išvysčiusios ant kentėjimo kalvų. O ant šių aukštumų jau lyg ir nėra asmeniškumo — yra tauta, yra tik sąmoningas kentėjimas už jos ateitį, atgimimą, visa tai statant ir auginant ant Kristaus kentėjimo filosofinio akmens.

Kaip matome, kentėjimo jaustis ir apmąstymas vyksta ne vien „kentėjimo dygumo lygmenyje", bet palyginimų, išvadų, tapatumo ir sąjūdiškumo lygmenyje. Tačiau religiniame Kristaus kentėjimo apmąstyme ryškus dar vienas momentas — būsimojo įvykio alsavimas. Tai ateitis, kuri jau čia pat, už trijų dienų! Kenčiančiojo dvasioje ryškiai brėžiasi evoliucijos kreivė — nuo pesimizmo, palūžimo kylama aukštyn iki didingo Prisikėlimo! Kentėjimo sąjūdinis būvis savaime atveda ir atsiremia į Viešpaties Prisikėlimą! Kristaus Prisikėlimas yra būtina Jo kentėjimo tąsa. Po kentėjimo nakties seka sąjūdinė diena — ir prisikėlimas, ir jo praktiškas realizavimas darbuose.

TAUTOS SĄJŪDŽIO UPĖ

Kadangi Sąjūdis yra bendroji tautos idėjinė lemtis, kartos bendroji pasaulėjauta, išsiaiškinkime, kokiose srovėse atskiri asmenys sutekėjo į atgimimo upę, išsinėrė iš apvalkalų ir sukūrė intensyvaus darbo ritmą.

Pirmoji srovė — intakas, bene pati giliausia, tai toji lietuvių inteligentijos dalis, kuri akivaizdžiai, pati sau įrodė tautos vardiklio reikšmę individui, lyg maldą išmoko šventą Lietuvos vardą... Tai toji inteligentija, kuri, deja, ne laimės kūdikis, o dramatiška, net tragiška XX-jo amžiaus vidurio karta, keturis dešimtmečius tvėrusi, nešdama likimą ir bręsdama ateičiai. Toji išskirtinė inteligentijos dalis atpažino, rinko išniekintas tautos dvasines bei kultūrines vertybes, nuoseklia logika ginė ir bendražmogiškame įvaizdyje perteikė kitiems. Tai asmenys, kurie nefalsifikavo istorijos, atlaikė išbandymus. Būtent toji inteligentijos dalis ir sudaro monolitini Sąjūdžio pagrindą, tautini atgimimo branduolį bei jo varomąją jėgą.

Antroji srovė, tolygiai paženklinta skaudžiausiais praradimų ir atradimų ženklais — pokario išeivija. Moralinė išeivijos ištvermė ir veikla (politinė, propagandinė, kultūrinė, finansinė), statyta, beje, ant esminių praradimų šlaitų, įgyta kančiomis ir ilgesio tvirtuma. Išeivija vadavosi ir romantizmo pažiūrų ir tyliai, o dabar ir garsiai, pratinasi prie minties, kad Sąjūdyje vyksta esminis tautos likimo kūrimas. O tam išeivija atidavė daug kūrybos, jėgų ir lėšų. Jau pats požiūris, kad istorinė tautos praeitis yra paversta vertinimo objektu, užuot ją palikus idealaus įvaizdžio lygmenyje, yra akivaizdus įsijungimas į Sąjūdžio likimą. Geriausia ir brandžiausia išeivijos veiklos dalis — tai aukščiausių likiminių tautos pertvarkos taškų pajauta ir problemų sprendimo rėmimas.

Trečioji srovė — tremtiniai, kaliniai, pažemintieji, nuskriaustieji, rezistencija, Bažnyčia... Tremtinių likimai sukrečia ir stebina dramatiška kentėjimo įtampa, pagaliau ir kentėjimų atomazga — mirtim arba dabarties gyvenimo valandų pavertimu kūryba. Tremtinio kalba dabarties Sąjūdžio balse stipri ir įtaigi. Iš tremtinių lūpų liejasi paprasti žodžiai, tačiau koks reikšmingas kentėjime pagimdytų minčių turinys! Kaliniai... Pirmasis suėmimas, pirmasis tardymas, pirmoji kankintojo patyčia, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos pažeminimas, pirmoji ašara, pirmoji žaizda, smūgis, pirmasis į laisvę išsiųstas laiškelis, pirmoji kraujo dėmė, teismas, pirmasis krembždantis ešelonas į rytus be maisto, vandens ir savųjų — tai vis Sąjūdžio gimimo diena! Išeiviai... Paskutinis žvilgsnis į tėviškę, sodybą, butą, bityną, sodą, kapus, ežerą, toji šiurpi karo gaisrų pašvaistė, kanonados dundesys, tas masiškas egzodas iš gimtų vietų į absoliučią nežinią... Ši išjauta šaukė, kvietė, maldavo ateiti Sąjūdį. O jis tuo metu ir stipriai sudunksėjo istorijoje — kaip būtinybė ir kaip realioji esatis.

Sąjūdžio gimimo data — 1940-jų metų birželis, gi lopšys — tautos kentėjimas. Sąjūdį kvietė ir kūrė tautos dvasinis potencialas, tiesa, kartais svyruojantis, lūžtantis, kartais maištaujantis ir ieškantis. Jau tada Sąjūdis gimė, pakėlė save nuo kraujo, nunešė save ir tautą pirmyn vilčių žlugimo laikmetyje, sužaliavo dabartyje, pasipuošė pavasariu ir žiedais.

LIETUVOS VIZIJOS UŽUOMAZGA

Kokioje išsivystymo fazėje šiandieną yra Sąjūdis?

Kai kam Sąjūdis dar ir šiandien — neišpainiojamas, pernelyg sunkus mazgas. Iš tikrųjų, spalvingame Sąjūdžio audinyje jau daug ryškių saviieškos ir saviraiškos elementų, šiame sudėtingume jau galima ¡žvelgti kai kuriuos Sąjūdžio vystymosi etapus.

Pirmame etape (1940 metų birželis — 1988 metų rugpjūtis) Sąjūdis — tai dar vienas lietuvių tautos gyvybės apsireiškimas pasaulio istorijos vyksme, rytų Europos kertėje, imperialistiškai nusiteikusių kaimynų apsuptyje.

Reiškia, Sąjūdis jolda prasme nėra spontaniškas visuomenės prabudimas. Sąjūdis, pagaliau, nėra kažkieno direktyvos, leidimo, idėjos padarinys. Tai ir ne dar viena eklektiška organizacija. Sąjūdis lietuvių tautos sąmonė, jos dvasinės substancijos regimoji forma, kentėjimo pasekmėje visiškai naujas tautos įsivardijimas ir pasiskelbimas. Todėl ir Sąjūdis — dialektinė kentėjimo būtinybė, atsikartojantis lietuvių tautos istorijoje dvasinis fenomenas.

Antrasis etapas — trumpa, vos vienerių metų su trupučiu Sąjūdžio formalios veiklos istorija, sakykime, vykstanti dabartis. Tai laikotarpis, atnešęs ir tebenešantis akivaizdų tautinės savimonės apsivalymą, vidinį šviesėjimą, intelektualinį brendimą. Šiame etape, t.y. dabartyje, Sąjūdis tampa gaivalinga jėga, kuri formuoja ir ugdo, primena ir diegia. Jis kuria politikos filosofiją, kultūros kalbą, veikimo idėją. Sąjūdis — ne pavieniai žmonės. Sąjūdis tai — masė žmonių, tai tiesiog visa tauta! Sąjūdžio programa yra Tautos Atgimimo programa, kurioje įjungta ir egzistencinė pasaulio jaustis.

Pastaruoju metu tarsi pradeda ryškėti trečiasis Sąjūdžio veiklos etapas, tarsi brėžiasi naujas įrašas, atsiranda naujas bruožas Sąjūdžio veikloje, žymintis naują kokybę, brandumą. Mano galva, Sąjūdis kur kas giliau negu vakar apmąsto, vertina, išsako istorijos pamokas tautai. Sąjūdis ryžtasi ieškoti lietuvių tautai perspektyvų ne romantiškame praeities faktų iškėlime, bet teorinės ir praktinės demokratijos fone, Europos tautų bendrijos rėmuose. Tai tiesiog busimosios Lietuvos vizijos užuomazga. Tikėkimės, kad tai ateities, jau amžinos Lietuvos kūrimo pradžia, tvirti pamatai.