Kazys Bradūnas atnešė savo žodį

Dešinėje — LFB Los Angeles sambūrio pirm. Vytautas Vidugiris atidaro XXI literatūros vakarą.

Gretimam puslapy, viršuj — literatūros vakaro organizatoriai ir atlikėjai: iš kairės — P. Visvydas, E. Arijas, V. Vidugiris, B. Varnienė, J. Kojelis, K. Bradūnas, L. Kulnienė, P. A. Raulinaitis, I. Medžiukas, A. Kulnys ir Z. Brinkis. Apačioje — publika klausosi poeto Kazio Bradūno poezijos.

Rašytojas skaitytojui ar klausytojui atneša literatūrinį žodį. Šiame krašte dažnai girdime, kad tas ar anas žmogus esąs vertas tiek ar tiek. Ir dažniausiai tas vertinimas daromas doleriais. Rašytojas-poetas atneša žodį, ir retai pagalvojame, kokią vertę turi žodis.

Žodis, balsu ar raštu pateiktas, yra pasaulio Tvėrėjo didžiausia dovana žmogui. Žodis gali džiuginti, pakelti dvasią, suteikti drąsos, pateikti išmintį, o taip pat sužeisti, įskaudinti. Žodis nemiršta. Per žodį mes šiandien žinome, ką kalbėjo Sokratas, kokią išmintį skelbė Platonas ir Šv. Augustinas, ką apdainavo Homeras, Dantė ir mūsų Maironis.

Rašytojų ir poetų žodis kaip balzamas gydo dvasios žaizdas, kaip lietus žemę. Žodis prikelia tautas, kariams suteikia drąsos, nuskriaustiesiems paguodos. Ir lietuvių tautinę sąmonę caristinės Rusijos okupacijoje pažadino tada dar nekultivuotas lietuviškas žodis.

Poetas Kazys Bradūnas atneša mums savo kūrybinį žodį. Bradūnas yra didelis poetas, ir jo žodis nesunyks, kol bus gyva lietuvių tauta. Mes gi tikime, kad mūsų tauta atlaikys visus negandus ir gyvens amžinai, o kartu ir poeto Kazio Bradūno žodis.

Vokiečių poetas Schilleris yra pasakęs: „Kas nori suprasti kūrėją, turi nukeliauti į jo kraštą". Tą nukeliavimą nebūtinai reikia geografiškai suprasti. Man atrodo, kad Kazys Bradūnas, atnešdamas mums savo žodį, kartu atsiveža čia ir savo kraštą. Tas kraštas, — tai jis pats, kaip asmuo.

Iš bič. Vytauto Vidugirio minčių, atidarant literatūros vakarą.