K. K. GIRNIUS: Partizanų kovos-opus klausimas

Vasario 16 proga Lietuvoje lankėsi Sąjūdžio pakviestas dr. Kęstutis K. Girnius iš Vokietijos. Jo lankymosi metu Kauno aidas 1989 vasario 17 dienos numeryje, Nr. 4(20), išspausdino viso puslapio pasikalbėjimą su dr. Girniumi apie jo knygą,, Partizanų kovos Lietuvoje". Su autoriumi Vokietijoje kalbėjosi Vidmantas Valiušaitis. Prie pasikalbėjimo duota trumpa autoriaus biografija su nuotrauka ir,,Partizanų kovos Lietuvoje" knygos viršelio nuotrauka. Niekur nepažymėta, kas yra šios knygos leidėjai. Kauno aidas taip pat pažadėjo artimiausiuose savo numeriuose pateikti ištraukų iš knygos. Kauno aidui už dėmesį esame nuoširdžiai dėkingi. Tikimės, kad ir Į Laisvę skaitytojai šį perspausdintą iš Kauno aido pasikalbėjimą skaitys su įdomumu.    (Redaktorius)

Vidmantas Valiušaitis, „Kauno aido" redaktorius,
kalbasi su dr. Kęstučiu Girniumi.

Ginkluoto pasipriešinimo kovų laikotarpis pokarinės Lietuvos istorijoje tebėra labai jautri tema ir Lietuvoje, ir išeivijoje. Vis dar gajūs įsisenėję stereotipai, kai iš vienos pusės ginkluoto pasipriešinimo dalyviai vaizduojami kaip žiaurūs smurtininkai ar akli kerštautojai, o iš kitos — perdėm sukilninti idėjos vėliavnešiai. Savo studijoje „Partizanų kovos Lietuvoje" Jūs mėginate vaduotis iš šių įvaizdžių magnetizmo, kovotojų veiksmų prasmę iškeldamas ne iŠ angažavimosi tai ar kitai idėjai, bet iš nuoseklios ano meto gyvenimo realijų sklaidos. Tačiau jau dvi kartos užaugo, o iki Jūsų, palyginti, neseniai pasirodžiusio veikalo, mokslinių studijų, paremtų faktinių duomenų analize, galima sakyti, nebuvo. Polemika -vyko retorikos lygmeny. Jūsų nuomone: kokios priežastys lėmė (iš dalies gal ir tebelemia), kad ir po tiek dešimtmečių šis klausimas tebėra nenormaliai jautrus, neleidžiantis ramiai ir bešališkai, vien faktų šviesoje, žvelgti į šiuos, kad ir tragiškus, bet vis dėlto jau praeities įvykius?

Partizanų kovos lieka labai opus klausimas Lietuvoje ir išeivijoje, nes jis siejamas, iš vienos pusės, su tarybinės santvarkos teisėtumu, iš kitos — su nepriklausomybės idealu. Komunistų polinkį partizanus vaizduoti eiliniais banditais bei nutylėti pasipriešinimo apimtį skatina reikalas pateisinti tarybinės santvarkos įvedimą. Kone neįmanoma aiškinti, kad žmonės pritarė partijos politikai, jei tokiomis nedėkingomis gamtos ir politikos sąlygomis atkaklus pasipriešinimas okupantui tęsėsi aštuonerius metus. Akivaizdu, kad be didelės gyventojų paramos partizanai nebūtų taip ilgai išlikę, ir žmonės nebūtų jų rėmę, jei jie nebūtų atstovavę tam, kas lietuviams buvo labai brangu. Tad tvirtinama, kad partizanai buvo banditai, kurie teroru privertė gyventojus paklusti jų nurodymams. Be to, jei pripažįstama, kad partizanai kovojo dėl tautos trokštamos nepriklausomybės, tai gana aišku, kaip reikia vadinti jų priešus.

Išeivija linkusi idealizuoti partizanus dėl įvairių priežasčių. Jei žmogus rizikuoja savo gyvybe dėl kilnaus nepriklausomybės tikslo, tai, esą, jis turi būti riteris be dėmės. Išeivijoje greit paplito nepaprastai gražios, nors skaudžios ir liūdnos partizanų dainos, iš kurių matyti, kad partizanai be iliuzijų matė savo likimą, tačiau jautė neturį kitos išeities, išskyrus mirti už tėvynę su viltimi, kad motinos, broliai ir seserys neužmirš jų aukos.

Daugelis išeivių neįsisąmonino partizanų kovų specifikos, įsivaizdavo, kad partizanų gyvenimas — tai atviros kovos su sovietinės kariuomenės daliniais, nesuprato, ką reiškia metų metus gyventi išdavystės ir mirties akivaizdoje, matyti, kaip kovos draugai žūsta kovose, jų šeimos ištremiamos į Sibirą. Išeiviai netikėjo komunistų tvirtinimais apie partizanų taikomas bausmes valdžios rėmėjams, nes, patys patyrę komunistų melą, puikiai žinojo, kaip juodas vadinamas baltu ir atvirkščiai. Pagaliau ne vienas išeivis manė, kad jis turėjo pasilikti Lietuvoje ir kovoti už jos laisvę. Tad ne jam kritikuoti tuos, kurie darę tai, ką jie privalėjo daryti.

Kol kas baltųjų dėmių šalinimo banga Lietuvoje nepalietė tik dviejų klausimų: partizanų kovų ir partijos vaidmens, įgyvendinant stalininį terorą. Bet jau atsargiai žengiame ta linkme. Kintant partizanų kovų vaizdavimui Lietuvoje, jis keisis ir išeivijoje. Partizanų siekiai buvo pakankamai kilnūs, kad nereikia nemalonesnių aspektų nutylėti arba juos vaizduoti rožinėmis spalvomis. Pripažinimas, kad būta klaidų, net ir nusikaltimų, nereiškia viso pasipriešinimo nuvertinimo.

Jūs — filosofas, tačiau šioje savo vėliausioje knygoje nagrinėjate tik netiesiogiai su filosofija susijusią istorinę-sociologinę problematiką. Analizuoti ar sintetinti paprastai imamasi, kai jau yra sukaupta pakankamai faktografinės, istoriografinės medžiagos. Jums teko labai nelengvas uždavinys: turėjote remtis tik skurdžiais duomenimis, dažnai vienpusiškai pateiktais faktais, neturtinga memuaristika. Kokie motyvai paskatino Jus ryžtis tokiam nelengvam ir kartu labai atsakingam užmojui? Ar nėra pavojaus, kad, iškėlus daugiau faktų, gali prisieiti koreguoti kai kurias principines išvadas?

Pesimizmas skatino mane rašyti knygą. Kai prie jos rimčiau prisėdau 1984 m., tai Lietuvoje viešpatavo stagnacija, saugumas baigė smaugti kitamanių judėjimą, inteligentija atrodė visiškai įbauginta ir partijai paklusni, propagandistų išpuoliai prieš partizanus dažnėjo. Išeivijos jėgos smarkiai silpo, galvojau, kad po dešimties metų knyga neturėtų nei leidėjo, nei skaitytojų. Neturėjau jokių vilčių, kad artimiausiu metu valdžia paskelbtų naujos medžiagos, kuri smarkiai pakeistų partizanų kovų vaizdavimą. Nepaisant kai kurių partizanų klaidų bei kartais nepateisinamo smurto vartojimo, jų kova dėl nepriklausomybės yra vienas didvyriškiausių momentų mūsų tautos istorijoje. Nemaniau, kad tokiems „istorikams", kaip Jermalavičiui ir Laurinaičiui tufėtų būti suteiktas paskutinis ir kone vienintelis žodis.

Rašiau knygą be priėjimo prie archyvų, tad yra reali galimybė, kad reikės pakeisti kai kurias išvadas. Antra vertus, daugelis viduramžių specialistų tiesiog džiūgautų, turėdami net ketvirtadalį tos medžiagos, kurią aš turėjau. Rašiau ne apie svetimą, egzotišką šalį ar vos beatmenamus laikus. Mano tema nebuvo koks nors vienkartinis, psichologiškai sunkiai suprantamų norų prasiveržimas. Pasipriešinimas okupacijai yra gana dažnas reiškinys, tautos savanoriškai neatsisako savo nepriklausomybės, Stalino teroras seniai žinomas. Tad man nereikėjo atidengti kokios nors terra incognita, ir tai mažina didelių nesupratimų galimybę. Viliuosi, kad tolesni tyrimai patvirtins nemažą dalį mano pagrindinių tezių apie pasipriešinimo pobūdį, priežastis, skatinusias jaunimą stoti į partizanų gretas, kasdienį jų gyvenimą. Rašiau atsargiai, per daug nespėliojau apie aktyvių partizanų skaičių ir kiek jų žuvo. Knygoje minėjau, kad 1948 m. buvo ištremta apie 80.000 žmonių. Tačiau straipsnyje žurnale Soviet Studies minėjau, kad kitu apskaičiavimo būdu, kurį pavartojo ir kompetentingiausias šio laikotarpio istorikas Liudas Truska, gaunamas gerokai mažesnis skaičius, būtent 40.000. Be abejo, bus daug patikslinimų, ypač dėl partizanų dalinių vidaus struktūros, veiklos rajonų ir taip toliau. Kartais jausdavau savo užduoties absurdiškumą. Pavyzdžiui, mėginau nustatyti, kur veikė Tauro apygardos Šarūno rinktinė, panašiai aidu viduramžio istorikai stengiasi spręsti, kur vyko Saulės mūšis, kur buvo Vytenio sostinė. Atsakymas į mano klausimą guli saugumo archyvuose.

Didžiausias klausimas lieka partizanų nukautų ar nužudytų žmonių skaičius. Detaliai, gal per daug detaliai nagrinėjau paskelbtus nužudytų žmonių sąrašus. Dabar staiga paskelbiama, kad nuo partizanų rankos žuvo ne 13.000, bet 25.000 žmonių. Jei tai atitiktų tikrovę, tai reikėtų permąstyti kai kurias išvadas. Tačiau esu skeptiškas dėl naujų duomenų tikslumo. Neabejoju, kad pokario metais žuvo 25.000 žmonių, bet be detalesnės kiekvieno atvejo analizės negalima partizanams primesti kaltę. Klepočių kaimo likimas primena, kaip siautėjo saugumo daliniai, gal tūkstančiai žuvo, bėgdami nuo mobilizacijos dalinių, Raudonosios armijos daliniai nepasižymėjo drausmingumu, ypač kai buvo nuolat alkani. Po Lietuvą klaidžiojo raudonarmiečiai dezertyrai, provokaciniai saugumo daliniai žudė žmones, miškuose buvo tikrų plėšikų ir žmogžudžių, kai kurių stribų nuožmumas legendinis, net kaimynai kartais suvedė sąskaitas. Valdžia mielai visus šitokius nusikaltimus priskirdavo „banditams”. Tad reikia labai atsargiai vertinti šitokius tvirtinimus.

Savo studijoje Jūs gana įtikinamai parodote, kodėl ginkluoto pasipriešinimo dalyviai nevadintini teroristais arba banditais, ir kodėl aštuonerių metų pasipriešinimo kovų negalima vadinti pilietiniu karu. Laikantis tokio požiūrio, ar galima būtų rasti paralelių tarp ano meto kovų Lietuvoje ir partizaninių judėjimų, sakysim Vietname ar Afganistane? Kuo pasireiškė įvykių raidos Lietuvoje išskirtinumas.

Partizanų pasipriešinimas Lietuvoje ir Afganistane buvo gana panašus, ypač išorinėse aplinkybėse. Svetima valstybė okupavo Lietuvą, kaip ir Afganistane, sukūrė ir palaikė statytinių valdžią, mėgino pravesti gyventojams nepriimtinus pakeitimus, visiškai negerbė jos žmonių siekių bei tradicijų. Padėtis Pietų Vietname skyrėsi. Buvo nemažai vietnamiečių, kurie nenorėjo patekti Šiaurės Vietnamo valdžiai, ir būtų mieliau gyvenę atskiroje valstybėje. Be to, antrame karo tarpsnyje Pietų Vietnamas tapo dviejų šalių — Amerikos ir Šiaurės Vietnamo — karo laukas. Vis dėlto panašumų yra.

Jei išorinės sąlygos, įėmusios ginkluotą pasipriešinimą, Afganistane ir Lietuvoje gana panašios, tai kovų pobūdis smarkiai skyrėsi. Pirma, Lietuva turėjo mažiau gyventojų negu Afganistanas, tai buvo mažiau potencialių partizanų. Antra, Lietuvos gamtos sąlygos yra itin nevykusios partizanų pasipriešinimui — nėra nei didelių miškų, nei džiunglių, nei kalnų, nei pelkių. Vietname partizanai slapstėsi džiunglėse, Afganistane — kalnuose, o Lietuvoje valdžios daliniams lengvai prieinamuose miškeliuose. Trečia, Lietuvos geopolitinė padėtis buvo nepalanki. Ji buvo apsupta priešo teritorijos iš visų pusių, išskyrus jūrą. Svarbu turėti sieną su draugiška arba bent neutralia šalimi, į kurią galima pasitraukti priešo puolimo metu arba duoti kovotojams progą pailsėti. Reikia ir kurios nors galingesnės šalies paramos. Jokia užsienio šalis nerėmė Lietuvos partizanų. Tuo tarpu Tarybų Sąjunga ir Kinija puikiai ginklavo vietnamiečius, po kelerių metų delsimo Amerika pradėjo tiekti afganams puikius ginklus. Sumušti afganų ir vietnamiečių daliniai turėjo kur pasitraukti, lietuviai — ne. Dėl šių priežasčių Lietuvos partizanai negalėjo organizuoti didesnio masto priešo užpuolimų. Neturėdami nei saugios užuovėjos, nei geresnių ginklų, negalėdami susitelkti į didesnius dalinius, partizanai turėjo pasitenkinti smulkiomis akcijomis, nepriklausomybės idėjos palaikymu ir laukti, kad Vakarai pagaliau susipras ir reikalaus Maskvą pasitraukti. Lietuvoje nebuvo didelių kovų, bet nuostabą kelia tai, kad tokiomis nepalankiomis sąlygomis partizanai galėjo taip ilgai išsilaikyti.

Knyga iliustruota dokumentinėmis nuotraukomis. Tačiau nuotraukose įamžinti kovotojai retai identifikuoti. Ar taip elgėtės taktikos sumetimais, ar nustatyti kovotojų tapatybės nebuvo galima? Taip pat nėra nuotraukų iš vėliausiojo 1950-1952 m. pasipriešinimo kovų tarpsnio...

Partizanų nuotraukas gavau visiškai atsitiktinai ir dar tais laikais, kai buvo realus pavojus, kad partizanas galėtų vėl būti traukiamas teisman. Tad net negalvojau apie pastangas nustatyti partizanų tapatybę, dar ilgą laiką buvau neramus dėl nutarimo išspausdinti nuotraukas, nebuvau tikras, ar atsakingai pasielgiau. Net ir norėdamas, vargu ar būčiau galėjęs sužinoti partizanų pavardes. Neproporcingai daug kovotojų žuvo, per keturiasdešimt metų susilpnėjo žmonių atmintis, ir nebuvo jokių pastovesnių ryšių tarp Lietuvos ir išeivijos, kuriais būčiau galėjęs pasinaudoti, mėgindamas daugiau sužinoti apie nufotografuotus partizanus. Deja, man pasakyta, kad nuotraukose neteisingai identifikuotas paskutinis patizanų vadas Adolfas Ramanauskas.

Atrodo, kad partizanai gana dažnai fotografuodavosi. Nežinau, kodėl jie tai darė. Juk jie puikiai suprato, kas atsitiktų, jei nuotraukos patektų į saugumo rankas. Gal taip elgtis skatino noras savotiškai įsiamžinti numatomos mirties akivaizdoje, užtikrinti, kad jų auka nedingtų užmirštin, kad ateities kartos žinotų, kad šie vyrai kovojo dėl savo tautos.

,,Partizanų kovos Lietuvoje" per dvejus metus susilaukė dviejų leidimų. Kiek man žinoma, antroji laida taip pat jau išparduota. Išeivijos sąlygomis toks knygos populiarumas yra gana retas reiškinys, turint galvoje, kad mokslo veikalus lietuviškai skaitančiųjų ratas kasmet siaurėja. Kuo galima būtų paaiškinti knygos pasisekimą?

Abu knygos leidimai jau išparduoti. Tai retai įvyksta išeivijoje, bet reikia pripažinti, kad tiražai buvo per maži. Leidėjai nemanė, kad bus tiek skaitytojų ir nenumatė, kad paklausą padidins ir pakitusios Lietuvos sąlygos. Knyga perkama, nes jos tema įdomi. Daug kam dar rūpi šis itin tragiškas Lietuvos istorijos momentas. Kol kas knygos recenzijos gana teigiamos, nors nežinau, ar eilinio skaitytojo neužrūstina mano pastangos nagrinėti tai, ką aš vadinu ,,užburtu smurto ratu" bei partizanų myriop nuteistų ar nužudytų žmonių sąrašus. Pats turėjau didelių abejonių dėl šitokios analizės tikslingumo, ypač atsižvelgus į tai, kad didelę naudojamos medžiagos dalį sudarė stalininių saugumiečių išgauti parodymai, o „Faktai kaltina" serijos redaktoriai sąmoningai siekė sukurti brutalių žudikų regimybę. Bet negalėjau šio liūdniausio partizanų kovų aspekto nutylėti. Tegul kiti sprendžia, kiek man pasisekė išvengti klaidų ir kiek ne.

Dėkojame už pareikštas mintis.

Kalbėjosi
Vidmantas VALIUŠAITIS 
Bremenas—Miunchenas,

1989 vasaris

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖ ŠIĄ VASARA ĮVYKS RUGPJŪČIO 13-20 DIENOMIS DAINAVOJE

Savaitės programos paruošimu šiemet bendrai rūpinasi LFB Taryba ir Centro valdyba. Programa būsianti įdomi, temos aktualios: ekonomistų simpoziumas dėl ekonominės pagalbos Lietuvai, kviesti sve-čiai-kalbėtojai iš Lietuvos, grįžusių Lietuvoj besilankiusių įspūdžiai, dvi dienos įdomioms jaunimo svarstyboms ir kt. Intensyvi studijų savaitės programa prasidės jau nuo pat pirmos dienos, tad laukiama, kad ir stovyklautojai atvyktų nuo pradžios.

Registruotis ir kambarius užsisakyti galima pas CV iždininką: Jonas Vasaris, 979 Proehl Drive, Barberton, Ohio 44203. Telefonas 216-644-7411. Registracijos mokestis 15 dol. šeimai. Kviečiami ir bičiulių bičiuliai.