AR GORBAČIOVAS YRA „ SLAPTAS LIBERALAS"?

ZENONAS PRŪSAS

NUO PAT LENINO laikų didelė dalis įtakingų vakarų žurnalistų, politikų ir intelektualų vis laukė, kada Kremliaus soste atsisės liberalas. Laukė kaip gervė lietaus, kaip žydai Mesijo. Ne tik tie, kuriuos pagal mūsų terminologiją galima būtų pavadinti „kultūrbolševikais", bet ir daugelis kitų, kurie glaudžiasi prie dešiniojo sparno ir save laiko antikomunistais. Svajonių pradžios reikia ieškoti dar Lenino valdymo laikais, kada šis, bado ir ekonominės anarchijos spaudžiamas, bandė grąžinti šiek tiek privačios iniciatyvos.

Keisčiausia buvo su Stalinu. Ruzveltas ir jo propagandos mašina sugebėjo jį pristatyti Amerikos visuomenei kaip mielą, geraširdį Dėdę Juozą, kuris labai myli mažus vaikus. Daug vilčių buvo sudėta į Kruščiovą, kada tas pasmerkė Staliną. Daug kas apsidžiaugė kad va, štai susilaukėme liberalo! Kai svajonės neišsipildė, daug tikėtasi iš Kosygino, Bulganino ir Brežnevo, įdomiausia buvo su Andropovu. Juk jo kredencialai: ciniškas, apgaulingas vengrų sukilimo numalšintojas ir žiauriosios KGB šefas, įvedęs psichiatrinių priemonių panaudojimą politiniams kaliniams palaužti. Kaip KGB šefas jis žinojo visas savo būsimųjų konkurentų silpnas vietas. Spėjama, kad dalinai per šantažus ir intrygas jis ir įsispraudė į Kremliaus sostą. Nežiūrint to, daugelis vakarų žurnalistų jį pradėjo pristatyti kaip „closet liberal", kaip mėgėją vakarietiškos muzikos ir visko, kas madoje vakaruose. Vėliau, jau jam mirus, paaiškėjo, kad visa ši fantazija buvo sukurta KGB disinformacijos skyriuje.

Dabar atsirado naujas herojus — Gorbačiovas, kurį protegavo Andropovas, kai dar buvo valdžioje. Pagrindiniai žurnalai, kaip Time, Newsweek, US News & World Report tiesiog konkuruoja vienas su kitu, ieškodami vis naujesnių, įmantresnių epitetų, liaupsindami Gorbačiovą. Štai Time viename 1986 metų numeryje charakterizavo jį kaip ,,griežtą, bet kartu ir labai malonų žmogų." Vedamoji to straipsnio mintis: kaip laimingi yra rusai, turėdami tokį protingą valstybės vadą! O, žiūrėk, mes turime vargti su tuo menkos erudicijos, antros eilės aktorium Baltuosiuose Rūmuose! Ir kaip gaila, kad tas gerasis, idealusis Gorbačiovas turi tiek daug priešų biurokratų Kremliuje ir kitur, kurie jam trukdo paversti Sovietų Sąjungą liberalizmo bastijonu! Panašiai Gorbačiovą charakterizuoja N. Y. Times, Washington Post ir trys televizijos pagrindinės bendrovės: ABC, NBC ir CBS. Tik The Wall Street Journal  ir kai kurie mažiau įtakingi ir ,,dešinei" priskiriami žurnalai kartais parodo Gorbačiovą ir iš kitos pusės. Šiame straipsnyje kaip tik ir pažiūrėsime į Gorbačiovą iš tos kitos tikrosios pusės.

GORBAČIOVO POLITINĖ GALVOSENA

Gorbačiovas dažnai pabrėžia, kad jis yra leninistas. Ką gi tai reiškia? Štai ką apie Leniną rašo Leonard Schapiro, kuris yra laikomas vienu iš žymiausių moderniosios Rusijos istorikų, išleidęs keletą labai vertinamų knygų. Paskutinėje (1) jis rašo, kad Leninas buvo kietas, užsispyręs revoliucijonierius su jėgos orientacija. Jo galvoseną suformavo 19 amžiaus rusų karingas ir anti-demokratinis populizmas bei nihilizmas. Leninas sujungė populistų karingumą su materialistiniu marksistų radikalizmu ir tuo pasidarė sėkmingui revoliucijos organizatoriumi. Dėl jo neabejotinų talentų bolševikų mažuma laimėjo prieš daug didesnę menševikų grupę.

Schapiro įrodo klaidingumą galvosenos tų, kurie tikėjo, kad jei Leninas būtų ilgiau gyvenęs, jis būtų pasidaręs labiau tolerantiškas. Visos pagrindinės komunizmo reformos ir priemonės buvo sukurtos ir įvykdytos dar Leninui esant gyvam, pavyzdžiui, gulagai, slaptoji policija, opozicijos fizinis sunaikinimas, kolchozų sistema, ir t. t. Pagal Schapiro, vienintelis skirtumas tarp Lenino ir Stalino yra tik skirtingas stilius, ne esmė. Todėl Gorbačiovo gyrimasis, kad jis yra leninistas, tik parodo, kad jis nėra liberalas, nors ir paleido iš kalėjimų keliasdešimt disidentų.

Yra sakoma, kad geriausiai žmogų gali pažinti iš jo draugų. Kaip yra su Gorbačiovu? Su kuriais iš jų jis bando apsistatyti, atsisėdęs Kremliaus soste?

Tuo klausimu neseniai Wall Street Journal tilpo įdomus straipsnis (2). Pagal šį straipsnį, artimiausias Gorbačiovo sėbras ir draugas yra Aleksandras Jakovlevas, jo propagandos šefas. Vienas kitą gerai pažįsta jau 10 metų. Abu yra buvę Suslovo favoritai. Suslovas, Lietuvos budelis, ilgą laiką buvo Sovietų komunizmo ideologu ir No. 2 politbiuro hierarchijoje. Jis buvo kietos politikos proponentas. Daugelis sovietologų tvirtina, kad Jakovlevas yra turėjęs daug įtakos Gorbačiovui. Diplomatai Maskvoje juos abu vadina ,,sielos broliais." Kiti Jakovlevą net vadina ,,Gorbačiavo smegenimis." Pavyzdžiui, yra galvojama, kad pati „glasnost" idėja yra Jakovlevo kūrinys.

Kas gi yra tas Jakovlevas? Tai kolchozininkų sūnus, vienu laiku trumpai studijavęs svečio teisėmis Columbia universitete New Yorke. Čia gal dalinai ir susiformavo jo antiamerikonizmas ir antivakarietiška galvosena. Turi istorijos mokslų doktoratą ir yra Sovietų mokslų akademijos narys ekonomikos departamente. Savo raštuose jis aprašo Ameriką kaip labai nemoralią šalį, pastatytą ant kompulsyvaus garbinimo tų, kuriems pavyksta pralobti. Jo antiamerikonizmas yra daug kietesnis, negu kitų sovietinių Amerikos ekspertų, pavyzdžiui, Arbatovo ar Anatoliaus Dobrynino.

Pagal Jakovlevą, ne tik Reaganas yra taikos kliūtimi. Vienoje iš knygų, išleistų 1985 metais, jis rašo, kad visi aštuoni pokariniai Amerikos prezidentai nuo Trumano iki Reagano vartojo tuos pačius metodus sukurti baimės ir isterikos atmosferai, kuri padėtų auginti militarizmą ir agresiją. Šis galvojimas esąs suformuotas jo gilaus tikėjimo marksizmu ir jo skelbiamomis dogmomis. Jo kietas antiamerikonizmas, atrodo, kiek pristabdė jo kilimą Kremliaus hierarchijoj Brežnevo „detantes" periode. Jakovlevą, kuris tuo laiku ėjo propagandos šefo pareigas, išsiuntė ambasadorium į Kanadą, į mažiau reikšmingą postą. Iš tos „egzilės" 1983 metais jį ir ištraukė jo draugas Gorbačiovas, kuris tuo metu jau buvo Andropovo favoritu ir politbiuro nariu. Jakovlevas grįžo į Maskvą. Šių metų sausio mėnesį jis pasidarė politbiuro nariu kandidatu, o jau birželio mėnesio gale buvo paaukštintas į pilnus narius. Kaip partijos CK narys ir jo propagandos departamento šefas jis turi pilną kontrolę visų Sovietų Sąjungos laikraščių, televizijos tinklų, literatūros, teatro ir visų mokyklų.

Gorbačiovo kalba 1985 metų partijos plenume bazavosi Jakovlevo idėjomis ir daugeliu citatų iš jo knygų. Kai kurie sovietologai galvoja, kad dauguma Gorbačiovo skelbiamų reformų yra Jakovlevo kūriniai. Spėliojama, kad jis greit pakeis politbiure Ligačevą, kuris yra partijos ideologas, ir pasidarys No. 2 Kremliaus hierarchijoj. Tuo ir bus užbaigta Gorbačiovo valdžios konsolidacija. Pagal Newsweek žurnalą (3), Ligačevas irgi remiąs ekonomines reformas, bet norįs lėtesnės evoliucijos.

Kiti pagrindiniai Gorbačiovo sąjungininkai Kremliaus valdžioje yra:

BorisJeltsinas, Maskvos rajono kompartijos viršininkas ir politbiuro narys kandidatas. Kažkodėl Gorbačiovui vis dar nepavyksta jo paaukštinti į pilnus narius. Bandė sausio mėnesį ir dabar vėl birželio mėnesį. Jeltsinas yra išaugęs Sibire. Labai energingas ir valdžios išalkęs gana jaunas vyras (56 metų). Baigęs inžineriją. Jį iš Sverdlovsko ištraukė Gorbačiovas ir davė darbą Maskvos kompartijos organizacijoj. Per tris mėnesius pasidarė Maskvos miesto viršininku, pakeisdamas Viktorą Grišiną, buvusį Brežnevo protege ir politbiuro narį. Bandąs įgyvendinti Gorbačiovo „glasnost" praktikoje, netikėtai pasirodydamas fabrikuose, krautuvėse. Vieną dieną praleidęs Maskvos tramvajaus stotyse, besikalbėdamas su keleiviais, kad sužinotų apie jų nuomones ir bėdas. Gal dėl jo landumo nemėgstamas partijos biurokratų.

Edvardas Ševarnadze, užsienio reikalų ministeris ir politbiuro narys. Kilimu gruzinas, bet, atrodo, gerokai surusėjęs. Buvęs Gruzijos KGB viršininku ir Gruzijos komunistų partijos sekretorium.

Viktoras Čebrikovas, Sovietų S-gos KGB šefas ir pilnas politbiuro narys, irgi Gorbačiovo iškeltas.

Nikolojus Slyjunkovas, ekonomikos ministras, ir Viktoras Nikonovas, žemės ūkio ministras. Birželio mėnesį Gorbačiovo pastangomis abu buvo paaukštinti į pilnus politbiuro narius. Apie juos dar mažai žinių.

Tarp Gorbačiovo sąjungininkų yra minimi ir Arbatovas bei Dobryninas, abu Amerikos ir Vakarų Europos specialistai. Nors jie abu nėra politbiuro nariai, vistiek atrodo, kad abu yra labai įtakingi, užsienio politikos klausimuose.

Tarp Gorbačiovo politinių priešų yra minimi Ukrainos viršininkas Vladimiras Ščerbitskis ir Geidar Alijevas, buvęs Azerbeidžano KGB viršininkas. Abu pilni politbiuro nariai, abu paskirti Brežnevo, ščerbitskis anksčiau pakeitė Šelest, kuris bandė kiek ginti ukrainiečių tautinius reikalus politbiure ir už tai buvo pašalintas. Nežinia kodėl Gorbačiovas taip abiejų nemėgsta, ar kad jie nėra rusai, ar dėl ko kito. Spėliojama, kad jei Gorbačiovui

pavyktų pašalinti Ščerbitskį, tada Ukrainos partijos bosu pasidarytų rusas Čebrikovas, dabartinis Sovietų S-gos KGB viršininkas (4). Gi Ševamadze, dabartinis užsienio reikalų ministeris, taptų KGB viršininku. Tai padarytų Gorbačiovą visagaliu. Gromykas, kuris irgi laikomas vienu iš Gorbačiovo politinių priešų, mažai ką bereikštų.

Lyginant Gorbačiovą su ankstyvesniais Kremliaus valdovais, galima pastebėti du naujus bruožus:

1. Padidėjusi KGB įtaka ir sumažėjusi armijos galia. Pavyzdžiui, kai paskutiniu laiku gynybos ministeris ir politbiuro narys-kandidatas Sokolovas buvo pašalintas iš abiejų postų, naujasis ministeris Jazovas jau nebegavo politbiuro posto. Iš kitos pusės, net keli politbiuro nariai yra buvę aukštais KGB pareigūnais įskaitant ir patį KGB viršininką Čebrikovą. Tai kažkaip nesiderina su „glasnost." Gal ir teisingai galvoja kongresmanas Kemp, kuris laisvai išverčia „glasnost" į „publicity." Nuo Stalino ir Berijos laikų KGB viršininkas, paprastai nebūdavo politbiuro nariu, gi gynybos ministeris būdavo.

2. Gorbačiovas daug daugiau remiasi rusais, o kitos tautybės traktuojamos kaip antraeilės ir kaip pasmerktos surusėjimui. Tai rodo Kazachstano atvejis, kada vietinį respublikos viršininką kazachą pakeitė rusu. Tai rodo ir Estijos bei Latvijos atvejai, kada Gorbačiovas, ten nuvykęs, įrodinėjo, kad yra beprasmiška bandyti išlaikyti vietinius papročius ir kalbas, kad būtų protingiau priimti universalią rusų kalbą ir kultūrą. Tai rodo ir ką tik minėti Ukrainos ir Azerbeidžano atvejai. Kai Gorbačiovas galutinai įsitvirtins — gal ir Lietuvos kompartijos viršininku bus paskirtas rusas.

EKONOMINĖS PROBLEMOS

Nepaslaptis, kad Sovietų Sąjungos ekonominis stovis yra nepavydėtinas. Su tuo, atrodo, sutinka ir Amerikos „kultūrbolševikai." Išskyrus militarmi sektorių, Sovietų Sąjunga labiau primena ekonomiškai neišsivysčiusius vadinamus „Trečiojo pasaulio" kraštus, o ne ekonomiškai daugiau pažengusias Europos ar Šiaurės Amerikos valstybes. Produktyvumas labai žemas ir produktų kokybė prasta. Pasėka — nekontroliuojama juodoji rinka. Labai žemi atlyginimai, o ir už tai mažai ką gali pirkti, nebent juodoje rinkoje, kur kainos labai aukštos. Darbininkai galvoja: kaip mums užmoka, taip mes ir dirbam!

Dainavos studijų ir poilsio savaitėje Tėvynės vakaro metu dalyviai su žvakutėmis dainuoja,, Lietuva brangi". Nuotr. V. Maželio.

Gorbačiovas, būdamas leninistas, tiki į socializmą, nežiūrint į tai, kad ši sistema neturi vieno svarbaus elemento, būtent, realaus mechanizmo nustatyti produkto pagaminimo kainai (5). Dėl to sunku nustatyti ir produkto pardavimo kainą. Nežiūrint to, Gorbačiovas, atrodo, nemano daryti pakeitimų ar vykdyti reformas demokratizacijos linkme. Jis galvoja, kad ekonominiai reikalai pagerės per ,,perestroiką," atseit, per persitvarkymą.

Pagal Newsweek, dauguma pramonės darbininku remią Gorbačiovo ekonomines reformas (6). Bet apie 50% Maskvos fabrikų darbininkų galvoja, kad reformos vyksta per lėtai. Nesą ženklų, kad ekonominis lygis gerėtų. Atrodo, kad griežtesnė disciplina ir Gorbačiovo antialkoholizmo metodai tik sustiprino pasipriešinimą. Jis gal galėtų patraukti darbininkus į savo pusę, pakeldamas atlyginimus ir palengvindamas gavimą butų, bet gi negali duoti to, ko neturi. Taip ir sukasi užburtas ratas. Viename eksperimente Estijoje darbininkai gauna ne nustatytą atlyginimą, bet apmokami pagal tai, kiek fabrikas turi pajamų (7). Bet tai tik eksperimentas. Jei jis ir būtų sėkmingas su estais, nebūtinai pavyktų su rusais pačioje Rusijoje.

Pagal Time sovietų darbininkai galvoja apie Gorbačiovo reformas gana skeptiškai ar net ciniškai (8). Pavyzdžiui, Taškente darbininkas vardu Volodja pareiškė: „Gorbačiovas nepakeis šio krašto. Mes sunkiai nedirbame ir jis neprivers mūsų sunkiau dirbti!" Maskvoje statybos darbininkas susumavo gal daugumos galvojimą: jei Gorbačiovas nori, kad mes sunkiau dirbtume, jis turėtų mums daugiau mokėti; bet ir tada kas būtų iš to, jei už pinigus nėra ko pirkti! Vladimiras Voinovičius, Sovietų Sąjungos rašytojas, dabar gyvenąs vakaruose bet gerai pažįstąs sovietinį gyvenimą, galvoja, kad Gorbačiovui nepavyks kova su korupcija ir alkoholizmu. Jo manymu, didesnių pasikeitimų nebus, jei nebus duota žmonėms daugiau laisvės (9).

Kita Gorbačiovo problema, sprendžiant ekonomines problemas, yra ruso charakteris. Rusas nemoka gyventi — pasakytų lietuvis sodietis. Todėl ekonominiai nedatekliai visada buvo ruso dalia. Nuo neatmenamų laikų rusai bandydavo tai kiek sumažinti, apgrobdami kaimynus. Pavyzdžiui, 16-18 amžiuje Maskva dažnai nualindavo Lietuvą ir Lenkiją, parsiveždama daug grobio. Stalinas irgi gerokai pripildė tuščias Maskvos krautuves 1940 metais, okupavęs Pabaltijį ir rytinę Lenkijos dalį, vėliau ir visą Vidurio Europą, įskaitant ir Rytų Vokietiją. Tik paskutiniu laiku sovietams pradėjo nebesisekti. Vietoje kad praturtėję, užimdami Kubą, jie turi išleisti apie bilijoną dolerių per metus, kad komunizmas ten išsilaikytų. Ne ką geriau sekėsi Etiopijoje ar Nikaragvoje. Ekonomiškai šie kraštai yra dar didesni vargšai negu patys rusai. Sunku iš akmens išspausti vandenį.

Kas kita būtų, jei pavyktų užimti Vakarų Europą ar Skandinaviją. Gal nevienai rusei seilė varva, vartant Paryžiaus ar Stokholmo krautuvių katalogus. Dabar jos jau būtų mandresnės, negu prieš 47 metus Lietuvoje. Žinotų, kur yra tinkama ir kur yra „nekulturno" dėvėti naktinius marškinius! Ar rusai susigundys? Atrodo, kad dar ne.

Reikės palaukti, iki Amerika nusiginkluos, o Europa dar nespės apsiginkluoti. Tai gali užtrukti ilgesnį laiką. Tuo tarpu teks ieškoti kitų kelių patenkinti vis didėjančius piliečių reikalavimus. Gorbačiovo receptas: tie patys metodai, tik geriau vykdomi, nekeičiant pačios struktūros ir valdymo formos. Jei reikalai nepagerės — turės vėl griebtis botago, panaudojant KGB kadrus vergams plakti. Bet prieš griebdamasis šios drastiškos priemonės, Gorbačiovas, atrodo, vadovaujasi gerai išbandyta Lenino ir Stalino taktika: jei bėdoje, šauk, kad skęsti, ir Amerika numes tau virvę! Juk Amerika išgelbėjo ir Leniną, ir Staliną. Ruzveltas numetė virvę Stalinui ir jį išgelbėjo nuo sunaikinimo, užpuolus bendraminčiui Hitleriui. Atsidėkodamas Stalinas bandė ta pačia virve pakarti ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europą. Gerai, kad sekančiu prezidentu Amerika išsirinko ne kokį kairiųjų indoktrinuotą intelektualą, bet paprastą, vos vidurinę mokyklą baigusį Trumaną; išlaikiusį gerą dozę prigimto „common sense." Šis ir sumaišė Stalino kortas. Vėliau Kissingeris numesta detantės virvė irgi sulaikė Rusijos imperijos nuskendimą pačios sukurtame liūne.

Ir dabar Rusijos gelbėtojai vienas kitam lipa ant kulnų. Ne tik marksizmo idėjų apsvaiginti profesoriai ir spaudos bei televizijos garsenybės, bet ir aibės milijonierių, kurie turėtų gerai žinoti, ką daro. Juk jie tikrai turėjo turėti tą „common sense", jie sugebėjo tuos milijonus susikrauti. Nebent turtus iš tėvų paveldėjo. O dabar negali atsispirti gobšumui ir galvoja, kad uždirbs dar daugiau, prekiaudami su rusais. Kiti nori padėti Gorbačiovui, propaguodami atominio nusiginklavimo sutarčių pasirašymą. Tai jį atpalaiduosią nuo didesnių išlaidų apsiginklavimui, o šios lėšos galėsiančios būti panaudotos ekonominei gerovei pakelti.

Įdomu, kad prie šio sąmokslo paskutiniu laiku prisijungė ir Sacharovas, šiaip jau labai protingas vyras. Savo kalboje, pasakytoje tarptautiniam forume, įvykusiame Maskvoje 1987 vasario 14-16 dienomis, jis tvirtino, kad Sovietų Sąjungos demokratizacija ir liberalizacija bus sutrukdytos, jei apsiginklavimo lenktynės nesulėtės. Anot jo, Gorbačiovas ir jo rėmėjai, kurie sunkiai kariauja su suakmenėjusiomis, dogmatiškomis ir savanaudiškomis jėgomis, nori nusiginklavimo. Gorbačiovas siekiąs, kad dideli materialiniai ir žmonių resursai nebūtų nukreipti gamybai naujų ir labiau komplikuotų ginklų. Jei Amerika norėsianti

Sovietų Sąjungą paklupdyti dar didesniu tempu vykdomu apsiginklavimu, pagal Sacharovą tai nepavyksią. Tas tik sustabdytų demokratizacijos procesą. ,,I kampą įvarytas oponentas yra visuomet labiau pavojingas" kalbėjo Sacharovas (10).

Sacharovas turėtų žinoti, kad Gorbačiovo niekas į kampą nevaro. Militariškai Sovietų Sąjunga yra saugi. Jos neužpuls nei Suomija, nei Turkija, nei pati Amerika. Argi ne Amerika ją išgelbėjo Antrojo pasaulinio karo metu! Ne tik išgelbėjo, bet ir padėjo užgrobti pusę Europos. Gi nė pusmečiui nepraėjus, kada Amerika baigė sunaikinti savo ginklų atsargas, Sovietų Sąjunga vėl pradėjo ruoštis pasaulio užkariavimui. Nuo tos svajonės nė Gorbačiovas nėra atsisakęs. Pavyzdžiui, Vakarų Europos okupavimas dalinai išspręstų jo ekonomines problemas. Daug gėrybių yra sukaupta Muencheno Paryžiaus ir Londono krautuvėse ir fabrikuose. Reikia tik izoliuoti Europą nuo Amerikos ir militariškai bei dvasiškai nusilpninti pačią Ameriką per universitetų, spaudos, televizijos ir bažnyčių infiltravimus.

ALKOHOLIZMAS

Rusai visuomet mėgdavo išgerti. Bet paskutiniu laiku alkoholizmas virto beveik katastrofa. Todėl nenuostabu, kad Gorbačiovas į tai atkreipė ypatingą dėmesį. Dalinai dėl ekonominių priežasčių. Nerealistiška tikėtis didesnio našumo iš darban atėjusio girto darbininko, arba iš visai neatėjusio. Bet gal Gorbačiovas turi ir kitą intenciją. Pasaulio istorijoje yra buvę daug labai ambicingų ir veržlių vyrų, kurie bandė užkariauti visą pasaulį. Prie jų galima priskaityti Aleksandrą Makedonietį, Napoleoną, Hitlerį. Gal kartais ir Gorbačiovas apie tai pasvajoja. Iš kitos pusės, jis gerai žino, kad to negalės padaryti su alkoholikais ir su alkoholio fiziškai ir protiškai palaužtais rusais.

Gaila, kad lietuvių tautos likimas gali priklausyti nuo to, ar Gorbačiovui kovoje su alkoholizmu pavyks, ar ne. Čia ir yra mūsų tautos geriausia išlikimo galimybė. Jei rusai taps alkoholikais, o lietuviai ne — mūsų tautos ateitis bus garantuota. Lietuvoje verkiant reikia naujo Valančiaus. Ką gi mes tuo reikalu galėtume padaryti? Manyčiau, kad, nuvažiuodami į Lietuvą, turėtume bent savo giminių reikalauti, jog mus stipresniais gėrimais tik gal vieną dieną tevaišintų, kad per likusį laiką galėtume su jais išsikalbėti blaiviame stovyje.

TAUTYBIŲ PROBLEMA

Yra tiesiog sunku suprasti, kaip rusams pavyko įtikinti Vakarų pasaulį, kad Sovietų Sąjunga yra monolitinis milžinas, apgyventas tik rusų. Daugelis, jei ir žino, kad Sovietų Sąjungoje gyvena ir kitokių tautybių, tas tautybes traktuoja kaip „etnikus," panašiai, kaip Amerikoje traktuojami airiai, italai ar negrai. Tiesiog nuostabu, kaip sovietams yra pavykę užtušuoti, kad tie vadinami „etnikai" tai jų okupuotos tautos. Panašiai kaip prancūzai, olandai, danai ir kiti buvo vokiečių okupuotos tautos Antrojo pasaulinio karo metu.

Gorbačiovas, būdamas rusas nacionalistas — šovinistas, žino, kad tautybių problema yra jo Achilo kulnis. Jau dabar rusai besudaro tik 50% Sovietų Sąjungos gyventojų. Apskaičiuojama, kad šis procentas sumažės iki 40% per ateinančius 60 metų (11). Gi musulmonų per tą laiką padidės nuo 16% iki 32%. Jau ir dabar Raudonojoje armijoje yra didesnis procentas nerusų negu rusų. Tai dėl to, kad tarp jaunimo rusai yra mažumoje. Tik tarp senimo rusai dar dominuoja. Didėja trintis ypač tarp rusų ir musulmonų. Atrodo, kad Gorbačiovas bando šią problemą spręsti ne su „glasnost", bet su kietu kumščiu.”

Kai jis gegužės mėnesį lankėsi Taline, Estijoje, jis vietinius viršininkus išbarė dėl „nacionalinių tendencijų," ypač jaunimo tarpe. Panašiai esą Ukrainoje, Kazachstane, Gruzijoje ir kitur (12). Jis tvirtinęs, kad Sovietų imperijoje nerusiškos tautos esąs tik „laikinas reiškinys," ir kuo greičiau jos surusės, tuo būsią geriau jų pačių labui. Jis priminė, kad bet kokios nacionalinės apraiškos nebūsiančios toleruojamos. Jis, atrodo, ir mūsų Griškevičių privertė verkšlenti, kad Lietuvoje yra permaža rusų, kad jų skaičių reikėtų padidinti. Atrodo, kad grįžta Muravjovo laikai.

Ar pavyks Gorbačiovui paversti Sovietų Sąjungą monolitine rusų valstybe? Greičiausiai, kad ne. Antrasis termodinamikos dėsnis sako, kad akcija yra lygi reakcijai. Jei stumsi sieną — siena ta pačia jėga stums tave atgal. Stipresnė akcija iššaukia stipresnę reakciją. Sovietų Sąjungoje musulmonų jėga sustiprės dar labiau, jei Gorbačiovui pavyks paversti Afganistaną šešiolikta sovietine respublika. Monolitinės rusiškos Sovietų Sąjungos valstybės idėjos realizavimas bus dar sunkesnis, net ir valdant pavergtuosius rusų muravjovų pagalba. Mūsų tautos istorija liudija, kad toks Muravjovas netiesioginiai ir nenorėdamas kaip tik yra prisidėjęs prie lietuvių tautos atgimimo.

Pavergtųjų tautų padėtis ir dabar nėra beviltiška. Ypač esu optimistiškas dėl lietuvių tautos ateities.

Atlaikė Muravjovą, vėliau Staliną, — atlaikys ir „liberalą” Gorbačiovą.

Panaudota Literatūra

1.    Leonard Schapiro. Russian Studies. Viking, 400 p.

2.    Mark D'Anastasio. „Hardliners Influence Gains in Kremlin. Wall Street Journal, bal. 16, 1987, p. 22.

3.    Newsweek,1987 m. gegužės 18 p. 49.

4.    US News & World Report, birželio 1, 1987 p. 36.

5.    US News & World Report, balandžio 20, 1987 p. 76.

6.    Newsweek,1987 gegužės 18 p. 50.

7.    Time, 1987 m. vasario 9 p.29.

8.    Time, 1987 m. kovo 2.

9.    V. Voinovich. The Anti-Soviet Soviet Union. Harcourt Brace Jovonovich, 325 p.

10.    Time, 1987 kovo 16, p. 41

11.    US News & World Report, 1987 kovo 2, pl.40

12.    Draugo vedamasis, 1987 gegužės 5 d.

Į LAISVĘ FONDAS siūlo jums du naujausius savo leidinius:

Juozo Keliuočio —Dangus nusidažo raudonai ir Kęstučio K. Girniaus — Partizanų kovos Lietuvoje. Užsakymus siųsti: Į Laisvę Fondas, c/o Alfonsas Pargauskas, 8908 W. Butterfield Ln.; Orland Park, IL 60462, USA.