Partizanai: Istorija ir dabartis

KULTŪRINIAI RYŠIAI IR LIETUVOS LAISVĖS PROBLEMA

VYTAUTAS SKUODIS

PER VISUS 48 Lietuvos okupacijos metus seniai joje nebuvo tokio atviro, drąsaus ir didelio tautinio ir politinio judėjimo pakilimo, kaip 1988-siais metais. Tautinė sąmonė pasireiškė su didele jėga, pasirinkdama atviro veikimo formas. Jeigu anksčiau lietuvių tautinė sąmonė veikliai ir organizuotai reiškėsi tiktai per pogrindžio spaudą, negausių disidentų veikimą, sporadišką aktyvų ir pasyvų pasipriešinimą pavergėjo kėslams, per drąsią laikyseną teismuose ir įkalinimo vietose, tai dabar per palyginti trumpą laiką ji transformavosi į tikrą revoliucinį judėjimą ir nusiteikimą. Lietuvoje prasidėjo judėjimai išeinant į miestų gatves ir aikštes su tikrąja Lietuvos valstybine vėliava, tikruoju Lietuvos himnu ir su lozungais, kurių turiniui ir dabar gali būti pritaikyti TSRS (taip par ir LTSR) Baudžiamojo kodekso straipsniai, apkaltinantieji ,,antitarybine agitacija ir propaganda, tikslu susilpninti valstybinę ir visuomeninę santvarką” arba „...tikslu apšmeižti...” ją. Tose taikiose demonstracijose dabar ne šimtai, ne tūkstančiai, o dešimtimis tūkstančių skaičiuojamos minios žmonių reikalauja lietuvių tautai teisių ir laisvės pačiai Lietuvai.

Prieš atsakant į klausimą reikia pagalvoti. Docentas Vytautas Skuodis, šią vasarą dalyvavęs 35-joje Europos lietuvių studijų savaitėje, jos metu įvykusioje Europos Lietuvių Fronto bičiulių konferencijoje padarė pranešimą.

Visus tuos reiškinius aiškinti kaip Sovietų Sąjungoje vykstančių reformų sudėtine dalimi negalima. Tačiau, kad tos reformos, vadinamos „persitvarkymu”, sudarė palankias sąlygas tokiems judėjimams pasireikšti, tuo abejoti dabar netenka.

Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir valstybės administracijos propaguojamas ,,persitvarkimas" reikalauja radikalių reformų visoje Sovietų Sąjungoje ir visose jos gyvenimo srityse.

Tai kas dabar vyksta Pabaltijo ir Kaukazo kraštuose yra tiktai funkcija „persitvarkimo" idėjų. Tie nacionaliniai judėjimai Maskvai aiškiai ne prie širdies. Tačiau dabar to „persitvarkimo" sukeltame chaose ji turi kitų, daug didesnių rūpesčių,

nors taip pat gerai supranta, kad be tikrosios demokratijos Sovietų Sąjungoje pakelti ir sustiprinti krašto ūkį ir ekonomiką neįmanoma. Deja, tuo tarpu tikrų ir esmingų poslinkių Sovietų Sąjungos demokratizacijos kryptimi dar nematyti. Todėl dabartinius, labai reikšmingus įvykius Lietuvoje reikia vertinti kaip lietuvių tautos, ilgus dešimtmečius kentėjusios melo, smurto ir išnaudojimo priespaudą, taikų, kol kas dalinį sukilimą, reikalaujant savarankiškumo teisių iki visiško atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos.

Kaip ilgai Maskva toleruos tokį nepaklusnumą jai, dabar pasakyti sunku. Galime būti tikri, kad Pabaltijo kraštų ji taip lengvai niekada neatsižadės. Tačiau aišku ir tai, jeigu Sovietų Sąjungai „persitvarkius" vėl prasidės nauji persekiojimai ir represijos, o tokia galimybė labai galima, tai į pirmykštę baimės būklę jos nusikračiusios pavergtosios lietuvių tautos jau nebesugrąžins. Kokybinis šuolis į laisvės perspektyvą jau padarytas ir joks spaudimas „iš viršaus" nebeprivers žengti atgal.

AUKŠČIAU pateiktų minčių kontekste yra būtina sugrįžti prie tų neramumų, kuriuos mūsų išeivijoje sukėlė 1987 metais Vilniaus „apskritasis stalas", prie kurio keli JAV lietuviai vedė privataus pobūdžio pokalbį su keliais vietiniais lietuviais apie išeivijos ir dabartinės Lietuvos kultūrinį bendradarbiavimą ir tokio bendradarbiavimo plėtojimo ateityje galimybes.

Sekant lietuvių išeivijos spaudą ir klausant pasisakymus kai kuriose konferencijose, susidarė įspūdis, jog pagrindinis priekaištas amerikietiškajai to „apskritojo stalo" pusei tenka dėl to, kad jie sutiko to pokalbio metu neliesti ir nediskutuoti tebesitęsiančio Lietuvos okupacijos klausimo. Priekaištaujama jiems ir už tai, kad jie neva kalbėję visos išeivijos vardu, tam neturėdami jokių įgaliojimų.

Kaip žinoma, politikoje, diplomatijoje ir šiaip rimtuose dalykuose neobjektyvumas, išankstinis nusistatymas ir emocijos yra blogi pagelbininkai. Rimčiau pagalvojus iškyla toks klausimas: ar buvo prasminga ir protinga su pavergtosios Lietuvos lietuviais, turinčiais šiokį tokį savo padėties svorį, prie to „apskritojo stalo" pradėti ginčą dėl to, kas ir vieniems, ir kitiems buvo gerai suprantama ir aišku, kad Lietuva tikrai buvo okupuota ir tokia tebėra iki dabar? Kai kurioje mūsų išeivijos spaudoje anos pusės „apskritojo stalo" pašnekovai buvo apšaukti Maskvos statytiniais, KGB agentais ir dar kitaip. Kokiu pagrindu švaistomasi tokiais neatsakingais ir niekuo nepagrįstais įžeidinėjimais? Vien dėl to, kad jie pasiūlė neliesti Lietuvos okupacijos klausimų? Bet gi tuo metu visoje Lietuvoje niekas viešai nekalbėjo, kad Lietuva okupuota. Šią privilegiją turėjo tiktai Lietuvos pogrindininkai ir disidentai, kada pakliūdavo į Valstybės Saugumo komiteto tinklus.

O jeigu anoji „apskritojo stalo" pusė būtų neiškėlusi jokių sąlygų pokalbiui, ką gero tai būtų davę? Turbūt nieko,, nes: 1. Lietuvos laisvės reikalui nebūtų buvęs padarytas joks indėlis, kadangi nei viena, nei kita pusė tokio svarbaus klausimo svarstymui neturėjo jokių oficialių įgaliojimų ir kompetencijos; 2. būtų buvęs sugaištas laikas pagrindinio klausimo — išeivijos ryšių su Lietuva svarstymui; 3. priėjus bendros ir vieningos nuomonės, kad Lietuva tikrai buvo ir yra okupuota, vietiniai pokalbio dalyviai netrukus būtų turėję pokalbį prie kito stalo, tačiau jau su tikraisiais čekistais. Pučiant „persitvarkimo" vėjams galbūt jų už tai ir nebeteistų, tačiau pašalinimas iš komunistų partijos ir atleidimas iš užimamų tarnybinių pareigų būtų buvęs neišvengiamas.

Pokalbiai prie Vilniaus „apskritojo stalo" buvo neoficialūs. Jiems pasibaigus, nebuvo priimta kokia nors oficiali rezoliucija ar išvados, todėl ir priekaištas, kad amerikietiškoji pusė kalbėjusi išeivijos vardu, neturėdama tam jokių įgaliojimų, yra tiesiog nerimtas.

Tiems, kam aukščiau pateiktoji argumentacija nėra verta dėmesio, vistik reikėtų susimąstyti nors ir ties tokiu faktu: ar Vilniuje 1988 liepos 12 dieną įvykusios demonstracijos metu, disidentų nešamos gėlės prie Lenino paminklo, kaip padėkos simbolis už jo 1920 liepos 12 dieną pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą, tikrai išreiškė jų simpatijas šitam pirmajam Sovietų Sąjungos tironui, ar tai buvo tiktai priedanga ir pagrindas tolimesnių, nuolatos augančio judėjimo tikslų siekimui?

Kad teisingai suprasti praeities įvykius, objektyviam istorikui yra būtina ne tik gerai susipažinti su visomis tų tyrinėjamų įvykių priežastimis ir aplinkybėmis, bet ir pačiam tiesiog įsijausti į to meto dvasią ir tapti savotišku tų praeities įvykių dalyvių ir liudininku. Taip pat ir mums, aiškinantis dar netolimoje praeityje vykusius ir dabar vykstančius įvykius Lietuvoje, reikalinga labai gerai orientuotis vietinėse sąlygose ir aplinkybėse. Priešingu atveju ant klaidingų išvadų statoma išeivijos veikla bus panaši į namą, statomą tiesiog ant smėlio, kokio, kaip tvirtina ir Šv. Raštas, niekas neturėtų statyti.

Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos į tą daug triukšmo sukėlusį Vilniaus „apskritąjį stalą", iškyla ir toks klausimas: o jeigu jis tikrai būtų davęs pradžią intensyvesniam išeivijos kultūriniam bendradarbiavimui su pavergtosios Lietuvos lietuviais, kokią įtaką toks bendradarbiavimas ir ryšiai būtų turėję dabartinėms revoliucinėms nuotaikoms Lietuvoje? Vieną aišku — jie to sujudimo nebūtų sumenkinę.

Poleminiai pasisakymai prieš kultūrinius ryšius su pavergtąja mūsų tautos dalimi turi du būdingus bruožus: pirma — jie pilni nepasitikėjimo, susierzinimo, įtarinėjimų ir neapykantos; antra — įsitikinimas arba tariamas įsitikinimas, kad tokių kultūrinių ryšių užmezgimas su pavergtąja Lietuva ir jų palaikymas pakenks Lietuvos vadavimo veiklai.

Pirmąjį bruožą galima paaiškinti tiktai asmeninės elgesio kultūros ir blaivaus galvojimo stoka. Antrasis bruožas yra daug rimtesnis ir yra vertas gilesnio svarstymo. Deja, tokio svarstymo dar nematyti nei mūsų išeivijos spaudoje, nei konferencijų, simpozijumų, seimų ir kitokių susirinkimų medžiagoje.

Atrodo, iki šiol dar niekam ir į galvą neatėjo mintis šiuo klausimu pasikonsultuoti su atsakingais JAV ir kitų kraštų valdžios atstovais: ar kultūriniai ryšiai su pavergtuoju kraštu pakenks Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį nepripažinimo politikai ar ne?

Šitoje poleminėje audroje išryškėjo ir trečias būdingas bruožas: privačiuose pokalbiuose didžioji dauguma pasisako už kultūrinių ryšių su Lietuva užmezgimą, tačiau forumuose vieni iš jų vengia tokią savo nuomonę viešai išsakyti, o kiti tų forumų tribūnose tiesiog neatpažįstamai pasikeičia, prisitaikydami prie oficialiosios tokių susirinkimų linijos ir jų tono.

Susidaro įspūdis, jog šios problemos sprendime (tikrumoje ji visai nesprendžiama), kai kurie toną duodantieji veikėjai vadovaujasi ne faktais ir rimtais argumentais, o vien tik savo išankstiniu nusistatymu ir iš to išeinančiu tabu.

Kai kurie mūsų veikėjai, pasisakantiėji prieš kultūrinių ryšių su pavergtąja Lietuva užmezgimą, daro vieną rimtą klaidą. Jie visai ignoruoja pačios Lietuvos nuomonę šiuo klausimu, išreikštą per Lietuvos pogrindžio spaudą, jos disidentus, per privačius pokalbius Lietuvoje ir su į užsienį atvykstančiais iš Lietuvos. Todėl kartais nejučiomis iškyla klausimas: ar mes savo veikla vaduojame Lietuvą pirmiausiai geografine ar tautine prasme?

1988 metų pavasarį vienas veikėjas šio straipsnio autoriui išsakė savo nepasitenkinimą dėl to, kad Lietuvoje nėra politinės organizacijos, kad ten demonstracijos organizuojamos per dažnai, kad jos turėtų būti koordinuojamos iš čia. Kitaip tariant, viso judėjimo Lietuvoje vadovaujantis centras turėtų būti užsienyje. Į tai šitam karšto galvojimo veikėjui teko priminti, jog už tokį „bendradarbiavimą" sovietinis baudžiamasis kodeksas savo piliečiams numato aukščiausią bausmę — 15 metų įkalinimo iki sušaudymo. Be to, klaidinga manyti, jog Lietuvoje nėra protingų žmonių, ir kad jiems būtų reikalingi vadovai iš užsienio.

IŠ DALIES musų išeivijos nusistatymo prieš kultūrinius ryšius su pavergtąja Lietuva susidaro įspūdis, jog visai nebežinoma, kas gi išvis yra kultūra, kokį vaidmenį ji vaidina tautoje ir aplamai visuomenėje ir ką mūsų tautinės kultūros plėtojimo vienybė gali duoti visai mūsų po pasaulį išblaškytai tautai?

Lotynų kalbos žodis „cultura" turi daug prasmių: apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas. Šiandieną kultūra yra suprantama kaip dvasinio žmogaus gyvenimo ir jo dvasinės kūrybos ir išprusimo sfera. Kultūros antipode filosofine prasme yra materialinė kultūra arba civilizacija, kitaip sakant, materialinis gerbūvis. Skirtumą tarp kultūros ir civilizacijos nusako toks paradoksas: gali būti aukštą civilizacijos lygį pasiekęs žmogus, tačiau tuo pačiu metu būti labai žemos kultūros. Gali būti aukštai civilizuota tauta, tačiau kurios kultūra yra labai skurdi. Tokių pavyzdžių mes galime rasti pakankamai daug istorijoje, o ypač šiais laikais. Ne be pagrindo yra sakoma: romėnai ginklu nugalėjo graikus, o graikai savąja aukšta kultūra užkariavo romėnus.

Kultūra turi tą savybę, kad ji niekuomet nestovi vienoje vietoje. Ji arba kyla arba smunka. Po nuosmukių gali prasidėti naujas kultūros pakilimas, jeigu dar yra pakankamai gyvastingos jos šaknys. Tačiau išnykusi kultūra jau nebeatgimsta. Tuo tarpu civilizacija dažniausiai kyla progreso linkme, jeigu tam nesutrukdo kokie nors kataklizmai.

Iš visų šių samprotavimų sektų prielaida: ar kultūrinių ryšių tarp išeivijos ir pavergtosios Lietuvos užmezgimas ir jų stiprinimas nepagreitintų Lietuvos laisvės atgavimo? Tai, žinoma, atskira ir plati tema, verta filosofinės studijos.

RYŠIU su pavergtąja Lietuva klausimas iškilo ne 1987 metais prie „apskritojo stalo" Vilniuje. Jis yra vienalaikis su mūsų išeivijos antrosios bangos pakilimu į užjūrius.

Vienokie ar kitokie ryšiai su pavergtąja Lietuva buvo palaikomi nuo pirmųjų pokario metų dienų ir jie turi savo sudėtingą istoriją, nes ir reakcija dėl jų atsirado su pirmojo JAV lietuvio Antano Bimbos apsilankymu Lietuvoje apie 1946-sius metus. Tuo metu į tą jo lankymąsi Lietuvoje kreivai žiūrėjo ir Lietuvos gyventojai, nes juk sovietinės santvarkos priešams tada ir gerokai vėliau kelias į Lietuvą buvo uždarytas.

Po Bimbos buvo kviečiami ir lankėsi Lietuvoje kiti JAV lietuviai, ten oficialiųjų sluoksnių ir sovietinės propagandos sutikti kaip „pažangiosios" išeivijos atstovai, nors tada turėjimas giminių užsienyje buvo beveik tolygus nusikaltimui.

Vėliau, jau po Josifo Stalino mirties, prasidėjo intensyvesnis susirašinėjimas laiškais. Kaip tada tvirtino sovietinė propaganda, rašantieji laiškus į Lietuvą buvo užsipuolami dėl jų ryšių su okupuotu kraštu. Su laiku tas susirašinėjimas tapo įprastu kasdieniniu reiškiniu, nors sovietinė cenzūra tam darė ir tebedaro dideles kliūtis.

Išeivijos lietuvių tarpe didelį sąmyšį sukėlė pirmoji JAV lietuvių krepšininkų iniciatyva ir jų išvyka į pavergtąją Lietuvą 1967 metais. Vieni tokia Amerikos lietuvių jaunimo drąsa stebėjosi, kiti slapta jiems pritarė, o dar kiti dėl to labai pasipiktino. Pastarieji sportininkus, besiruošiančius vykti į Lietuvą, ne tik nuo tokio sumanymo geruoju ir piktuoju atkalbinėjo, bet ir sugrįžus dar ilgoką laiką dėl tos išvykos jiems priekaištavo.

Net ir pavergtojoje Lietuvoje partiniams ir adminsitraciniams jos vadovams šitoji Amerikos lietuvių jaunimo iniciatyva sukėlė didelį nerimą. Ką daryti? Atvažiavę nacionalistai ir kapitalistai gali padaryti perversmą! Arbitru šioje problemoje, atrodo, teko būti pačiam tuometiniam LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui.

Prie Vasario 16 gimnazijos rūmų 35-sios Europos studijų savaitės metu kalbasi doc. Vytautas Skuodis, Alina Grinienė, Marija Milvydienė ir prof. Vytautas Bieliauskas, naujasis PLB pirmininkas.

JAV lietuviai sportininkai Lietuvoje visur buvo gražiai, tačiau valdžios žmonių santūriai, priimti. Vietinė spauda apie jų būsimas varžybas visai nerašė. Apsiribodavo tiktai trumpa informacija apie jau įvykusių varžybų rezultatus. Nežiūrint to, visų varžybų metu sporto salės buvo perpildytos.

Ledai buvo pralaužti. Netrukus prasidėjo asmeninės kelionės į Lietuvą giminių lankymo pretekstu, tačiau tarptautinio turizmo forma. Iš pradžių tie apsilankymai Lietuvoje buvo nedrąsūs, taip pat palydimi piktų priekaištų, kol mūsų dienose tapo visai normaliu reiškiniu.

Ir Lietuvoje suvaržymai lietuviams, atvykstantiems iš užsienio, sušvelnėjo. Prailgintas buvimo Lietuvoje dienų skaičius. Daugeliui leidžiama legaliai ir nelegaliai važinėti po visą Lietuvą. Apsilpo suvaržymai ir pavergtosios Lietuvos gyventojams, norintiems atvykti pas savo gimines, gyvenančius užsienyje.

Ryšių su pavergtąja Lietuva priešininkams dar žingsnį pasitraukus atgal, jie dabar užėmė kovos prieš kultūrinius ryšius su pavergtąja Lietuva pozicijas.

Atvykę iš Lietuvos pavieniai menininkai, literatai, mokslininkai ir kiti kultūros veikėjai ignoruojami, o kartais net boikotuojami. Bijant užsitraukti ant savęs nemalonę ir kerštą, bijomasi svečių iš Lietuvos pasirodymus reklamuoti, duoti susitikimams su jais sales, apie juos rašyti ką nors gero. Kai kurioje mūsų išeivijos spaudoje tokie svečiai daugiau niekinami negu giriami.

Vilniaus Jaunimo teatro netikėtas apsilankymas 1988 metų vasaros pradžioje Hustone ir Čikagoje daugumai sukėlė didžiulį džiaugsmą ir patriotinį pakilimą. O kai kam tiktai pagiežą ir pyktį. Iš pradžių griebtasi ieškoti, kas tuos „KGB agentus" pakvietė? Paaiškėjus, kad teatrą atsikvietė ne lietuviai, o gryni amerikiečiai, imta priekaištauti, kodėl buvo rodomi tiktai rusų autorių spektakliai. Norint suniekinti svečius iš Lietuvos, kai kurioje spaudoje griebtasi net tokio argumento: Lietuvos himną prie lietuviškos vėliavos gali sugiedoti ir kagėbistas. O kad visai nuvertinti svečių pasirodymus, kai kurie autoriai, pasiremdami vienas kitu, „atrado", kad tų atvykėlių kalba ne lietuviška, o gerokai aprusėjusi. Vienas „patriotas" pralenkė visus savo bendraminčius, per telefoną išplūsdamas ir skaudžiai įžeisdamas vieną aktorę, kuri visą tos dienos vakarą buvo paplūdusi ašarose, negalėdama tinkamai susikaupti ir pasiruošti sekančios dienos vaidinimui. Tai įvyko Čikagoje... Ir kaip čia neprisiminti dar prieš keletą metų mestos plytos į Lietuvoje visų labai gerbiamą dainininką ir gerą lietuvį Vaclovą Daunorą?

Šie netikėti susitikimai su Vilniaus Jaunimo teatro artistais, nors ir ne lietuvių pakviestais, Amerikos lietuvius įaudrino. Visi susitikimai su jais scenoje pasibaigdavo ne aplodismentais, o ilgomis ovacijomis. O tai savotiškas referendumas už kultūrinius ryšius su Lietuva, su kuriuo nesiskaityti negalima.

1988 liepos mėnesį Vašingtone įvyko Smithsonian instituto surengtas folkloro festivalis, kuriame dalyvavo, taip pat amerikiečių pakviesta, iš Lietuvos atvykusi folkloriste dainininkė Veronika Povilionienė. Ši, Lietuvoje plačiai žinoma autentiško lietuvių liaudies dainų interpretavimo dainininkė, Vašingtono gyventojų ir jo svečių buvo šiltai priimta ir gerai įvertinta. Tenka tiktai apgailestauti, kad dėl vis dar tebesitęsiančio stipraus nusistatymo prieš Lietuvos kultūros veikėjų pasirodymus Amerikoje, nebuvo išnaudota galimybė su šia unikalia lietuvių liaudies dainų atlikėja susipažinti plačiajai Amerikos lietuvių visuomenei.

Yra susidariusi nenormali padėtis, kada didesne pagarba naudojasi tie atvykėliai iš Lietuvos, kurių viešnagės užsienyje tikslas — asmeninė nauda, o niekinami talentingi ir tikri mūsų tautos patriotai. Žinoma, tokia padėtis amžinai tęstis negali.

Problema priimti ar ignoruoti menininkus iš Lietuvos visai neegzistuoja, pavyzdžiui, pas Brazilijos lietuvius. įdomu pažymėti, kad jie, nors nepasižymi gausumu dalyvaujančiųjų lietuviškoje veikloje, tačiau Sao Paulo didmiestyje sugebėjo iš miesto valdžios gauti sutikimą, kad viena jo aikščių būtų pavadinta Republica Lituana vardu. Vėliau jie išsirūpino leidimą joje pastatyti Laisvės paminklą, atkurtą pagal Kaune buvusiojo pavyzdį. 1988 metais jie pasiekė, kad visas tas Vila Zelina rajonas būtų naujai pavadintas Parque Lituania vardu.

Tais pačiais 1988 metais pas juos atvyko grupė artistų iš Lietuvos, kuriuos jie visi labai gražiai ir šiltai priėmė. Net išsirūpino, kad jie galėtų pasirodyti ir per vietos televiziją. Brazilijos lietuviai labai norėtų, kad tokių svečių iš Tėvynės, kokių jie nebuvo matę jau 50 metų, galėtų sulaukti kuo dažniau, nes susitikimai su jais labai sustiprina lietuviškąsias emocijas ir lietuviškąją sąmonę.

RYŠIU su Lietuva klausimo aktualumas išeivijos veikėjus vertė oficialiai pasisakyti šiuo reikalu.

Pirmą tokį pasisakymą padarė 1966 sausio 22-23 d. Clevelande posėdžiavę Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto, Lietuvos Laisvės Komiteto, Amerikos Lietuvių Tarybos ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovai. Tame posėdyje dalyvavo ir Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovas.

Apsvarsčius lietuvių išeivijos bendravimo su pavergtąja Lietuva klausimą, buvo priimtas oficialus pareiškimas, kuriame sakoma:

Savo dvasiniam, kultūriniam bei tautiniam tapatumui su savo tauta išlaikyti laisvieji lietuviai privalo kuo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuva. Tačiau Sovietų Rusija, laikydama Lietuvos Respubliką okupuotą ir paverstą Sovietų Sąjungos dalimi, ne tik trukdo lietuvių tautai vykdyti laisvą apsisprendimą ir Lietuvos Respublikos suverenumą, bet taip pat sudaro kliūtį laisviesiems lietuviams normaliai bendrauti su Lietuva.

Ši ryšių su Lietuva klausimo formuluotė, kaip seka iš aukščiau pateiktos citatos, tiesiog įpareigoja visus išeivijos lietuvius ,,kuo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuva". O toks glaudus bendradarbiavimas be kultūrinių ryšių su pavergtąja tautos dalimi palaikymo būtų tiesiog neįmanomas. Tačiau to paties oficialaus pareiškimo pabaigoje įspėjama:

Tautinė drausmė reikalauja, kad tol, kol Sovietų Rusija laikys Lietuvą okupuotą ir paverstą Sovietų Sąjungos dalimi, laisvieji lietuviai santykiuose su okupuotos Lietuvos gyventojais ribotųsi bendravimu tik privačioj asmeninėj plotmėj.

Toks netikėtas ryšių įsakmus apribojimas visai nesiderina su įpareigojimu kuo glaudžiau bendradarbiauti. Tačiau dabar, žiūrint į praeities daugiau kaip 20-ties metų perspektyvą, šitie prieštaravimai gali būti pateisinti ta prasme, kad tuo metu ir tikrai norint su Lietuva palaikyti kultūrinius ryšius, jie būtų buvę beveik neįmanomi. Iš dalies tai patvirtina ir tos, aukščiau paminėtos sovietų valdžios abejonės: priimti ar nepriimti JAV lietuvius sportininkus, pasisiūliusius sekančiais, t.y. 1967 metais, atvykti į Lietuvą. Jie gavo teigiamą sutikimą tikriausiai todėl, kad tada Lietuvoje dar nebuvo pasibaigęs antrasis šioks toks palaisvėjimas tautiniame-kultūriniame gyvenime, prasidėjusiame apie 1965 metus ir kuris 1970 metais vėl buvo stipriai užgniaužtas, Maskvos akimis visur matant „gajas nacionalizmo apraiškas". Pirmas toks palaisvėjimas buvo įvykęs 1955-1960 metais.

Daugiau kaip aštuoneriems metams praėjus, Lietuvos laisvinimo darbo konferencijos, įvykusios 1974 m. spalio 26 ir 27 d. White Plains, New York sutartų išvadų antrame punkte buvo parašyta:

...Kiek įmanoma okupacinio režimo varžtų ribose, laisvojo pasaulio lietuviams tikslinga puoselėti ir plėsti ryšius su pavergtoje Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais išeivijos tautiniam tapatumui su savo tauta išlaikyti ir solidarumui su ja ugdyti. Tuos ryšius mezgant ir palaikant, išeivijos lietuviams tenka vadovautis savo sveika nuovoka, sąžinės jautrumu ir tautiniu sąmoningumu, vengiant bet kurių veiksmų, kurie galėtų pakenkti Lietuvos valstybiniam tęstinumui ar lietuvių tautos pastangoms išlikti ir išsivaduoti iš okupacijos.

Toji rezoliucija pripažįsta galimais ryšius su pavergtąja tauta tam tikromis sąlygomis, tačiau bendras įspūdis toks, jog ji ryšius su Lietuva net skatina. Tose sąlygose visai nenurodyta, kad kultūriniai ryšiai su pavergtąja Lietuva nepageidautini arba net draudžiami. Todėl ir iškyla visai teisėtas klausimas: kodėl dabar atsirado tokia pikta reakcija prieš šios rūšies ryšius? Kuo jie pakenks „Lietuvos valstybiniam tęstinumui ar lietuvių tautos pastangoms išlikti ir išsivaduoti iš okupacijos?" Kur įrodymai, kad kultūriniai ryšiai būtinai pakenks tokiam svarbiam reikalui? Kodėl nesiskaitoma su nuomone tų, kurie mano diametraliai kitaip, būtent, kad tie kultūriniai ryšiai su pavergtąja Lietuva ne pakenks, o tiktai padės „lietuvių tautos pastangoms išlikti ir išsivaduoti iš okupacijos?"

Visiškai reikia sutikti su tos rezoliucijos trečiuoju punktu, kuriame sakoma:

Lietuvos laisvinimo darbo konferencija, turėdama galvoje, kad mūsų visuomenės diferencijacija ir nusistatymų įvairumas yra natūralus ir teigiamas reiškinys, taria, kad dėl to tolerancijos puoselėjimas ir jos laikymasis mūsų išeivijos organizacijų, spaudos ir pavienių asmenų tarpe yra būtinas. Nesilaikymas šio svarbaus dėsnio apgailėtinai kenkia išeivijos tautiniam solidarumui ir laisvinimo darbo sėkmei.

Tenka tiktai apgailestauti, kad kultūrinių ryšių su Lietuva priešininkai, dažnai akcentuodami, jog jie neva vadovaujasi White Plains rezoliucija, šitą tos rezoliucijos straipsnį savo elgesiu visai ignoruoja.

Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto seimo, įvykusio 1987 spalio 9-11 Montrealyje, rezoliucijoje rašoma:

Seimas ir šiuo metu pritaria lietuvių santykių puoselėjimui.

Seimas su apgailestavimu kreipia dėmesį į santykių atvejus, kuriais išeivijos lietuviai sveikos nuovokos neparodė ir randa reikalo iš naujo priminti White Plains, N.Y., susitarimus, kad nebūtų pažeistas kultūrinių ryšių plėtros ar bet kuriais kitais motyvais aukščiausias tikslas — Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymas.

Šį rezoliucijos punktą inspiravo „apskritojo stalo" Vilniuje jau įvykęs faktas. Tačiau toks diplomatinis „apgailestavimas" dėl to tiktai parodo Seimo nenorą suprasti pačios White Plains rezoliucijos esmės, ryšių su pavergtąja Lietuva klausimuose. Seimas pats sau prieštarauja: iš principo jis pritaria visų lietuvių tarpusavio santykių puoselėjimui, tačiau praktiškai — su tų ryšių griežtais apribojimais. Seimas nedviprasmiškai pasisakė prieš kultūrinius ryšius su pavergtąja Lietuva, juose neva matydamas grėsmę „Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymui". Tokios grėsmės įrodymai Seimo darbuose nurodyti nebuvo, todėl toks jo tvirtinimas kabo tiktai ore. Seime buvo kalbama tiktai apie asmeninius ryšius, t.y. apie giminių lankymo toleravimą, tačiau kažkodėl Seimo rezoliucijoje ši aiški ir konkreti aplinkybė nebuvo nurodyta.

Tų pačių 1987 metų spalio 23-25 Vašingtone įvyko Pasaulio Lietuvių Bendruomenės suorganizuota Lietuvių politinė konferencija, į kurią, deja, neatvyko kviestieji Vliko ir Alto atstovai. Šios konferencijos oficialiai paskelbtų išvadų septintame punkte, apie ryšius su pavergtąja Lietuva taip sakoma:

Okupacinio režimo vykdomas Lietuvos žmonių bendravimo su kitais kraštais varžymas ir iš to kilusi Lietuvos izoliacija yra lietuvių tautai kenksminga. Svarbus išeivijos uždavinys prisidėti prie Lietuvos izoliacijos pralaužimo, pilnai išnaudojant visas esamas ir naujai iškylančias galimybes bei progas plėsti ryšiams su tėvynėje gyvenančiais tautiečiais.

Ši išvada nors pasakyta bendra forma, tačiau iš esmės neprieštarauja 1974 metų White Plains išvadoms, tiktai jos daugiau pritaikytos naujoms sąlygoms: pilnai išnaudoti „visas esamas ir naujai iškylančias galimybes bei progas ryšiams su tėvynėje gyvenančiais tautiečiais". Tokios išvados realumą ir prasmingumą patvirtina dabar vykstantys įvykiai Lietuvoje.

1988 gegužės 21-22 Daytona Beach, Floridoje įvykusiame Amerikos Lietuvių tautinės sąjungos 20-j ame seime ryšių su Lietuva klausime buvo priimta tokia rezoliucija:

Besikeičiančioje politinėje situacijoje bendradarbiavimo su kraštu klausime turėtų būti laikomasi White Plains 1974 metų nutarimų; o dar daugely iškylančių ir iškilsiančių bendravime su kraštu situacijų būtų laikomasi kovingumo dvasios — nepažeidžiant valstybingumo principo, siekiant Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės.

Ignoruojant dabartinę padėtį Lietuvoje, deja, šioje rezoliucijoje nepasakyta nieko naujo. Jos „kovingumo dvasia" tiktai duoda pagrindą ir toliau priešintis kultūriniam išeivijos bendravimui su pavergtąja Lietuva, o rašeivoms spaudoje — dar atkakliau smerkti siekiančius tokių ryšių ir juos palaikančius.

1988 birželio 28-30 VII-jame Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seime, kuris įvyko Toronte, buvo pakartota Vašingtono Lietuvių politinės konferencijos išvada dėl ryšių tokiame kontekste:

1.    Lietuvių tautos nekintamas tikslas yra Lietuvos laisvės atgavimas ir jos valstybinės nepriklausomybės atstatymas, nes tik valstybinė nepriklausomybė užtikrina lietuvių tautos ateitį ir jos pilnutinį išsivystymą. Pagrindinė kova už laisvę vyksta Lietuvoje. Išeivijos pareiga jai toje kovoje talkinti.

2.    Okupacinis režimas varžo Lietuvos žmonių bendravimą su kitais kraštais. Iš to kilusi Lietuvos izoliacija yra lietuvių tautai kenksminga. Svarbus išeivijos uždavinys prisidėti prie Lietuvos izoliacijos pralaužimo, pilnai išnaudojant visas esamas ir naujai iškylančias galimybes bei progas plėsti ryšiams su tėvynėje gyvenančiais tautiečiais. Artimi ryšiai su tėvyne yra taip pat būtinai reikalingi išeivijai, kad ji, gyvendama kitų, nors ir siutingų, tautų tarpe, išliktų gyva lietuvių tautos šaka, pajėgi dalyvauti savos tautos kūryboje ir jos likiminėje kovoje už laisvę.

Nors šitoje PLB Seimo rezoliucijos dalyje kultūriniai ryšiai su Lietuva neakcentuojami, tačiau jie nedraudžiami. Ryšių su tėvyne „artimumas" turi universalų pobūdį.

Išeivijos, kaip lietuvių tautos šakos gyvastingumas priklauso nuo daugelio faktorių, tačiau pagrindinis iš jų, kaip tai pabrėžiama ir šioje rezoliucijoje, yra ryšys su tėvyne. Vien tik giminių lankymu ir jiems vežamomis dovanomis išeivijos gyvastingumo nepalaikysi. O ką daryti tiems, kurie giminių Lietuvoje jau nebeturi? O šaka atsiskyrusi nuo kamieno tikrai sunyksta.

Dr. Juozas Girnius rašo: „Kultūra yra tautos siela. Gimsta žmogus tėvų tautoje, bet į kurią tautą jis įsijungs, priklauso nuo to, kurios tautos kultūrą jis įsisavina" (Draugas, 1988. V. 26).

Prof. Antanas Maceina pastebi: „Pabėgėlio kūrybos prasmė yra teikti tautai papildo, kad net ir priespaudos metu tautinė kultūra išliktų pilnutinė" (ten pat).

Abu aukščiau cituotieji mūsų filosofai kalba tiktai apie vieningą tautinę kultūrą, kuri negali būti dirbtinomis priemonėmis skaldoma, dalinama, viena pastatoma prieš kitą. Todėl mūsų tautos vienybė turi taip pat pasireikšti ir kultūrinių ryšių su Lietuva srityje, praktiškai „išnaudojant visas esamas ir naujai iškylančias galimybes bei progas".

ISTORIJOJE yra daug pavyzdžių, kada laisvė yra prarandama galingų kaimyninių kraštų sąmokslo pagrindu. Tai patvirtina ir mūsų tautos tragiška patirtis. Tačiau tuose pačiuose istorijos puslapiuose sunku atrasti pavyzdį, kad kokiais nors tarptautiniais susitarimais arba, aplamai, juridiniu pagrindu, kuriam nors pavergtam kraštui toji laisvė būtų suteikta arba sugrąžinta. Laisvė gali būti tiktai iškovota! O kad laisvę iškovoti, tauta turi būti paruošta ir vieninga.

Labai daug blogio yra mūsų pavergtojoje tautos dalyje, tačiau klaidinga manyti, kad Lietuvoje visi komunistų partijos ir komjaunimo nariai, o taip pat aukštesnes pareigas turintys valdininkai ir tarnautojai yra lietuvių tautos išgamos, neverti jokio pasitikėjimo. Apie tai jau buvo rašyta šio žurnalo puslapiuose (žiūr. V. Skuodis „Lietuvių tautos politinė diferenciacija pavergtoje Lietuvoje". Į Laisvę, Nr. 102. 1988, psl. 8-14).

Ne viskas gerai ir pačioje mūsų išeivijoje. Todėl šiuo metu mūsų tautos paruošimas laisvės atgavimui yra daug svarbesnis reikalas, negu konkrečiais darbais neparemti šūkiai: „Laisvę Lietuvai!" arba reikalavimai, kad kas nors iš šalies tą laisvę mums padovanotų. O tas pasiruošimas laisvės atgavimui be abipusių tamprių ryšių su pavergtąja Lietuva yra tiesiog neįmanomas. Taip pastatyto klausimo nagrinėjimas sudaro atskirą plačią temą, kuri, deja, dabartinėje mūsų išeivijos spaudoje rimtai net nediskutuojama. Labai reikėtų, kad šiuo klausimu pasisakytų mūsų filosofai.

Pavergtoji Lietuva kuo tampriausių ryšių su savąja išeivija tiesiog trokšta. Ji juose mato didelę jėgą kovoje už Lietuvos laisvę. Tai gali patvirtinti turbūt visi Lietuvos disidentai. O su tokia pavergtosios Lietuvos nuomone nesiskaityti negalima. Pavergėjas, žinoma, viską darys, kad tokių ryšių nebūtų arba kad jie būtų labai apriboti.

Laiške iš Lietuvos Vl-jam Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui buvo rašoma:

Priešinamasi kultūriniam bendradarbiavimui su mūsų tautiečiais užsienyje. (...) Radijo laidos, susitikimai su jumis vienintelis mūsų žinių šaltinis. Tad stenkimės įveikti kliūtis. Tai jūsų ir mūsų pagrindinis uždavinys. Reikia kuo dažniau lankytis Lietuvoje ir įsisavinti visas didžiausias tautos dvasinės kultūros savybes. (,, Tėviškės aidai", 1988.III.22. Nr. U).

Lietuvos Laisvės Lygos programoje, paskelbtoje Vilniuje 1988 liepos 3 dieną, yra ir toks reikalavimas kultūros ir švietimo sferoje: „Atkurti Lietuvos ryšius su užsieniu, propaguoti Lietuvos kultūrą TSRS ir užsienyje". (LIC biuletenis, 1988.-VII. 13).

Pavergtoji latvių tauta taip pat trokšta kultūrinio bendradarbiavimo su savąja išeivija. (Draugas, 1988.VI.24, Nr. 123).

*

PAVERGTOJE Lietuvoje yra labai populiari kraštotyra, liaudies menas ir istorinių-kultūrinių vietų lankymas. Užtenka, pavyzdžiui, gyvenimo prieštaravimų terorizuojamai ir pavargusiai sielai aplankyti Trakų pilį, pabūvoti ant Punios piliakalnio ar daugelyje kitų panašių vietų, kad ji per trumpą valandėlę pasikeistų neatpažįstamai. Ji įgija naujo ryžto ir jėgų kovai su blogiu, melu ir neteisybe, nes pavergtojoje Lietuvoje gyvenančiam lietuviui tokių jo širdžiai brangių vietų lankymas yra tas pats, kaip giliai tikinčiajam šventų ir stebuklingų vietų aplankymas. O ką bekalbėti apie jausmus tų išeivijos lietuvių, kuriuos Lietuva, tarsi piktų jėgų užburta karalystė, traukia lyg magnetas!

Visai nesuprantami tie, kurie reiškia nepasitenkinimą dėl to, kad išeivijos lietuvių jaunimas vyksta į Lietuvą atskiromis turistinėmis grupėmis arba individualiai į lituaanistinius kursus Vilniaus universitete. Jie draudžia ir išeivių vaikams vykti į Lietuvos vaikų vasaros stovyklas, kurios formaliai vadinamos pionierių stovyklomis.

Šio straipsnio autoriui įvairiose JAV ir Kanados vietose, o taip pat Vakarų Vokietijoje, daug teko bendrauti su išeivijos lietuvių jaunimu. Visur jauni lietuviai ir lietuvaitės vienu balsu tvirtino, jog dėl galimybės ilgiau pabuvoti Lietuvoje, daugelio dvasioje įvyko didžiulis perversmas, perversmas ne į „raudonąją" pusę, o į gilaus ir sąmoningo lietuviškumo pusę. Jie man pateikdavo daug pavyzdžių, kaip anksčiau buvę pasyviais ir abejingais lietuviškai veiklai, sugrįžę į namus, tapo veikliais ir net labai veikliais.

Lietuvoje dabar vykstančio revoliucinio judėjimo demokratai kelia ir tokius klausimus: „Vilniuje įkurti vidurinę mokyklą, kurioje galėtų mokytis lietuvių kilmės vaikai iš viso pasaulio kraštų" (Sąjūdžio žinios, 1988.VII.5, nr. 6).

O išeivijos spaudoje tikrais mūsų visos tautos kapais dvelkia tokie samprotavimai: „Lietuvos komunistai kaip tik nori, kad į Lietuvą važiuotų tie išeivijos jaunuoliai, kurie yra nusistatę prieš tarybinę santvarką", kad jų atvežtais „doleriais paremti okupanto laisvajame pasaulyje vykdomo melo propagandą" (Lietuvių balsas, 1988.V.21, nr. 10). Tokia „tolregyste", tikriausiai, nepasižymėjo nei vienas pranašas. Būtų įdomu žinoti, kokį patarimą šitų „išmintingų" minčių autorius galėtų duoti svarstant išeivijos nutautėjimo problemas, kada net kai kurie išeivijos lietuvių kunigai visai nesirūpina vaikų ir jaunimo dvasiniu auklėjimu ne tiktai tautine, moraline, bet ir religine prasme. Ar tai nėra viena iš priežasčių, kad lietuviškų sekmadieninių pamaldų metu taip mažai matyti jaunų veidų ir kad trūksta dvasinių pašaukimų?

Ne visai galima sutikti ir su Australijos lietuviu dr. Jonu Kunca, kuris, atrodo, iš esmės neneigdamas kultūrinių ryšių su pavergtąja Lietuva, jiems pagal svarbumą skiria tiktai trečią vietą. Pagal jį pirmoji vieta tenka tiesioginei pagalbai kovojantiems su okupantu Lietuvoje, antroji — laisvosios spaudos gabenimas į Lietuvą.

Knygų ir kitokios lietuviškosios laisvosios spaudos siuntimas taip pat yra viena iš kultūrinių ryšių formų. Be to, ji yra daug svarbesnė negu, pavyzdžiui, materialinė parama Lietuvos kovotojams.

APIBENDRINANT visą tai, kas buvo aukščiau pasakyta, tenka tiktai pasidžiaugti Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto iniciatyva sudaryti specialią komisiją, kuri visapusiškai apsvarstytų visus ryšių su pavergtąja Lietuva palaikymo klausimus ir iš to padarytų objektyvias išvadas (Lietuvių balsas, 1988.IV.23, nr. 8).

Mums nereikėtų turėti iliuzijų dėl dabartinių tikrai didelių įvykių Lietuvoje. Tie judėjimai greitai neprives prie Lietuvos laisvės, nes kelias į ją dar labai tolimas ir ilgas. Tai iš dalies patvirtina ir Maskvos konservatyvi pozicija dėl argumentuotos būtinybės pakoreguoti administracines sienas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano sąjunginių respublikų.

Nereikėtų taip pat būkštauti ir dėl to, kad dabartinis revoliucinis judėjimas Lietuvoje pirmiausiai siekia autonomijos visose srityse. Ten esamose sąlygose ėjimas prie tikrosios Lietuvos laisvės gali būti tiktai palaipsnis ir nuoseklus. Prisiminkime kaip analogiją XIX-jame amžiuje tautinio atgimimo sukeltą judėjimą Lietuvoje, kada išsikovojant vis daugiau teisių, o ypač kultūrinio gyvenimo srityje, pagaliau tauta buvo pasiruošusi žingsniui į Lietuvos išsivadavimą ir laisvos, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Prie a.a. bičiulio Aloyzo Barono kapo Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, kapų lankymo dieną susirinkęs būrelis bičiulių: iš kairės— A. Sabalis su sūnumi, P. Narutis, O Baužienė, A. Pargauskas, R. Sinkuvienė, V. Sinkus, V. Pargauskienė ir VI. Sinkus. Nuotr. J. B.