SUGRĮŽIMAS

Bangų nuzulintas akmuo, kurio tik viršūnė kyšo iš vandens. Prieš 45 metus čia nendrės neaugo,— buvo gražus paplūdimys.

JUOZAS KOJELIS

PO 45 METŲ SAVO TĖVIŠKĖJE

Lankiausi Lietuvoje šiais metais nuo gegužės 19 iki birželio 17. Turėjau daug išvyvenimų Kražiuose, kur lankiau gimnaziją, ir Kaune bei Vilniuje, kur studijavau humanitarinius mokslus, ir Kretingoje, kur mokytojavau. Bet vienas išgyvenimas išsiskyrė iš visų. Tai apsilankymas savo tėviškėje, Viekšneliuose, 5 km į pietus nuo Luokės.

* * *

Prisiminimai siekia 1944-jų metų vasarą. Gyvenau tada pas tėvus, laimingai ištrūkęs iš nacių kalėjimų. Rusų-vokiečių frontas buvo tuo metu sustojęs apie 20-25 km į šiaurės rytus nuo mūsų. Mūsų pusėje vokiečiai, anoje — rusai.

Šią vasarą Dainavoje. Iš k.: L. Stepaitienė, B. Brazdžionis, J. Kojelis, S. Aušrotienė,S. Smalinskas, V. Aušrotas, S. Smalinskienė. Nuotr. V. Maželio.

Sulaukėme spalio 6-sios. Tą dieną nuo ryto žemė ir dangus buvo tarsi pritvinkę sunkios ir grėsmingos tylos. Niekas laukuose nedirbo, nors buvo pats bulviakasis, ir į bulvienojų laukus kvietė saulėta „bobų vasara". Net gyvuliai, paleisti į nušienautas pievas, prižėlusias atolo, buvo ramūs ir lyg kažko laukė. Danguje nepasirodė nė vienas rusų lėktuvas.

Nerimo stumiamas, pro klėtį ir sodo vartelius iš sodybos išėjau link Žiograkalnio. Tai kalnas, ne daug žemesnis už netolimą Šatriją , tik daug nuolaidesniais šlaitais. Viršūnė didesnės apimties ir plokštesnė, todėl Žiograkalnis sudaro ne kalno, o aukštumos vaizdą. Anomis dienomis čia rinkdavosi apylinkių jaunimas vasarų sekmadieniais į gegužines, o kartais pavasarininkai suruošdavo vaidinimus iš alksnių nupintose palapinėse.

Mūsų žemė šioje pusėje susisiekė su kaimyno Jokubauskio žeme. Kazytė Jokubauskienė buvo mano vaikystės draugė. Čia pat buvo Jokubauskių nedidelio ūkelio trobesiai.

Pasiekęs aukštumos viršūnę, atsisėdau ir žiūrėjau žemyn į tėvų sodybą. Negalėjau atplėšti akių nuo gražaus gyvenamojo namo, rimtimi dvelkiančių kitų pastatų, didžiulio, tėvų rankomis užveisto sodo, aptverto statinukų tvora. Kiemo viduryje — masyvus kryžius.

Aplink buvo matyti dar gal dešimties kaimynų didesnės ir mažesnės sodybos.

Antroje pusėje mūsų ūkio žemė rėmėsi į Viekšnelių ežerą. Iš dviejų pusių ežerą supo pelkynas. Ramus ežero paviršius tą popietę lyg veidrodis atmušė saulės spindulius.

Bėgiojau akimis nuo ežero prie tėvų sodybos ir po apylinkę, o kartu bėgiojo mano vaikystė ir jaunystė.

Šiame susimąstyme nė nepastebėjau, kad prie manęs atėjo Jokubauskiai. Pokalbis nesimezgė. Aš laikiau savo akis nukreipęs į tolį ir netikėtai pasakiau:

— Čia viskas bus sunaikinta, čia nieko nebeliks.

Nežinau, kokiu balsu aš pasakiau, bet turbūt keistu, kad išgirdau, kaip Kazytė Jokubauskienė balsu pradėjo kukčioti. Aš nebegalėjau daugiau kalbėti. Neatsisveikinęs, palengvėl pajudėjau šlaitu žemyn link sodybos.

Rytojaus dieną, spalio 7, rusai pradėjo puolimą. Prieš aušrą prasidėjo pragaras. Patrankos griaudė, bombos sproginėjo, kad net langai drebėjo. Išaušus, buvo matyti, kaip horizonte kilo ir leidosi lėktuvai. Prieš pietus gretimame kaime jau buvo bolševikai. Tėvas pakinkė arklius, o mama lauko keliukais palydėjo ir palaimino. Kelias vedė pietų kryptimi.

* * *

Į vietą, iš kurios tada išvažiavau, grįžau šiemet, birželio 11. Beveik po 45 metų.

Taip, čia viskas sunaikinta, ir nieko nebeliko, ¡vyko tai, ką tada pasakiau. Ne tik trobesio, bet nė mažiausio grumstelio, kuris liudytų buvusią Kojelių sodybą. Lauko provėžomis šiaip taip pasiekiau ežerą. Iš čia žiūrėdamas link Žiograkalnio, maždaug galėjau spėti, kur andai buvo tėvų ir aštuonių vaikų pasididžiavimas. Buvusi pelkė pavirtusi mišku. Jo pakraštyje mačiau pastatytą mažą kryžių. Nebuvo jokios sodybos nei žmogaus, ir negalėjau paklausti, kodėl čia pastatytas kryžius. Tik žinau, kad ilgą laiką, man išvykus, tą pelkę saugojo stribai, laukdami manęs iš ten pareinančio.

Be prisiminimų, šioje vietoje radau vienintelį pažįstamą daiktą, rišantį mane su tolimąja praeitimi, — tai ežero pakrantėje gal per tūkstančius metų bangų nuzulintą akmenį. Jis čia buvo ir tada. Vaikystėje, ant jo atsistojęs, meškeriodavau iš arklio uodegos plaukų pasidaryta meškere. Dabar nusiaviau kojas, aukščiau kelių pasiraičiau kelnes ir pribridęs užlipau ant akmens. Pajutau jo švelnų paviršių, kaip ir anomis vaikystės dienomis. Prisiminimai ir akmuo surišo mane su skausminga 1944 metų spalio 6 dienos popiete.

Sunaikinta ne tik mūsų sodyba, bet ir visi gyventojai, kurių sodybas nuo Žiograkalnio buvo galima matyti. Sunaikinta ir Jokubauskių septynių asmenų šeima. Gyva išlikusi iš Sibiro grįžusi ir kažkur gyvenanti tik Kazytė, kuri prieš 45 metus ant Žiograkalnio balsu kukčiojo ir su kuria tada neatsisveikinau.

Kai tą pačią dieną ėjau per Viekšnelių bažnytkaimį į bažnytėlę, kurioje buvau krikštytas ir priėjau Pirmosios komunijos, „žvangus varpas", Bernardo Brazdžionio žodžiais, „skėlė širdį". Sibiro kankinys, didžiame skurde gyvenąs Viekšnelių parapijos klebonas kun. Kazimieras Žukas mano apsilankymo proga ne tik liepė skambinti varpu, bet bažnytėlėje sukalbėjo Švenčiausios Jėzaus Širdies litaniją. Balsiai atsakinėjau „pasigailėk mūsų". Pasigailėk ir nukankintųjų ir kankintojų.