VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI IR LIETUVIŲ POEZIJOS DIENOS SIBIRE

POVILAS VAIČEKAUSKAS

SUSITIKĘS su poetu Kaziu Bradūnu per poezijos dienas Čikagoję, šių metų gegužės 22, ir jo paskatintas, noriu nors prabėgomis pasidalinti su skaitytojais keletu žiupsnelių prisiminimų, mano pergyvenimų iš rūsčių, bet kartais ir didingų, praeities dienų Sibiro platybėse. Tuo pačiu noriu nors truputi papildyti lietuvių martirologijos išgyvenimus bolševikų lageriuose ir kalėjimuose, kurie ne visados buvo tik liūdni, pilni kančios ir nesėkmių. Taip, šalia žiaurių siaubingų momentų mes turėjom ir didingai džiaugsmingų akimirkų — įsimintinų visam gyvenimui.

Istorinė nuotrauka iš Ozerlago sovietinio konc-lagerio, Sibire, švenčiant Kalėdas 1956.XII.24. Jauni Lietuvos vyrai, darbo vergai, užraše sveikinami kaip,.komunizmo statytojai"— ,.Tegyvuoja didžioji tarybinė liaudis — komunizmo statytoja!" 

ČIA BUS paliestas savotiškas lagerių laikotarpis Sovietų Sąjungoje. Data 1955-1956 metai. To laikotarpio nuotaikos kartais man atrodo lyg analogiškos dabartiniam ,,glasnost" metui, kai kalbama apie reformas ir žmonėse žadinama visokių vilčių. Prisimenu, tuomet jau nebebuvo Josifo Visarionovičiaus Stalino. Vyko Maskvoje pasiruošimai 20-tajam bolševikų partijos suvažiavimui. Prie valdžios vairo stovėjo naujas „gaspadorius" — Nikita Sergejevičius Chruščiovas. Sovietinė lagerių sistema išgyveno didžiulę krizę, neregėtą nuo pat Spalio revoliucijos laikų. Pašlijusi tvarka, pasimetę enkavedistai, ypač po Berijos sušaudymo. Plačioje Rusijoje, daugelyje vietovių, milijonai kalinių-vergų visiškai nebeklausė savo ponų: atsisakinėjo dirbti, reikalavo peržiūrėti jų statusą. Nebebuvo ant kalinių rankovių, nugarų ir kelėnų balto skuduro su juodu kalinio numeriu. Jie buvo jau nuplėšyti. Atsirado visokios lengvatos: daugiau buvo leidžiama laiškų rašyti ir juos gauti, buvo leidžiami pasimatymai su artimaisiais ir t.t. — daug kam buvo žadama „laisvė”. Tai tais metais Leningrado ir Maskvos pramonė, maitinama anglimis, kurias kasė kalinių-vergų rankos, išgirdo šūkius: „Nėra laisvės — tai nėra ir anglių!” Tušti vagonai be anglių bildėjo geležinkeliais.

Jau buvo praėję kulminaciniai Horilsko, Karagandos, Kengiro sukilimai, Vorkutos 29-tosios šachtos streikas ir jo sušaudymai, o taip pat ir Vorkutoje 2-jo TEC-o (šiluminės elektrinės statybos objektas) streikas ir sukilimas. Čia tenka būtinai pabrėžti, kad pirmąją dalį tų įvykių išimtinai organizavo, vedė ir įvykdė lietuviai, gimę ir augę nepriklausomojoj Lietuvoj, jos sūnūs, daugiausiai jaunesnės kartos atstovai. Prie jų dalinai, palygint negausiai, prisidėjo estai ir būrelis latvių. Kalinių skaičius lageryje standartinis: 4-5 tūkstančiai vyrų. Lietuviai, latviai ir estai sudarė maždaug 25%, ukrainiečiai (daugiausia Vakarų) 40%, o likusi dalis įvairių tautų. Antrajame streiko-sukilimo etape, kuris buvo žiauriai numalšintas specialios

NKVD kariuomenės dalinio iš Sverdlovsko, lietuviai irgi dalyvavo šalia didelės daugumos ukrainiečių. Tada buvo ir kraujo aukų, sužeistų ir suluošintų, nes NKVD vartojo kalinių mušimui specialius metalinius strypus ir vilkinius dresiruotus šunis.

Prisimenu, kaip 1955 metų vasarą, liepos mėn., nei vienas lietuvis, latvis ir estas neišėjo į darbą. Nustebusiam lagerio viršininkui, NKVD majorui, ir lagerio administracijai oficialiai buvo pateiktas reikalavimas peržiūrėti lietuvių, latvių ir estų bylas ir grąžinti visus į savo tėvynes pas artimuosius, kaip laisvus piliečius. Mes išgyvenom keletas dienų grumtynes su NKVD kariuomene, kurios kontingentą daugumoj sudarė naujokai, o grumtynės buvo vyras prieš vyrą, stumdymasis, nes jie jėga bandė minią išstumti nuo barakų ir ją apsupus išvaryti iš lagerio zonos; nebuvo prieita susitarimo tarp kalinių ir lagerio administracijos, gi kariuomenė nepajėgė mūsų minios išsklaidyti, nes jie ginklų nevartojo. Po poros dienų, nuolat girdėdami iš garsiakalbių vis piktesnius grasinimus ir ištikrųjų matydami iš lagerio bokštų tiesiog į mus atkreiptus kulkosvaidžių vamzdžius, nenorėdami pertempti dramatinių įvykių stygos, pasitarę tarpusavyje, nusprendėm, kad dalinai savo tikslą pasiekėm, išgarsinom savo streiką, lietuvių, latvių ir estų vardą ir jų reikalavimus. Todėl, gal jau ir ištikrųjų jų paskutinį įspėjimą girdėdami, pagaliau sutikom išeiti iš lagerio zonos pro spygliuotų vielų tvoroje išpjautą angą į plačiąją tundrą.

Ten buvom iš naujo apsupti iki dantų ginkluotos kariuomenės ir suguldyti vidudienio saulėj, zujant spiečiams uodų aplink veidą, akis ir rankas — godžiai ištroškusių lietuviško kraujo, visų baltų kraujo. Tundroje buvome rūšiuojami į kairę ir į dešinę. Nežinia kuo jie vadovavosi, nes kiekvienas buvom iššaukti atskirai į palapinę, pilną NKVD karininkų, ir apklausinėjami. Aš pakliuvau į didžiulę grupę įtariamųjų streiko-sukilimo aktyvistų ir, perėjęs vėliau keletą Vorkutos kalėjimų ir garsųjį „Pirmo kilometro" baudžiamąjį lagerį, 1955 lapkričio 1 — drauge su kitais lietuviais ir ukrainiečiais buvau nuvarytas į Vorkutos geležinkelio stotį. Apsupti gausybės vilkinių šunų, nuolat piktai lojančių, ir vos vos nesiekiančių savo baltais, aštriais dantimis mūsų liesų kūnų (juos sulaikydavo tik įtempti sargybinių rankose laikomi pavadėliai), demonstratyviai, prieš visus Vorkutos aplinkinius stoties gyventojus, su sukilė-lių-maištininkų etikete, baksnojami nuogais durtuvais, pagaliau buvome uždaryti į gyvulinius vagonus ir paruošti nežinomon kelionėn. Vieno NKVD majoro žodžiais: jūs esat paskirti į kalkių kasyklas — lėtai mirčiai. Bet kaip lietuviška patarlė sako: ,,Velnias ne toks jau baisus, kaip jį piešia". Ir ištikrųjų, kaip vėliau paaiškėjo — mes ne tik nebuvom sušaudyti, ar įgrūsti į kokią nors baisią „skylę" Sibire, bet praėjus kelioms kelionės traukiniu savaitėms, pasijutom nugabenti prie Angaros, netoli Baikalo. O kas dėl sušaudymo, tai jie vis tik į mus šaudė, bet ne ši tema yra šiam rašiniui; gal kita proga papasakosiu.

Mus vežė ir vežė, kol pasibaigė geležinkelio bėgiai. Tada visus išlaipino ir nusivarė į taigą. Konvojaus viršininkas, NKVD kapitonas, savo rankoje turėjo mūsų visų gyvybes. Paėjus giliau į taigą, visą 500 koloną sustabdė, išsitraukė pistoletą ir pasakė: „įstatymas — taiga!" Supraskit aiškiai: taigoje nėra jokio įstatymo! Ilgai ilgai vilkomės balta Sibiro taiga, išvargę susikabinę rankomis, stengdamiesi nesuklupti ir tuo pačiu išvengti šūvio į pakaušį. Vis dėl to nenušovė nė vieno. Po tos įtemptos kelionės kapinių tyloje, pagaliau pasiekėm vidury negyvenamos taigos apleistą, tuščią, nedidelį Andziobos lagerį, kažkada tai buvusią japonų karo belaisvių stovyklą, pastatytą jų rankomis. Netoli lagerio esančios jų kapinės ir barakų statybos stilius liudijo japoniškos kultūros pėdsakus mintyje ir varge. Visas lageris aptvertas aukšta 5-6 metrų tvora, kurią sudarė vienas šalia kito sukalti į žemę mediniai, nulupta žieve, sienojai, 15-20 cm diametro, viršuje nusmailinti, kaip pieštukai, kurių pačioje viršūnėje matėsi nutiesta spygliuotoji viela, greičiausiai su elektros srove. Prieš tvorą ir už jos, kaip ir Vorkutoje, buvo 5 metrų mirties zonos; savotiškai atrodė toks pirmąsyk matomas lageris, kuriam aptverti tiek daug buvo nukirsta maumedžių ir eglių. Kampuose stovėjo sargybinių bokštai, uždengti stogeliais, o pro jų mažus langus kyšojo automatų bei kulkosvaidžių vamzdžiai. Aplink buvo neaprėpiami taigos miškai, alkanos vilkų gaujos, enkavedistai ir mes. Prie lagerio vartų ilgai stypčiojom šaltyje išrikiuoti, kol mus perdavė kitiems enkavedistams. Kažkoks NKVD karininkas, matyt būsimas mūsų viršininkas, po vieną pavardėm pašaukdavo ir balsiai pranešdavo, kad už dalyvavimą sukilime-streike mums yra užvestos papildomos bylos, kad gresia sušaudymas arba papildomi 25 metai nelaisvės. Kada pašaukė mano pavardę, išgirdau juokingą kaltinimą, kad aš reikalavęs sugrąžinimo į Latviją. Nors ir gražus kraštas Latvija, bet aš ne į jį veržiausi, mano širdyje tai buvo — Lietuva, aš buvau lietuvis! Bet ten jiems nesvarbu logika! Vietinis lagerio NKVD garnizonas, matyt atsiųstas irgi iš kitur, labai buvo įbaugintas tarp jų pačių pasklidusių gandų, kad mes, šitie nauji kaliniai iš šiaurės, esam baisūs žmonės — sukilėliai, nebebijantys mirties ir visokių lagerinių bausmių, nebeklausantys gulagų tvarkos, atsisakę dirbti bet kokį darbą. Ir kur gi jiems žinoti, kad po tais nušiurusiais „bušlatais” ir apiplyšusiom „telogreikėm" ruseno tėvynės meilė, jos ilgesys, Lietuvos nepriklausomybės metais išugdytas patriotizmas ir juo persunktos poezijos eilutės bei dainos.

Pirmą siurprizą užtaisėm tiems naujiems mūsų enkavedistams, kai laukdami atsidarant lagerio vartų, užplėšėm „Augo kieme klevelis..." Mums įkandin neatsiliko ir vakarų ukrainiečiai su savo posmais nuo Lvovo ir Karpatų. Nebuvo tą naktį vėjo, tyliai krito žemyn baltos snaigės, lyg Kūčių vakarą, nustebę žiūrėjo kareiviai, bet iš karto supratom, kad jie tyliai mus gerbė, nes nereikalavo nustoti dainavus. O gal jie, kaip ir mes, buvo atsiųsti, nutremti čia už kokį nors prasižengimą; gal ir jie turėjo savo gimtuosius kraštus, namus ir šeimas? Žiūrėjo nustebę į mūsų plaukais apžėlusius veidus, nes ištikrųjų barzdom apaugom per keletą savaičių, ir kažką savo viduje svarstė — bent-mums taip atrodė. Ir tikrai, kaip vėliau paaiškėjo, į mūsų jiems tokį keistą naujųjų ateivių kontingentą, kur pusė buvo lietuvių, o kita pusė vakarų ukrainiečių, lagerio viršininkai ir administracija taip ir žiūrėjo; nevertė eiti dirbti, nevykdė jokių „pravierkų", jokie „nadzirateliai" nesimaišydavo lagerio viduje, išskyrus retus atvejus. Maty-davom lagerio administraciją tada tik, kai atveždavo paštą arba maistą. O su maitinimu taip darydavo: atidarydavo lagerio vartus, arklys įveždavo vežimą, prikrautą miltų, žuvies ir kitų produktų, apskaičiuotų ilgesniam laikui. Arklį kareiviai išsivesdavo, o vežimą palikdavo sakydami: „Dalinkitės patys!"

Mes greit išsirinkom savo vidinę valdžią, o kartu ir virtuvės personalą. Pusė buvo mūsų lietuvių, o kita pusė — ukrainiečių, su kuriais gražiai, broliškai sugyvenom. Virtuvė buvo stropiai prižiūrima. Nors maisto būdavo nedaug, bet jis niekur nedingdavo, ir visus lygiai davinys pasiekdavo, nes vagių nebuvo. Gyvenom barakuose, suręstuose iš rąstų. Barakuose radom tuščius narus ir nesuskaitomą daugybę japonų paliktų išbadėjusių blakių. Pirmiausiai jos užpuolė mus, o paskui mes jas. Suradom metalinių statinių, pripylėm į jas vandenį; užkūrę laužus, virinom ir laistėm visus plyšius, arba mažesnius medinius gultus tiesiog kišom į verdantį vandenį — ir blakės pasitraukė. Mūšį laimėjom mes.

TAI ŠTAI, po tokios įžangos ir padėties apibūdinimo, suminint kai kurias aplinkybes, gal skaitytojams šiek tiek paaiškės ir jie nors dalinai supras ir įsivaizduos tolimesnį lietuvių sukilėlių-kalinių gyvenimą ir nebeklausinės: „Kaip lageryje galima surengti poezijos vakarus ar Vasario 16-tosios minėjimą, ir būti NKVD nenubaustiems. Bet iš tikrųjų taip buvo: mes jų nematėm, o jie mūsų, jie nelandžiodavo mums po barakus, taigi, mes galėjom ten ir dainuoti, ir šokti, ir deklamuoti... Žinoma tik vieni vyrai...

Daugelis detalių išblėso per tuos prabėgusius 32 metus, bet kai ką prisimenu gerai. Yra išlikusių daugybė pavardžių, kurių skelbti dar nenoriu, gal vėliau, kai paaiškės „glasnost"... Taigi, kaip mes šventėm Vasario 16-tąją 1956 metais, Irkutsko srityje, netoli dabartinės Bratskij Hes, Ozerlago teritorijoje, Andzioboje? Prisimenu, kaip tą žiemos rytą Sibire, traškant šalčiams, susirinkom lietuviai į vieną iš didesnių lagerio barakų, kad galėtume kuo daugiau sutilpti, ir ten įrengėm stilizuotą „altorių" šv. mišių aukai. Tai buvo iš lentų padarytas stalas, užtiestas balta paklode, iš žalių maumedžio šakučių padarytas miniatiūrinis kryželis. Vietoje kieliko aplankstytas aliumininis puodukas, vietoj patenos — skardinė lėkštutė. Mišioms ruošėsi tėvas kun. St.., pražilusia barzda, be arnoto, be stulos... Jo veide švietė mėlynos akys ir rami šypsena, taip, kad tuojau visus šventiškai nuteikė. Vyno nebuvo. Jis išspaudė

keletą vandeny mirkytų razinkų, tebuvo gal tik pora gerų lašų! Ostijos vietoj kažkas iš mūsų išsaugojo iš Lietuvos prisiųstą kalėdinę plotkelę, komunijai buvo — džiovinto pyrago gabaliukai. Kunigas mišių maldas kalbėjo lotyniškai, jas mokėjo mintinai. Ministrantūrą kalbėjau su kunigu kartu aš. Jam patarnavau per mišias. Šv. mišių metu negiedojom, bet tyliai meldėmės. įsimintina ir mūsų kolektyvinė malda, anuomet skaityta, kurios turinį, kad ir ne visai žodis į žodį, bet maždaug bandysiu atkurti; ji buvo skaitoma garsiai:

,,Viešpatie, atleisk mums mūsų nuodėmes ir teikis išklausyti maldą mūs' nužemintų širdžių... Šitoj nelaisvėj pavargo mūsų rankos ir kojos, sunkiom abejonėm aptemo mūsų akys bežvelgiant į laisvę... Sugrąžink, Viešpatie, mus į brangią tėvynę Lietuvą, kad galėtume ten laisvai suklupti prieš tavo gėlėse skendintį altorių, kaip sugrįžę sūnūs palaidūnai ir iš nužemintų širdžių dar kartą tėviškės bažnytėlėje užgiedoti „Pulkim ant kelių"... Pasigailėk, Viešpatie, mūsų, dėl savo didžio gailestingumo ir dėl pasigailėjimų gausybės išdildyk mūsų nuodėmes... Viešpatie, pasigailėk mūsų, nes metas pasigailėti!.. Per Kristų, mūsų Viešpatį, grąžink mums ir mūsų tautai laisvę, kurią taip lengvai praradom... O, Viešpatie, mes pasitikime tavimi! O Marija, Vilniaus Aušros vartų Motina, malonių tarpininke, užtaryki mus!.."

Mišių metu daugelis priėmėm šv. Komuniją. Esant tokiai pakiliai religinei nuotaikai, tame pačiame barake netrukus ir prasidėjo Vasario 16-tosios minėjimas su lietuviškos poezijos ištraukomis. Kalbėjo Vorkutos baudžiamojo lagerio „Pirmojo kilometro", pogrindy leisto kalinių laikraščio ,,Varpas" redaktoriai, vienas buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, kartu ir partizanas, kalbėjo ir poeziją skaitė Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto buvę studentai, literatai ir poetai. Prisimenu, man teko deklamuoti keletą Brazdžionio eilėraščių, kurių pirmasis buvo „Šaukiu aš tautą", tik pirmame posme, vietoj GPU, mes vartojom NKVD. Kiti eilėraščiai buvo šie: „Garbė tau, viešpatie", ,,Iš tavo rankų", „Ieškojau tėviškės tamsioj nakty it kapas". Iš Pedagoginio instituto studentų vienas mokėjo eilėraštį „Ąžuolas", kuris buvo sunkiai visų išmokstamas, bet lageriuose žinomas. Kada deklamavau Bradūno „Tremtinio sapnas", mačiau, kaip ypatingai buvo paliestos klausytojų širdys; supratau, kad tuo metu mačiau tik jų spindinčias akis, kalinių drabužiais aprengtus kūnus, o jų dvasia kažkur toli toli, ten prie Nemuno pleveno... — Kur dūmai gimtojo namo,.. kur jos akys kaip slėnio linai... — Daugumas mūsų tai buvom jauni...

Skaitytojams norisi priminti, kad ne tik čia, viduriniame Sibire, buvo deklamuojami lietuvių poetų eilėraščiai. Menu, kaip jie liejosi ne vienam iš mūsų krūtinių ir Vorkutoje, kai žvelgdavom į tolį, gal už kokių 50 km dunkstančias Uralo kalnų snieguotas viršūnes, savotiškai šaltas, grėsmingas ir mums svetimas, bet gražias. Deklamavom Brazdžionį: „Garbė už kalnus, kur žmogus nesiekia, garbė už marių paslėptas gelmes, garbė tau, Viešpatie, jog esam niekas prieš tavo veidą, o prieš nieką — viskas mes..." Vaikščiojom tenai už spygliuotųjų vielų, bet su poezija nesiskyrėm. Ją perrašinėjom, mokėmės mintinai, ji mums papildė tai, ko trūko minimaliam žmogiškam gyvenimui, dvasinei gyvybei palaikyti,

Tas poezijos ir dainų pobūvis, skirtas Vasario 16-tosios garbei, toliau tęsėsi jau kitame lagerio barake, pačioje virtuvėje. Ant galinės sienos iš vilnonių siūlų, ištrauktų iš mūsų megztinių, buvo padaryta mažytė trispalvė. Ten buvo ir vyčio kryžius, ir Gedimino stulpai, pagaliau dominavo iš žalių maumedžio šakelių stilizuotas vytis. Per visą patalpą buvo ištiestas stalas 150-200 žmonių, apkrautas skurdžiais, bet palyginti lagerio sąlygomis gana turtingais valgiais. Keli iš mūsų buvom gavę iš Lietuvos siuntinius. Be to, patys daug dienų taupėm maistą, kad galėtume per Lietuvos nepriklausomybės minėjimą, Vasario 16-tą, šiek tiek žmoniškiau pavalgyt ir pasijust žmonėmis. Ant stalo buvo padėtos ir kelios rūkytos žuvys, lašišinės kilmės. Mes jas vadinom „gorbuškom", nuo žodžio kupra, nes jos buvo kuprotos, o jų mėsa rausva; jos buvo gaunamos iš Baikalo. Vienam kaliniui buvo skiriama tik keli gramai, bet viską krūvon sudėjus, jau buvo galima paragauti. Čia mums siurprizą padarė mūsų broliai ukrainiečiai. Jie valdė drauge su lietuviais lagerio virtuvę, jos pusę, tai jie, vargšeliai, sužinoję, kad švęsim savo nepriklausomybės švente, gal kokias 20 dienų pusbadžiu gyveno. Jiems duonai skirtus miltus, kasdieninį davinį, vis slaptai dėjo į vieną krūvą, visaip taupė, kad pagaliau Vasario 16-tajai galėtų mums iškepti ukrainietiškų „bandelių" ir „pyrago". Tokios jų aukos mes nesitikėjom, buvom labai sujaudinti. Žinoma, vėliau ir mes jiems tuo pačiu atsilyginom, kada jie minėjo savo poeto Taras Ševčenko sukaktį. Tame jų minėjime aiškiai buvo jaučiamas jų nacionalinis pakilimas, tėvynės meilės pasireiškimas. Jie buvo labai patenkinti ir laimingi, kad mes taip juos stipriai respektavom. Tikras tai buvo dviejų tautų draugystės pasireiškimas, nedirbtinas, bet realus! Gaila, kad čia išeivijoj mes to pasigendame.

Prisimenu, ant stalo buvo ir giros puodukai, mes juos kėlėm už laisvę, už nepriklausomą Lietuvą. ,,Vaišių" metu buvo daug dainų išdainuota, Jų repertuaras baigėsi ,,Lietuviais esame mes gimę", ,,Partizanų maršu", ,,Lietuva brangi", ,,Marija, Marija" ir pagaliau Tautos himnu ,,Lietuva, tėvyne mūsų.."

MANO aprašyti vaizdai iš lietuvių kalinių pergyenimų Sibire, rodo lietuvių tautos gajumą siekiant laisvės, rodo faktus, kokią didelę reikšmę turėjo mums tie 22 metai nepriklausomo gyvenimo. Lietuviai buvę laisvi — nenori būti vergais! Jie ir mums išeivijoje primena, kad ir toliau mes turim rengti kuo įspūdingiausius Vasario 16-tosios minėjimus, nes lietuvių išeivijos pareiga yra judinti tarptautiniu mastu Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą ir, esant palankioms aplinkybėms, kartu su tauta jį pasiekti.

Kitas labai svarbus faktorius išeivijos veikloje tikinčiųjų lietuvių atžvilgiu yra MALDA. Kai mes buvom Sibire pasmerkti mirčiai — o tikinčiųjų buvo beveik 100% — mes meldėmės. Prašėm Viešpaties malonės ir ją išprašėm. Ir tikrai, staiga iš nežinia kur atsirado Chruščiovas, XX-as suvažiavimas... Bet tada, prisimenu gerai, mes nesipykom vienas su kitu, dalinomės po lygiai paskutiniu duonos trupiniu, kasdieną stengėmės būti geresniais... ir JIS išgirdo — grįžom beveik visi į tėvynę. Žvelgiant į dabartinę lietuvių tautos padėtį, kad ir išeivijos akimis, gal daug kam atrodo beviltiška padėtis, be perspektyvų, ir šiandien kalbėti apie nepriklausomą Lietuvos valstybę lyg būtų tuščia retorika... Išeinant gi iš mano patirties Sibire, aš nematau nieko čia juokingo ar utopiško. Juokingi yra tie, kurie netiki stebuklais ir jų nemato! O mūsų visas žmogiškas gyvenimas juk ir yra pilnas ženklų ir stebuklų! Tik mes, užsiėmę kasdienybe, dažnai čia pat panosėj!.. Kas mums atrodo negalima, JAM — viskas galima!.. Ar nenoriu nieko čia įtikinėti, man tenka kur kas paprastesnis uždavinys: tik truputį paliudyti ką mačiau ir regėjau, ką savo rankomis liečiau...

Ir išvadoje: jeigu mūsų visa kultūrinė ar politinė veikla ir bus žmogiškai be priekaištų, nors mes visi per Vasario 16-tosios minėjimus kad ir labai garsiai šauksim: „Lietuva, tėvyne mūsų"... — čia bus dar ne viskas. Reikia dar vieno mažyčio dalykėlio, kad JIS iš aukštybių pajudintų nors mažytį savo pirštą mūsų pusėn...

Tai čia, štai ir iškyla dar vienas įdomus klausimas: jeigu mes staiga dabar turėtume nepriklausomą savo valstybę, ar mes būtume geresniais negu buvom? Ar mes labiau mylėtume vienas kitą ir nebedarytume senų klaidų ir peštynių? Ar labiau mylėtume Tą, kuris mus sukūrė, iš kurio rankų viską esam gavę, ir šiandien gaunam?..

POST SCRIPTUM

BAIGUS šį straipsnelį iš mano prisiminimų Sibire, noriu dar sugrįžti prie lietuvių poezijos, noriu tik truputį paliudyti, kad mūsų poezija kūreno mūsų širdyse tėvynės meilės ugnį, kuri buvo kaitri ir jauna. Noriu paliudyti mūsų jaunimui, kad ta poezijos sukurta ugnis sukėlė Vorkutoje sukilimą, nežinant net patiems garbingiems poetams. Norėjau dar ir tai pasakyti, kad mūsų garbingųjų lietuvių poetų: Brazdžionio, Bradūno, Aiščio, Maironio, Putino, Miškinio ir kitų poezija yra realybė, yra jėga, yra gyvenimas! Ir mūsų išeivijoje ji turi būti ir toliau branginama ir vertinama kaip milžiniška dvasinė jėga, apsprendžianti tolimesnį mūsų lietuviškąjį gyvenimą kelyje į laisvę. Tokią poeziją aš mačiau, regėjau, su ja gyvenom Sibire, su ja perskrodžiau Atlantą. Ji miela ir šiame krašte. Todėl buvau labai laimingas, jog galėjau nors vieną dieną dalyvauti poezijos vakare Čikagoje, iš paties poeto K. Bradūno lūpų išgirsti jo „Tremtinio sapną" ir gauti autografą ant jo vėliausio eilėraščių rinkinio „Krikšto vanduo Joninių naktį".

Svajojau susitikti ir su B. Brazdžioniu, arčiau ir intymiau pasišnekėti. Tai buvo Los Angeles. Po šv. mišių Šv. Kazimiero parapijos kieme, priėjau prie poeto; su juo buvo ir žmona. Pasisveikinom, prisistačiau iš kur esu ir kas toks. Pradėjom kalbėti apie Sibirą, jo poeziją, surašytą kalinių ir tremtinių širdyse, bet staiga kažkas priėjo, nukreipė mūsų pokalbį, ir liko viskas neišsakyta. Paliko tik atmintyje besišypsantis ir giedras poeto veidas ir ta paslaptinga brazdžioniška nuotaika, kai prie jos prisilieti.

Nežinau kas įkvėpė poetą sukurti ir parašyti, pavyzdžiui „Neregio elegiją". Kokia tai buvo kūrimo mechanika? Nežinau, ar jis jautė ir žinojo, kad elegijos posmai virs daina — giesme, labiausiai pamėgta lietuvių kalinių, tremtinių. O kiek daug karcerių sienų, šaltų kamerų, spygliuotų vielų užtvarų ir barakų girdėjo tą dainą, liūdnai skambančią, bet kartu ir guodžiančią, pilną rimties: „Žydi soduose obelys žy-

...Poezija kūreno mūsų širdyse tėvynės meilės ugnį, kuri buvo kaitri ir jauna. Poezija yra realybė, yra jėga, yra gyvenimas!

di, o žiedus kažką keikiant girdžiu, ar ir jūs neregėjot žydrynės, kad suklupot prieš žemės stabus... Prieš vaivorykštės juostą nepuolat, nesimeldžiate žiedui baltam, prieš stabus, nepažįstami broliai, pasiklydot pasauly šviesiam..." Būtų labai didelė skriauda ir neteisybė, jeigu neužsiminčiau apie mūsų lietuves moteris. O moterys — ir jos turėjo Vasario 16 šventes — gal net didesnės poezijos mylėtojos negu vyrai. Kad mūsų žymiųjų poetų eilėraščiai buvo deklamuojami ir masiškai gyveno ne tik vyrų, bet ir merginų, moterų kalinių tremtyje, kalėjimuose bei lageriuose — teliudija dar šis mažytis epizodas.

Važiavau iš Zarasų į Kauną 1965 metais. Vairavau mažytį keturių vietų ir keturių cilinderių ,,Maskvičių", švogerio nupirktą doleriais iš JAV. Netoli Utenos, pakėlusi ranką, paplentėj stovėjo ir laukė vidutinio amžiaus moteris. Ji prašėsi manęs pavėžėti iki Kauno. Sakė: ,,Pinigų tai neturiu, bet kol važiuosim, tol jums deklamuosiu eilėraščius", Tai taip ir sutarėm, o priedo ji man dar ir tyliai paniūniavo daugelį dainų. Ir iš tikrųjų, ji buvusi mano likimo draugė, Vorkutos kalinė, savo atmintyje nešiojo Brazdžionio beveik ištisas „Krintančias žvaigždes", daugybę Maironio, Putino, Aisčio, Bradūno, Miškinio ir Salomėjos Nėries eilėraščių. Ji visų nespėjo išdainuoti ir išsakyti per trejetą kelionės valandų. Jos pavardė: Stasė Baniulienė, medicinos sesuo. Šiandieną jau jos nebėra šiame pasauly, ji ilsisi Petrašiūnų kapinėse Kaune. Jos iškankintą kūną nebepajėgė atstatyti ir iš Čikagos siunčiami vaistai... Kokia vis tik žiauri ir didinga mūsų tautos Sibire epopėja! Negalvokim, kad ji jau baigta, ji tebesitęsia ir šiandien...

O poezija? Aukso arfos poetų garsiųjų ir toliau tegu skamba Lietuvai, josios pastangom atgauti laisvę. Šiandien aišku, kad kol bus tauta ir jos dainiai, to siekimo niekas nepajėgs sužlugdyti. Paskutinės žinios iš Lietuvos tą patvirtina: tai Maironio 125 metų gimimo metinės: 8 tūkstančių žmonių aplink savo šimtmetines sienas dar niekad nematė senoji Kauno katedra ir Maironio mauzoliejus. O gal tai ir yra istorijos pasikartojimas jos spiralinėj formoj?