Negęstanti viltis: GYVENTI LAISVAI IR NEPRIKLAUSOMAI
A. VYTIS
LIETUVOS LAISVĖS LYGOS SIEKIAI
Šimtmečių bėgyje Lietuva daug kartų įrodė pasauliui, kad jos troškimas gyventi laisvai bei nepriklausomai yra tvirtas ir nepalaužiamas. Praėjusiais metais ji dar kartą tai patvirtino. Nors padėtis Tėvynėje nėra vienareikšmė, nors apie jos ateitį galima išgirsti įvairiausių nuomonių, tačiau absoliučios tautiečių daugumos širdyse dega negęstanti viltis — gyventi laisai ir nepriklausomai. Bene ryškiausiai ją išreiškia ir jos įgyvendinimo siekia Lietuvos Laisvės Lyga.
Įsikūrusi 1978 metais, LLL po dešimties rezistencijos metų pogrindyje 1988 vasarą atnaujino savo veiklą. Okupaciniam režimui susilpnėjus ir įsisteigus eilei naujų visuomeninių organizacijų bei judėjimų, jai susidarė galimybė viešai tęsti darbą. Tęsti, kadangi LLL aktyviai pasireiškė jau tada, kai kiti judėjimai dar buvo tik planuojami. Pirma žymi akcija buvo 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo organizuotas gedulo mitingas, skirtas Stalino įvykdyto lietuvių tautos genocido aukoms paminėti. Valdžios reakcija į jį buvo griežtai neigiama. Per visą Lietuvą buvo pravesta mitingo ir „ekstremistų grupelės" viešo pasmerkimo kampanija, aiškiai išryškinusi valdžios nuomonę apie LLL. Sekančių metų pavasarį persitvarkymui remti įsisteigė Sąjūdis. Valdžia iš dviejų jai pavojingų organizacijų — LLL ir LPS — pasirinko mažiau pavojingą Sąjūdį ir leido jam netrukdomai plėsti savo veiklą. Dar daugiau — į pastarąjį ji inkorporavo nemažai kompartijos narių ir stengėsi panaudoti saviems tikslams. Pavyzdžiui, kuomet LLL 1988 m. rugpjūčio 23 d. pradėjo organizuoti mitingą Vingio parke, valdžia operatyviai šią iniciatyvą perdavė Sąjūdžiui, neleido jame kalbėti LLL atstovams, o iš tribūnos į šimtatūkstantinę minią šalia sąjūdiečių prabilo valdžios pareigūnai. Beje, tie patys, kurie prieš metus griežtai pasmerkė panašų mitingą.
Vėliau LLL suorganizavo eilę mitingų, nukreiptų prieš Molotovo— Ribbentropo paktą bei jo pasekmę — Lietuvos okupaciją 1940 m. Šiomis akcijomis ji viešojoje nuomonėje padarė esminį lūžį ir davė impulsą kitiems judėjimams drąsiai prabilti apie šį skaudų bei aktualų faktą, apie kurį iki šiol buvo vengiama garsiai kalbėti arba jis būdavo grubiai iškraipomas.
Iš šios gan trumpos apžvalgos galima suprasti, kodėl valdžios laikysena LLL atžvilgiu yra priešiška. LLL savo veikla siekia ne sušvelninti esamą režimą, bet visiškai jį pakeisti, kaip priešingą lietuvių tautos siekiams.
Tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, LLL veikla bei jos tikslai yra gan įvairiai vertinami. Vieni besąlygiškai jiems pritaria, kiti ne, treti abejoja ar įmanoma iš viso pasiekti tai, ką deklaruoja Lyga. Tad kokie yra Lietuvos Laisvės Lygos artimesni ir galutiniai tikslai?
Visų pirma, Lyga aiškiai skelbia, kad jos galutinis tikslas — laisva ir nepriklausoma Lietuva.
1939 m. TSRS ir Vokietija Rytų Europą pasidalino įtakos zonomis. Lietuva pateko TSRS įtakai, ir pastaroji 1940 m. ją okupavo. Nuo to laiko Lietuva nustojo egzistavusi kaip suvereni valstybė. Ji prievarta buvo inkorporuota į TSRS sudėtį ir tokioje padėtyje yra iki šiol. Per keturiasdešimt su viršum metų komunistinis režimas pasireiškė Lietuvoje kaip griaunanti ir naikinanti jėga. Per trumpą laiką buvo sugriauta ne tik krašto ekonomika, bet įvykdytas žiaurus tautos fizinis bei dvasinis naikinimas. Todėl, vadovaudamasi tūkstantmete nepriklausomo gyvenimo tradicija, LLL skelbia būtinybę atstatyti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais tvarkomą Lietuvos valstybę.
Sąjūdis taip pat nedrąsiai užsimena apie savo troškimą matyti laisvą Lietuvą, ir šiuo atžvilgiu jo ir LLL tikslas atrodytų tas pats. Juo labiau, kad panašios yra ir abiejų judėjimų programos. Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Sąjūdis, to siekdamas, pasirinko kompromisinį kelią — jis kol kas reikalauja Lietuvai tik didesnio ekonominio, kultūrinio ir politinio suvereniteto TSRS sudėtyje. O Lyga deklaruoja ir siekia visiško Lietuvos atsiskyrimo nuo TSRS. Užimdama radikalią poziciją, ji labai padeda Sąjūdžiui iškovoti kuo daugiau nuolaidų. Sąjūdžio taktika yra priimtina dabartinei Lietuvos valdžiai, kadangi leidžia jai laimėti laiko, per kurį ji gali sustiprinti savo sparčiai silpnėjančias pozicijas. Ir antra, siekdama tik suvereniteto, tauta jai yra mažiau pavojinga: nesiekiant esminių pakeitimų, išsaugojami nepaliesti pačios tarybinės santvarkos pagrindai. Tuo jau teko įsitikinti, kuomet buvo įteisinti tautiniai simboliai bei Nepriklausomos Lietuvos himnas. Šią nuolaidą valdžia lengvai padarė, bet kuomet buvo iškelta daugpartinės sistemos Lietuvoje idėja, ji pasisakė neigiamai. Valdžia neprieštarauja suvereniteto reikalavimams, kadangi ir nespecialistui aišku, kad valstybė negali pakelti savo ekonominio išsivystymo bei piliečių pragyvenimo lygio, pagaliau negali savarankiškai egzistuoti, jei ji yra kitos valstybės sudėtyje.
Lyga, turėdama kelių dešimtmečių rezistencinės kovos patirtį, gerai pažindama esamą santvarką ir blaiviai įvertindama susidariusią TSRS padėtį, siekia visiško Lietuvos atsiskyrimo nuo TSRS, nes tik turėdama demokratiniu būdu išrinktą valdžią, savas sienas bei savą valiutą, Lietuva galės laisvai ir sėkmingai vystytis visose gyvenimo srityse.
Dažnai keliamas klausimas — ar realus Lygos kelias? Ar tai, ko ji nori, įmanoma pasiekti? Jei TSRS valdžia tikrai nuoširdžiai stengiasi įgyvendtinti ekonominio persitvarkymo ir visuomenės demokratizavimo politiką, tuomet įmanoma. Tačiau jei tai tik gudrus politinis ėjimas užsienio valstybėms apgauti, tuomet nerealus nei Lygos, nei Sąjūdžio kelias, kadangi bet kuomet gali būti panaikintas bet koks dalinis suverenumas, o aktyvesni tautos žmonės ištremti už Lietuvos ribų.
Nei Lygos, nei Sąjūdžio vadovai nežino, kas Lietuvos laukia rytoj. Niekas negali duoti garantijos, kad tarybinis režimas ateityje nesiims griežtų tramdomųjų priemonių. Istorija liudija, kad iki šiol jam buvo būdinga tik prievarta ir apgaulė, todėl Lietuvai (ir kitoms pavergtoms TSRS tautoms) šiandien svarbu kuo geriau pasinaudoti susidariusia padėtimi ir išsivaduoti iš alinančios tautą okupacijos.
Nerealus bus šis kelias, jei apie Nepriklausomybę bus tik kalbama tarpusavyje, o nebus jos reikalaujama bei dėl jos kovojama.
Savo veikloje Lyga eina trim kryptim:
1. Atstovaudama tam tikrai tautos daliai, protesto mitingais bei pareiškimais ji reikalauja TSRS valdžios leisti lietuvių tautai laisvai apsispręsti — likti TSRS sudėtyje ar ne; taip pat reikalauja didesnio suverenumo visose gyvenimo srityse. Praėjusių metų bei šių metų sausio 10 d. mitingų metu Lyga kartu su kitais nepriklausomais demokratiniais tautiniais judėjimais protestavo prieš 1940 m. Lietuvos okupaciją, iškeldama į viešumą šį faktą kaip grubų tarptautinės teisės bei laisvo tautų apsisprendimo principų pažeidimą; reikalavo pripažinti jį nusikaltimu prieš tautą ir panaikinti jo pasekmes — visų pirma išvesti tarybinę kariuomenę. Tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos išrinkti liaudžiai priimtiną vyriausybę.
2. Lyga atkreipia pasaulio visuomenės dėmesį į Lietuvos okupacijos faktą ir prašo palaikyti tautos laisvės siekius. Be demokratinių valstybių politinės pagalbos vienai Lietuvai beveik neįmanoma greitesniu laiku išsivaduoti. Laisvojo pasaulio protesto balsas bei spaudimas TSRS vyriausybei per visus okupacijos metus daug pasitarnavo tautai, palengvindamas jos sunkią dalią. Todėl svarbu ateityje užsitikrinti šią paramą, šioje srityje daug gali pagelbėti išeivija, supažindindama pasaulį su Lietuvos siekiais, deklaruodama jos troškimą gyventi laisvai ir nepriklausomai, įtakodama savo šalių vyriausybes imtis konkrečių darbų, užtikrinant pavergtoms tautoms laisvo apsisprendimo teisę.
3. Lyga stengiasi formuoti tautiečių požiūrį į Lietuvos išsivadavimą bei į šį darbą įtraukti kuo daugiau žmonių. Per keturiasdešimt priespaudos metų tarybų valdžia laikė tautą baimės ir melo gniaužtuose, drausdama ne tik kalbėti tai, ką galvoja, bet ir versdama galvoti taip, kaip to nori valdžia. Šios pastangos davė savo vaisių. Todėl šiandien Lietuvoje dar tik pradedama vaduotis iš baimės ir tarybinės propagandos įdiegtų mąstymo stereotipų (pvz., kad Lietuva savo noru įstojo į TSRS; kad kompartija yra vienintelė liaudies globėja ir atstovė; kad Lietuva, atsiskyrusi nuo TSRS, nesugebės viena gyventi, etc.) ir mokomasi kalbėti tiesą.
Diena iš dienos LLL idėjomis užsidega vis daugiau tautiečių. Po entuziastingo jausmų proveržio Sąjūdžio renginiuose žmonės dabar pradeda susivokti ir blaiviau vertina situaciją. Jie pradeda suprasti, kad tiek daug kentėjusi Tėvynė yra verta laisvės ir jos būtina siekti. Pradžioje Sąjūdis subūrė daug gausesnį savo rėmėjų skaičių, todėl gali susidaryti įspūdis, kad Lyga nėra populiari tautoje, kad jos idėjos per daug radikalios. Dalinai taip yra, tačiau dėl vienos labai paprastos priežasties: Sąjūdį remia valdžia. Jam greitai buvo suteiktos plačios galimybės naudotis įvairiomis informacijos priemonėmis — spauda, televizija, radiju. Tuo tarpu Lygai, esančiai opozicijoje, tuo pasinaudoti neleidžiama ir plačioji visuomenė apie ją gali sužinoti tik iš tendencingų pranešimų oficialioje spaudoje. Padėtis pradėjo keistis, kuomet LLL pogrindžio sąlygomis pradėjo leisti savo periodinį leidinį ,,LLL Informacinis biuletenis" (tiražas 5.000 egz.). Lygos rėmėjų skaičius pradėjo sparčiai didėti. įsisteigė jos rėmimo grupės Kaune, Kretingoje, Telšiuose, Šiauliuose bei kituose Lietuvos miestuose. Biuletenyje skelbiami įvairūs LLL bei kitų demokratinių Lietuvos judėjimų dokumentai, straipsniai aktualiais Lietuvos gyvenimo klausimais, informacijos.
Nežiūrint skirtingos veiklos taktikos, neteisinga būtų galvoti, kad tarp LLL ir LPS vyksta kova. Taip nėra. Abi organizacijos, nors skirtingais būdais, dirba tautai naudingą darbą. Abi nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos ateitimi ir viena kitą papildo.
Straipsnį specialiai ,,Į Laisvę” žurnalui iš Lietuvos atsiuntė A. Vytis.
