KOVA BE BAIMĖS
Kitame Vasario 16 minėjime, įvykusiame prie Čikagos esančiame Lemonte, kalbėjo Gintė Damušytė, Lietuvių informacijos centro veikli darbuotoja. Ji palaiko telefoninius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais disidentais, ir jos kalba buvo pailiustruota net tokių telefoninių pasikalbėjimų ištraukomis per mikrofoną. Štai kelios mintys iš Gintės Damušytės kalbos:
...Kas būtų tikėję prieš metus, prieš pusmetį, ar net prieš mėnesį, kad Lietuvoje bandys viešai paminėti Vasario 16 paskelbtos Nepriklausomybės akto 70 metų sukaktį? Kas būtų tikėję, kad laiškuose, telefoniniuose bei asmeniškuose pasikalbėjimuose, lietuviai kalbės atvirai ir tokiomis temomis, už kurias prieš kelis metus siųstų tiesiai į lagerį? Kas būtų tikėję, kad 29 m. amžiaus Petras Gražulis drįs savo teismo metu atsisakyti karinio bilieto ir pasmerkti Lietuvos okupaciją, Bažnyčios persekiojimą, sąžinės laisvės suvaržymą ir net pasmerkti karą Afganistane?
Šių įvykių šviesoje iškyla gyvybinis klausimas — ar mes gyvendami laisvėje pajėgsime peršokti tą psichologinį barjerą, kuris ligšiol skyrė mus nuo tautos? O barjeras buvo ir tebėra galingasis baimės jausmas — baimė dėl Lietuvoje gyvenančių giminių ir artimųjų, baimė
Gyventi visada reiškia kovoti, nes tas, kuris nurimsta gyvenimo bangose, neišvengiamai merdi ir žlunga.
Iš 200 lietuvių laiško Gorbačiovui.
dėl savo asmeninių kelionių į Lietuvą (kad gali vizos negauti) ir daugybės kitų priežasčių, kuriomis vis norima pateisinti savo asmeninį neveiklumą. Kiek kartų girdime ir matome savos cenzūros reiškinius mūsų, laisvo krašto lietuvių tarpe: „Ne, nesirašysiu po peticija, nes pakenks giminėm Lietuvoje. Ne, nesireikšiu jokioj veikloj, nes noriu kitais metais važiuoti į Lietuvą”.
O kas darosi Lietuvoje? Ši Vasario 16 lietuvių tautoje, tėvynėje, yra iššaukusi dramatiškus, tiesiog stulbinančius reiškinius: du šimtai lietuvių, labai įskaitomai, pasirašė atvirą laišką Gorbačiovui dėl Vasario 16-tosios. Laiške prašoma, kad nebūtų trukdoma Vasario 16 dieną padėti gėles prie istorinių paminklų ir ant Lietuvos didžiųjų tautos vyrų kapų; kad Gorbačiovas sudraustų tos dienos dalyvių terorizavimą.
Tris kartus buvęs kalinamas Antanas Terleckas telefonu iš Lietuvos pasakojo, kokiomis priemonėmis valdžia baugino žmones nedalyvauti Vasario 16 minėjimuose. Dirbantiems buvo pasakyta, kad už dalyvavimą bus atleisti iš darbo, jaunimas ir studentai — pašalinti iš mokyklų. Sovietai net kiršino tautą prieš tautą, skleisdami gandus, kad lietuviai 70-mečio proga nužudys 70 rusų.
Gatvės buvo pilnos milicininkų ir kareivių, tikrinančių mašinas, atidarinėjančių bagažines, sudarant panikos atmosferą.
Kitame pasikalbėjime su Robertu Grigu, 27 metų jaunu poetu (pasikalbėjimas buvo labai trukdomas) jautėsi jo drąsa ir dvasinis tvirtumas. Keliose vietose jis iškėlė Nijolės Sadūnaitės asmenį, džiaugėsi galėdamas pirmą kartą kalbėtis su „užmariu”, sveikino visus brolius ir seseris ir prašė būti solidariais, nes solidarumas yra vienintelis šiuo metu ginklas.
Ar mes išeivijoje pajėgsime atsiliepti į šį mūsų laikų iššūkį, kurio pagrinde yra kova be baimės. Juk du šimtai lietuvių atvirame laiške Gorbačiovui taip rašė: „Gyventi visada reiškia kovoti, nes tas, kuris nurimsta gyvenimo bangose, neišvengiamai merdi ir žlunga”. Ar mes pakilsime virš baimės, virš kasdienybės iš tų savo ramių gyvenimo vandenų padėti šiems į viešumą išėjusiems šventiems patriotams? Reikia daugiau rašyti Sadūnaitei ir kitiems kovotojams. Mūsų dėmesys ir rūpestis atkreips sovietinių įstaigų dėmesį, kad mes stebime ir reaguojame. Informuokime spaudą ir dėl represijų protestuokime savo kongresmanams ir senatoriams, prašydami juos teirautis Sovietų ambasadoje apie Sadūnaitę ir kitus disidentus ir išreikšti nepasitenkinimą sovietų elgesiu. Reikalui esant, negailėkime nei savo laiko, nei pinigų atkreipti viešąją opiniją į mums rūpimus klausimus.
Mūsų broliams patriotams, kurie siekia žmogaus ir tautinių teisių, turime padėti visais galimais būdais ir keliais. Laimėjimas ateis tik per mūsų konkretų įsijungimą į konkrečią pagalbą. Tik mūsų darbai lems mūsų tautos ateitį, o ne gražūs ir skambūs žodžiai.
Gintė Damušytė
