Kultūros ir politikos sąveika išeivijoje

INGRIDA BUBLIENĖ

PAPRASTAI sakome, kad kultūra reiškiasi žmogaus kūrybine jėga. Tad kultūra yra tautos gyvybės apraiška, o kūrinys — tautos genijaus pasireiškimas. Nors kūrinys išeina iš vieno kūrėjo sielos, kaip vieno kūrėjo talentas, tačiau visuomet jame atsispindi tauta, jos dvasia, jos gyvastingumas, troškimas gyventi laisvai, gyventi ne tik dabartyje, bet ir ateinančioms kartoms. Tautinę kultūrą giliąja prasme sudaro mūsų tautinių tradicijų ir tautinių aspiracijų visuma. Todėl tautinės kultūros ir tautinių vertybių sąvokose randame daugiau, negu literatūrą, tautosaką, tautinius rūbus ir šokius.

Ingrida Bublienė, straipsnio autorė, su JAV LB pirm. Algimantu Gečiu ir prof. dr. Vytautu Vardžiu 1986 LFB studijų savaitėje, Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.

Jau praėjo netoli 40 metų, kai po Antro pasaulinio karo Amerikoje kūrėsi nauja lietuvių išeivių banga, kurios visas turtas, palikus tėvynę, tilpo širdyje. Pagal poetą Bernardą Brazdžionį, — tai protėvių dvasia, laisvės siekis ir gyvos širdies kūryba. Visiems mums buvo šis turtas patikėtas. O kad būtume tinkami jo paveldėtojai, esame įpareigoti jį saugoti, puoselėti ir laisvąjį pasaulį su juo supažindinti, kartu primenant ir mūsų tautai daromas skriaudas.

Gyvename krašte kur žėri mozaika įvairių tautų su skirtingais požiūriais į gyvenimą. Gyvename taip pat šimtmetyje kuriame technika pakeičia žmogų, kuriame komunikacija vyksta žaibo greitumu, tuo tarpu mes alsuojame tėvynės ilgesiu ir rūpesčiu, kad laisvė vėl pasiektų Baltijos krantus. Dažnai net nesuprasdami, kodėl apie mūsų kraštą svetimieji taip mažai žino, kodėl niekas nerašo apie Lietuvos okupaciją ir t.t.

Juk turime gana plačią veiklą, gausią lietuvišką spaudą, plačias kultūrines apraiškas: dainos ansamblius, tautinių šokių grupes, teatro vienetus ir net operą. Gal tuo atžvilgiu esame pralenkę net kitas tautines mažumas šiame krašte. Tačiau šalia mūsų gyvenantis kaimynas amerikietis dažnai apie Lietuvą nieko nėra girdėjęs. O tai dėl to, kad mūsų krašte nieko sensancingo nevyksta, ten nekariaujama, ten nėra teroro veiksmų. Neturėdami savos valstybės, neturime ir bazės dalyvauti pasaulio politiniame gyvenime. Negalime ir gyvenamojo krašto politikoje turėti ypatingos įtakos, pavyzdžiui, nulemti kongresinius rinkimus, net lokalinius. Reikia prisipažinti, kad neturime „voting power”. Ypač kai didelė dalis mūsų išeivių gyvena labai išsisklaidę po plačias miestų apylinkes. Tačiau gyvename krašte, kur galime laisvai reikštis savo kūryba, išlaikyti ir puoselėti tai, kas mums brangu.

Kalbant apskritai apie žmogaus egzistenciją kasdieniniame gyvenime, susiduriame su materialiniais ir kultūriniais reikalais. Nuo vieno ar kito elemento persvaros priklauso žmogaus ir tautos kokybinis matas. Geras pavyzdys palyginti Ameriką su Prancūzija. Amerika klasiškas materialistinis kraštas, tuo tarpu Prancūzija dvasinės kultūros reprezentantas. Tuo klausimu kaip tik neseniai Clevelando Plain Dealer buvo taip rašyta: „Parisian willingness to lay out enormous sums of money on national cultural monuments is as profitable as it is inspiring”. Toliau gale straipsnio rašoma: „French civilization, for all its glory, is on the defensive in an increasingly

Anglophone world. Half the foreign ministry's budget is now spent on promoting French culture and language overseas. Paris is regarded by thinking Frenchmen as a visible expression of that civilization”.

KUR KREIPTI MŪSŲ DĖMESĮ

Mūsų situacijoj reikia pasvarstyti, kokį efektą sudaro kultūrinės ir materialinės vertybės tokiems individams ar specifinėms grupėms, kurios formuoja visuomenės nuomonę ir nuo kurių priklauso tautų bei valstybių likimas. Juk ne žmonių masė, o tik mažos įtakingos grupės daro svarbius politinius sprendimus. Nesigilinant per daug į politinių mokslų diskusijas, reikia sutikti, kad joks valstybinis vienetas niekada nebuvo ir nėra valdomas žmonių masės. Filosofas Ortega y Gasset masę aptaria, kaip daugumą be specialios kokybės. Tai organizuotas ir neorganizuotas masinis žmonių skaičius, neformaliai vadovaujamas tam tikro centro. Masė neturi savo aiškaus veido. Tad ar net per daug dėmesio kreipiame į masę mūsų aspiracijų reikalais?

Mūsų siekis yra parodyti pasauliui, kad kovojame už savo egzistencijų.

Tiesa, masinėje visuomenėje propaguojamos ir paskleidžiamos ne tik prekės, bet ir nuomonės bei pažiūros. Bet turime suprasti, kad tas procesas yra atliekamas opiniją formuojančių įtakingų asmenų ar grupių, kurios turi būdus prieiti prie komunikacijos priemonių toms nuomonėms plačiai paskleisti. Tad mūsų dėmesys ir laisvinimo pastangose pirmoj eilėj turi būti nukreiptas į tokius asmenis, grupes ar institucijas. Kaip galime juos paveikti?

Materiališkai-ekonomiškai nėra jokios vilties. Mes neturime jokios dėmesio vertos materialinės bazės, kurią galėtume tam panaudoti, šiame krašte, kur viskas pagrįsta kapitalu, masinės kultūros priemonės, kaip žurnalai ar komercinė televizija ir kitos elektroninės priemonės, siekia kuo daugiau vartotojų ir kartu kuo daugiau pajamų. Todėl ir vengiama liesti kai kurias problemas, kurios gali nepatikti kuriai nors srovei. Mūsų interesai dažnai į spaudos puslapius nepakliūva. Kita svarbi sąlyga, kad reprezentuojamos vertybės turi būti aukščiausios kokybės. O mes dažnai vadovaujamės principu, kad geriau daryti ką nors bet kaip, negu, kad visai nedaryti. Vakarų pasaulyje mes nieko nenustebinsime antraeile kultūrine išraiška. Nesujaudinsime savo sentimentais rūtelei, tėvelio žirgeliui ir t.t. Turime atsipalaiduoti nuo kaimo aplinkos, nes šių laikų miesto žmonės kaimo nesupranta ir jam sentimento neturi. Tad labai svarbu mums žinoti, kas esame ir ko siekiame. Mūsų likimas priklausys nuo to, kokį įspūdį sudarysime tiems, nuo kurių jis priklauso.

Savo pagrindines pastangas turime skirti specifinėms grupėms. Dvasine kultūra šio krašto masės nesidomi. Tai ryškiai rodo didmiesčių renginiai, kurių metu persipildo salės ar aikštės stebėti Super Bowl ar Rock and Roll.

Tačiau šios plačiosios masės nieko nežino ir nesidomi mūsų ir kitų pavergtų tautų klausimais. Nesidomi net ir galingoji media. Jos dėmesys atsiranda tik retais atvejais, kai iškyla koks skandalingas, nepaprastas įvykis, kaip pavyzdžiui, Simo Kudirkos šuolio į laisvę atvejis. Bet tokių progų nepasitaiko dažnai, ir jų negalime laukti. Pasvarstykime, kaip sudaryti opiniją apie mūsų tautos padėtį.

KULTŪRINIS KONTAKTAS

Turime išmokti patys save išstatyti į rinką, kaip amerikiečiai sako — We have to market ourselves. Be to, turime rasti savai prekei tikrą taikinį. Turime žinoti, kokia yra ta rinka, į kurią taikome, ir tam darbui skirti visą dėmesį ir energiją, apsišarvavus kultūriniais ginklais. Reikia dalyvauti įvairiose Amerikos kultūrinėse draugijose, organizacijose, įsirašant tikraisiais nariais. Jose atsiras progų ir savo prekę parduoti, ir kitus supažindinti su mūsų problemomis ir troškimais.

Gaila, kad iki šiol nesame paruošę jokios reprezentatyvinės knygos apie Lietuvą anglų kalba. Mūsų broliai latviai tuo atžvilgiu yra daug toliau pažengę. Gera idėja būtų išleisti mūsų kompozitorių geriausius kūrinius ir juos išsiuntinėti žinomiems Amerikos muzikams bei orkestrams. Atsirastų didesnė galimybė, kad ir mūsų kūrinius įjungtų į savo repertuarą. Jie patys juk neateis pas mus jų ieškoti. Mūsų meno galerijos turėtų įsiregistruoti į šio krašto galerijų draugijas, kurios dažnai keičiasi meno kūriniais.

Neturime kontakto su šio krašto simfoniniais orkestrais, operomis ir rašytojais. Nepažįstame net ir vietos dienraščių korespondentų bei redaktorių. Dažnai galvojam, jei jie pas mus neateina, tai ir nereikia. Dalyvaudami amerikiečių kultūriniuose parengimuose, susipažinsime su įtakingais asmenimis, nes šio krašto kultūra išlaikoma daugiausia pavienių asmenų, kurių finansinė padėtis turi didelę įtaką į viešąją opiniją. Per tokius asmenis būtų galimybė iškelti ir mūsų menininkus. Pvz., Mūza Rubatskytė laimėjo Budapešte Liszto piano konkursą; ją būtų galima pasiūlyti Columbia Productions, kad iškviestų koncertui į laisvąjį pasaulį. Gi okupuotos Lietuvos menininkams čia pasirodžius, galima visada iškelti faktą, kad jie lietuviai, kartu primenant dabartinę mūsų krašto okupaciją. Kai amerikiečiai eina į koncertus, jie neklausia, ar menininkas yra komunistas ar ne. Jiems svarbiau kokios jis tautybės, ar čekas, ar rusas, ar italas. Prisimename, kai per Amerikos medią nuskambėjus, jog sportininkas Sabonis esąs rusas, tik mūsų stiprus reagavimas privertė komentatorius atitaisyti šią klaidą.

Gera propagandos priemonė yra mūsų L.K.B. kronikų knygos svetimom kalbom, tačiau jas skaito tik labai ribota publika: kunigai, vyskupai, ir vienas kitas senatorius gal pavarto. Retas mūsų kaimynas yra apie jas girdėjęs. Tad reikia stengtis kiek galint daugiau mūsų knygų išleisti per universitetus. Tada jos įtraukiamos į katalogus ir visiems prieinamos. Žinoma, knygos dažnai spausdinamos tik tada, kai joms išleisti duodama subsidija, ar nuperkamas tam tikras jų kiekis. Daugumas mūsų knygų nepasiekia tikslo, nes jos išleistos LB ar kitų organizacijų. Be to, reikia žinoti, kad jokia akademinė knyga netampa „best seller".

Skiepykime jaunajai kartai tautos idealus. Belskime į pasaulio duris savo kultūriniais laimėjimais.

Reikia rasti būdų ir valdžios žmones suįdominti mūsų problemomis. Gal kartais žymūs mūsų menininkai ar aktoriai didesnį įspūdį paliktų kokiam senatoriui, atsilankydami į jo įstaigą, negu Bendruomenės ar kitos organizacijos atstovai. Tada ir kongreso žiniose būtų pažymėta, kad štai šią savaitę atsilankė tokia tai žvaigždė-lietuvė ir įteikė rezoliuciją. Tuo tarpu turbūt niekad neteko matyti kongreso žiniaraštyje, kad ten lankėsi lietuvių atstovai, ar kad jų nuotraukos ten figūruotų. Kongresmanų ir senatorių įstaigas puošia įvairūs meno darbai, skolinti iš galerijų. Tad ar nebūtų proga ir mūsų dailininkams su savo darbais čia įlįsti. Tai būtų įmanoma, jei mūsų dailininkų paveikslai kabotų meno galerijose.

Prieš kelioliką metų vienas simfoninio orkestro dirigentas norėjo Pulitzerio premijai nominuoti mūsų kompozitorių Julių Gaidelį. Kažkodėl tada galvojome, kad tai pinigo išmetimas, kad sunku lietuviui laimėti. O jei būtų laimėjęs, kokį garsą būtume atsiekę; jei ir ne, tai vis tiek būtų lietuvio vardas nuskambėjęs. Turime gana daug iškilių kultūrininkų, kurie su mūsų parama galėtų daug pasitarnauti lietuviškam reikalui. Ann Jillian vieną kartą per Clevelando televizijos programą yra išdidžiai pareiškusi, kad ji lietuvaitė. Kitą dieną mane darbe visi klausinėjo, ar aš žinanti, jog tokia filmų žvaigždė yra lietuvaitė. Reikėtų sudaryti vaizdžią ir išsamią statistiką visų mūsų kultūrininkų. Ji būtų tikrai impresyvi, palyginus su nedideliu išeivių skaičiumi.

Detalė iš Kryžių kalno Lietuvoje, netoli Meškuičių. 1986 nuotrauka.

Mūsų tautodailės darbus reiktų suburti į vieną vietą ir juos panaudoti, kaip reprezentatyvinę kilnojamą parodą. Reprezentacijai ir propagandai reikėtų naudoti visą iš Lietuvos atsivežtą kultūrinį lobį.

Dalis mūsų iškilių kultūrininkų yra nutolę nuo lietuviškojo gyvenimo. Juos reiktų kontaktuoti, jų talentus remti. Reikėtų dėti visas pastangas suregistruoti visus mūsų mokslininkus. Jų skaičius būtų gana impresyvus, palyginus su bendru lietuvių skaičiumi išeivijoje. Mūsų teatralų darbus būtų galima pasiūlyti ir parduoti šio krašto teatriniams ansambliams. Tuo džiaugtųsi ir mūsų kūrėjai, tik turime ateiti jiems į talką.

REPREZENTACIJOS SVARBA

Didelį įspūdį svetimtaučiams paliktų puikiai susuktas 30 min. filmas apie Lietuvą, trumpai jame apžvelgiant Lietuvos praeitį, jos kultūrinį lobį ir dabartį. Tokį filmą būtų galima parodyti net ir kongresmanams, nes bent kartą savaitėje kongreso rūmuose vyksta įvairūs pobūviai, kurių metu yra rodomi įvairūs filmai. Galime pagalvoti, kiek ten tų politikierių sueina? Tačiau dauguma jų asistentų tikrai ten dalyvauja. Nenuvertinkime ir jų galios, nes dažniausiai įvairūs patarimai kongresmanams ateina kaip tik iš jų. Tai tikrai paliktų geresnį įspūdį, negu mūsų atsilankymas pas juos, kurio metu stengiamės papasakoti visą Lietuvos likimą per penkias minutes, kada už sienos jų laukia kiti, ir kažin kur jų mintys iš viso tuo metu randasi. Tačiau iš tokių pasimatymų mes išeiname patenkinti, nusifotografavę ir tikime, kad mūsų reikalai bus sutvarkyti.

Turime siekti didesnės kokybės mūsų ansambliuose. Būtų idealu turėti reprezentatyvinę grupę. Gaila, kad mūsų visas tuo reikalu dėmesys nukreiptas į patį faktą, kad jaunimas šoka lietuviškus šokius. Retai kada pasisakome, kaip buvo pašokta, kokie rūbai, ir t.t. Savo salėse tai atleidžiama, bet kai mūsų ansambliai atstovauja kraštą tarp svetimtaučių, turime jiems palikti tokį įspūdį, kad būtų klausiama — kas ta grupė? kokia ši tauta? Kitaip šio krašto įtakingesnių žmonių tarpe liekame tie etnikai, kurie tik dešrų prisivalgę gyvena uždarame savo gete.

Mūsų siekis yra parodyti, kad kovojame už savo egzistenciją. Tai atliksime, kai pajėgsime spinduliuoti į šio krašto aplinką. Svarbiausia turime ją pažinti, suprasti jos psichologiją, krašto rašytinę ir elektroninę medią, vis ieškant kontaktų bei juos išnaudojant.

Prisiminkime kad ir žydų tautą, nekalbant vien apie Rotschildus, Baruchus ir bendrai jų fantastišką finansinį pajėgumą ir galimybę pasaulinę finansinę rinką kontroliuoti iki stebėtino laipsnio. Jų įtakingumas nesirėmė talmudą skaitančiais rabinais, silkes pardavinėjančiais krautuvininkais, kabančius peisus nešiojančiais ortodoksais, bet Rubinšteinais, Štemais, Einšteinais, Oistrachais ir t.t.

Žinoma, svarbi ir mūsų vidinė veikla, kuri mus jungia, palaiko gyvais ir kurioje mūsų vaikai auga ir bręsta. Tačiau reikia ir išeiti iš etninio geto ir žinoti, kad ten už lango, tiktai anoj pusėje mūsų etninio geto sienų, egzistuoja tikrasis pasaulis, kuriam mes dar beveik visai esame nepažįstami ir nežinomi.

Kryžių kalnas netoli Meškuičių. Nuotrauka daryta 1986.

Šiuos klausimus svarstant, man vis prisimena Clevelando parapijos klebono kun. Gedimino Kijausko žodžiai: „Vigilija — tai budėjimas ar laukimas, budėjimas pavergtos tėvynės naktyje, skiriant jai savo darbą, siekiant laisvės pavergtiems”. Ir taip metai iš metų švenčiame vigiliją, ir tikim, ir viliamės, kad ta vigilijoje laukiama džiaugsmo šventė Lietuvai greit išauš.

Teisingai yra rašęs Ralph Emerson: „Kas pastato puikų tautos rūmą? Kas išpila nesugriaunamus jos pamatus, kas įgalina tautą nežūti, bet iš mirtinos kovos laimėtoja pakilti? Ne auksas, bet žmonės padaro tautą stiprią ir galingą. Žmonės, kurie kovoja už tiesą ir yra pasiryžę daug dėl jos kentėti ir jos niekad neišsižadėti. Žmonės, kurie dirba, kai kiti skęsta abejonėj, žmonės, kurie drįsta, kai kiti išsigąsta; tik jie pastato puikų tautos rūmą ir iškelia jį iki dangaus skliautų”.

Mūsų darbo laukas platus. Skiepykime jaunajai kartai tautos idealus. Belskime į pasaulio duris savo kultūriniais laimėjimais ir nenusiminkime, jei jų iš karto neatidarys. Tačiau keliaukime, kad istorija bent žinotų, jog lietuviai gyveno laisvajame pasaulyje ir dėjo visas pastangas sugrąžinti laisvę Nemuno žemei. Dr. Juozo Girniaus žodžiais — kiekviename gyvenamajame krašte išsiskleiskime Lietuvos žiedu.