SAVOSIOS VALSTYBĖS IDEALAS

D. Antanas Maceina 1965 metais savo namų sodelyje, Vokietijoje.

Čia skelbiamas profesoriaus Antano Maceinos laiškas, rašytas LF vadovybei Amerikoje 1953 kovo 30, pagal nuorašą, saugomą jo artimo bičiulio dr. Jono Griniaus susirašinėjimo palikime. Jį skelbti skatina, be kita ko, prisiminimas, kad prieš 30 metų atskiru ĮL leidiniu pasirodė LF programos metmenys — ,,Į pilnutinę demokratiją. Svarstymai apie valstybės pagrindus” (1958).

Tie metmenys, kolektyvaus svarstymo vaisius (Į Laisvę Studijų Biuro išvados), pirmiausia buvo skelbiami šio žurnalo skiltyse 1954-55 metais. Prie šių svarstymų ypač daug prisidėjo Antanas Maceina. Tai matyti ir iš spausdinamojo laiško, kuriame aiškinama, kodėl reikalinga ir skelbtina LF programa.

Naujausi įvykiai tėvynėje rodo, kad Lietuvos nepriklausomos valstybės idealas gyvas tautoje. Kovodama už savo didįjį tikslą, tauta iš naujo kuria savosios valstybės idealą. Kai jis ryškinamas ir skelbiamas, tautinio pasipriešinimo sąjūdžio kova darosi,,idealesnė ir turiningesnė". Tokia yra čia skelbiamo Antano Maceinos laiško vedamoji įžvalga. Drauge jis primena, jog,, kiekvienas rezistencinis sąjūdis, jeigu jis nėra tiktai grynai techninė grupė pasipriešinimo uždaviniams vykdyti, turi turėti savą valstybės idealą, už kurį jis kovoja su krašto priešu

J. Vd.

LIETUVIU FRONTO
VADOVYBEI 
Amerikoj

Freiburg i. Brsg, Silberbachstrasse 1.
1953 m. kovo 30 d.

Malonūs Bičiuliai,

Mūsų sąjūdžio programa buvo vienas iš pagrindinių rūpesčių nuo pat mūsų veikimo pradžios. Jau Lietuvoje 1942-44 metais buvo daug šiam reikalui posėdžiauta ir tartasi, ir programiniai punktai buvo paruošti. Jie turėjo 1944

metų vasarą būti išspausdinti ir paskelbti lietuviškajai visuomenei. Tik bolševikų antplūdis sukliudė šį uždavinį, kurį mes laikėme lygios svarbos su rezistencine mūsų veikla prieš krašto užgrobiką.

Atkilus Liet. Fronto bičiuliams į tremtį, programos ruošimas nebuvo pamirštas. Iš naujo buvo atkurti Lietuvoje rašyti punktai iš sykio tezių pavidalu, o vėliau, jas išnagrinėjus mūsų susiėjimuose bei suvažiavimuose Tuebingene, Bad Cannstadte, Fellbache, ir platesne redakcija, šis plačiau išvystytos programos projektas buvo išsiuntinėtas 1952 metais bičiuliams, kad jie padarytų pastabų. Jų yra gautas gražus pluoštelis. Visos jos praturtina mūsų ruošiamą pasisakymą. Vadinasi, ne tik Lietuvoje, bet ir tremtyje šalia veiklos VLIKe ir šalia specifinių rezistencinių uždavinių Liet. Frontas sielojosi ir programos gaminimu.

Tačiau kai programa pasiekė atbaigiamąjį savo tarpsnį, tarp mūsų gimė mintis, esą valstybines Liet. Fronto koncepcijas reikia skelbti ne jam pačiam, bet privatinių asmenų būreliui jų parašais ir jų atsakingumu, būtent: atsišaukimo forma. Neturiu žinių, ar šis sumanymas buvo svarstytas Liet. Fronto vadovybės. Tačiau iš atsišaukimo projekto, iš jo papildų ir iš pastangų šiuo būdu paleisti visuomenėn mūsų brandintas idėjas linkstu spręsti, jog atsišaukimo idėja turbūt nėra svetima ir LF vadovybei. Bet kadangi kas kita yra privatinių asmenų atsišaukimas ir kas kita LF programa — tiek prasmės, tiek reikšmės atžvilgiu —, todėl norėčiau išdėstyti savo nuomonę pastarojo sumanymo atveju ir atkreipti LF vadovybės dėmesį į keletą dalykų.

1. Ar iš viso reikia LF programos? —

Anglosaksų pasaulyje mes susiduriame su politinėmis partijomis, kurios programos mūsų prasme ,neturi'. Sąmoningai žymiu šį žodį kabutėmis, nes nėra partijos ar sąjūdžio be programos. Politinė partija gali neturėti rašytos programos, tačiau ji negali neturėti valstybės vaizdo, už kurį ji kovoja ir kurį ji, gavusi priemonių, vykdo. Abiejų amerikoniškų partijų valstybinis vaizdas yra liberalinis. Toks pat jis yra ir anglų liberalų ir konservatorių. Darbiečių valstybės vaizdas yra socialistinis. Jeigu šios partijos neformuluoja savo valstybinio idealo sistemingu pavidalu, tai tik todėl, kad jis yra ilgametės politinės jų tradicijos pakankamai išryškintas bei įsąmonintas, todėl nebūtinai reikalingas žodinės išraiškos, kaip jos nereikalinga yra nė Anglijos konstitucija. Vis dėlto būtų klaida kalbėti apie ‚programines' partijas. Tokių partijų programa glūdi ,pogrindyje'. Tačiau ji yra ir yra labai aiški. — Ar būtų įmanoma ir LF pasitenkinti šitokia ,pogrindine' programa? Norint tokiu keliu pasukti, reiktų paisyti trijų dalykų:

a.    mūsų kraštas, atgavęs laisvę ir būdamas nuniokotas ne tik ūkiu, bet ir dvasia, neturės jokio tradicinio valstybės idealo. Demokratinis valstybinio mūsų gyvenimo tarpsnis (1918-26) buvo per trumpas, kad būtų sukūręs pastovių demokratinių tradicijų. Totalistinis tarpsnis (1926-40) yra visų atmetamas. Okupacijų ir paskui bolševikinis tarpsnis (1940-44-...) yra ir pasiliks mūsų tautai svetimas. Tuo būdu iš valstybinės naujausios mūsų istorijos vargu galėsime kuo nors ypatingesniu pasinaudoti. Ši istorija mums bus gryna praeitis, nebegyvenanti dabartyje. Todėl valstybini idealą mums reikės kurti iš naujo. O tai vargu bus galima padaryti, neturint aiškiai formuluotos programos. Kuo gi mes auklėsime valstybinėse sąvokose susipainiojusią mūsų visuomenę, ypač jaunąją jos kartą? Valstybini idealą reikės skelbti, skleisti, aiškinti, už ji kovoti. Todėl, atrodo, kad programa mūsų sąjūdžiui turės būti ne tik,pogrindinė', bet išvystyta ir formuluota.

b.    visos europinės politinės partijos turi savo platesnes ar siauresnes programas. Jas turi ir lietuviškosios partijos, kurios busimojoje Lietuvoje jas skelbs ir platins. Ar būtų tikslu Liet. Frontui pasilikti be savos aiškios programos? Ne tik ateityje reikės, bet jau ir dabar reikia mūsų sąjūdžiui pasisakyti kaikuriais svarbiais visuomeniniais klausimais: valstybės ir asmens, valstybės ir ūkio, valstybės ir kultūros, nes už šių klausimų vienokį ar kitokį išsprendimą valstybėje dabar rungiasi ištisos pasaulėžiūros. Ar Liet. Frontas galėtų šiose rungtynėse tylėti? O pasisakyti jau reikštų apsispręsti už vienokį ar kitokį šių klausimų išsprendimą bei praktinį įvykdymą, vadinasi, formuluoti programos punktus.

c.    mūsų sąjūdžio nariai yra giliai įtikinti, kad Liet. Frontas savo programą kuria ir netrukus ją paskelbs. Apie tai esame daug kalbėję. Atsisakyti tad dabar nuo formuluotos programos ir pasilikti tik prie ,pogrindinių' įdėjų vargu būtų psichologiškai tikslinga. Ar tai nereikštų apvilti mūsų sąjūdžio narius, kurie programos laukia jau eilė metų?

Turint visa tai prieš akis, atrodo, būtų padaryta klaida, norint pasekti anglosaksų tradicinėmis partijomis ir atsisakyti aiškesnės ir sistemingesnės programos. Krašte, kuriame beveik nėra jokių valstybinių tradicijų, ‚programinis' sąjūdis esti išstatomas visokių vėjų pavojui. Kas yra įmanoma ilgametėms, gilias šaknis turinčioms anglosaksų partijoms, tas vargu ar yra įmanoma naujai išaugusiam, betradiciniam sąjūdžiui. LF programa būtų jo susivokimas visuomenėje arba jo valstybinė savisąmonė. Todėl aš pasisakyčiau už LF su formuluota programa.

2. Kas turėtų tokią programą skelbti? — Iš sykio atrodo, kad klausimas yra nereikalingas. Juk argi sąjūdžio programą gali paskelbti kas kitas, negu jis pats? O vis dėlto tarp bičiulių yra kilęs sumanymas LF valstybines idėjas skelbti ne jam pačiam, bet privatinių asmenų būreliui. Ligi šiol mes šitaip negalvojome. Kai programa buvo ruošiama, ją lydėjo mintis, kad tai bus LF pasisakymas, o ne būrelio asmenų, tegu ir LF artimų ar esančių jo sąjūdyje. Privatinio atsišaukimo mintis yra nauja. Reikia tad ją pasvarstyti. — Visų pirma, kodėl nenorima, kad pats LF skelbtų savo programinį pasisakymą?

a. teisės motyvas:ar LF, būdamas tremtyje, turi teisės pasisakyti valstybės atžvilgiu, užangažuodamas tuo ir kovojančius sąjūdžio narius Lietuvoje? Sakoma, tėvynėje kovojančiųjų teisė kalbėti LF vardu esanti pirmesnė. Pasisavinti šią teisę tremtiniams būtų paneigimas krašto bičiulių primato. — Nors psichologiškai šis motyvas atrodo svarus, esmėje tačiau jis serga primato teisės išplėtimu į tokias sritis, kuriose jis nustoja veikęs. Jis suplaka krūvon dvi labai skirtingas sritis: veiklos ir idėjos. Veiklos žmogus nevisados turi primatą idėjos srityje, net jeigu jis būtų ir kraują praliejęs, ir idėjos žmogus nevisados turi primatą veiklos srityje, net jeigu jis būtų ir genijalių minčių sukūręs. Visuotinio primato, kilusio iš vieno kurio uždavinio atlikimo, nėra ir negali būti. Jeigu tad tremtiniai imasi išvystyti valstybines LF idėjas, tai jie anaiptol neneigia kovojančių bičiulių primato veiklos srityje; lygiai tačiau jie neteikia jiems teisės į idėjų sritį tik todėl, kad kas nors šioje kovoje žuvo, buvo sužeistas, kentėjo ir laimėjo. Tremtinių atsidėjimas, valstybinėms koncepcijoms yra tik darbo pasidalinimas, išaugęs iš skirtingų sąlygų tremtyje ir tėvynėje. Kaip tėvynės kova užangažuoja visą LF sąjūdį, nesiklausdama tremtinių, taip lygiai ir tremtinių idėjos liečia mus visus, nors ir negaudamos kovojančių sutikimo verbis expressis. Tremtyje mes turime mažiau sąlygų tiesiog kovoti, užtat čia yra geresnių sąlygų susivokti visuomeninėse linkmėse ir padaryti iš to išvadų, valstybinėms mūsų idėjoms. Nėra pagrindo manyti, kad valstybinis idealas kovojančiųjų tėvynėje bičiulių būtų kitoks, negu tremtinių frontininkų. O jeigu taip, tuomet tremtinių pareiga būtų duoti šiam idealui tinkamą programinę išraišką, nes kovojantieji bičiuliai šiam uždaviniui atsidėti neturi sąlygų. Jeigu iš tikro pasirodytų, kad kovojantieji bičiuliai turi kitokį valstybės idealą, negu LF tremtyje, tuomet reikštų, kad LF yra suskilęs į du sąjūdžiu ir kad jį jungia ne esmė, bet tik dvi raidės ,LF'. Tačiau aš pats šitaip nemanau, todėl LF pasisakyme nematau kovojančių primato paneigimo. Suum cuique!

b. rezistencijos motyvas: programos paskelbimas būtų lygus LF susipartinimui, atsisakant rezistencinio pobūdžio. Tuo tarpu šis pobūdis, kol eina kova už krašto laisvę, yra mums būtinas. — šis motyvas yra dirbtinis: jis neturi nei būtinybės pats savyje, nei atitikmens LF istorijoje. Kiekvienas rezistencinis sąjūdis, jeigu jis nėra tiktai grynai techninė grupė pasipriešinimo uždaviniams vykdyti, turi turėti savą valstybinį idealą, už kurį jis kovoja su krašto priešu. Jeigu tad jis šį idealą formuluoja ir visuomenei paskelbia, tai tik todėl jis dar anaiptol savo rezistencinio pobūdžio neatsisako. Priešingai, jis jį tik sustiprina, nes visuomenei parodo, už ką jis kovoja. Programos paskelbimo atveju rezistencinio sąjūdžio kova pasidaro idealesnė ir turiningesnė. Kol programos nėra, tol visados sąjūdis gali būti suprastas arba tik grynai technine prasme, arba pragmatine, kas kiekvienu atveju reiškia laikinį tokio sąjūdžio pobūdį. Tuo tarpu sąjūdis, kuris nenori išsiskirstyti, kovai pasibaigus, turi savo programą paskelbti, kad visuomenė žinotų jo siekimus ir jį išskirtų iš techninių ar pragmatinių grupių. Štai kodėl net špionažinio pobūdžio rezistencinės grupės, jeigu jos nori turėti visuomenėje daugiau svorio, mėgina savo programas formuluoti ir skelbti. — Liet. Frontas, kaip minėta, jau Lietuvoje buvo savo programą sudaręs ir būtų ją 1944 m. vasarą paskelbęs. Vadinasi, anos tikrai intensyvios rezistencinės kovos metais programa anaiptol nebuvo laikoma kliūtimi rezistenciniam mūsų sąjūdžio pobūdžiui. Priešingai, tuomet buvo manoma, kad programos pateikimas priklauso prie LF rezistencinių uždavinių, kadangi visuomenė nori ne tik kovos prieš užgrobiką, bet ir kovos už tinkamai sutvarkytą valstybę. Formalinė kova už laisvę dar nėra viskas, nes šioje laisvėje galima vėl nuvairuoti į nelaisvę, štai kodėl LF anuo metu ir buvo ryžęsis skelbti savą programą, nebijodamas, kad tuo nustos būti rezistenciniu sąjūdžiu ir virs sustingusia politine partija. Argi kitaip būtų ir dabar?

c. dogmatizmo motyvas: paskelbus programą savo vardu, sunku esą būtų išvengti partinio dogmatizmo, kurio taip apstu pasaulėžiūrinių partijų programose. — šis motyvas suplaka principus su dogmatizmu. Dogmatizmas nėra principų turėjimas ar aiškus jų išreiškimas, bet fanatiškas prisirišimas prie vieno kurio šių principų vykdymo būdo. Mūsų sąjūdis pasidarys dogmatiškas ne tada, kai savo valstybines idėjas paskelbs, bet tada, kai sustings prie konkrečių programos vykdymo būdų ir nebepajėgs kūrybiškai rasti naujų, tinkančių laiko ir vietos sąlygoms. Dogmatizmo pavojus slypi ne programos paskelbime, bet kūrybinių jėgų išsekime. Kai sąjūdis ar partija netenka dvasios lakumo bendrąjį valstybės idealą kūrybiškai pritaikyti kiekvienam istorijos tarpsniui, tuomet jis virsta dogmatišku. Su šiuo dvasiniu sustingimu reikia kovoti visomis jėgomis. Bet tai anaiptol nereiškia, kad dėl to reiktų atsisakyti skelbti savo programą. Programos nebuvimas ar jos neskelbimas veda sąjūdį į palaidumą.

Apsvarstęs tad minėtus motyvus, kurie man buvo pateikti sykiu su mintimi LF idėjas skelbti ne paties sąjūdžio, o privatinių asmenų vardu, nerandu pagrindo, kodėl LF turėtų vengti programinio pasisakymo savo paties atsakingumu.

3. Privatinių asmenų atsišaukimas

turi visai kitą prasmę ir kitokią reikšmę, negu politinio sąjūdžio programa. Visų pirma jis patarnauja sąjūdžiui tik iš tolo, nes sąjūdžio nesaisto, bet sykiu ir jo svorio visuomenėje nekelia. Dar daugiau: toks privatinis atsišaukimas sąjūdžiui gali tik pakenkti, nes visuomenė gali jį suprasti, kaip kompromisą, kilusį iš sąjūdyje esančių nesutarimų, kuriems pridengti esą ir yra leidžiamas privatinis atsišaukimas. Visuomenei gali atrodyti, kad LF neturi drąsos angažuotis už aiškų valstybinį idealą; kad jis ir toliau mėgina pasilikti šešėlyje; kad jis iš tikro yra tik techninė rezistencijos grupė, baigsianti savo darbą su rezistencijos pabaiga. Kitaip sunku būtų suprasti, kodėl LF, tiek daug kalbėjęs apie savo programą, staiga skelbia jos metmenis ne savo, bet privatinių asmenų vardu. Užuot tad patarnavęs, privatinis atsišaukimas galėtų LF tiktai pakenkti ir jo svorį visuomenėje susilpninti.

Nebūdamas LF pasisakymas, šitoks privatinis atsišaukimas šiandien vargu galėtų rasti kokį nors rimtesnį pagrindą savam pasirodymui. Privatiniai asmenys skelbia atsišaukimą paprastai tokiu atveju, kai nori pažadinti sąjūdį, kai nori visuomenę savomis idėjomis sudominti ir kai negali viešumoje pasireikšti organizuotu pavidalu. Tuomet belieka privatinio pasisakymo kelias. Iš šitokių sąlygų yra išaugęs pasisakymas „Į organinės valstybės kūrybą” 1936 metais. Tačiau šiandien? šiandien sąjūdį mes jau turime. Visuomenė mūsų idėjomis jau yra sudominta ir laukia oficialaus ir išsamaus pasisakymo. Laisvė organizuotis yra. Kodėl tad būrelis asmenų visa tai pamiršta, susirenka, surašo atsišaukimą ir jį paskelbia? Ką jie nori juo pasiekti? Kas bus jam pasirodžius? Kokias išvadas iš to reikės daryti? Kas ir kaip bus šio atsišaukimo vykdytojas? Liet. Frontas? Tad kodėl jis pats šių idėjų neskelbia?

Kokia proga šitoks atsišaukimas galėtų būti paskelbtas? Eilinės tautinės šventės čia nepakanka. Čia reikia kažkokios kitokios progos, kuri bent psichologiškai tokį atsišaukimą pateisintų. Kur tokią progą būtų galima rasti?

Jeigu tie siūlomieji privatiniai asmenys pasinaudotų LF programos santrauka, jie atsidurtų kažkokioje abstraktinėje sferoje, pasilikdami atsiję nuo tremties problemų. Mūsų sąjūdžio programa tremties beveik neliečia, nes mes ją laikome praeinančiu dalyku. LF programa yra kuriama Lietuvos valstybei, ne lietuvių tremtiniškajai bendruomenei. Todėl jos atsisiejimas nuo tremties yra suprantamas ir pateisinamas. Tačiau kaip būtų galima pateisinti privatinių asmenų atsišaukimą, nejudinantį tremties gyvenimo? Juk šitie asmens patys yra tremtyje, niekam neatstovauja, tik patys sau, kaip tad jie gali kalbėti apie būsimus tolimus dalykus, išleisdami iš akių artimus, visų regimus ir visiems skaudamus? Todėl turinio atžvilgiu privatinis atsišaukimas, kaip LF programos surogatas, atrodytų lyg iš kelmo išspirtas: neaktualus ir nerealus. Anie privatiniai asmenys pasirodytų visuomenei kaip abstraktūs svajotojai, nežiną, ko griebtis ir nesusivaiką situacijoje.

Vadinasi, nei santykis su LF, nei pagrindas, nei proga, nei galop pats turinys nekalba už tai, kad sumanytas privatinis atsišaukimas galėtų bent kiek atstoti mūsų sąjūdžio programą. Tokio atsišaukimo paskelbimas būtų žingsnis šalia kelio, žingsnis i laukus.

Suėmus visa tai krūvon, turiu prisipažinti, kad aš pasisakau:

a.    už programos buvimą LF sąjūdyje,

b.    už programos paskelbimą jau tremtyje,

c.    už programos paskelbimą LF vardu.

Pačios programos apimtis, žodinė jos išraiška, jos idėjų toks ar kitoks formulavimas, be abejo, yra svarstymo ir susitarimo dalykas. Tai, kas buvo pateikta, buvo tik projektas, per platus galutinei redakcijai; jis buvo skirtas ne visuomenei, bet mums patiems. Bičiulių padarytos pastabos leidžia jį taisyti daugeliu atžvilgių. Tačiau turiu pripažinti, kad padarytoji santrauka atsišaukimui nėra sugestyvi (jau tik todėl, kad tai yra santrauka); atsišaukimui ji yra žymiai per plati, o programai — per siaura. Jeigu programa leidžiama ne tezių pavidalu, tuomet ji turi būti pakankamai aiški. Vieną tačiau ši santrauka turi gerą savybę, būtent: visų idėjų sutelkimą aplinkui žmogaus asmenybę, o ne aplinkui demokratijos sąvoką, kaip tai buvo pirmajame projekte. Tačiau atskiros dalys nėra padėtos tinkamose vietose, todėl planas yra neryškus ir net painus. Todėl šios santraukos nelaikau tinkama mūsų programiniam pasisakymui. Manau, kad iš visų surinktų pastabų bei pasiūlų reikia dabar sukurti vieningą ir organiškai naują dalyką, kuris tačiau nebūtų ,paskolintas' būreliui keistuolių, bet būtų paskelbtas kaip LF programinis pasisakymas — jo vardu ir jo atsakingumu.

Jūsų

ANTANAS MACEINA

MIELI SKAITYTOJAI IR MIELOS SKAITYTOJOS,

Į Laisvęlaukia jūsų pagalbos, ir jūs lengvai ją galite suteikti.

•    Užprenumeruokite Į Laisvęsavo vaikams, draugams ir pažįstamiems, kurie dar jos negauna, ypač jaunesniesiems, kaip Kalėdų, gimtadienio ar kurios kitos progos dovaną. Lygiai kaip ir lietuviška knyga, taip ir Į Laisvęžurnalas bus gražesnė ir prasmingesnė dovana negu vyno bonka.

•    Prisiųskite administracijai pavardes ir adresus asmenų, kurie Į Laisvęneskaito, ir žurnalas jiems bus pasiųstas susipažinimui.

•    Pratęskite savo prenumeratas, nelaukdami administratoriaus raginimų, ir pridėkite didesnę savo auką.    

Į Laisvę