Kokia išeivijos politinio ir kultūrinio darbo ateitis?
BRONIUS NEMICKAS
SVARSTYBŲ rėmuose man buvo duota tema kalbėti apie intelektualinio ir ekonominio potencialo panaudojimą išeivijoje. Ši tema nėra man gerai pažįstama. Tačiau guodžiuosi, kad gal ir pateisintinas iš dalies paviršutiniškas, padrikas ir net gal klaidingas temos užkabinimas. Viliuosi, kad jis gali sužadinti pačių svarstybų intrigą, o vėliau — ir mūsų visuomenės, organizuotos ir neorganizuotos, susidomėjimą, susirūpinimą šiais labai svarbiais, kol kas kaip ir užmirštais klausimais.
Prieš pradedant kalbėti kaip panaudoti mūsų intelektualinį ir ekonominį pajėgumą, reikia pirma žinoti, kokias tokio pajėgumo atsargas, kokius šaltinius mes dar turime. Žodžiu, kiek mumyse tokio pajėgumo yra ir iš kur jis kyla? Tai nelengvai atsakomi klausimai, nes teigimams paremti dažnai trūksta konkrečių duomenų. Tenka beveik visur remtis bendrybėmis ir spėjimais.
Dėl okupacijos iš Lietuvos pasitraukusioje lietuvių tautos dalyje procentualiai intelektualų santykis buvo žymiai aukštesnis, negu kad normaliai esama ramiose sąlygose gyvenančioje tautoje. Tačiau didžioji jų dalis, svetur neturėdama intelektualinių sąlygų, sumenko. Tik nedidelei daliai pasisekė išsilaikyti. Šitie, palyginti, negausūs intelektualai ir buvo ilgą laiką mūsų visokiausio politinio ir kultūrinio darbo pagrindinė atrama. Jie vežė šį lietuvių politinio, kultūrinio bei kitokio darbo vežimą, ir tai dažnais atvejais tik nuo pagrindinių savo pareigų atliekamu laiku, nes duoną turėjo pelnytis kitur. Kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvybei išeivijoje išlaikyti reikalingą susiorganizavimą jie sukūrė iš Lietuvos atsivežtais pavyzdžiais, (nors kai kur veikė ir ankstyvesniųjų išeivių įsteigtos organizacijos). Jie tęsė Lietuvoje buvusių organizacijų veiklą, įsisteigė jų antrininkes, naudojo anuometinius veiklos metodus. Vienok ir darbo rankų (intelektualinių pajėgų), ir priemonių (pinigų) visados trūko.
Po 1960 metų ėmė rastis lietuvių intelektualų, akademinius mokslus jau išėjusių nebe Lietuvoje, norinčių dėtis į politinį bei kultūrinį darbą. Bet jiems, panašiai kaip ir dabar, ne visas iš Lietuvos senųjų atsineštinis kraitis patiko. Užuot suvokę gyvenamojo meto sąlygas, senieji anuomet spaudė jaunuosius stoti į senųjų atsineštines partijas ir tik per jas jungtis į politinį darbą. Žinoma, iš to negalėjo nieko gero išeiti ir iki šios dienos dar nieko neišėjo.
Naujoji lietuvių išeivija didelį dėmesį kreipė į savo vaikų mokslinimą, ir šios pastangos susilaukė nepaprastai gražių vaisių. Pokario laikotarpis išugdė ir subrandino gausų lietuvių intelektualų būrį. Šiandien jų yra visose gyvenimo srityse.
Tie svetur augę ir brendę lietuviai intelektualai, iš pat pradžių neradę bendros kalbos su atsineštinių, daugiausia politinių, organizacijų gerbėjais, vienok nepasimetė ir neišsibarstė kur kas sau, bet susimetė į savaimingus mažesnius ar didesnius veiklos vienetus: mokslinius, kultūrinius, politinius, ideologinius. Lietuva, jos laisvė ir nepriklausomybė, lietuvių tautos išlikimas namie ir svetur, jos gerovė ir garbė, trumpai tariant, jos vieta civilizuotų tautų tarpe yra šių savaimingų vienetų pagrindiniai veiklos uždaviniai.
Jei mokslinėje ar kultūrinėje veikloje toks atskirais vienetais išsiskaidymas ir būtų pateisinamas (žinoma, iki tam tikro laipsnio), tai politiniam lietuviškosios išeivijos darbui jis yra didelė kliūtis. Šiandien gyvenimas jau mums rodo, koks didelis trūkumas mūsų politinei veiklai yra atsiradęs kompetentingų darbo rankų, kaip apleisti kai kurie jos barai. Ateity, atrodo, tikrai nebus geriau, jei priaugantieji intelektualai ir toliau vengs politinio darbo ir stokos lietuviškosios savitraukos. Mūsų kasdieninės politinio darbo bėdos savaime nepalengvės. Kas atliks tą ar kitą politinį uždavinį, kas surinks ir paruoš medžiagą tam ar kitam svarbiam reikalui?!
Ekonominio, arba ūkinio pajėgumo politinei ir kultūrinei veiklai finansuoti pagrindas yra mūsų tautiečių piniginės ir jų noras jas atidaryti. Didelė dauguma naujosios lietuvių išeivijos savo sumanumo ir darbštumo dėka ekonomiškai gana gerai įsikūrė, gal tik išskyrus kai kuriuos kraštus ir nelaimingus atvejus. Jos vaikai, ypač išsimokslinusieji, turi dar geresnes ūkinio gyvenimo sąlygas. Tad ekonomiškai pajėgios lietuvių visuomenės aukos ir sudaro visos mūsų politinės bei kultūrinės veiklos ekonominį pagrindą. Tokių aukų į įvairius lietuvių organizacijų bei institucijų fondus ir iždus dabar kasmet suplaukia nemažiau milijono dolerių.
Per paskutiniuosius kelerius metus dar plačiau atsivėrė lietuvių visuomenės kišenė Lietuvai ir lietuvybei. Išeivija, brendusi nepriklausomoje Lietuvoje ir ūkiškai svetur jau įsigyvenusi, žengia į paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį. Ji vis labiau panūsta savo jaunystės, labiau palinksta savo krašto romantinei pasaulėjautai ir plačiau atveria piniginę savo mylimai Lietuvai. Pirmosios išeivių kartos indėlis į mūsų politinio ir kultūrinio darbo ekonominį pajėgumą gerokai persveria jos kur kas ant stipresnių kojų stovinčių vaikų įnašą. Tiesa, ir jų tarpe pasitaiko labai gražių aukos Lietuvai, tuo pačiu ir visokios mūsų veiklos pajėgumo paspirties pavyzdžių.
Apžvelgus Šį mūsų politinės ir kultūrinės veiklos pajėgumą, reiktų mesti žvilgsnį ateitin. Kas dėsis su šiuo mūsų kultūriniu ir ekonominiu potencialu, taip reikalingu lietuviškame gyvenime? Juk ateityje politinio darbo rankų badas didės, pats veikmuo menkės, mėgėjiško darbo lygis smuks. Kultūrinė veikla, tolydžio mažtant intelektualiniams ir ekonominiams ištekliams, taip pat silpnės. Visokeriopos mūsų veiklos ekonominis pajėgumas kažin ar beišliks šiame lygyje, nes dosniausieji aukotojai (nepriklausomoje Lietuvoje brendusi karta) išmirs, o jų vaikai ir vaikaičiai dėl suprantamų natūralių priežasčių vargu beprilygs savo tėvų ir senelių dosnumui.
Vadinasi, intelektualinio ir ekonominio pajėgumo požvilgiu tenka laukti sunkesnių dienų, blogesnių darbo sąlygų. Todėl jau dabar reiktų susirūpinti priemonėmis, kurios įgalintų (be didesnių suklupimų) tęsti politinį ir kultūrinį darbą išeivijoje. Mūsų darbo nuobaigų — Lietuvos laisvės aušros — dar nesimato. Pagaliau ir Lietuvos laisvės aušrai nušvitus, išeivių veikla juk nesiliaus: reikės visokiais būdais remti nuniokotą ir nualintą Lietuvą, teks tada, kaip ir dabar, rūpintis ir išeivijos lietuviškąja gyvastimi. Šiems uždaviniams reikės ir intelektualinės jėgos, kuri tada, suprantama, jau sruvens iš išsilaisvinusios Lietuvos.
Tačiau šiuo metu, matydami, kad mūsų kultūrinė įstanga ir ekonominis pajėgumas tolydžio ims trauktis, turime ieškoti naujų kelių, griebtis konkrečių priemonių išeivijos politinį ir kultūrinį darbą išlaikyti bent tame lygyje, kokį šiandien esame pasiekę.
Šios dr. Broniaus Nemicko mintys buvo pateiktos kaip bazė diskusijoms Lietuvių Fronto bičiulių surengtoje konferencijoje, Čikagoje, 1986 rugsėjo 27. Jose turėjo išryškėti konkretūs siūlymai bei išvados, liečiančios mūsų intelektualinių ir ekonominių resursų ateitį. Tačiau gal dėl laiko stokos, simpoziume anuo klausimu platesnių diskusijų neišsivystė. Pats klausimas, be jokios abejonės, yra svarbus, jo kėlimas ir svarstymas yra neatidėliotinas.
Tad Į Laisvę redakcija kviečia savo skaitytojus tęsti mūsų pajėgumo klausimo nagrinėjimą, įsijungiant žurnalo puslapiuose į diskusijas trumpesniais ar ilgesniais pasisakymais, konkrečiomis mintimis ir siūlymais.
