KAS DAROMA IR KAS DARYTINA LIETUVAI?

GINTĖ DAMUŠYTĖ

Nuotr. V. Maželio.

Gintė Damušytė dirba Lietuvių Katalikų Religinėj šalpoj reikalų vedėjo pavaduotoja bei tos institucijos žinių agentūros, Lietuvių Informacijos centro, vadove.

Nuo 1979 m., kai ji baigė politinius mokslus ir istoriją Wayne State universitete Detroite ir persikėlė į New Yorką dirbti Religinėj šalpoj — Informacijos centre, Gintė parašė visą eilę straipsnių apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoj ir išvertė nemažai pogrindžio spaudos ištraukų. Jos straipsniai bei žinios spaudoje pasirodė tokiuose laikraščiuose, kaip Londono Times, Frankfurter Allgemeiner Zeitung ir El Mundo, bei daugelyje vyskupijos laikraščių JAV ir Kanadoj.

Gintė dažnai dalyvauja įvairiose konferencijose su paskaitomis apie Lietuvos katalikų būklę. Ji kelis kartus komentavo dabartinės Lietuvos įvykius televizijos ir radijo programose. Ją pakartotinai kviečia kalbėti vykstantiems į Sovietų Sąjungą diplomatams bei liudyti apie vėliausius įvykius Lietuvoj JAV Kongreso apklausose.

1981 m. Gintė dirbo Londone, Anglijoj veikiančioj Kestono kolegijoj, tyrimo institute, kuris studijuoja religijos varžtus komunistiniuose kraštuose. 1984 m. ji keliavo į Sovietų Sąjungą su bažnytine taikos delegacija.

PRADĖJUS galvoti apie šią temą — ką mes darome ir ką reikėtų Lietuvos reikalams daryti — mintyse iškilo trys epizodai iš šių dienų gyvenimo.

Pirmasis: iš Lietuvos grįžęs jaunuolis pasakoja draugams, kaip jis valandų valandomis kalbėjęsis su jaunimu. Jis jiems pasakojęs apie išeivijos lietuvių gyvenimą, o iš jų girdėjęs tenykštes problemas — kylančių skyrybų ir abortų skaičių, nužmogėjimo reiškinius ir kt.

Antras epizodas: du lietuviai profesionalai, dirbantys skirtingose profesijose — vienas industrijoje, kitas žurnalistikoje — su nuostaba ir nusivylimu vienas kitam pasakoja, kad jų darbo kolegos, rodos, išsilavinę žmonės, sužinoję apie jų lietuvišką kilmę, klausia: „Juk lietuviai žudė žydus, ar ne?"

Trečias: San Francisco mieste teko kalbėti apie okupuotos Lietuvos padėtį vienai tarpkonfesinei grupei. Po paskaitos priėjo jauna 11 metų žydaitė ir išsamiai man pradėjo dėstyti, už kuriuos persekiojamus ar įkalintus žydus ji yra demonstravusi prie sovietų konsulato ir kuriems kitiems tautiečiams jos šeima rašo laiškus bei siunčia siuntinius.

Ką šitie trys epizodai turi bendro? Juose atsispindi asmens politinio sąmoningumo lygis, kurį nusprendžia jo aplinka, šeima ir jis pats. Jei jaučiame reikalą ir ryžtamės su tauta dalintis jos likimu, rasti tautoje savo vietą ir savo širdyje rasti vietą savo tautai, savo politiniu sąmoningumu galime Lietuvai suteikti naudingą ir reikšmingą pagalbą. Ji gali būti materialinė, moralinė ar dvasinė, tiesioginė ar netiesioginė, pasireiškianti konkrečiais darbais ir veiksmais. Tačiau ta parama savo tautai nevirsta realybe, jei esminiai faktai apie Lietuvą ir jos lūkesčius lieka nežinomi ne tik kitataučių, bet net ir mūsų pačių tarpe, ir jei savo pasaulinėje lietuvių šeimoje, išeivijoje, nepravedame planingos tautinio auklėjimo programos.

Todėl politinio sąmoningumo ugdymas turi tapti mūsų veiklos pagrindu. Ne vieninteliu metodu, bet esmine funkcija, iš kurios turėtų plaukti akcija ir praktika. Prieš trejetą metų tą pačią mintį kėlė Linas Kojelis. Tik gal labiau politinėje formoje. Jis teigė, kad svarbiausias išeivijos uždavinys yra išlaikyti Lietuvos klausimą neišspręstų problemų sąraše. Su šia jo mintimi pilnai sutinku, tik gal daugiau iš publicistinės perspektyvos. Dirbdama pilną laiką lietuviškos informacijos srityje, matau, kad tikslioje informacijoje glūdi didelė jėga. Kai turi ką pasakyti ir pasakai gerai, žmonės dažniausia klauso ir reaguoja.

O mes pasakyti tikrai turime daug ką ir dažnai pajėgiame pasakyti gerai. Pavyzdžiui, neseniai Vakarus pasiekė trumpi dr. Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai iš Lietuvos apie jos šeimos ištrėmimą į Sibirą. LKR Šalpa, tuos prisiminimus išvertusi, išleido juos brošiūrėlės formoje, pavadintoje Frozen Inferno. Buvo išdalinta virš 35,000 knygučių, ir daugelis kitataučių, susipažinę su aprašomais įvykiais, yra pripažinę, kad šios 15 psl. knygutės dėka jie pirmą kartą išgirdo apie lietuvių tautos genocidą.

Mūsų problema yra, kad, nors ir turėdami daug ką pasakyti, nesugebame tai perduoti efektyviai ir suglaustai. Bandome iš karto daug aprėpti ir tuo sumažiname visą efektyvumą. Būtinai reikėtų tam tikro politinio susikaupimo ir atsinaujinimo, lyg tam tikrų rekolekcijų: sustoti, pažvelgti atgal ir pagalvoti, ar pastebima mumyse planinga politinė veikla, ar iš viso mūsų santykis su tauta yra gyvas, artimas ir nuolatinis.

Grįžkime vėl prie tų tikrų įvykusių epizodų, kuriuos minėjau anksčiau. Lankęsis Lietuvoje jaunuolis buvo pajėgus ten nušviesti konkrečius išeivijos lietuvių darbus. Jis iš anksto tam sąmoningai ruošėsi: buvo aktyviai įsijungęs į lietuvišką gyvenimą, juo sielojosi ir domėjosi. Dėka jo asmeninio politinio sąmoningumo jis Lietuvoje galėjo perteikti tokią informaciją, kurią eilinis Lietuvos gyventojas retai tegirdi ir žino. Kitaip sakant, jis sumažino tą žiaurų ,,informacijos badą" Lietuvoje. Jo kelionė Lietuvon nesiribojo grynai turizmu, ji buvo reikšminga ir akcentavo prasmingus su žmonėmis santykius. Jo nuvežtos į kraštą knygos tuoj pat pradėjo keliauti per rankas.

Du jauni lietuviai profesionalai, kurie savo bendradarbių tarpe patyrė neigiamą vaizdą apie lietuvius, pajuto politinio sąmoningumo stoką. Per dažnai apie lietuvių tautą čia išgirstama pirmiausiai iš televizijos reportažų apie tariamus karo nusikaltėlius. Per retai kitataučiai yra supažindinami su mūsų kultūra, kalba ar su istorijos sūkuriuose patirtomis kančiomis.

Vienas kitatautis advokatas New Yorke dalyvavo lietuvių priėmime, kur lietuviai apspitę pradėjo jam aiškinti pilnai pagrįstą susirūpinimą dėl OSI medžioklės. Jis iš to priėmimo išėjo sujaudintas ne dėl pareikštų faktų, bet dėl to, kad jam vien tik apie tai ir tebuvo kalbama. Tobulai orientuodamasis lietuvių reikaluose, šis Amerikoje gimęs ir augęs advokatas štai ką siūlė: „Norėtųsi pirmoj eilėj Lietuvą padaryti gerai žinoma sąvoka, kurią atpažintų ir eilinis žmogus gatvėje. Tada būtų lengviau išeiti į plačiąją visuomenę su tokia jautria ir komplikuota OSI problema"

Trečiojo epizodo jauna žydaitė savo konkrečiu pasakojimu apie persekiojamus žydus Sovietų Sąjungoje rodo, kaip vykusiai politinis sąmoningumas yra išvystytas Amerikos žydų tarpe. Žydai, kaip tauta, supranta, kad jie turi savo misiją ir tikslą, ir kaip politinis vienetas rafinuotai tų tikslų siekia. Turime ir mes savo misiją. Šiandien lietuvių tautos likimas atiduotas į kiekvieno tautiečio rankas. Nuo pat jauniausio amžiaus turi prasidėti lietuviško politinio sąmoningumo ugdymas, kurio dabar vis dar trūksta. Yra faktas, kad tik retas pradžios mokykloje ir net aukštesnioje mokykloje besimokąs lietuviukas gali išvardinti bent vieną dabartinį sąžinės kalinį.

Dar blogiau, kartais net ir mūsų pačių lietuviškoje spaudoje mes veikiame prieš savo interesus. Kai Lietuvių informacijos centras (LIC) išsiuntinėjo žinutę spaudai apie Gedimino Jakubčionio areštą Vilniaus jaunimo teatre, bent du lietuviški laikraščiai, kurie save yra pasivadinę tautiškai susipratusiais, nukišo ją į paskutinį puslapį, kai pirmuosiuose puslapiuose vyravo nereikšmingos žinios apie organizacinius renginius.

INFORMACIJOS VAIDMUO

POLITINIO SĄMONINGUMO UGDYME

Leonardas Valiukas Į Laisvę Nr. 97 atspausdintame pašnekesyje sako, kad lietuviai laisvajame pasaulyje „turi šaukte šaukti pasauliui apie padarytą ir daromą komunistų begalinę skriaudą Lietuvai.” Bet kai pamatome, kad savo spaudoje svarbias žinias iš Lietuvos nukišame į smulkių žinelių skyrių, pagalvojame, ar tikrai savo pareigą atliekame. Ką tada bekalbėti apie kitataučių spaudą?

Moderni visuomenė, nežiūrint politinių sąlygų ar laiko dvasios, aukštai vertina informacijos reikšmę. Dar daugiau, ji jaučia informacijos jėgą, formuojančią viešąją opiniją. Pagal kun. Praną Garšvą, tikroji lietuvių informacija šiandien privalo jungti drauge visus pasaulyje išsisklaidžiusius lietuvius ir skatinti juos prisidėti prie aktyvios kovos prieš okupanto propagandą.

Informacijos išeivijoje uždavinys galėtų būti ir taip apibūdintas: palaikyti gyvą ryšį tarp pasaulyje pasklidusių lietuvių, tinkamai juos informuojant apie Lietuvos laisvės bylą, kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo reiškinius; ieškoti priemonių mūsų tautinei sąmonei palaikyti; konkrečiai ugdyti ir išlaikyti savąją kalbą ir kūrybą. Tai apima visas gyvenimo sritis. Šio straipsnio rėmuose noriu ribotis tik mūsų kovos už laisvę sritimi.

Diktatūriniuose kraštuose dėmesys spaudai yra iškreiptas. Spauda kontroliuojama ir cenzūruojama valdžios organų. Laisvojo pasaulio kraštuose spauda tarnauja įvairiems uždaviniams — nuo politinės propagandos iki komercinių interesų. Diktatūrose spauda pagrindinai pajungta agitacijai ir indoktrinacijai. Gryna informacija naudojama tik tiek, kiek ji naudinga valdančiųjų tikslui. Laisvojoje spaudoje pasireiškiantis visuomenės nusiteikimų tam tikrais klausimais ugdymas bei tam tikrų idėjų puoselėjimas ar visuomeninių tikslų ryškinimas nėra indoktrinacija ir propaganda. Tai yra daugiau visuomenės nuomonės išraiška.

Mūsų tauta, nors ir pavergta, nors ir naikinama pavergėjo asimiliacinės politikos, nors jos vidinė laisvė ir suvaržyta — vistiek turi savo laisvą žodį. Ji turi laisvą žodį per savo išeiviją. Nevisuomet šis mūsų žodis yra išmintingas, brandus, tačiau visuomet laisvas ir galįs pasitarnauti savajai tautai. Tad išeivijos informacijos paskirtis politinėje arenoje yra būti laisvu pavergtos tautos balsu, talkinti laisvės siekiančiai tautai.

TAUTINIS AUKLĖJIMAS PER LITUANISTIKA

Gyvenimo sąlygos laisvajame pasaulyje dažnai kliudo mums pasiruošti politinei akcijai. Materializmo banga gundo mus rūpintis savo asmenišku gerbūviu. Todėl būtina jaunuosius lietuvių tautos narius jau nuo pat ankstyvo amžiaus pratinti būti idealistais ir įjungti juos į lietuvių tautai pagalbos darbą, nurodant jiems politinę kryptį.

Savo tautos istorijoje žinome daugybę heroinių momentų. Atskirais laikotarpiais heroizmas keitėsi, įgaudavo kitokias formas, kitus būdus: slaptosios mokyklos, knygnešiai ir pan. Šiais laikais, gyvendami Vakarų pasaulio technologijoje, turime dažnai kovoti su rafinuotais laiko ir dėmesio konkurentais — televizija, kompiuteriais, super-žvaigždžių asmenybėmis. Tačiau ir šiuos mūsų susikaupimą trukdančius elementus galima ir reikia panaudoti mūsų naudai.

Pavyzdžiui, Lietuvių informacijos centras jau įsigijo kompiuterius ir jų pagalba žymiai efektyviau sugeba apipavidalinti savo informacijos perteikimą. Telekso pagalba, sekundžių greitumu, UC perduoda vėliausias Lietuvą liečiančias informacijas žinių agentūroms bei kitoms institucijoms.

Lituanistiniam švietimui reikėtų dažniau naudotis moderniom garsinėmis ir video priemonėmis. Tiesa, jų mažai teturime, ypač lietuvių kalba, bet reta lituanistinė mokykla iš viso jomis naudojasi. Turime paruoštus filmus apie tokias asmenybes kaip Juozą Brazaitį, Juozą Girnių ir kt. Pagamintos video juostos anglų kalba apie Lietuvos disidentizmą, apie sovietų disinformaciją OSI bylose. Tik reikia visa tai panaudoti ir naują technologiją pajungti mūsų siekiams.

Prieš keletą metų teko susipažinti su Los Angeles lituanistinės mokyklos programa, kuri padarė man puikų įspūdį. Jaunimas buvo supažindinamas su Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla, su padėtimi ir persekiojimais okupuotoje Lietuvoje. Toks lietuviškojo švietimo modelis turėtų būti pavyzdžiu ir kitoms mokykloms. Neveltui Los Angeles jaunimo aukštas lietuviškas sąmoningumo lygis nėra grynas atsitiktinumas, o kūrybingo tautinio auklėjimo vaisius.

Prie Čikagos universiteto įkurta Lituanistikos katedra, į kurią sudėtas 600,000 dolerių kapitalas, šiandien yra pastoviai veikianti institucija, daug žadantis lietuviškų studijų centras. Bet kyla rimtas rūpestis, ar katedra ir sustos tik prie lituanistikos? Ar nevertėtų jai išsiplėsti ir į kitas lietuviškų studijų mokslo šakas, pvz. į Lietuvos istoriją? Juk dabartiniame Vilniaus universitete literatūros ir lituanistinės studijos turi žymiai daugiau galimybių, negu sovietų prievartaujama Lietuvos istorija.

Kaip galimą pavyzdį noriu atkreipti dėmesį į ukrainiečių studijų centrą Harvardo universitete, kur dėstoma ne tik ukrainiečių kalba ar literatūra, bet ir ukrainiečių studijos, net ruošiami kursai gimnazijų mokytojams, kalbama apie Ukrainos badą ir pan. Šio centro rūpesčiu atspausdinta daug mokslinių studijų. Viena praktiška studija kaip tik atkreipia dėmesį į amerikiečių nesusiorientavimą ir nepažinimą nerusiškų tautų identiteto ir savitumo Sovietų Sąjungoje.

Yra atėjęs laikas atvirai paklausti: ar mūsų darbas tebėra efektyvus, ar jis prakalba į kitataučius...

POLITINIS POVEIKIS Į KITATAUČIUS

Kad ir išblaškyti po tolimus pasaulio kraštus, vos tik geriau įsikūrę ir įleidę šaknis į gyvenamąjį kraštą, lietuviai išaugino nemažą skaičių gabių ir aktyvių dar studijuojančių ar jau studijas baigusių jaunuolių, o atliekamu nuo savo tiesioginio darbo metu jie stengėsi palaikyti tradicijas, dirbti politinį ir visuomeninį darbą, aukotis tėvynės labui. Ir tikrai jie stebėtinai daug atliko.

Bet šiuo metu nebegalima reikalingus ir reikšmingus politinius darbus atlikti vien laisvalaikiu. Yra atėjęs laikas peržiūrėti visas išorinės politinės manifestacijos formas bei simbolius, pasverti jų poveikį šiems laikams ir atvirai paklausti; ar mūsų darbas tebėra efektyvus, ar jis prakalba į kitataučius ir ar jis net mums patiems dar sukelia entuziazmo. Reikia pasirinkti, kuriuo keliu ir kokiomis priemonėmis tęsime politinio poveikio darbą ateity.

Jei galvojame, kad politinio sąmoningumo ugdymas, politinė akcija ir jos praktiškas pritaikymas, istorinės dokumentacijos rinkimas ir panašūs darbai yra vieni iš svarbiausių mūsų uždavinių, turime savęs paklausti, ar užtenka vien laisvalaikio jais rūpintis. Ar jie neverti pilno laiko ir profesionalinio dėmesio? Juk turime tiek daug politinių uždavinių ir interesų, kuriuos reikia kelti ir ginti įvairiuose frontuose.

Jau vystosi projektas Wash-ingtone įsteigti lietuvių tautinį centrą, kuriame organizacijos turėtų savo patalpas. Sutelkti jėgas ir resursus po vienu stogu, bet veikti atskirai pagal savų organizacijų mandatus. Tokią veiklą vykdytų apmokami atstovai, pro centrą nuolat praeitų studentai — stažuotojai, įsigydami praktiškos patirties, keliant Lietuvos problemas Washingtono sluoksniuose. Be abejo, šis projektai pareikalaus finansinių aukų, bet žvelgiant į ilgalaikius mūsų siekimus, tai būtų logiškas ir vertingas investavimas.

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa taip pat planuoja plėsti savo patalpas. Darbų ir darbuotojų skaičius didėja: šalia keturių pilnu laiku dirbančių yra dar penki neetatiniai tarnautojai. Į šios augančios institucijos konkrečius ir aiškius darbus — materialinę ir moralinę paramą persekiojamiesiems — atkreipia dėmesį ir kitataučiai. Ypatingai LKB Kronikos vertimai į anglų kalbą ir jos numerių skubus paskleidimas JAV kongresmanams ir senatoriams, korespondentams, žmogaus teisių organizacijoms, vyskupams ir kt. susilaukia kitataučių moralinės ir finansinės paramos. įvedant modemišką darbo metodiką ir technologiją, stengiamės šį svarbų darbą tobulinti ir informacijos tinklą dar praplėsti.

LIC artimai bendradarbiauja su Tarptautinės Amnestijos (Amnesty International) skyriais, perduodamas jiems vėliausias informacijas apie jų globojamus lietuvius sąžinės kalinius. Viena grupė New Yorke kūrybiškai apipavidalino LIC pateiktą medžiagą apie Gintautą Iešmantą, paimtą iš pogrindžio Perspektyvų leidinio. Per šešias savaites buvo parašytas ir scenai parengtas vaidinimas, talkinant vieno universiteto dramos departamento kolektyvui. Vaidinimas susilaukė net teigiamo New York Times įvertinimo. Panašios medžiagos mes turime labai daug; ją tik reikia kūrybiškai ir efektyviai apipavidalinti.

Pradeda mažėti nepriklausomybės laikų bei karo metų gyvųjų liudininkų gretos. Jų pergyvenimai ir prisiminimai nueina kartu su jais į kapus. Kaip svarbu būtų juos, dar gyvus, nufilmuoti, įrašyti į juosteles jų prisiminimus, kad lietuvių tautos palikimas liktų ateinančioms kartoms bei istorijai. Turime gabių profesionalų filmų gamybos ir istorijos srityse, kuriuos reikėtų užangažuoti šiam svarbiam darbui.

Jei karo ir pokario laikų istoriniai faktai būtų geriau žinomi ir geriau dokumentuoti įvairiomis kalbomis, būtų lengvesnis apsigynimas ir nuo neteisingų užsipuolimų bei kaltinimų ar net kolektyvinės kaltės lietuvių tautai primetimo. Tada ir plačioji visuomenė geriau pažintų mus kaip savo charakteriu įsiteisinusį tautinį vienetą, o ne kaip kokią svetimą ir kitų neigiamai vaizduojamą tautą.

Čia dar ne visi būtiniausi darbai suminėti. Bet ir jiems atlikti reikėtų bent keliolikos pilną savo laiką pašvenčiančių žmonių.

Susumuojant šio rašinio mintis —

Pirmiausia, norint turėti tvirtą ir efektingą politinę programą, reikia kūrybingais metodais ugdyti tautiniai susipratusius lietuvius.

Antra, svarbu kiek galima labiau išryškinti informacijos vaidmenį politinio sąmoningumo ugdyme, ne tik lietuvių, bet ir kitataučių tarpe.

Trečia, pasiryžti ir sutelkti lėšų pilnu laiku dirbantiems tarnautojams, kurie kitataučių politiniuose sluoksniuose keltų ir gintų lietuvių interesus.

Tada mūsų politika nesiribos vien tik pasyviu pasaulio įvykių stebėjimu. Ji tada įsijungs į aktyvų politinį procesą. Atsiremdama į pripažintus civilizuotos žmonijos principus, ji taps gaju protestu prieš pasireiškiantį nuolatinį žmonių nužmonėjimą ir lietuvių tautos genocidą.

Norint turėti tvirtą politinę programą, reikia kūrybingais metodais ugdyti susipratusius lietuvius.