ESTAI NEPASIDUODA

Atvykėlio pasakojimai

Švedijos estų laikraštis Eesti Paevaleht paskelbė pasikalbėjimą su neseniai Stockholme įsikūrusiu Talino demonstracijos organizatorium ir buvusiu politiniu kaliniu Tiitu Madissonu apie tautinį pasipriešinimą Estijoje ir kitose Pabaltijo valstybėse. Jo pasakojimas atskleidžia dabartinę įvykių raidą.

Pasibaigus Estijos partizanų kovoms, šeštojo dešimtmečio pabaigoje veikė gausios estų jaunimo pogrindžio grupės, apie kurias Vakaruose praktiškai nieko nežinoma. Jos neturėjo jokių ryšių su užsieniu ir nieko negalėjo perduoti į Vakarus. Jau tada pogrindžio veikloje reiškėsi šiandien gerai žinomi estų teisių gynėjai Martas Nikius, Ennas Tartas, Eerikas Udamas.

Vėliau pogrindyje susikūrė du „sąjūdžiai": Estų tautinis frontas ir Estų demokratų sąjūdis. Pirmajam vadovavo Mattis Kiirendas, Varatas ir Kalju Matikas, antrajam — Soldatovas ir Juškevičius. šie du sąjūdžiai davė pradžią dabartiniam estų pasipriešinimui. Jis susikonsolidavo 1977 metais, kai susikūrė Tautinis Estijos, Latvijos ir Lietuvos komitetas, kurio tikrasis steigėjas, pasak Tiito Madissono, buvo Viktoras Petkus. Estams atstovavo Martas Nikius, Ennas Tartas ir jų draugai, latviams — Calitis ir Žiemelis.

Tada veikliai įsijungė ir Tiitas Madissonas. Pirmasis žingsnis buvo 1979-siais paskelbtas 45 pabaltiečių pareiškimas. Vakaruose susidarė įspūdis, kad tada stipriausiai reiškėsi lietuviai, nes pareiškimą pasirašė 37 lietuviai ir tik keturi estai. Tada, kai Estijoje buvo renkami parašai, pasakoja Madissonas, buvę estų politiniai kaliniai nusprendė paskelbti tik savo parašus. Šiaip jų būtų buvę apie 20. Lietuvių svoris buvo lemiamas, bet vėliau daugelis, valdžios spaudžiami, savo parašus atšaukė. Devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo daug areštų, sąjūdis sumenko. Didelis smūgis buvo Petkaus suėmimas. Po to atrodė, kad bendras pabaltiečių pareiškimas neteko savo reikšmės. Tiktai naujausieji įvykiai parodė jo nepaprastą svarbą.

Madissonas ir Viktoras Niitsas prie to pareiškimo prisidėjo 1981 metais, jau būdami lageryje. Lietuvoje veikė Helsinkio grupė. Estijoje tokios grupės formaliai nebuvo, bet praktiškai jos veikla reiškėsi. Todėl KGB majoras Albertas Molokas siūlė 20 ar 200 tūkstančių rublių (Madissonas tiksliai nebeprisimena), ragindamas steigti Estijos Helsinkio grupę, kuriai priklausytų ir du KGB agentai. Tada Eerikas Udamas nuvyko į Maskvą ir viešai spaudos konferencijoje paskelbė, kaip KGB steigia Helsinkio grupes.

Tiitas Madissonas buvo suimtas 1980 ir nuteistas ketveriems metams lagerio ir dvejiems nutrėmimo. Jis mano, jog svarbiausia priežastis, dėl ko jis gavo tokią bausmę, buvo jo judrumas. Jis daug važinėjo, buvo visur matomas. Per olimpines žaidynes buvo internuotas kalėjime. Tuo metu protesto sąjūdis neturėjo didelio atgarsio. Jau tada ėjo slaptoji Estijos kronika su labai sudėtinga antrašte „ Papildomos pastabos apie laisvą idėjų ir žinių judėjimą".

Leidžiamas labai mažu tiražu. Penktasis numeris buvo skiriamas Ribbentropo ir Molotovo pakto 40-sioms metinėms. Pasirodė apie penki šimtai egzempliorių.

Šio dešimtmečio pradžioje estų tautinis pasipriešinimas nepasižymėjo ypatingais žygiais. Aišku, kasmet Spalio revoliucijos šventės dienomis nuplėšiamos rusiškos vėliavos, vasario 24-ją iškeliamos estiškos trispalvės. Susikūrė tradicija vasario 24-ją susirinkti prie Estijos nepriklausomybės kovų didvyrio Kuperjanovo kapo Tartu mieste. Pernai pirmą kartą milicija nesikišo ir neišsklaidė susirinkusios minios. Demonstracijoms panaudojamos dainų šventės ir panašios progos. Madissonas prisimena, kad 80-siais, kai vyko estų dainų šventė, jis dar nebuvo suimtas. Grupė jaunuolių sugalvojo prisisegti prie marškinėlių po vieną raidę, kad, išsirikiavus prie tribūnos, išeitų šūkis „Vabadust Eestile" — laisvės Estijai! Prie tribūnos buvo pakabintas milžiniškas Brežnevo portretas. Vos tik prasidėjo šventės dalyvių eisena, kai portretas staiga nutrūko ir nukrito ant žemės prieš tribūną. Tokių dalykų netrūksta.

Patys drąsiausi estų veikėjai buvo suimti 83-čiaisiais. Tada ir estų kronika metus neišėjusi. Tiktai pernai buvo pajustas naujosios Gorbačiovo politikos poveikis. Estijos rašytojų suvažiavimas reiškė naują pradžią. Buvo pasakyta daug karčių kalbų. Kai kurios buvo išspausdintos. Kitos pateko į užsienį ir grįžo radijo bangomis. Panašiai vyko ir Latvijos rašytojų suvažiavimas. Bet Lietuvoje, teigia Madissonas, buvo tylu. Ryšiai buvo nutrūkę.

Madissonas iš tremties sugrįžo į Estiją jau po rašytojų suvažiavimo. Slegiančiai veikė visur plevėsuojančios raudonos vėliavos, kėlė liūdesį, nusiminimą, norą bėgti. Tačiau netrukus pasirodė kūrybos žurnalo ,,Looming'' numeris su rašytojų suvažiavimo kalbomis. Tai pakėlė ir Madissono dvasią. Po partijos plenumo 1987 sausio mėnesį, Estijos laikraščiai pradėjo rašyti ir apie tautinį klausimą, susikūrė estų kultūros paminklų apsaugos sąjūdis, šiuo metu Estijoje veikia apie 40 kultūros paminklų apsaugos klubų. Tokį klubą Pernu mieste įsteigė pats Madissonas. Prižiūrimi nepriklausomybės kovose žuvusiųjų kapai, rengiamos išvykos į Latviją ir Lietuvą pasižiūrėti, kaip ten reikalai. Latvijoje, pasak Madissono, savanorių kapai gražiai prižiūrimi, yra net paminklų. Didelę įtaką turi estų pastoriai, kurie net susibūrė į savo draugiją „Portalas". Jie sukūrė specialią maldą už Estijos gamtos turtų apsaugą.

Kokie opoziciniai sąjūdžiai reiškiasi Estijoje šiandien?

Visų pirma pažymėtini du, kurių vienas rūpinasi Molotovo ir Ribbentropo pakto paskelbimu, kitas savosios praeities paminklų apsauga. Abu daugiau tautinio, mažiau opozicinio pobūdžio. Sumanumą pastatyti paminklą Stalino aukoms remia daugelis kultūros veikėjų. Šios rūšies veikla gali reikštis gana viešai, nes sunku jai ką nors oficialiai prikišti. Gatvėse renkami parašai. Jei kas nors mėgina sutrukdyti, parašų rinkėjai tuojau atsako: Tai ką, jūs nenorite nė aukų pagerbti? O visą laiką kalbate, kad turi išnykti baltosios istorijos dėmės...

Estus labai sujaudino krašto negailestingas gamtos turtų išnaudojimas, ypač fosforitų pramonėje. Dėl to suplaukė tūkstančiai protesto laiškų. Kone visi sąmoningi estai veikliai remia šį protestą. Netgi rašytojai šiuo klausimu užėmė labai tvirtą poziciją. Bene pats reikšmingiausias straipsnis pasirodė Estijos komjaunimo laikraštyje. Gyventojų protestai kartais padeda. Atrodo, kad Kabalos srityje, Estijos viduryje, kasinėjimo darbai sustabdomi. Tačiau Toolsės srityje, netoli Talino, kur rasta urano, Maskva veikiausiai nenusileis. Net rusai ateiviai Estijoje protestuoja dėl gamtą alinančios iškasenų pramonės. Estijos gerovė jiems mažai rūpi, tačiau jie nenori, kad pramonė pritrauktų dar daugiau rusų.

Kalbama, kad apie 20 ideologinio fronto darbuotojų būsią atleisti už per didelį pasyvumą, kai buvo rengiama rugpjūčio 23-sios demonstracija Taline. Madissonas pasakoja pats matęs, kad į demonstraciją buvo atėjęs Tarybų Sąjungos didvyris Arnoldas Meris su visais savo medaliais ant krūtinės, bet pamatęs, kokia minios nuotaika, tuojau pradingo. Buvo ir komjaunuolių su plakatais: „Fašizmas nepraeis”, „Šalin amerikiečių Peršingus iš Europos”, bet jų niekas veltui nenešiojo. Kiekvienas už tai gavo 15 rublių. Demonstraciją Taline stebėjo didelis skaičius užsienio žurnalistų, Estijos ir Maskvos televizijos darbuotojai. Atrodo, kad buvo galvojama nufilmuoti komjaunuolių grupę su plakatais. Jie išsirikiavo, tačiau už jų sustojo demonstrantai su savaisiais plakatais. Tada nefilmavo. Komjaunuoliai atrodė labai išsigandę, bet niekas jų neužkabino.

Žinomas estų rašytojas Paulius Eerikas Rummas vėliau siūlė savo kolegoms protestuoti prieš tai, kaip oficialioji spauda aprašė rugpjūčio 23-sios demonstraciją. Jis pats ir kiti žymūs rašytojai, Unas Lahtas ir Ivas Linnas, su vaikais dalyvavo demonstracijoje, kaip ir vienas populiarus Talino televizijos skaitovas. Pastarasis vėliau už tai buvo baudžiamas: turėjo skaityti žinias rusiškai, bet jis tyčia taip nevykusiai skaitė, jog atrodė, kad visiškai rusiškai nemoka. Rašytojas Mihkelis Muttas demonstracijos laiką praleido „Maskvos” kavinėje, kur jis visiems šaukė: „Ne, aš ten neisiu, laukiu vizos aplankyti Angliją!”

Buvo nešama daugybė plakatų. Vienas nešėsi užrašą: „Noriu pas tėvą Švedijoje!” Tautiškais drabužiais apsirengusios merginos laikė užrašą: „Mūsų seneliai negrįžo iš Sibiro!” Demonstracijos rengėjai, pasakoja Madissonas, nesitikėjo tokio didelio skaičiaus demonstrantų. Jie manė, jog susirinks pora tūkstančių. Prisirinko pilna Rotušės aikštė, kurioje telpa apie 7,000. Visi žygiavo į Hirvės parką. Lipančius laiptais į kalną fotografavo, todėl dalis pasitraukė, bet dauguma nepabūgo. Vėliau kagėbistai demonstracijos rengėjams priekaištavo, kam buvo nešami plakatai. Jie buvo visiškai tam nepasirengę, nes Rygos demonstracijoje nebuvo plakatų. Kaip tik dėl to jie negalėjo nufilmuoti komjaunuolių plakatų ir jų rodyti per televiziją. Kalbama, kad už tai Estijos kagėbistai gavo daug pipirų iš Maskvos.

Madissonas buvo klausiamas, ką estai galvojo apie Gorbačiovo Estijoje apsilankymą. Pradžioje buvo daug kalbų, kad jis nori visus priversti daugiau dirbti. Vėliau pasirodė, kad estai, pasak Gorbačiovo, išnaudoja rusus. Girdi, Estija išveža gėrybių už pustrečio milijardo, o įveža už tris milijardus rublių. Po Gorbačiovo vizito aprūpinimas maistu Estijoje labai pablogėjo. Net žymus partijos veikėjas Valteris Udamas viešai teigė, kad visa mėsa išvežama Rusijon, o estams belieka kaulai.

A. Lembergas